Auto-foto-grafija ir nerišlūs Juditos pirštai

Autoportretas su bala

Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau, sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas - didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti, nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas... Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai kalbamės apie fotografiją.

Autoportretas - maišas

 Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta, kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena, kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam. Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais – tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.

Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas

Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose, užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti. Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.

Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija"

Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono, bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime, kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...

Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies. Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi, kurios vardas fotografija.

Autoportretas - Mano batai

 Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija. Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A. Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus. Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V. Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti, neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai – nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.

Autoportretas su veidrodžiu

Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia, čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save – nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama galva.

Autoportretas su altorium ir šaka

Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu, balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi, dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando. Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes, tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.

Autoportretas - Nissan Almera

Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga, nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius. Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką, sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu. Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos, laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių. Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave. Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje, jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems – nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis. Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus, nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man, o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.

Autoportretas

Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą, apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais, kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau, ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis. Geros širdies, su lengvu permušimu, bet šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau dabar, bet kada nors...

Autoportretas su pleistru

Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete? Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga. Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru, vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas. 

Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22

Gulėjimas vonioje ir Josh Soskin fotografija

Michelle 39, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin yra neblogas mados, gražių daiktų ir dar gražesnių moterų fotografas. Nesakau, kad tokie man labai nepatinka, bet paprastai juos praleidžiu pro savo minties skanerį, nes, atvirai sakant, man tingisi ieškoti ko nors gero jų fotografijose, apibarstytose visokiais „Underwear project“, kokiais nors brendais, jaunų modelių iš Rusijos ir Rytų Europos vardais ir pavardėmis... Tai pašaliniuose trikdžiuose, kaip geras geras muzikos kūrinys tarp žinių ir naujienų pranešimų, skęstanti fotografija. Ir niekas nemoka plaukti. Bet šį kartą užstrigau kaip koks lapų prisirijęs senas printeris, paspringęs savo paties viduriais ir J. Soskin fotografijos su gulėjimu vonioje man gerokai išūžė smegenis.

Michelle 33, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Gulėjimas vonioje yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Jausmas, kai vanduo apglebia kūną, nesvarbu nei koks vanduo, nei koks kūnas, yra nepakartojamas. Bet apsukus šitą gulėjimo vonioje medalį, kitoje jo pusėje manęs laukia priešingybė – staigus kritimas į šaltą upę ar ežerą – kas irgi yra savotiškai malonu, netikėta, neįtikėt[in]a. Kadangi kaip sugedęs spausdintuvas lapų prisivalgiau ties tomis J. Soskin fotogafijomis, kur kažkas, vardu Michelle, grimzta nedidelėn, bet vistiek, gelmėn, nutariau trumpai pakalbėti ne tiek apie fotografą, kiek buvimą vonioje ir ką tuo metu išgyvenu. Na ir kas čia tokio, kad vonios dugnan smenga Michelle... Tik dramos mažiau. Šios nuotraukos yra būtent tokios, kaip sakiau, aprašinėtos „Underwear project“, bet kažkas jose man nedavė ramybės ir ketinu išsiaiškinti, kas.

Michelle 31, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Vandenyje viskas atrodo keistokai ir šiek tiek bauginančiai, ypač jei tas kažkas yra giliau, negu tu pats. Užtenka dvidešimties centimetrų, kurių baimė dar didesnė, nei metro. Gal dėl tos neišvengiamybės, kurią įsivaizduoji... Kroatija. Senj miestelio pakrantė. Trisdešimties metrų atstumu nuo kranto, nežinia kelių metrų gylyje žmogus pamatė du daiktus – suoliuką ir dviratį. Vanduo ten toks skaidrus... Ir išsigando labiau, negu pažinties su D. Hirst‘o rykliu tuo metu, kai jis dar nebuvo užmarinuotas stiklinėje dėžėje. Lyg tie gelžgaliai galėtų judėti greičiau už žmogų. Pagautų už kojos nago ir nusitemptų gilyn, ta baimė tapti Adrijos jūros agurku tokia didelė... J. Soskin Michelle neprimena nei dviračio, nei suoliuko, tačiau atrodo keistai ir bauginančiai. Kūnas vandenyje, kuriuos abu dar skrodžia ir šviesa, atrodo lyg nusėtas mėlynėmis. Plaukai primena sprogstančią arklio uodegą, kurios akimirkai pasidaro taip gaila... Čiobreliai ir mėlynės primena smagius dalykus, tik gaila, kad mėlynės kurias galvoju žiūrėdamas į Michelle kitokios. Tik veidas, kaip prausiamo kūdikio, likęs paviršiuje primena tikrovę ir tai, kad viskas gerai. J. Soskin šitame kadre man rodo, kad medalis turi ne tik dvi puses, bet ir briauną. Čia gulėjimas vonioje man neatrodo malonus, bet neprimena ir to netikėto šalto vandens maišelio, į kurį patenki, kai krenti iš aukštai į upę ar ežerą. Neskaitau veidų ir nepasitikiu tais, kurie skaito. Stengiuosi nepamiršti, kad tai – fotosesija, ji vaidina, vanduo šiltas, kūnas be mėlynių, ir aš tiesiog perdedu. Nusiraminu, išgeriu dar gurkšnį J. Soskin vonios vandens, ir suabejoju... O jeigu ne?

Michelle 35, Untitled Underwear project, Josh Soskin

O jeigu ji, visai kaip aš dabar, rašydamas šiuos žodžius, vonioje nuo savęs bando nusigremžti kažką, ką seniai pamiršo ir taip bijo prisiminti? Jeigu tame suvaidintame veide tikrai isterija su neviltim drauge gyvena? Kūnas įmirksta, tampa panašus į susiraukšlėjusią daržovę Senj pakrantės dugne, ir pažeidžiamas triskart labiau. Kiekvienas gremžtelėjimas, bandant procesą švelninti muiluotu vandeniu, baigiasi kažkuo panašiu į graikiškų riešutų lukštenimą. Daug triukšmo dėl nieko, arba daug dantų laužymo dėl mažų riešutinių smegenėlių. Ar skausmas tai? Ne visai. Kažkoks kartus nusivylimas, kai norisi nusiprausti, bet muilas nepadeda, nes nė nežinai, kokios dėmės tave puošia ir nuo kur pradėti praustis, kur save pradėti skusti, kad finale liktumei gelsvas ir gražus, kaip nuskusta bulvė. Norisi išsinerti iš odos, tapti gyvate, ir tyliai leisti laiką kokiame urve laukiant riebios pelės, kurią bus galima praryti ir virškinti mėnesį, kitą... Man labai patinka vonia, kurioje fotografuoja J. Soskin. Ypač auksinis čiaupas, primenantis gausybės ragą, kuris niekada nieko neišgelbėjo ir visada buvo tik tuščias pažadas. Daug ką tas čiaupas primena, bet sienų plytelių kubeliai atrodo kaip suvienodėję ir nubalę rubiko kubai, kurie panorėję imtų ir sutraiškytų tave kartu su visu vandeniu, norais ir isterijom. Ir ji, Michelle, per savo šlapių plaukų skudurą žiūrinti, ar jau nusibraukė purvas, gal jau tvarka, taip primena mane, kai negalėdamas užmigti lupu nuo savęs vieną tapetų sluoksnį po kito, bandydamas atrasti, nuo kurio sluoksnio galėčiau pradėti remontą. Pajudinu pirštus po vandeniu, nutirpusios rankos panyra prie šonų ir užsimerkiu. Visas. Trims sekundėms (tiek temoku išbūti nekvėpavęs) pasiskandinu vonioje, įsivaizduodamas, kad aš – Michelle.

Michelle 36, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Lūžinėja nagai, skilinėja sąnariai, pirštų kauleliai tada, kai nežinai ką prausti, kad pasidarytų lengviau. Kažkuriuo momentu nustoji plakęs save skystimais, muilais, ir rankų pirštais, žiūri į išsikraipiusias galūnes ir nežinai, ar verkti reikia jau dabar, ar laikas juoktis dar neprasidėjo. Konvulsiškai nusiteikusios akys dar mėgina surasti šleikštulio mizansceną kūno paviršiuje, kurią reikia nusitrinti nuo savęs, bet nesėkmingai, ir belieka dar kartą bandyti atsipalaiduoti, suvaidinti J. Soskin fotografiją. Pasikeičia šviesa, nugara su galva atsiremia į vonios kraštą taip, kad panorėjus būtų galima skaityti Charles Baudelaire (jis taip tinka Michelle prie veido...), ir atrodo, jog J. Soskin su vonia ir Michelle joje  jau susitaikė su likimu, ar kaip jį ten vadina... Sėdžiu vonioje, kompiuteris nepatogiai stovi šalia, spoksau į savo kojų pirštus, kurie jau primena kroatiškus agurkus ir suprantu, kad tai aš mizanscenas kuriu ir jų vėliau ieškau savyje, kad ištrinčiau, ir joks muilas nepadeda. O J. Soskin fotografuoja. Fotosesija į pabaigą, Michelle pavargo, vanduo atšalo, aš tris sekundes skendau, o fotografo memory card is full. Finito, blet.

Michelle 38, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin flickr'e

Josh Soskin ne flickr'e

Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

 

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Tėvas

"Tėvas" (2014), popierinis negatyvas, 9x12 cm

Mano tėvas mirė prieš šiek tiek daugiau nei metus. Nesakau, kad tai nesentimentali istorija, tačiau ji kažkokia pakibusi man virš galvos ir niekada nepaleidžianti. Paprastai žmonės saugo savo artimųjų fotografijas, modernūs žmonės palaikus mėgsta susidėti į urną ir laikyti garbingoje vietoje. Mano tėvas buvo žemaitis, ir palaidotas kaip tikras žemaitis – žemėje. Po laidotuvių prie manęs priėjo tėvo broils ir paslapčia iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį – geltoną “Chesterfield”. Paduodamas pasakė: “Čia tavo tėvo. Su paskutine cigarete. Radom kišenėj, kai radom kūną. Pamaniau, kad tau reikėtų atiduoti, o tu jau daryk kaip nori”. Vienu metu norėjosi vožti jam į veidą taip, kad skiltų koks kaulas kitas mano rankoje, ir jį apkabinus tyliai pabūti lietingą 2013-ųjų sausio dieną. Pasilikau tą pakelį su paskutine cigarete – tėvas man visuomet asociavosi su rūkymu, ir pamaniau, kad štai jis, mano kišenėje. Nežinojau, kur laikyti tokius “palaikus”, urnos neturėjau, todėl specialiai pirkau prastos kokybės ir neskoningą kičinį laikrodį-dėžutę, kurioje ir laikau savo tėvo “palaikus”, tai, kas man liko. Tėvas stovi lentynoje tarp knygų, netraukia didelio svečių dėmesio, o jei ir traukia, jie greičiausiai pagalvoja, kad kaip meno istorikas turiu siaubingą skonį daiktams. Šypsausi, jeigu jie taip galvoja ir ramiai juos išlydėdamas pasižiūriu į sustojusį ir niekada nebeisiantį laikrodį. Neskanus, bet brangus iki ašarų, kurios rieda ne lauk, o vidun, kažkodėl.

Tėvuk, pasiilgstu tavęs, velniškai. 

Sandra Scherer ir sumeluoti portretai

Dominik B., Sandra Scherer

Paprastai kalbu apie visokius autorius, kurie nei save laiko fotomenininkais, nei fotografiją kokiu nors ypatingu įrankiu, kalbu apie tuos kurie tiesiog mėgaujasi. Bet kartais akis užkliūva ir už "profesionalios" fotografijos, apie kurią nėra taip įdomu kalbėti, bet žiūrėti visai malonu, ypač jei žiūri atsargiai, o ne taip, kaip vartydamas žurnalo puslapius. 

Dominik B., Sandra Scherer

Dominik B., Sandra Scherer

Sandra Scherer savo tinklapyje savo pristato kone kaip koncertų ir renginių fotografę, bet jos flickr'as išduoda, kad ji gali pasigirti ir šauniu darbu portreto žanre. Tegul šis įrašas bus trumpas, nors ir galėčiau parašinėti visokiausių minčių, šaunančių galvon žiūrint į jos portretus. Sumeluoti tie portretai irgi ne blogaja prasme - jie tiesiog akivaizdžiai "sustatyti", pagaminti pagal išankstinį projektą... Patylėsiu šį kartą, o tu būk atsargus ir pamatyk "profesionalią" fotografiją naujai. Beje, kabutėse profesionalumą rašau ne dėl to, kad jį menkinčiau ar meluočiau, jog Sandra - profesionalė. Man pati sąvoka nepatinka, dėl to jos vengiu, o čia aiškumo vardan tenka pasinaudoti tos sąvokos paslaugomis, tad... Enjoy, ar kaip ten sakoma.

Sandra Scherer flickr'e

Sandra Schere ne flickr'e

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Gabija Kielaitė ir vienos sienos varvėjimo istorija su Kiaušiniu

Visada mėgau matyti kaip kas nors teka vertikaliu paviršiumi. Nesvarbu, ar tai į sieną mestas kiaušinis, ar balkono lango stiklu slystantis blynas, mestas iš pykčio ir nepagarbos, arba lietaus dulkinamo namo sienos verksmas lapkričio viduryje. Tas tekėjimas patogiau vadinamas varvėjimu. Varvėjimas apskritai yra malonus. Išskyrus varvančią nosį... Ypač malonus toks, kuris varva lėtai, ir įsigeria į paviršių, kuriuo varva, ir pamažu popierius tampa „apsėstas“ vandens, dažų, klijų ar bet kurio kito „varvalo“, jis viską sugeria ir pats tampa vandeniu, dažais, klijais. Kitaip tariant, popierius tampa „varvalu.“ Čia jau beveik Briusas Li...

Kartais taip nutinka, kad autoriai, kaip kokie klijai, varva kūrybinio pasaulio paviršiumi, ir visai nereikšminga ar jie rašo, ar fotografuoja, ar dar ką nors daro. Bet jie padaro viską taip, kaip tu visada svajojai, arba būtent taip, kaip kiekvieną sykį darai pats. Žinoma, tai savimeiliškas manymas – autorius daro taip kaip aš, o ne atvirkščiai. Turbūt tai natūralu, nors autorius galėtų pagalvoti tą patį, ir irgi būtų teisus. Skirtumas tik tas, kad aš ir tu – žiūrovai, mes tik galvojame, o autorius jau nuėjo ir padarė.

Untitled, Gabija Kielaitė

Gabijos Kielaitės fotografijoje yra daug varvėjimo. Ateityje labai norėsiu pakalbėti apie visą G. Kielaitės fotografiją, nes ji - puiki jauna autorė, tačiau šį kartą apie vieną, tą kuri labiausiai varva, kuri neturi pavadinimo. Matau raudoną sieną, kurios raudonumas dvigubas: apipaišytos sienos uždažytos tamsesne raudona, bet vistiek įžiūriu senąjį, originalų raudonumą ir žydrus dažus, kažkieno anarchistinio meno ar meninio anarchizmo [?] apraiškas. Siena apačioje baigiasi pilkai ir aš imugalvoti apie riešutų duoną. Valgyti nenoriu, prisimenu kūrinį, bet ne patį tekstą, ir net ne filmą, o knygutę. Popierių prisimenu. Sustoju, visai taip pat kaip sustočiau pats eidamas pro Riešutų g. pastatą nr. 8 ir spoksau į varvėjimą, kuris toks, lyg varvėtų jau tūkstantį metų, nesustabdomai, tiesiai į grindinį, į žemės gelmes. Tūkstantį metų šitas pastatas čia nestovi, ir apie grindinį tūkstantį metų galima tik pasvajoti, bet man atrodo, kad varva čia kažkas panašaus į buvimą vienam kambaryje žiemą, kai nuo stogo čiuožia sniegas, varnų dar nėra, už lango pusiau lyja, ir svajoji kad bent kokia musė palaikytų tau draugiją. Prieinu artyn, pirštais vedžioju tarpplyčius, bandau surasti kur prasideda skirtinga raudona. Kilnoju galvą ir žaidžiu tetrį - viršuje kelios raudonesnės plytos krenta tiesiai man į gerklę, o aš nespėju jų apversti, kad susidėtų tobulas stačiakampis. Visiškai pamirštu kairę kadro pusę, kam man tie atviri varčiukai, koks skirtumas. Tikriausiai nederėtų jos pamiršti, nes ten - pašto dėžutė, nuo kurios neturiu rakto. Gal ten kokia Omnitel sąskaita, o gal Lietuvos dujų sveikinimas su vardadieniu? Kai net musės draugija praverstų, Lietuvos dujos pradžiugintų dar labiau, prisimindami mano vardadienį. Gabija man palieka išėjimą iš kambario-sienos raudonumo vienutės – dešinėje pusėje matau pusantro centrimetro storio plyšį, kuriuo galiu ištrūkti į žolę, dangų, kur greičiausiai irgi kas nors varva, bet ne taip skaudžiai kaip čia. Storį matavau su liniuote, mano monitoriuje jis lygiai toks - pusantro centimetro. Įdomu, ar Gabijai ką nors reiškia tokie skaičiai kaip vienetas ir penketas ir kablelis tarp jų. Tikriausiai ne, nesugalvoju, kodėl turėtų. Nežinau, ar kas nors pateisins ir supras mano žodžius, bet pasakysiu, kad jeigu fotografija bent kiek geba įgnybti, vadinasi ji gera. Aš čia ir vėl su savo Barthe'izmais. Bet tas punktumas šiuo atveju mane ne puncture'ina, kaip įprasta, o perveria kiaurai. Gabija žnaibosi su šiuo kadru ir man patinka ten stovėti, kaip ji stovėjo. Žiūriu į pilkumą apačioje, kurį baigia užmušti tūkstantmečio varvėjimas, ir prisimenu Eugenijų Cukermaną. Taip, Cukermanas irgi varva ir aš beveik patikiu, kad šita siena bando imituoti Cukermano varvėjimą, ypač ten, kur pilka, kur stačiakampiai praranda kampus, ir kur drėgmėje ima rastis žaluma, nesvarbu, kad ant mirusio cemento, vistiek ten kažkas gyvena. Ar Gabija nufotografavo Cukermano varveklius Riešutų gatvėje? Greičiausiai ne. Tai tik simpatiška raudona siena, smarkiai besiprašanti remonto. Bet aš vistiek prie jos sustoju ir ilgai ilgai žiūriu, metu kiaušinį, ir prisidedu prie tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo. Gera prisidėti prie istorijos, net jei tai kukli vienos sienos tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo istorija su kiaušiniu...

Fotografija ir visokio plauko priešybės

Postmodernizmas. Užrašau, ir galvoju, gal kokias dvidešimt minučių, apie šį raidžių derinį. Nors mokiausi meno istorijos ir teoriškai suprantu, ką tas derinys reiškia, labai stengiuosi sugalvoti ką nors daugiau, negu suprantu ir negu mane išmokė ketveri metai dailės akademijoje. Perskaičiau Ihab Hassan tekstą „Link postmodernizmo sąvokos“, pusiau kaip įkvėpimo šaltinį, ir nutariau, kad tegul Hassanas ilsisi, šiaip ar taip, nuo to teksto parašymo praėjo nei daug nei mažai – dvidešimt septyneri metai. 1987-iais Hassan’ui kas nors atrodė vienaip, kam nors šiandien atrodo kitaip... Koks skirtumas. Pasilieku tik Hassan’o lentelę su abstraktokomis modernizmo ir postmodernizmo priešybėmis. O tada... dėl jų abstraktumo išmėtau beveik visas priešybes, pasilikdamas tik šias: sintezė/antitezė, tikslas/žaidimas, ir buvimas/nebuvimas. Turėčiau argumentuoti savo pasirinkimus, bet nesu tikras kaip tai padaryti. Kadangi šio teksto tikslas – prie priešybių sąvokų prijungti kūrinius ir juos aptarti, galbūt šios trys priešybės man (pa)tiko labiausiai. Praktiškai iš anksto žinojau, apie kuriuos kūrinius norėsiu kalbėti... Mėgstu prisiminti įvairių autorių įvairius darbus, kartais neseku jų kūrybinių biografijų labai nuosekliai, ir jie mėgsta mane nustebinti. Ar derėtų sakyti, kad aš save nustebinu juos netyčia prisimindamas, ir atrasdamas ką nors nauja. Čia kalbėsiu apie fotografijas – kūrinius, kurie yra labai jauni medijos atžvilgiu, tačiau labai senoviški savęs ir pasaulio suvokimo prasme.

Andrius Elsbergas, Sekmadienis (2010)

Sintezės ir antitezės priešprieša mane suviliojo netikėtumu. Antitezė nėra sintezės antonimas, nors, žiūrėdamas į Hassan‘o lentelę, jau buvau iš anksto numatęs, jog prie sintezės bus kokia nors dekonstrukcija ar dar kas nors atskiriančio, ardančio. Sintezė apjungia, sujungia, padaro ką nors vienu, ar bent susieja, o antitezė smogia nosin, apsipili kraujais ir lieki su visko neiginiu. Antitezė vienu metu ir neigia tezę, ir gretina priešingus dalykus, artimus prasme, emociniam ar loginiam įspūdžiui sustiprinti. Taip, taip, man pasufleravo žodynas ir aš nuo jo nusirašiau, bet ne tame esmė. Svarbu, kad pačioje antitezėje telpa ta pati sintezės ir antitezės priešybė... Dabar man gali susisukti galva, tad aš greičiau imuosi kūrinių. Sintezę šio teksto ringe atstovauja Andrius Elsbergas su darbu „Sekmadienis“ (2010). Tai serija, kurią sudaro trys portretai. Nevadinsiu triptiku, nes tai nėra triptikas, o atskiros fotografijos. Negaliu ir nenoriu prieštarauti autoriui, o be to, žodis triptikas yra labai bjaurus. (O tavęs, skaitytojau, labai atsiprašau, nes techninės sąlygos neleidžia A. Elsbergo kūrinio pateikti kaip serijos, tad teko suklijuoti šitaip... Kaip serija jis gali būti pamatytas štai čia) Sintezės sąvoką A. Elsbergo kūrinys atspindi dėl to, kad tai yra visiškai klasikiniai portretai, kuriuose autorius vaizduoja savo tėvą, akivaizdžiai „sustatytą“: tėvas sėdi krėsle, su knyga ant kelių, akiniuotas, „sušviestas“ nuostabiai. Portretas nepriekaištingas. Kyla klausimas, kas čia man sintezuojasi. Atsakymas netoliese: tai serija. Klasikinis portretas yra klasikinis portretas, o ne serija. A. Elsbergo fotografijose tėvas švelniai keičia pozas, primena miegui besiruošiantį katiną. Pokytis toks švelnus, kad labai norėdamas galėtum neatkreipti dėmesio ir manyti, kad vis dar žiūri į tą patį portretą, bet labai sau meluotumei. Ir tą trejetą tėvo atvaizdų vainikuoja autoriaus žodžiai. Tokie aprašymai taip pat būdingi tikrai ne klasikinio portreto laikams (XIX a pab.-XX a. vid.), o šiandieninei fotografijai. Tie A. Elsbergo žodžiai, beje, visiškai pateisina kūrinio pavadinimą, štai kokie jie: „Prieš porą mėnesių tėvas pasakė - "pavargau", ir išėjo į pensiją. Tada pirmą kartą gyvenime, niekieno nevaromas, nuėjo pas daktarą ir pasidarė tyrimus. (Čia aš labai įžūliai įsiterpsiu… A. Elsbergas buvo rašęs “analizus”, bet leidau sau juos pakeisti tyrimais… Įžūlaus įsiterpimo pabaiga.) Tada ėmė vietoj sviesto tepti margariną, nebepirkti grietinės ir niekur neskubėti. Dabar visos dienos yra šiek tiek sekmadienis.” Tai štai, kaip gali veikti sintezė fotografijoje.

Danas Macijauskas, “Iškarpa“ (2010)

Dabar pakalbėkime apie antitezę. Dano Macijausko darbas “Iškarpa” (2010) yra puikus neiginys visam portreto žanrui. Na, apšvietimo gal neneigia, bet komponavimo principai ir pateikimas yra ne tik paneigti, bet visiškai sumalti į miltus, išpustyti vėjo ir seniai pamiršti. Visos tos dulkės, tokios priešingos Andriaus Elsbergo perfekcionistiniam interjerui, mane priverčia galvoti apie visus portretus, kuriuos prisimenu, ir apie tai, ar daug gerų portretų mačiau tokių, dulkėtų… Šitas, D.Macijausko, tikrai geras. Vadinasi, vieną tikrai mačiau. Prisimindamas tai, ką man sufleravo žodynas atkreipiu tavo, skaitytojau, dėmesį, kad darbas atliktas analogine fotografijos technika, vadinasi, šitas portretas yra ne kur nors kitur, o nukirptoje ar nuplėštoje juostoje. Greičiau nukirptoje, nes aštrumas toks… Girdžiu žirklių “čiaukšt”, kai žiūriu į patį nosies galą, ir man beveik suskausta kažką viduje. Tai suveikia kaip ta papildoma antitezės reikšmė… sulaužytas portretas vis tiek yra portretas, ir vis dar telpa klasikinėje fotojuostelėje. Valio.

Sintezės ir antitezės kovoje laimėjo lygybė. Taip norisi tikėti, nors manęs neapleidžia mintis, kad ta antitezė prarijo sintezę kaip reikiant ir man dar kartą įkyriai primena, jog žanrai – keistų žmonių keistas išmislas, skirtas tik tam, kad būtų bent truputį lengviau susigaudyti nesibaigiančiame vaizdų sraute ir nieko daugiau. Ir visai nesvarbu ar tai tapybinis portretas XVIII amžiuje, ar skaitmeninis XXI amžiaus nuliukų ir vienetukų kūnas kietajame diske.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Žaidimas gali turėti tikslą, o tikslo siekimo procese gali būti žaidimo elementų. Priešpriešų lyg ir neįžvelgiu, bet ką gi aš galiu padaryti, kad Hassan’o lentelėje tokia buvo ir mane sužavėjo. Šiuo atveju išsyk žinojau, apie ką kalbėti, nes tai – du vieni mėgiamiausių mano autorių ir du vieni mėgiamiausių fotografijos darbų. Tikslo sąvoką naudosiu kalbėdamas apie Marijos Vainilavičiūtės kūrinį “Things” (2009), o žaidimus žaidžia Marijus Bružila darbe “Viena sekundė – kad išnykti” (2008). Abu kūriniai yra serijos, sudarytos iš daugiau, nei penkių fotografijų. Labai apmaudu, bet pilno M. Vainilavičiūtės darbo surasti nebepavyko, tačiau septynias fotografijas iš tos serijos turiu. Čia būtų galima bandyti kreipti dėmesį į sukūrimo metus, autorių amžiaus skirtumus, bet mano galva visa tai nesvarbu.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Marijos Vainilavičiūtės darbas “Things” apie tikslą, ar bent tikslingumą kalba jau nuo pat pradžių. Originali serija turi 11 fotografijų. (Kaip ir Elsbergo atveju, teko suklijuoti fotografijas, o septynios prieinamos fotografijos kaip serija gali būti pamatytos čia.) Tose fotografijose – dešimt žmonių iš šešių skirtingų šalių su vienuolika skirtingų daiktų, primenančių namus. Visos fotografijos yra savotiški portretai, po kuriais – portretuojamųjų rankomis užrašyti trumpi tekstukai. Labai žavi ir miela idėja, įgyvendinta be priekaištų, bet tikslų čia – gyvas galas. Žmonės fotografuojasi su knyga, pagalve, fotoaparatu, kalendoriumi, įrėminta fotografija, neįrėminta fotografija, laišku ir t.t… Pats fotografavimo(si) aktas jau turi savo tikslą ir niekada nebūna šiaip sau. Na, gal ir sugalvočiau išimčių, bet kam dabar teršti eterį… O jie fotografuojasi ir būna fotografuojami su daiktais, apie kuriuos turėjo pagalvoti, prieš atsirasdami prieš objektyvą, vadinasi, tikslingai pasirinko kažką vieną, išsirinko iš gausybės. Ir pati autorė, akivaizdu, turėjo aiškų ir suplanuotą tikslą – sukurti tokią seriją, apie tokius žmones, ir apie tokius jų daiktus, su tokiu jų „hand-writing’u“, su visa ta gyvybe ir šiluma, kuri spinduliuoja iš serijos.

Marijus Bružila, “Viena sekundė – kad išnykti” (2008)

Tuo tarpu Marijus Bružila fotoaparato nustatymuose pasirenka vieną išlaikymą – viena sekundė. Jis atsisako visų sekundės dalių, kurias paprastai fotografai naudoja, ypač prie jūros, ypač mėgėjai, galima pamiršti visas 1/60 sekundės, jei apsiniaukę ir 1/500 sekundės, jeigu saulėta, nes M. Bružilos žaidimo taisyklėse viena sekundė įsikala kaip kuolas į žemę ir niekur neketina trauktis. Tai šešios fotografijos prie jūros, kitaip tariant, šešios sekundės Marijaus gyvenimo, kurių metu kažkas išnyko, kažkas atsirado ir vėl išnyko ir atvirkščiai, kai vanduo susimaišė su dangumi ir žmogus pats tapo Nojaus laivu, vienoje iš sekundžių net cunamį matau, o kokie gi cunamiai Klaipėdoje… Marijaus žaidime ir Klaipėdoje gali nutikti cunamis, ir tam užtenka vienos sumautos sekundės. Antroje sekundėje galima prisiminti ir meno istoriją, ir merginos su šuniuku paveikslą… Mėgstu šį M. Bružilos žaidimą, nes kiekvieną sykį jį žaisdamas keliauju naujais pajūrio takais. O toks ir turi būti geras žaidimas – kiekvieną sykį džiuginantis. (Marijaus serija čia)

Kaip ir sakiau, sunku rasti priešybę čia. Bet galbūt pavyks pritempti nebent šitaip – šių autorių serijos yra kardinaliai skirtingos. Visiškai skirtingos temos, technikos, atlikimo laikas ne tik metų atžvilgiu, bet ir pats procesas – įtariu, M. Bružila savo žaidimą sužaidė vienoje juostelėje vienu pasivaikščiojimu, tuo tarpu M. Vainilavičiūtei teko padirbėti kiek ilgiau. Net ir tikslas skirtingas… Čia nusišypsau, nes, atrodo, tikslas simboliškai nugalėjo. Simboliškai, nes visai netyčia, bandydamas supriešinti ką nors, jį čia įvėliau ir jis tapo lemiamu faktoriumi.

Būti ar nebūti, štai kur klausimas. Prisimenu visus Hamletus, nors man labiausiai patikęs Hamletas – Darius Meškauskas, kurio išsprogusias akis vis dar prisimenu berods 2010-ųjų sezone, kai jis, pusnuogis stovėdamas scenoje klykė kažką panašaus į “pasidaryt sau galą, su paprasčiausiu durklu…”. Ryškus prisiminimas. Bet jo neminėti negalėjau, nes tai jo kaltė, kad pasirinkau šitą priešybę buvimo ir nebuvimo. Pirmojoje priešybėje vyko kova, antroji žaismingai nutarė išsikelti tikslą, o čia… čia vyks kažkas panašaus į dialogą, tikriausiai. Dialogo dalyviai – lietuvis Kęstutis Pleita ir jo darbas “Autoportretas” (2010) ir japonas Kenji Miura su fotografija “Rose dead on a summer day” (2012). Autorius ir jų darbus rinkausi ne taip lengvai, kaip anksčiau, tačiau Kęstutį Pleitą buvimui priskyriau labai greitai, o K. Miura manęs tykojo atokiausiame kampe, tad užtrukau, iš pradžių maišęs visokius lietuvių menininkus savo atminties puode, kol prisiminiau profesoriaus A. Andrijausko žodžius, jog lietuviai nuo japonų ne taip jau daug ir skiriasi. Pamaniau, gal išeis supriešinti.

Kęstutis Pleita, Autoportretas (2010)

Buvimo sąvoka man primena labai tvirtai ant žemės gulintį akmenį. Pavyzdžiui, Puntuką. Jis tikrai būna, nieko kito nedaro, tik būna. Dabar tu pagalvosi, kad K. Pleitą lyginu su Puntuko akmeniu… Gal ir lyginu. Truputį. Kęstutis tame autoportrete būna, labai užtikrintai. Ten ne tik autoportretas, bet dar ir triptikas. Vėl tas bjaurus žodis. Gerai, kad pats triptikas ne bjaurus, tik žodis. Mano akys ir galva taip veikia, kad paprastai matydamas tris vaizdus horizontalėje svarbiausiu laikau centrinį. Neskaitau vaizdo kaip komikso, nors būtų galima taip daryti, bet man labiau patinka galvoti apie autoportretą. Jis yra klaidus žanras, jeigu nesi V. Bubelytė. K. Pleita yra K. Pleita, ir jam greičiausiai autoportreto žanras nėra tas žanras, kuriame jautiesi kaip žuvis vandenyje. Kad Kęstutis čia yra, ar būna, kai į jį žiūriu, mane užtikrina štai kas: tuos tris skirtingus Kęstučius bandau suvokti kaip tris mėginimus. Be fotografavimo K. Pleita dar groja altu orkestre. Pirmasis mėginimas, pats kairiausias (aš jau jaučiu, kaip Kenji Miura pyksta ant manęs, kad ne nuo to galo pradedu žiūrėti į fotografiją…) puikiai atskleidžia Kęstutį-altininką, tačiau veikiausiai jam nelabai patiko tokia versija – “per švelnu, ir galvos nėra”, pagalvojo Kęstutis, ir pabandė dar sykį. Štai. Svarbiausias, centrinis, tikrasis Kęstutis Pleita – Žmogus. Pavyko. Na, ir kadangi dar liko kadras, kodėl gi nepamėginus dar vieno… Čia suveikia Kęstučio-fotografo aistra, ir jis nubėga paskutiniam autoportretui. Bravo. Trečiasis – grynas Kęstutis-fotografas. Mano manymu, tai vienas geriausių autoportretų lietuviškos fotografijos padangėje, bent jau jeigu laikytis tokios gal kiek naivokos ir labai asociatyvios maniškės interpretacijos. Bet Kęstutis čia yra, jis būna, kai į jį žiūri, jauti, kaip jis bėgioja pirmyn atgal, kaip maigo mygtuką ir laukia, kol sutiksės visas taimerio laikas ir fotoaparato užraktas pakels veidrodį, atidarys užuolaidėlę, ir įleis autoportretą į mažą dėželę-fotokamerą.

Kenji Miura, Rose dead on a summer day (2012)

Nuo triptiko prie diptiko. Kenji Miura darbus mėgstu dėl to, kad jis, kaip tikras japonas, neužmiršo gamtos, ir jų ryšys jo kūryboje akivaizdus. Dar įdomiau yra tai, kad paprastai K. Miura fotografuoja kažką panašaus į natiurmortus. Nesivelkime dabar į graikiškų žodžių dėlionę, bet visi žinome, kad natiurmortas tą ir reiškia – negyva gamta. K. Miura fotografuoja ne tik nature morte, bet tiesiogine to žodžio prasme – negyvus augalus. Sudžiūvusį rožių krūmą, šiuo atveju. Nors sakiau, kad jis pyktų ant manęs už fotografijos skaitymą iš kairės į dešinę, jo fotografiją irgi skaitysiu taip pat. Mane jo darbuose visuomet nuginkluoja neutralus fonas ir… negyvo augalo šaknų gumulas, kuriame dar ir žemių, ir kažkokios gyvybės galbūt, esama. Negalvoju apie A. Narušytės nuobodulio estetiką čia, nors tikriausiai jos nemažai būtų galima čia įžiūrėti, bet man svarbiau tai, kas diptike vyksta. Dešinė pusė yra kitas kadras, tikriausiai dviguba ekspozicija, bet labai švelni, nematoma, ar permatoma… Žinau, kad japonai tiki net akmenis turint sielą, ir kaip tikras vakarietis, blankiose fotografijose linkęs pamatyti vaiduoklius ir šmėklas įsivaizduoju, kad čia simboliškai K. Miuros rožkrūmis, jau miręs, išleidžia paskutinį kvapą. Jo nebūtis tokia nujaučiama. Jis dar ten, K. Miura’os diptike, kairėje pusėje, miręs, fiziškai esantis, o dešinėje pusėje jau nyksta ir išsiblaško kažkur ilgoje autoriaus ekspozicijoje, išsidalina į dvi, keturias, šešias, kiek tik nori dalių, ir šiandien yra 2014-ieji, ir to rožkrūmio jau seniausiai nebėra. Nežinau, ar tu apie tai galvoji ir ar tai jauti, bet man tas jausmas kažkuo malonus – niekas nėra amžina, ir rožių krūmas Japonijoje irgi, ir tai, kad dabar jo nebėra, o aš žiūriu į jį mirusį fotografijoje yra mažas stebuklas, už kurį tariu tylų „arigato“ K. Miura’ai ir dedu tašką, nes kai ko nors nebėra, viskas ką belieka padaryti, tai padėti tašką.

Nežinau, ar persiskaitė šis Hamleto monologas, virtęs lietuvio ir japono dialogu, bet, mano manymu buvimas ir nebuvimas skiriasi, bet yra taip arti vienas kito, kad net sunku suprasti ne tik kur TA riba, bet ir ar ji apskritai egzistuoja.

Postmodernizmas. Bijau pagalvoti, ką pamanytų Ihab Hassan’as, perskaitęs visa tai, bet tikiuosi, kad net jei viskas pasirodytų labai blogai, jis bent šypteltų. Šyptelti yra labai nepostmodernu, žinau. Galiausiai, koks skirtumas. Post, ne post, man regisi, svarbiausia yra tai, kad galime džiaugtis tokia galybe vertingų ir nevertingų kūrinių, į juos žiūrėti, jų klausytis, nusivilti, pamėgti ir atrasti iš naujo, ir vartyti visaip, kaip tik panorėję. Taip postmodernizmas tampa maža sąvokėle tarptautinių žodžių žodyne, kurį bet kada gali užversti, nugrūsti į tolimiausią lentynos užkaborį ir priešais jį išrikiuoti Kobo Abę, Ernestą Hemingvėjų, Parulskį (pagal skonį – vieniems Sigitas, kitiems Ernestas), Alfonsą Andriuškevičių, ir t.t. Ir gyvenimas tampa daug paprastesniu.