Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Tai kaip man dabar miegoti?

              

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

     Karštos popietės visada panašios į pailsėti prigulusį gyvulį. Karštyje nematau, kaip iš jo nasrų purslais srūva oras, bet visos juslės aktyviai sekioja kiekvieną jų keliamą gūsį. Ir aš, kaip buivolė, bėgusi nuo bepročių liūtų, prisėdu ant suoliuko. Paprastai daugeliui labai svarbūs visi suoliuko parametrai – kiek ir ko ant jo tuo metu sėdi, kaip kvepia, ką veikia, ir taip toliau. Man tai visiškai nerūpi. Tas vyras, veikiausiai toks pat kaip aš, skaitydamas laikraštį ir laikymas savo starbuksinę, ar kokią ten, kavą, vis tiek atrodo kiek įtartinai, jei paklausi manęs. Na, bet nesvarbu, aš taip pavargau, kad man tiesiog būtina prisėsti. Rūta, atleisk, privalau. Stengiuosi išlaikyti atstumą. Ne, ne nuo vyro, o nuo jo rankinės. Žinai, Rūta, būna, kad jei atsiduri per arti... ima kaltinti vagystėmis, prievartavimais, priekabiavimais, ir dar velniai žino kuo. Kam man visa tai? Aš čia tik savo stuburo slankstelius į medinį atlošą atremti, ir nieko daugiau. Vyrukas žvilgelėjo, bet akimis vėl ėmė ryti laikraštį. Rūta, pažiūrėk, dabar jo tempai visai kiti. Tarsi kava, perpildyta cukraus, paskatino pasitempti, vos tik šalia atsirado moterys. Kojos vis dar sukryžiuotos, bet nebeilgam. Jam tinka kokio nors Sting‘o skambesys, iš kojos mataravimo spėju. Shape of my heart, sako, o kokie jo kėslai nežinia. Ne, jis be ausinuko, bet kažkas gi skatina tą neurotišką judesį. Nejuokauk, Rūta, tai negaliu būti aš. Aš tik pavargusi buivolė, besikasanti savo pavargusius šonkaulius į tą nuostabų medinį pagaliukinį atlošą. Pažvelk, kokia saulė, kokia šviesa... Pailsiu ir einame toliau savais keliais. Vyrukas žvilgčioja, bet juk ne į mane, jis tiesiog prastai mato, bando įskaityti smulkesnį šriftą savo laikraštyje. Rūta, tu man baigi susukti galvą. Raudona spalva gali provokuoti, bet juk tai tik miesto detalės, Rūta...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Taip, raudona spalva gali išprovokuoti tiek daug dalykų, tiesa. Akordeono agresiją, lytinius traukulius, statybines isterijas, karstų dunksėjimus ir drugelių gyvenimo ciklų pasikeitimus. Rūta, o kas, jeigu raudona spalva išprovokuotų mudvi tiesiog nerti stačia galva nuo tilto? Ne žudytis, o tos laisvės ieškoti. Žinai, kai segasi gumas, maunasi šalmus, klauso instruktažų... O mes va, dvi moterys, akordeono garsuose upėn įšoktume, kaip koks monolitas per žemės drebėjimą, tik tyliai, be liudininkų. Malonus sutapimas, bet koks nors beduinas kitame pasaulio gale užsiviręs arbatos jos atsigertų ir pagalvotų apie mus, tik abstrakčiai. Manytų sau – o, kokios bus mano dukterys žavios, kai užaugs... Žinai, gi viskas susiję. Aš esu tu, tu esi aš, kiekvieno pastato langas yra ir jo plaučiai, ir širdys, ir meilės bei grandinės. Upėję mus apvedžiotų baltais rėmukais, kaip aukas, kol vyksta tyrimas. Pokštas žinai kame, Rūtele? Tame, kad mes tai visai ne aukos – mes moterys, suradusios laisvę! Tame rudame tinke išgremžčiau nagais – MYLIU TAVE, ir greta pastatyčiau kokią mielą hortenziją, kurios vazono dugne pakasčiau raktelį nuo visų įmanomų durų. Taip girdėjau, kad geležis hortenzijai padeda chameleonizuotis. O gal kokį sudaužytą vėl suklijuotą ir kaktusu papuoštą, vazoną? Nebijok, Rūta, manęs, aš tavo geriausia draugė, juk nemanai, kad tave nuskriausčiau? Kad man išdygtų kokios antilopės Kudu radai ir imčiau tau trimituoti ką nors izraelietiško? Ar būčiau pylusi tą skaldelę prie tavo namų, kad būtų jaukiau? Ar būčiau baltais rėmeliais paryškinusi langelius ir dureles, kur verda visas tavo gyvenimas? Juk tikrai nebūčiau, tad... Duokš ranką, ir keliaukime. Čia fotografijos, čia viskas netikra, jau praeityje, dabar jau nieko nebėra, tik tu ir aš, ir mūsų pokalbiai. Na, dar upės ir akordeonai. Ir prisiminai iš laikų, kai drauge viešėjome Nante. Vyko karas, mečečių bokštai kitur, visai nekaltuose kraštuose, griuvo nuo tos nepaaiškinamos karinės aistros...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Kaip elektros linija į tave einu, o tu vis purtaisi, purtaisi, purtaisi, purtaisi. Žinau, esi dėkinga, bet ir abejoji manimi, visada abejojai. Net tada, kai gelbėjau tave, kai gulėjai pakelėje kaip rąstelis, o tau į akis žiopsojo milžiniška gyvulio kaukolė su deimantu kaktoje. Stengiausi kiek įmanydama tave iš ten ištraukti, ir ištraukiau. Ne ne, skolinga tikrai neturi jaustis. Didžiausias atlygis man yra tavo šypsena. Tavo delnas manajame. Galimybė vaikščioti, štai, kaip dabar, drauge, ir kalbėtis. Tiesa, tu daugiau tyli, kalbu aš, bet suprantu tave – tu vis dar to rąstelio pavidale. Ar pameni, kaip tądien buvo karšta? Kaip šešėliai patys metė savo šešėlius sau, nes saulė kepino net ir juos. Žinai, man labai liūdna, nes tą dieną, kai kaukolė tau grasino nebūtais dalykais, o tu gulėjai kaip rąstelis, netoliese gyvenę žmonės užsikalė langus, užsitraukė užuolaidas ir pasislėpė bunkeriuose, kur krūvomis sandėliuoja troškintas pupeles ir alyvuoges. Ar ne keista? Jie visai nenorėjo tau padėti – tu buvai teatro dekoracija. Ne! Tu buvau primadona tame spektaklyje. Rąstelis, kuriam grąsina buivolo kaukolė su deimantu kaktoje. Jau įsivaizduoju, kaip jie, dviem pirštais praskleidę purvinas savo užuolaidas, kramtydami senus spragėsius, žiūrėjo į liūdną tavo baigtį. Buvo ir tokių, kurie tiesiog praėjo. Prieš praeidami gobtuvus užsitraukė, išsitraukė telefonus ir intensyviai tikrino laiką – viena minutė po vienuoliktos, viena minutė po vienuoliktos ir trys sekundės, keturios, šešios, ir taip toliau. Žinai, gal ir pikta, bet aš juos suprantu. O kas tu tokia, kad tave gelbėti? Ypač rąstelio pavidalo. Pilkas grindinys dekoruotas kažkieno išpiltais dažais ir pabarstytas riebiais keiksmais. Bled, kiek galima, jau trečią kibirą dažų išpilu šiandien... Aidi kažkur. Gerai, kad turi mane, ar ne? Na, man tai tikrai gerai, kad turiu tave. Stebiu tave nuo apgriuvusių mūrinukų, medinių stulpų, palydovų, apsąmanojusių šaligatvių blokų ir kitų neįtikėtinų objektų. Tau taip nesiseka, tu vis parpuoli, tu man lyg koks sūnus palaidūnas. Myliu tave, Rūta. Išgerk vandens, baisiai karšta.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

          Pažvelk, mes jau beveik čia. Net kelio ženklai liepia sustoti, įsigilinti, daug ką permąstyti. Ar permąstei savo moteriškumą, žmogiškumą, Rūta? Ar supranti, kad fotografijų laike tu – jau nebe tu? Abi mes tokios, aš taip pat. Viskas tose apsilaupiusiose sienose ir tuščiose langų angose. Ten gali slypėti bet kas – ginkluotasis snaiperis, raudonkepuraitė, arba jos vilkas, arba bet kas, ką tik sugalvotumei. Tik seni varteliai, kuriuos kadaise judino kažkieno rūpestingi pirštų galai, į kuriuos lūžo nagai ir buvo kliūnama kojomis. Na, ir nenuravėti, netvarkingi šaligatviai, visai kaip mūsų tėviškėje, kurios niekada nebuvo, ar ne? Svarbiausia yra įsivaizduoti ir niekada nepamiršti, kad fotografijose tu – nebe tu, o aš nebe aš. Panašiai kaip tie debesys. Tikrovėje jie juda, plaukia, nyksta ir vėl sugrįžta krūvon, o čia... Čia jie, kaip tu ir aš – sustingę kažkieno vaizduotės vaisiai, niekaip negalintys ištrūkti iš tos nelemtos švilpiko dienos. Laikykis, Rūta, aš visuomet su tavimi. Myliu tave.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

Visų fotografijų autorius: Jorge Guadalupe Lizárraga

Gulėjimas vonioje ir Josh Soskin fotografija

Michelle 39, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin yra neblogas mados, gražių daiktų ir dar gražesnių moterų fotografas. Nesakau, kad tokie man labai nepatinka, bet paprastai juos praleidžiu pro savo minties skanerį, nes, atvirai sakant, man tingisi ieškoti ko nors gero jų fotografijose, apibarstytose visokiais „Underwear project“, kokiais nors brendais, jaunų modelių iš Rusijos ir Rytų Europos vardais ir pavardėmis... Tai pašaliniuose trikdžiuose, kaip geras geras muzikos kūrinys tarp žinių ir naujienų pranešimų, skęstanti fotografija. Ir niekas nemoka plaukti. Bet šį kartą užstrigau kaip koks lapų prisirijęs senas printeris, paspringęs savo paties viduriais ir J. Soskin fotografijos su gulėjimu vonioje man gerokai išūžė smegenis.

Michelle 33, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Gulėjimas vonioje yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Jausmas, kai vanduo apglebia kūną, nesvarbu nei koks vanduo, nei koks kūnas, yra nepakartojamas. Bet apsukus šitą gulėjimo vonioje medalį, kitoje jo pusėje manęs laukia priešingybė – staigus kritimas į šaltą upę ar ežerą – kas irgi yra savotiškai malonu, netikėta, neįtikėt[in]a. Kadangi kaip sugedęs spausdintuvas lapų prisivalgiau ties tomis J. Soskin fotogafijomis, kur kažkas, vardu Michelle, grimzta nedidelėn, bet vistiek, gelmėn, nutariau trumpai pakalbėti ne tiek apie fotografą, kiek buvimą vonioje ir ką tuo metu išgyvenu. Na ir kas čia tokio, kad vonios dugnan smenga Michelle... Tik dramos mažiau. Šios nuotraukos yra būtent tokios, kaip sakiau, aprašinėtos „Underwear project“, bet kažkas jose man nedavė ramybės ir ketinu išsiaiškinti, kas.

Michelle 31, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Vandenyje viskas atrodo keistokai ir šiek tiek bauginančiai, ypač jei tas kažkas yra giliau, negu tu pats. Užtenka dvidešimties centimetrų, kurių baimė dar didesnė, nei metro. Gal dėl tos neišvengiamybės, kurią įsivaizduoji... Kroatija. Senj miestelio pakrantė. Trisdešimties metrų atstumu nuo kranto, nežinia kelių metrų gylyje žmogus pamatė du daiktus – suoliuką ir dviratį. Vanduo ten toks skaidrus... Ir išsigando labiau, negu pažinties su D. Hirst‘o rykliu tuo metu, kai jis dar nebuvo užmarinuotas stiklinėje dėžėje. Lyg tie gelžgaliai galėtų judėti greičiau už žmogų. Pagautų už kojos nago ir nusitemptų gilyn, ta baimė tapti Adrijos jūros agurku tokia didelė... J. Soskin Michelle neprimena nei dviračio, nei suoliuko, tačiau atrodo keistai ir bauginančiai. Kūnas vandenyje, kuriuos abu dar skrodžia ir šviesa, atrodo lyg nusėtas mėlynėmis. Plaukai primena sprogstančią arklio uodegą, kurios akimirkai pasidaro taip gaila... Čiobreliai ir mėlynės primena smagius dalykus, tik gaila, kad mėlynės kurias galvoju žiūrėdamas į Michelle kitokios. Tik veidas, kaip prausiamo kūdikio, likęs paviršiuje primena tikrovę ir tai, kad viskas gerai. J. Soskin šitame kadre man rodo, kad medalis turi ne tik dvi puses, bet ir briauną. Čia gulėjimas vonioje man neatrodo malonus, bet neprimena ir to netikėto šalto vandens maišelio, į kurį patenki, kai krenti iš aukštai į upę ar ežerą. Neskaitau veidų ir nepasitikiu tais, kurie skaito. Stengiuosi nepamiršti, kad tai – fotosesija, ji vaidina, vanduo šiltas, kūnas be mėlynių, ir aš tiesiog perdedu. Nusiraminu, išgeriu dar gurkšnį J. Soskin vonios vandens, ir suabejoju... O jeigu ne?

Michelle 35, Untitled Underwear project, Josh Soskin

O jeigu ji, visai kaip aš dabar, rašydamas šiuos žodžius, vonioje nuo savęs bando nusigremžti kažką, ką seniai pamiršo ir taip bijo prisiminti? Jeigu tame suvaidintame veide tikrai isterija su neviltim drauge gyvena? Kūnas įmirksta, tampa panašus į susiraukšlėjusią daržovę Senj pakrantės dugne, ir pažeidžiamas triskart labiau. Kiekvienas gremžtelėjimas, bandant procesą švelninti muiluotu vandeniu, baigiasi kažkuo panašiu į graikiškų riešutų lukštenimą. Daug triukšmo dėl nieko, arba daug dantų laužymo dėl mažų riešutinių smegenėlių. Ar skausmas tai? Ne visai. Kažkoks kartus nusivylimas, kai norisi nusiprausti, bet muilas nepadeda, nes nė nežinai, kokios dėmės tave puošia ir nuo kur pradėti praustis, kur save pradėti skusti, kad finale liktumei gelsvas ir gražus, kaip nuskusta bulvė. Norisi išsinerti iš odos, tapti gyvate, ir tyliai leisti laiką kokiame urve laukiant riebios pelės, kurią bus galima praryti ir virškinti mėnesį, kitą... Man labai patinka vonia, kurioje fotografuoja J. Soskin. Ypač auksinis čiaupas, primenantis gausybės ragą, kuris niekada nieko neišgelbėjo ir visada buvo tik tuščias pažadas. Daug ką tas čiaupas primena, bet sienų plytelių kubeliai atrodo kaip suvienodėję ir nubalę rubiko kubai, kurie panorėję imtų ir sutraiškytų tave kartu su visu vandeniu, norais ir isterijom. Ir ji, Michelle, per savo šlapių plaukų skudurą žiūrinti, ar jau nusibraukė purvas, gal jau tvarka, taip primena mane, kai negalėdamas užmigti lupu nuo savęs vieną tapetų sluoksnį po kito, bandydamas atrasti, nuo kurio sluoksnio galėčiau pradėti remontą. Pajudinu pirštus po vandeniu, nutirpusios rankos panyra prie šonų ir užsimerkiu. Visas. Trims sekundėms (tiek temoku išbūti nekvėpavęs) pasiskandinu vonioje, įsivaizduodamas, kad aš – Michelle.

Michelle 36, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Lūžinėja nagai, skilinėja sąnariai, pirštų kauleliai tada, kai nežinai ką prausti, kad pasidarytų lengviau. Kažkuriuo momentu nustoji plakęs save skystimais, muilais, ir rankų pirštais, žiūri į išsikraipiusias galūnes ir nežinai, ar verkti reikia jau dabar, ar laikas juoktis dar neprasidėjo. Konvulsiškai nusiteikusios akys dar mėgina surasti šleikštulio mizansceną kūno paviršiuje, kurią reikia nusitrinti nuo savęs, bet nesėkmingai, ir belieka dar kartą bandyti atsipalaiduoti, suvaidinti J. Soskin fotografiją. Pasikeičia šviesa, nugara su galva atsiremia į vonios kraštą taip, kad panorėjus būtų galima skaityti Charles Baudelaire (jis taip tinka Michelle prie veido...), ir atrodo, jog J. Soskin su vonia ir Michelle joje  jau susitaikė su likimu, ar kaip jį ten vadina... Sėdžiu vonioje, kompiuteris nepatogiai stovi šalia, spoksau į savo kojų pirštus, kurie jau primena kroatiškus agurkus ir suprantu, kad tai aš mizanscenas kuriu ir jų vėliau ieškau savyje, kad ištrinčiau, ir joks muilas nepadeda. O J. Soskin fotografuoja. Fotosesija į pabaigą, Michelle pavargo, vanduo atšalo, aš tris sekundes skendau, o fotografo memory card is full. Finito, blet.

Michelle 38, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin flickr'e

Josh Soskin ne flickr'e

Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

 

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski