Kaip aš nekenčiu peizažų

Untitled, Tom

Man nepatinka peizažai. Paprastai peizažas sukelia asociacijas su važiavimu automobiliu kokiu nors nuobodžiu greitkeliu, kur vaizdas susilieja į vieną liniją, kuri vienus vimdo, kitus migdo, o man tiesiog nuobodu. Gerai, kad automobiliuose paprastai aš būnu tas, kuris turi žiūrėti vertikaliai, o ne horizontaliai. Kitaip man imtų niežėti padus, o batų, žinoma, susitalpinęs galinėje sėdynėje, nepradėsi nusiavinėti, ir prakaituotų delnai, ir norėčiau užsimerkti, kad taptų dar nuobodžiau. Ir veikiausiai ne tik nuobodulyje esmė, bet ir tame, kad kartais tiesiog žiūri ir nesugalvoji, į kur reikia žiūrėti. Nežinau, ar čia peizažas blogas būna, ar jo autorius, ar abu kartu. Žodžiu, kai žiūriu į peizažą stačiakampyje, man norisi eiti namo. Ar bent jau nusisukti, arba pradėti kokią nors kalbą apie nieko nereiškiančius dalykus, arba krapštytis panages, kas yra negražu tokiose vietose, kur peizažai kabo... Aš ne maištauju, bet panagių krapštymas – panašiai kaip telefono išsitraukimas iš kišenės šiaip sau. Nežiūri kiek valandų, žinai, kad negavai jokios žinutės ar elektroninio laiško, niekas nepaspaudė „mėgstu“ tavo instagrame, feisbuke, ar dar kokiame nors buke. Apsimeti, kad ką nors veiki, kad tik kuo greičiau pasitraukti nuo to peizažo, lyg jis būtų kas nors, ko nepasiilgai, nemyli, ir visai visai nenori sutikti, apkabinti ir pabučiuoti.

Untitled, Tom

Visa tai rašau dėl to, kad nusprendžiau štai ką – egzistuoja toks žanras, pavadinimu naujasis peizažas. Nuo jo nepykina, jis nemigdo, ir, beje, jis beveik išpildo mano svajonę – tai fotografija, primenanti tai, ką norisi nufotografuoti tuo metu, kai vairuoji, bet negali, nes... vairuoji. Kartais tai gali būti absoliutus niekas – S. Žvirgždo receptais nesinaudojant net, gali nebūti nei karvės, nei stulpo, nei rūko, bet jauti kažką, kas verčia nuspausti,ar bent norėti nuspausti tą prakeiktą mygtuką.

Untitled, Tom

Apie autorių nežinau nieko, išskyrus tai, kad jis save vadina Tomu, ir dar prie Tomo prirašo KINETIC su apversta N. Man labai patinka kinetinės skulptūros, bet jų Tomo fotografijose nėra, ir net nesitikėjau jų rasti ten. Pasakiau, kad žinotum, nes tau juk svarbu žinoti, kas man patinka, ar ne? Aišku, kad svarbu. Be kinetinių skulptūrų man patinka Tomo naujieji peizažai. Jis visus juos vadina "Untitled", ir manau, kad daro teisingai, nes duoti pavadinimus tokiems darbams kaip jo būtų ne tik gėdinga, bet ir nelabai prasminga. Buvimas be pavadinimo man tik palengvina žiūrėjimą...

Untitled, Tom

Ar juos galima vadinti peizažais neturiu jokios spalvos supratimo, bet man tai grynų gryniausi naujieji peizažai, kuriuos matyti malonu. O dar maloniau apie juos galvoti... Man kartais liūdna, kad pritrūkstu žodžių kam nors apibūdinti, bet jausmas, žiūrint į tą tikriausiai geležinį šimtakojį yra nepakartojamas. Jis toks „netyčiukas“, kreivas, bet tikriausiai sąmoningas. Jeigu tai tikrai traukinys, tuomet gal ir tikrai netyčiukas. Nuklysiu į lankas ir papasakosiu trumpą istoriją, kodėl manau, kad tai gali būti netyčiukas. Fotografavau ant pylimo, prie bėgių. Metrais nuo manęs iki bėgių buvo labai mažai, tik aš buvau gerokai virš jų – traukinys šliaužė savo duobe geležiniu takeliu kaip kokia sudžiūvusi Neris, tapusi mediniu pagaliu. Fotografavau ne peizažą, o žmogų, ir mano intymią akimirką sudrumstė mašinisto pyptelėjimas ir pamojavimas. Supratau tai kaip prašymą – suskaičiuok mano vagonus. Visada džiaugiuosi, kai manęs kas nors ko nors prašo, todėl trumpam palikau E. Ramybėje šalti ant pylimo ir nusisukau į traukinį. Dar nemačiau, kad toje juostoje išėjo, bet numanau – kreivas peizažas su dideliu traukinio užpakaliu, nes iš susijaudinimo nespėjau. O traukiniai šikančių, tokių kaip aš, nelaukia. Bet kadro kreivumas, jei jis ten yra, buvo netyčiukas – džiugesyje visai nesvarbu, kokiu kampu laikai kamerą – svarbiausia tampa laiku nuspausti mygtuką. Kuo ilgiau žiūriu į Tomo traukinį, tuo mažiau man atrodo, kad jis apskritai judėjo, ir neabejoju, kad Tomas fotografavo tą pilkumą, į kurį norisi įkišti rankas ir juo išsitepti veidą, o traukinys tik kaip detalė, kad neužmirštum, kur kiši pirštus. Toks peizažas kaip šis galėtų kabėti ant sienos ir lašėti savo pilkumu man ir mano svečiams ant galvų. Čia nuobodulys ir pilkumas yra medus, kuris pats skaniausias su žaliais agurkais. Dabar žinau, kuo kitą kartą pavaišinsiu svečius... Tik reikia šitą pilką masę pasikabinti ant sienos iš pradžių.

Untitled, Tom

Tomas braižo žemėlapius. Naujasis peizažas nuo peizažo tuo ir skiriasi – jame yra žemėlapis. Ir čia vėl tas puikus pilkumas, kuriame, atrodo, kaip mėnulyje, prarandi svorį ir šiek tiek pakyli nuo žemės. Ir tame žemėlapyje, kartografijos paminkle, tiek daug visokių dalykėlių. Neapmyžtas šunų sniegas, kuris atrodo tirpstantis, bet iš tiesų jis gremėzdiškai voliojasi ant pageltusios vejos ir nekur neketina trauktis. Ta perėja mano batų raištelius suriša taip, kad bėgdamas pas autobusą kaip sūnus paklydėlis pargriūčiau ir nusibalnočiau kelius, nesvarbu, kad jie kelnėse, kartu su kelnėm prasitrinčiau, iki lengvo kraujo, tokio, kuris lengvai dvokia asfalto purvu ir odos atplaišomis. Kol beviltiškai bėgu į geltoną autobusą, kuris ten žiba savo raudonais stop žibintais, pilku keliu šalia greičiausiai vos juda koks nors senas Chrysler‘is. Nežinau kodėl būtent Chrysler‘is, bet tai juk visai nesvarbu. Jis juda, mato mano kovą už būvį, ir prieš pat man krintant veidu į bordiūrą ir į tą gremėzdišką sniegą, jis parodo posūkį dešinėn, kerta mano perėją, ir nuvažiuoja į parduotuvę pieno. Kaip gaila. Nežinau, ar spėčiau į autobusą, tame pilkume jis vienintelis turi svorį, jis lekia šviesos greičiu, kai jam norisi, ir gali būti, kad vos man įsirėžus į asfaltą jis nuspaustų greičio pedalą ir nuvažiuotų, o duslintuvas iš manęs juoktųsi dusliai, kaip jam ir priklauso. Kaip koks džiazmenas, kurio nekenčiu panašiai, kaip peizažo. Bet durys dar atviros, gal spėsiu, gal ta figūra sustabdys šviesos greitį, kaip koks super herojus. Pabučiuočiau batą tai figūrai, jei ji tokį avi, ir lipčiau vidun. Nors nė neįtariu, kur jis važiuoja, bet Tomo peizaže jis man svarbus, kad trūks plyš turiu jį pasiekti, net su prakirstais keliais ir supančiotais raišteliais. O jei ir nepasiseks, man patiktų gulėti toje klastingoje perėjoje kruvinais keliais, pamatyčiau šviesos greitį, niekada nemačiau. Mojuočiau figūrai, kuri greičiausi spėtų į autobusą savo kelnių atplaišomis ir linkėčiau gero kelio, sakyčiau, su dievu jums, gerbiamasis, likite sveiki!

Untitled, Tom

Tikriausiai visa tai labai asmeniška, ir daugelis aplenkia Tomo peizažus, sakydami, kad tai neprofesionali fotografija, kurioje nespindi saulėtekis ir augalai ir uolos neatrodo taip, kaip kelionių agentūrų lankstinukuose. Gal saulėtekis ir nespindi, bet nematomu taku nueiti pabūti tarp tų medžių norėčiau. Čia ir vėl viskas piktorialistiškai tiršta, ir šitas žieminis kadras primena karštą vonią, kai viskas aprasoja tiek, kad viskas, ką matai veidrodyje – blanki odos spalvos versija. Bandau galvoti apie vėją, jis tikriausiai nestiprus, šaliko taisytis kas dešimt sekundžių netektų, ir galėčiau ramiai nuklampoti ten, į patį vidurį, į fotografijos centrą. Sugadinčiau Tomo naująjį peizažą, bet tai vertas tokios nuodėmės peizažas. Negaliu pasakyti, kas būtent jame yra tokio, kaip ir kituose, ankstesniuose ar vėlesniuose. Bet kaip jau minėjau, akių ir proto jie neerzina, tik įsižiūrėti reikia. Man atrodo, kad šiandien žiūrovams kartais sunku tai padaryti, kol fotografas nesudėlioja visko taip – štai jums akcentas, džiaukitės, plokite. O dabar pagalvojau apie R. Treigį, kuriam kada nors paskirsiu atskirą tekstą… Bet jis kažkuo panašus į Tomą, ar Tomas į jį. Tame sniege net voliotis nesinori, iš kažkokios pagarbos, tik nežinau kam, Tomui ar sniegui. Norisi tik susipažinti su medžiais ir toliau ilgai ilgai ilgai ilgai žiūrėti į tą baltą tirštą košę, kol joje, kaip ir debesyse, imi matyti pačius įvairiausius dalykus.

Untitled, Tom

Štai ir saulėlydis. Saulės blynas čia kitoks, jis jau atsirėmęs į medžius, neskleidžia savo romantikos per ištisą kadrą, jis ten tiesiog kabo ir šviečia, kaip koks toršeras be galvos. Ar naujasis peizažas yra tas pats peizažas, tik su mažiau ryškumo? Techniškai, taip, turbūt. Tik dar reikia pridėti savo vaizduotę ir meilę fotografijai. Saulės blynas ir horizontas be “fokuso” apsitraukia tokia plėve, ir pasijuntu lyg man ant galvos Tomas būtų uždėjęs polietileninį maišelį. Kvėpuoti galiu, ir matau viską puikiausiai, tik viskas yra ne priešais mane, o už kažko, ko įvardinti negaliu. Tai ir oras, ir erdvė, ir atstumas, ir… Lengvai pasišiaušusi kairė kadro pusė primena mūsiškes kopas. Neturiu jokių sentimentų kopoms, bet man patinka galvoti apie tą ežišką kairę pusę, kurios neįžiūriu, tik nujaučiu. O kažkur tame danguje skrenda žmonės, pripildę lėktuvų sėdynes savo užpakaliais ir skrandžio turiniais, laptopais ir verslo reikalais. Smagu žiūrėti į juos pro polietileninį maišelį ir džiaugtis, kad aš vis dar čia, o ne ten, su jais. Nes mano kava termose skanesnė už tą, kurią lėktuve super seksuali stiuardesė jiems patiekia be priekaištų tvarkingomis rankutėmis.

Untitled, Tom

Untitled, Tom

Naujasis peizažas gali būti ir labai trumpas. Kiek čia – dešimt metrų iki artimiausio medžio? Bet žemėlapis čia ir vėl veikia, matau vingį, ir nežinau kas už jo, man smalsu, aš kaip stirna, spoksau savo žinduoliškomis akytėmis, ir nežinau, ką valgyti snieguotame Tomo peizaže. Norėčiau tapti gigantišku šliužu, sraige, kuri prašliaužia tą vingį, ir jai nusispjauti, kas už jo – svarbiausia rasti dar kokį želmenį, kurį bus galima sučiulpti per naktį, kol šeimininkas nemato. Gaila, kad sraigių žiemą nebūna, ir mano svajonė neišsipildys, nebent užmigęs susapnuosiu, kaip slenku, tapęs modifikuotu šliužu, mintu sniegu ir jo šalčiu ir drėgme, ir medžių kvapu. Sutinku šunį vedžiojantį žmogų, jis manęs nemato, nes po galais, tai sapnas, jam nusišikti, sraigė aš ar narkomanas, aš jam tiesiog neegzistuoju. Taip kaip man neegzistuoja įdomus peizažas ant sienos, nes tokių tiesiog nebūna. Tegyvuoja naujasis peizažas.

Untitled, Tom

Atsidūręs tokioje pievoje nežinau, kaip elgtis. Bijau erkių, nenoriu eiti niekur, man patinka čia stovėti. Šita Tomo fotografija labiausiai primena paprastą peizažą, bet vistiek ji nėra šiaip sau peizažas. Čia aš ir vėl matau tą plėvelę, būnu celofaninis maišelis kybantis ore, ir galėčiau nusklęsti tolumon ta auksine šviesa. Bet tai pernelyg tingu ir beprasmiška, nes būti čia vienas malonumas. Skaičiuoju žoles, žinodamas, kad niekada gyvenime jų nesuskaičiuočiau, nes paprastai pametu skaičių ties keturiasdešimt keturiais. Medžių trikampiai žavūs, ir nenorėčiau, kad vėjas juos būtų sustūmęs kitaip. Tomas, tikriausiai, irgi nenorėtų. Ta nesuskaičiuojama žolė man atrodo kaip jūra, o kai esi celofaninis maišelis – jūra niekada nebūna iki kelių, ir apie bet kokią drąsą galima pamiršti. Bet net jei ir pavyktų, nenorėčiau drumsti ramybės, kurią Tomas čia sustabdė amžiams. Akimis bėgioju iš kairės į dešinę, nerandu kur žiūrėti, visai kaip paprastame peizaže, bet atmosfera čia gera, ir fotografija gera, nes man nesinori nei trauktis telefono, nei pabėgti. Čia norisi sulaukti ilgesio, apkabininimų ir bučinių. Tu juokiesi dabar, ar ne? Aš irgi juokiuosi, viskas tvarkoj. Matai, paprastuose peizažuose niekas niekada nesijuokia. O čia situacija visai kitokia. Jeigu tu nori eiti, tai eik, aš pasivysiu, nebijau kad tu praginsi už miško kampo, nes pasitikiu tavimi, o aš dar paskaičiuosiu žoles. Keturiasdešimt keturi ir viskas baigta. Ateinu, ateinu, nesinervink.

Untitled, Tom

Ir vėl košė, ir vėl asfaltas, tik šį kartą mano keliai sveiki, stoviu ir žiūriu į geltoną kadro pusę. Tai klaida, grubi, sugadintas kadras, išmesti, sunaikinti, ir taip toliau, visi sako. Tomas protingas, jis žino kad šitas peizažas gražus. Ta geltona ne grėsminga, bet norisi eiti tuo bordiūru, kaip kokiu lynu,stengiantis nenukristi, tolyn į tirštą gatvės peizažą. Neisim į kitą pusę, tikrai, šita pusė mums puikiai tiks, pamatysi. Tereikia saugiai praslysti bordiūru, ir mes jau kitame kadre. Kai kuriomis nuotraukomis reikia ir galima džiaugtis trumpai, kad norėtųsi grįžti. Ką gali žinoti, gal kitą sykį, einant atgal, norėsis eiti ta geltonaja puse, ir kitoje pusėje lauks dar vienas geras Tomo peizažas.

Untitled, Tom

Tikriausiai su Tomu stovime ant tilto. Čia viskas taip tiršta, rausva, bet nesvetima, tūkstančius kartų mačiau tokį vaizdą ant tilto, kuris veda į Akropolį. Gal ir Atėnuose toks yra, kas žino... Čia nesinori daryti nieko, nebent kaip vaikystėje, kai mėtydavome pagaliukus į Nerį vienoje tilto pusėje ir bėgdavome pažiūrėti kaip jie išplaukia kitoje, ir dingsta upės dugne arba keliauja horizonto link. Horizonto... Upės vingio link. Atsiprašau. Tikriausiai dargana, pusiau lyja, aš sveikas, ir mano seilė švari, ir vairuotojas nesupyktų, kad vieną kitą numesčiau jam ant stiklo. Bėgčiau pasižiūrėti, kaip kitoje pusėje mano seilė keliauja horizonto linkant kažkieno lango, jau penkis kartus nubraukta valytuvo, bet nesvarbu, ji vistiek kažkur ten. O gal tas automobilis, drauge su savo vairuotoju, nukeliaus kur nors, kur dar nebuvau. Tai bent. Aplankysiu nematytą vietą. Juk tai puiku. Persisveriu per turėklą, bet nespjaunu, tik džiaugiuosi tuo lipniu peizažu, dekoruotu automobilių žibintais, mano pusėje raudonais galiniais, kitoje – gelsvais priekiniais. Pakeliausi kitą kartą. Dabar daug įdomiau stebėti, kaip žibintai atsiranda iš kažkur, lyg kokios dujos, kurios čia matosi, čia jau nebe, ir man lengvai sukasi galva nuo minties, kad kiekvienoje mašinelėje groja kažkokia muzika, tikriausiai vyksta pokalbiai, kas nors planuoja pirkinius ateinančiai savaitei, o kiti patyliukais laukia namų ir lovos, nes mylėsis kaip pašėlę. Vaikai galinėse sėdynėse galvoja apie žaidimus, kuriuos žais, kai baigsis tas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monotonišką liniją pašonėje...

Tomas flickr'e