Alisa Aiv ir maišelio istorijos

Ilgą laiką nerašiau. Ilgą laiką nerašiau apie fotografiją. Tiesą pasakius, stengiausi jos net nežiūrėti. Žinojau, kad ateis diena, kuomet šermukšnių raudonumai įkyrės ir ims skaudėti kažkur tarpuaky. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog tai reiškia poreikio žiūrėjimo į kažką atidžiau atsiradimą. Dar iki atsirandant tam poreikiui buvau netiesiogiai priverstas vėl pažvelgti į fotografinius atspaudus. Šiandien į juos žiūriu jau du mėnesius kasdien po 9 valandas. Nežinau ar tai reikėtų vertinti teigiamai ar ne, bet žiūriu į vaizdus, spausdintus daugiausiai dar iki man gimstant, ką jau kalbėti apie jų sukūrimą. Apie autorius, kurių darbus vartau paskutinius du mėnesius, be abejonės, papasakosiu ateityje, kol kas ne apie tai.

Ilgą laiką nežiūrėjus į fotografijas ir apie jas nerašius ir vėl aplanko jausmas, lyg būčiau prie baltos sienos kalamas Maximos maišelis. Tarsi įpareigotas, tarsi užgautas, tarsi sutrupintais kelių sąnariais. Nežinantis ką pasakyti. Bet tai tik jausmas, kuris praeis kartu su metų laikų nuotaikomis, Pavilnio sodų gyventojų norais ir neviltimis ir bepročių sukeliamomis avarijomis.

moscow

Rusijoje gyvenanti fotomenininkė Alisa Aiv nufotografavo tokią sieną, apie kurią rašiau ką tik, tik maišelio jos kadre nėra. Kitaip tariant, manęs ten irgi nėra. Alisos siena elastinga, judri, bet mažai kuo skiriasi nuo betoninio Berlyno peilio. Iki sienos maišeliui kelią pastoja tvora, regis, pranešanti apie Gorkio parką. Asfalto grūdais bandau patekti arčiau ir suprantu, kad vieta man jau paruošta. Ir net ne viena. Minkšta siena jau suvarpyta smaigais, kuriais galėsiu kalti save prie jos tol, kol pats Gorkis nusišypsos. Galimas daiktas, kad jis jau šypsosi, stovėdamas ant tų pastolių, kuriuos aš, būdamas ne prasčioku maišeliu, pastebiu atsirėmusius į mano baltą kankinimų teritoriją. Maksimai, tu toks kartus kartais būni, ką man su tavimi daryti? Šypsokis, nes Maskva tavo ašaromis tikrai netikės niekuomet. Tavo socialinis realizmas kišenėje, kol šypsaisi, užmaukšlina tau Piloto galvą ir nebežinai kur dėtis. O Alisa veikiausiai praeidama nuspaudė mygtuką, nes kažkur pakaušyje sušvilpė tavo vardas. Veidas. Veidas tavo tvoroje, prastu šriftu užrašytas. Eisime pasivaikščioti – aš, tu, Alisa, visa Maskva su mumis verks. Pastoliai susmuks žemėn ir nusės kokio angaro kampe, kartu nusinešdami maišelio sieną su ietimis. Kas už jos – laikas ir tu, Maksimai, parodysit. 

Alisa Aiv Flickr

Gabija Kielaitė ir vienos sienos varvėjimo istorija su Kiaušiniu

Visada mėgau matyti kaip kas nors teka vertikaliu paviršiumi. Nesvarbu, ar tai į sieną mestas kiaušinis, ar balkono lango stiklu slystantis blynas, mestas iš pykčio ir nepagarbos, arba lietaus dulkinamo namo sienos verksmas lapkričio viduryje. Tas tekėjimas patogiau vadinamas varvėjimu. Varvėjimas apskritai yra malonus. Išskyrus varvančią nosį... Ypač malonus toks, kuris varva lėtai, ir įsigeria į paviršių, kuriuo varva, ir pamažu popierius tampa „apsėstas“ vandens, dažų, klijų ar bet kurio kito „varvalo“, jis viską sugeria ir pats tampa vandeniu, dažais, klijais. Kitaip tariant, popierius tampa „varvalu.“ Čia jau beveik Briusas Li...

Kartais taip nutinka, kad autoriai, kaip kokie klijai, varva kūrybinio pasaulio paviršiumi, ir visai nereikšminga ar jie rašo, ar fotografuoja, ar dar ką nors daro. Bet jie padaro viską taip, kaip tu visada svajojai, arba būtent taip, kaip kiekvieną sykį darai pats. Žinoma, tai savimeiliškas manymas – autorius daro taip kaip aš, o ne atvirkščiai. Turbūt tai natūralu, nors autorius galėtų pagalvoti tą patį, ir irgi būtų teisus. Skirtumas tik tas, kad aš ir tu – žiūrovai, mes tik galvojame, o autorius jau nuėjo ir padarė.

Untitled, Gabija Kielaitė

Gabijos Kielaitės fotografijoje yra daug varvėjimo. Ateityje labai norėsiu pakalbėti apie visą G. Kielaitės fotografiją, nes ji - puiki jauna autorė, tačiau šį kartą apie vieną, tą kuri labiausiai varva, kuri neturi pavadinimo. Matau raudoną sieną, kurios raudonumas dvigubas: apipaišytos sienos uždažytos tamsesne raudona, bet vistiek įžiūriu senąjį, originalų raudonumą ir žydrus dažus, kažkieno anarchistinio meno ar meninio anarchizmo [?] apraiškas. Siena apačioje baigiasi pilkai ir aš imugalvoti apie riešutų duoną. Valgyti nenoriu, prisimenu kūrinį, bet ne patį tekstą, ir net ne filmą, o knygutę. Popierių prisimenu. Sustoju, visai taip pat kaip sustočiau pats eidamas pro Riešutų g. pastatą nr. 8 ir spoksau į varvėjimą, kuris toks, lyg varvėtų jau tūkstantį metų, nesustabdomai, tiesiai į grindinį, į žemės gelmes. Tūkstantį metų šitas pastatas čia nestovi, ir apie grindinį tūkstantį metų galima tik pasvajoti, bet man atrodo, kad varva čia kažkas panašaus į buvimą vienam kambaryje žiemą, kai nuo stogo čiuožia sniegas, varnų dar nėra, už lango pusiau lyja, ir svajoji kad bent kokia musė palaikytų tau draugiją. Prieinu artyn, pirštais vedžioju tarpplyčius, bandau surasti kur prasideda skirtinga raudona. Kilnoju galvą ir žaidžiu tetrį - viršuje kelios raudonesnės plytos krenta tiesiai man į gerklę, o aš nespėju jų apversti, kad susidėtų tobulas stačiakampis. Visiškai pamirštu kairę kadro pusę, kam man tie atviri varčiukai, koks skirtumas. Tikriausiai nederėtų jos pamiršti, nes ten - pašto dėžutė, nuo kurios neturiu rakto. Gal ten kokia Omnitel sąskaita, o gal Lietuvos dujų sveikinimas su vardadieniu? Kai net musės draugija praverstų, Lietuvos dujos pradžiugintų dar labiau, prisimindami mano vardadienį. Gabija man palieka išėjimą iš kambario-sienos raudonumo vienutės – dešinėje pusėje matau pusantro centrimetro storio plyšį, kuriuo galiu ištrūkti į žolę, dangų, kur greičiausiai irgi kas nors varva, bet ne taip skaudžiai kaip čia. Storį matavau su liniuote, mano monitoriuje jis lygiai toks - pusantro centimetro. Įdomu, ar Gabijai ką nors reiškia tokie skaičiai kaip vienetas ir penketas ir kablelis tarp jų. Tikriausiai ne, nesugalvoju, kodėl turėtų. Nežinau, ar kas nors pateisins ir supras mano žodžius, bet pasakysiu, kad jeigu fotografija bent kiek geba įgnybti, vadinasi ji gera. Aš čia ir vėl su savo Barthe'izmais. Bet tas punktumas šiuo atveju mane ne puncture'ina, kaip įprasta, o perveria kiaurai. Gabija žnaibosi su šiuo kadru ir man patinka ten stovėti, kaip ji stovėjo. Žiūriu į pilkumą apačioje, kurį baigia užmušti tūkstantmečio varvėjimas, ir prisimenu Eugenijų Cukermaną. Taip, Cukermanas irgi varva ir aš beveik patikiu, kad šita siena bando imituoti Cukermano varvėjimą, ypač ten, kur pilka, kur stačiakampiai praranda kampus, ir kur drėgmėje ima rastis žaluma, nesvarbu, kad ant mirusio cemento, vistiek ten kažkas gyvena. Ar Gabija nufotografavo Cukermano varveklius Riešutų gatvėje? Greičiausiai ne. Tai tik simpatiška raudona siena, smarkiai besiprašanti remonto. Bet aš vistiek prie jos sustoju ir ilgai ilgai žiūriu, metu kiaušinį, ir prisidedu prie tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo. Gera prisidėti prie istorijos, net jei tai kukli vienos sienos tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo istorija su kiaušiniu...

Rytiniai Kinijos ritualai

Nesu tikras, apie kokius ritualus eina kalba, bet Akvilės Sinkevičiūtės fotografija mane sustabdė geroms penkiolikai minučių kaip koks pareigūnas kovo aštuntąją, patikrinti, aš moteris ar ne. Šis kadras  tuo tarpu tikrino mano kantrybę. Ilgai žiūrėjau ir laukiau saulės judėjimo, kažkokio paaiškinimo mūro sienoje už moters figūros. Atsitrenkiau į tylą ir nusišypsojau. Gera fotografija, pamaniau. 

Rytiniai ritualai. Kinija, Akvilė Sinkevičiūtė

Autorės nepaklausiau, kas čia vyksta, nes net ir nenorėčiau sužinoti. Bet spėsiu - ką tik nulijo baisus lietus, ir viskas permirko kiaurai, ir žmogus stabtelėjo prie saulėtos sienos išdžiūti. Susiprato, kad norint išdžiūti, gana svarbu "demontuotis" - paltas kairėje, kažkas panašaus į rankinę dešinėje. Kaip ant kokio prekystalio. Taip, tokia scena primena labai daug ką. Ir sušaudymą irgi primena. Galbūt tuo ji ir dramatiška kažkur viduje. Noriu, kad moteris būtų saugi tame kadre. Tikiu, kad niekas į ją nešaudė, ir ji liko sveika, bet akimirkai ši fotografija griebė man už gerklės ir paklausė, ar tikrai man taip patinka ramybė joje. Atsakiau, kad nežinau, ar tai, kas man čia patinka yra ramybė, ir fotografijos pirštai atsitraukė ant kaklo palikę baltas žymes ten, kur kraujas nepratekėjo, kur mintys trumpam susitrombavo ir likau sustojęs. Stovėdamas taip priešais ją labiausiai laukiu tik vieno - tos sekundės, kai ji atmerks akis. Tegul užmerkia jas vėl, jei taip norisi ar reikia, bet bent trumpam pamatyti obuolių baltumą ir gyvą akį būtų malonu, nuramintų...

Pravdoliub Ivanov/3 kvadratiniai metrai švaros

Pravdoliubov Ivanov