Gulėjimas vonioje ir Josh Soskin fotografija

Michelle 39, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin yra neblogas mados, gražių daiktų ir dar gražesnių moterų fotografas. Nesakau, kad tokie man labai nepatinka, bet paprastai juos praleidžiu pro savo minties skanerį, nes, atvirai sakant, man tingisi ieškoti ko nors gero jų fotografijose, apibarstytose visokiais „Underwear project“, kokiais nors brendais, jaunų modelių iš Rusijos ir Rytų Europos vardais ir pavardėmis... Tai pašaliniuose trikdžiuose, kaip geras geras muzikos kūrinys tarp žinių ir naujienų pranešimų, skęstanti fotografija. Ir niekas nemoka plaukti. Bet šį kartą užstrigau kaip koks lapų prisirijęs senas printeris, paspringęs savo paties viduriais ir J. Soskin fotografijos su gulėjimu vonioje man gerokai išūžė smegenis.

Michelle 33, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Gulėjimas vonioje yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Jausmas, kai vanduo apglebia kūną, nesvarbu nei koks vanduo, nei koks kūnas, yra nepakartojamas. Bet apsukus šitą gulėjimo vonioje medalį, kitoje jo pusėje manęs laukia priešingybė – staigus kritimas į šaltą upę ar ežerą – kas irgi yra savotiškai malonu, netikėta, neįtikėt[in]a. Kadangi kaip sugedęs spausdintuvas lapų prisivalgiau ties tomis J. Soskin fotogafijomis, kur kažkas, vardu Michelle, grimzta nedidelėn, bet vistiek, gelmėn, nutariau trumpai pakalbėti ne tiek apie fotografą, kiek buvimą vonioje ir ką tuo metu išgyvenu. Na ir kas čia tokio, kad vonios dugnan smenga Michelle... Tik dramos mažiau. Šios nuotraukos yra būtent tokios, kaip sakiau, aprašinėtos „Underwear project“, bet kažkas jose man nedavė ramybės ir ketinu išsiaiškinti, kas.

Michelle 31, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Vandenyje viskas atrodo keistokai ir šiek tiek bauginančiai, ypač jei tas kažkas yra giliau, negu tu pats. Užtenka dvidešimties centimetrų, kurių baimė dar didesnė, nei metro. Gal dėl tos neišvengiamybės, kurią įsivaizduoji... Kroatija. Senj miestelio pakrantė. Trisdešimties metrų atstumu nuo kranto, nežinia kelių metrų gylyje žmogus pamatė du daiktus – suoliuką ir dviratį. Vanduo ten toks skaidrus... Ir išsigando labiau, negu pažinties su D. Hirst‘o rykliu tuo metu, kai jis dar nebuvo užmarinuotas stiklinėje dėžėje. Lyg tie gelžgaliai galėtų judėti greičiau už žmogų. Pagautų už kojos nago ir nusitemptų gilyn, ta baimė tapti Adrijos jūros agurku tokia didelė... J. Soskin Michelle neprimena nei dviračio, nei suoliuko, tačiau atrodo keistai ir bauginančiai. Kūnas vandenyje, kuriuos abu dar skrodžia ir šviesa, atrodo lyg nusėtas mėlynėmis. Plaukai primena sprogstančią arklio uodegą, kurios akimirkai pasidaro taip gaila... Čiobreliai ir mėlynės primena smagius dalykus, tik gaila, kad mėlynės kurias galvoju žiūrėdamas į Michelle kitokios. Tik veidas, kaip prausiamo kūdikio, likęs paviršiuje primena tikrovę ir tai, kad viskas gerai. J. Soskin šitame kadre man rodo, kad medalis turi ne tik dvi puses, bet ir briauną. Čia gulėjimas vonioje man neatrodo malonus, bet neprimena ir to netikėto šalto vandens maišelio, į kurį patenki, kai krenti iš aukštai į upę ar ežerą. Neskaitau veidų ir nepasitikiu tais, kurie skaito. Stengiuosi nepamiršti, kad tai – fotosesija, ji vaidina, vanduo šiltas, kūnas be mėlynių, ir aš tiesiog perdedu. Nusiraminu, išgeriu dar gurkšnį J. Soskin vonios vandens, ir suabejoju... O jeigu ne?

Michelle 35, Untitled Underwear project, Josh Soskin

O jeigu ji, visai kaip aš dabar, rašydamas šiuos žodžius, vonioje nuo savęs bando nusigremžti kažką, ką seniai pamiršo ir taip bijo prisiminti? Jeigu tame suvaidintame veide tikrai isterija su neviltim drauge gyvena? Kūnas įmirksta, tampa panašus į susiraukšlėjusią daržovę Senj pakrantės dugne, ir pažeidžiamas triskart labiau. Kiekvienas gremžtelėjimas, bandant procesą švelninti muiluotu vandeniu, baigiasi kažkuo panašiu į graikiškų riešutų lukštenimą. Daug triukšmo dėl nieko, arba daug dantų laužymo dėl mažų riešutinių smegenėlių. Ar skausmas tai? Ne visai. Kažkoks kartus nusivylimas, kai norisi nusiprausti, bet muilas nepadeda, nes nė nežinai, kokios dėmės tave puošia ir nuo kur pradėti praustis, kur save pradėti skusti, kad finale liktumei gelsvas ir gražus, kaip nuskusta bulvė. Norisi išsinerti iš odos, tapti gyvate, ir tyliai leisti laiką kokiame urve laukiant riebios pelės, kurią bus galima praryti ir virškinti mėnesį, kitą... Man labai patinka vonia, kurioje fotografuoja J. Soskin. Ypač auksinis čiaupas, primenantis gausybės ragą, kuris niekada nieko neišgelbėjo ir visada buvo tik tuščias pažadas. Daug ką tas čiaupas primena, bet sienų plytelių kubeliai atrodo kaip suvienodėję ir nubalę rubiko kubai, kurie panorėję imtų ir sutraiškytų tave kartu su visu vandeniu, norais ir isterijom. Ir ji, Michelle, per savo šlapių plaukų skudurą žiūrinti, ar jau nusibraukė purvas, gal jau tvarka, taip primena mane, kai negalėdamas užmigti lupu nuo savęs vieną tapetų sluoksnį po kito, bandydamas atrasti, nuo kurio sluoksnio galėčiau pradėti remontą. Pajudinu pirštus po vandeniu, nutirpusios rankos panyra prie šonų ir užsimerkiu. Visas. Trims sekundėms (tiek temoku išbūti nekvėpavęs) pasiskandinu vonioje, įsivaizduodamas, kad aš – Michelle.

Michelle 36, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Lūžinėja nagai, skilinėja sąnariai, pirštų kauleliai tada, kai nežinai ką prausti, kad pasidarytų lengviau. Kažkuriuo momentu nustoji plakęs save skystimais, muilais, ir rankų pirštais, žiūri į išsikraipiusias galūnes ir nežinai, ar verkti reikia jau dabar, ar laikas juoktis dar neprasidėjo. Konvulsiškai nusiteikusios akys dar mėgina surasti šleikštulio mizansceną kūno paviršiuje, kurią reikia nusitrinti nuo savęs, bet nesėkmingai, ir belieka dar kartą bandyti atsipalaiduoti, suvaidinti J. Soskin fotografiją. Pasikeičia šviesa, nugara su galva atsiremia į vonios kraštą taip, kad panorėjus būtų galima skaityti Charles Baudelaire (jis taip tinka Michelle prie veido...), ir atrodo, jog J. Soskin su vonia ir Michelle joje  jau susitaikė su likimu, ar kaip jį ten vadina... Sėdžiu vonioje, kompiuteris nepatogiai stovi šalia, spoksau į savo kojų pirštus, kurie jau primena kroatiškus agurkus ir suprantu, kad tai aš mizanscenas kuriu ir jų vėliau ieškau savyje, kad ištrinčiau, ir joks muilas nepadeda. O J. Soskin fotografuoja. Fotosesija į pabaigą, Michelle pavargo, vanduo atšalo, aš tris sekundes skendau, o fotografo memory card is full. Finito, blet.

Michelle 38, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin flickr'e

Josh Soskin ne flickr'e

Gylis milimetre arba kur aš norėčiau padėti galvą

Milimetre yra gylis, ir staiga stebiuosi, kaip juostelėje atsiranda trimatis vaizdas. Žinoma, mano akis kvaila ir to nematau, bet jis ten yra. Apsivertęs pasaulis, susigrūdęs į 35 mm formatą. Sakau susigrūdęs, nes apkaltinti tą, kuris už fotoaparato būtų negražu. Jis tik spaudė mygtuką, bet nieko negrūdo. Viskas tiesiog atsispindi, savanaudiškai lenda į kamerą, kaip į išsvajotą paslapčių kambarėlį, kuriame turbūt sėdi ir laukia Tarkovskis. Tarkovskis irgi tame pačiame gylyje – vieno milimetro, ar mažiau?

Self-portrait with pomegranate, Levas Žiriakovas

Fotografija man visada patiko, nes ji suteikia vieną unikalią galimybę, ar noru geriau būtų tai vadinti. Anksčiau kalbėjau apie kitą galimybę ir norą – liesti. Bet dabar apie gylį. Žmonės kartais sako, kad fotografija įtraukia, tempia, velka už kojų kaip kokį gavusį kulką. Traukia, bet traukia tik akį. Fizinė negalimybė eiti toliau mane žavi labiausiai. Stovėdamas priešais gražų peizažą, portretą, natiurmortą tikrovėje aš norėčiau prieiti arčiau akmenų, nueiti į mišką, įeiti į žmogų ar olą, pačiupinėti žievę ir žemę, nugramdyti dažus, išdarinėti tiek daug visko. Gal tai paprastas žmogiškas noras pamatyti save ten, kitur, kažkur? Iš šalies? Įsitikinus, kad esi nepriklausomas žiūrovas, savanoriškai įsibrauti į tą kadrą, į žmogų ar medį, ir pasižiūrėti į save iš naujo. Fotografija mane užrakina ir leidžia tik žiūrėti. Tai protingai sugalvotas kankinimo įrankis – veikia nuostabiai. Didžiausia sumaištis čia tik tame, kad aš laisvas, o fotografija – įsikalinusi miniatiūra. Bet ji priverčia galvoti kitaip, ir tai vienas gražiausių jos sugebėjimų.

Untitled, Armana

Interneto fotografai ir fotografės labai mėgsta gaminti tokius pseudo buitinius portretus, kuriuos mėgstu vadintis „neišdrįstais aktais“. Paprastai tokių fotografijų dalyvės – merginos. Ir nežinau, kiek ten pseudo, ir kiek buities iš tiesų, bet žiūrėdama tas nuotraukas labai noriu prieiti ir ant kurios nors kūno dalies padėti savo galvą, bet padėti šonu, taip kaip 1996 metais dėjo Levas Žiriakovas galvą prie granato ant stalo, ausimi į staltiesę, taip aš norėčiau padėti galvą joms ant pėdų, galvų, plaukų, pirštų, nugarų, užpakalių, prispausti ausį ir stipriai užsimerkti, kad labiau tikėčiau esanti ten. Prisispausčiau prie šlaunies, įdomu, kokia būtų jos reakcija, ji galvotų, kas ši keistuolė, o gal aš jos sesuo, gal slapta meilė, gal mes nežinome, kad mūsų gyvenimai – vienas 3d DNR modelis, susisukęs ir apsivyniojęs savo paties stiebus kaip kokia raganė sode. Tik dar nežydi tas kodas...

Untitled, Armana

Tom Kondrat fotografijoje norėčiau eiti pasižiūrėti, kas ten prie krepšio. Gal ten kieno nors prakaitu dvelkiantis rankšluostis, norėčiau sužinoti kas tai per prakaitas, kas per rankšluostis, atsigulti ant žalios aikštelės grindų, sužinoti ar ji minkšta nuo saulės, ar ne. Saulės tuo metu ten nėra, ir atrodo, artinasi audra, ir tai irgi norėčiau patikrinti – prieiti tą „liepto galą“ ir pažiūrėti į kitą pusę [į save beveik?]. Prieiti prie to kryžiaus, kuris greičiausiai skirtas uždengti aikštelę taip, kaip kojų pirštais remčiausi į „pamatą“, o tada pakelti galvą aukštyn, pamatyti kokia ten audra, kaip tą keistą mėlynę pjauna geležys, iš tolo taip primenantys kryžių.  

Divine, Tom Kondrat

Untitled (135), Mariam Kalandarishvili

Artintis pamažu, kad žmogus trauktųsi. Jie paprastai taip daro, saugo savo asmeninės erdvės kiaušinį. Įdomu, ar ta dėmė, atsiradusi milimetro gylyje Mariam Kalandarishvili fotografijoje, dulkė ta, ar ji patenka į asmeninės erdvės kiaušinį ar ne. Priremčiau ją prie sienos, kartu su visa dulke, ir tada pridėčiau ausį, prisispausčiau kaip šuo prie suoliuko kojos žiemą. Užuosti, kaip maišosi odos ir senų padangų, kurios tikriausiai riedėjo ir mėšlinais, ir kokybiškais keliais, kvapai.

1978 Toyota Corolla, Stephen Trinder

„I love JDM, too“, palikčiau prie valytuvo. 78-ųjų Corollos gražios, nes turi veidrodėlius ne ten, kur turi šiandieniniai automobiliai. Tarsi tais laikais japonai manė, kad lekiant veidrodėliai prisiartins patys, o stovint jiems ir toliau būti gerai. Japoniškos vėliavos sparną priglausčiau prie užpakalio, atsiremčiau, kol rašyčiau raštelį apie meilę JDM. Būčiau ta, kuri nustebina. Ant kapoto nesigulčiau, nors daug kas mėgsta taip daryti, ir čia akto nevaidinčiau, ir net portreto nenorėčiau, ta Corolla puiki ir be manęs ir be tavęs, aš tik raštelį palikti norėčiau. Na, gerai, vieno portreto norėčiau... atsisėsčiau nerūpestingai prie galinio rato supuvusia arka, kaip pavargęs kaubojus, būčiau su žemo liemens džinsais, atrodyčiau keista europiete, ir po nuotrauka būtų galima parašyti, kad aš gyvenu tame namelyje, kuris medyje, už tvoros, kurį matai kai užmiršti Corollos džiaugsmą, ir vairuoju šitą grožį, ir rūkau už vairo kaip netikusi mergšė, bet štai mano portretas – youth in revolt, turbūt, pasikviestų tokią fotografiją į savo galeriją, sakytų – čia atspindi mūsų kūrybinę dvasią. Stephen‘ai, kur tu ją tokią nuostabią radai? Mes norėtume su ja interviu...

All at home, Eugenijus Labutis

Eugenijus Labutis moka fotografuoti stoteles. Ar vieną stotelę tai tikrai moka. Man atrodo, ji yra prie tunelio Vilniuje. Norisi ten nueiti ir pasėdėti, apsimesti, kad laukiu savo viešojo transporto, kaip kokia kekšė, tik sėdėdama. Ir kekšė ne blogaja prasme. Atsiremčiau galva į stiklinę sieną, ir kekše jausčiausi dėl to, kad ten nėra perėjos, o aš kaip beprotė perbėgau tą šešių juostų kelio gabalą, laviruodama tarp automobilių ir sunkvežimių, kurie visi Geležiniu vilku, joja kaip legenda kokia, ir nesilaiko saugaus greičio. Būčiau praėjusi „per daug“, o kai praeini „per daug“, viena ar kita prasme tampi kekše. Mane taip išmokė.

Untitled, Tamar Burduli 

Pūgai į veidą žiūrėčiau. Šalike, o gal ir be jo, kad jausčiau kakle šaltį, kabaročiausi į tą kalną, kaip kokiam Skyrim‘e, kaip dragonbornas, eičiau pas senus išminčius, kurių tame kalne greičiausiai net nėra. Per aspera ad astra atseit. Užlipk į kalną per pūgą, sutik išminčių, viską pasakys, o tada galėsi eiti ir gyventi ilgai ir laimingai. Melas. Išminčius ta pūga ir yra, ir esu tikra, kad ji mane pakastų kartu su lapais, ir visokiais miško žvėrimis, po savo stora šalta kaldra, kuri tuoj taps ledu, vos tik pavasaris ateis, ir baigsis mano išminčiai ir dragonbornai. Bet kol dar būčiau sąmoninga, po ledu, kaip koks eršketas, prisispausčiau ausimi prie pūgos viršuje, ir galvočiau – ar matosi Tamar Burduli tokioje tolumoje žmogaus figūra, ir dar lede? Ar mane išgelbės medikopteris? Ar aš tapsiu ateities Liuse, žmogbeždžione, kurią iškas iš po ledo, ir sakys – XX a. jie mėgo visur kišti savo nosis ir ausis.

Untitled, Clemens Fantur

Clemens Fantur mane kviečia jau ne pirmą kartą. Pianinais negroju, nors labai norėčiau, bet mano pirštai „atsiknoję“, sakė, kad taip groti negalima, todėl nebebandžiau. Bet laidus iš rozečių ištraukčiau, sužinočiau ką jie įjungia, nuplėščiau tą baltą skudurą nuo pianino, tegul jis stovi ten nuogas, jei ir aš nuoga, kodėl tokia nelygybė. Skudurą išmesčiau pro langą, jei bent vienas prasiveria, arba nupieščiau vėliavą, o gal visai kapituliuočiau – iškelčiau tą skudurą į viršų, ir nuoga sakyčiau – pasiduodu, viskas, nebegaliu, Clemensai, nebegaliu.

Untitled, Michele Nucera

Kai kryžius virš dvigulės lovos labai sunku. Bandžiau tokioje miegoti, nuolat sapnuojasi visokie marazmai. Bet Michele Nucera prieblandoje, kaip David Duchovny, išsitiesčiau lovoje, prisidengčiau delnu kryžių ir masturbuočiausi iki sąmonės netekimo. Įsivaizduočiau, kad aš vyras, kad aš – Duchovnis, masturbacijos metodu sprendžiantis X failų rebusą. Linguočiau, kad lovos atkaltė muštų sieną, ir kas nors už sienos patikėtų, kad šitame portrete – daug meilės, ne erotika, ir gink Dieve ant sienos, ne pornografija. Po visko atsigulčiau ant pilvo, ranka įsikibčiau to burbulo lovos gale, ir galvą prispausčiau prie tos vietos, kur katik nutiko mano džiaugsmas.

Untitled, Matthew Genitempo

Nueičiau pastovėti bukoje žydroje naktinėje degalinės šviesoje, madingai, žiūrėčiau į viršų, būtų tolimas šiuolaikinis portretas su manimi, aš irgi mergina, suvaidinčiau „neišdrįstą aktą“ degalinėje. Matthew Genitempo nė nesuprastų, kada ir kaip aš ten atsiradau, tiesiog nuspaustų mygtuką, ir aš drauge su visa degaline, naktimi ir buka šviesele įsitraukčiau į kameros akį, apsiversčiau aukštyn kojomis ir atsidurčiau vieno milimetro gylyje.