Asmeniškumo slanksteliai

Untitled, Lisa Indigo Burns Wormsley

Tai, kas asmeniška, dažniausiai būna šiek tiek paslėpta. Vieni deda į stalčių, kiti į voką ir tada į stalčių, kiti dar kur nors. Žinau, kad asmeniškumai ne visiems įdomūs, o kai kuriuos net erzina, nes jie nori apibendrinimų, išvadų, konkretumų, o ne pabirų asociacijų ir asmeniškumo žirnelių. Fotografija, kaip ir tekstas, ir turbūt bet kokia kitokia veikla, yra tik sausas užsiėmimas, kai pašalini asmeniškumus. Galima, aišku, kuo nors sudrėkinti ir pagyvinti, bet... asmeniškumai leidžia būti arčiau, glaudžiau, giliau, net ne taip, kaip akis į akį, o dar arčiau.

Requiem for a Dream #3, Carolina Conte

Užspaudus visus asmeniškumus fotografijoje, tikriausiai, gautųsi dokumentinė fotografija. Bet ir ta plačioji dokumentika yra subjektyvi, asmeniška, ir kitaip blizganti per kažkieno vieno akį ar mintį. Tikrai perlaužus asmeniškumus pusiau, išeitų... paso fotografija? Jos diletantizmas paprastai yra vienas iš tų dalykų, kurie asmeniškumus ir nužudo. Tie, kas fotolaboratorijose šiandien daro pasines ir kitokias nuotraukas, paprastai yra su fotografija absoliučiai nieko bendro neturintys žmonės. Aš čia taip garsiai galvoju tik... ir prieinu išvados, kad fotografija be asmeniškumų – nebe fotografija. Vienas filosofas visai neseniai ėmė galvoti apie naują terminą – šviesoraštinininkas. Sako, kad šviesoraštininkas ir fotografas du skirtingi žodžiai (tikriausiai ir žmonės skirtingi), reiškiantys skirtingus dalykus. Šviesoraštininkas kuria, o fotografas ką daro? Man nepatinka tas žodis – šviesoraštininkas, skamba sintetiškai, kaip koks prastas vertinys. Labiau lietuviška, žinoma, nei photos graphos, bet man kur kas labiau priimtinas paliktas senas, grubus terminas, mėgstu lėtai jame kaskart įžiūrinėti naujas prasmes.

Untitled, Nickolay Dyadechko

Nė nežinau, ar galėčiau įvardyti, kas tie asmeniškumai fotografijose. Tai gali būti bet kas. Aš imu save erzinti, tave tikriausiai irgi, nes vis prisimenu Barthes‘o punctum‘ą, atleisk, kitaip negaliu. Bet šiuo atveju asmeniškumas fotografijoje nebūtinai yra jos punctum. Sakai, pavyzdžiui... Štai tau pavyzdys. Nickolay Dyadechko fotografijoje su merginos portretu primerkta akimi man asmeniškumas čia yra nujaučiama liemenėlė po mėlynu rūbu, papuošalas ant kaklo, plaukų vingiai, kuriuos beveik galiu užuosti, dulkės stiklo šukės aštrumo kadre, kurių, būdama Nickolay'aus vietoje, irgi nebūčiau nuvaliusi, durys fone, nes aš vis galvoju, ar pro jas patekčiau į kokią nors keistą erdvę, tokią kaip S. D. Morales filmuose „Pasajes I“ ir „Pasajes“, paveikslėlis ant sienos... Tuo tarpu Barthes‘iškasis punctumas yra ta primerkta akis. Nežinau, ar supranti ką noriu pasakyti. Primerkta akis užvaldo kaip tikras punctum, neleidžia pamiršti, liepia galvoti apie ją, o visi kiti dalykai padeda būti kaip sakiau – giliau, arčiau, taip arti kad imi žinoti žmogaus vardą, pavardę, kvepalų stiprumą, ir nujauti, kad galbūt kažkur netoli stovi ką tik užvirta arbata. Gal dabar aiškiau...

Untitled, Lucrezia Senserini

Čia mane apsėda žvilgsnis, jaučiu kaip jis kariasi man ant sprando kabindamasis į odą mažais nagučiais. Jaučiu žvilgsnio svorį, storį, gylį, ilgį, plotį, ir visus įmanomus matus, nes jis man – punctumas. Bet vien jo nepakanka. Šiuo atveju Lucrezia Senserini viską dar labiau sukomplikavo. Nes žvilgsnis taip paprastai puntumu netampa... Jis juo tapo asmeniškumo dėka. Sakai, kad nesupranti, kokie čia asmeniškumai. Ok. Vytelių stogas ten greičiausiai, man patinka galvoti, kaip šviesa atsitrenkia į tuos pagaliukus virš jo galvos, o dalis jos prasprūsta ir rėžiasi tiesiai jam į kaktą, į akis, į plaukus. Pastarieji čia irgi tampa asmeniškumais. Man įdomu, ar jis buvo panardinęs galvą į kibirą su obuoliu ir bandė jo atsikąsti (yra toks kvailas žaidimas), o gal jam paprastai ir aiškiai – karšta nuo tos skrybėlės, kuria jis prisidengia burną (norisi tikėti, kad ten – obuolys). Asmeniškumų apsuptos akys tampa kabliu, prie kurio savanoriškai priėjusi prisisegu savo karabinu ir leidžiuosi velkama artyn.

Untitled, Lucrezia Senserini

Kitur klaupiuosi ant žemės ir lieku be žado dėl pirštų, dėl to kaip jie išsiraitę, dėl jų įtampos, kuri man galbūt vaidenasi, tai gali būti vienos penki šimtosios sekundės dalies reikalas, ji tuoj pat išsitiesė arba susigniaužė, nes šalta, nes po dar dviejų sekundžių pakels ranką, patrauks rankogalį, susiras laikrodį, pasitikrins laiką. Nežinau. Bet įsitraukiu per pirštus, ir atsiremiu į nugarą, beveik taip kaip giltinė pasakose prisiartina. Tik aš ne giltinė, aš taiki žiūrovė, aš bandau surasti stuburo slankstelį, kuris žymi tuos metus, kai galbūt mirė jos tėvas, arba prisivalgiusi cukraus nudvėsė papūgėlė, sukurdama natiurmortą amžiams; stuburo slankstelyje galiu rasti viską. Asmeniškas ir sunkvežimis. Nežinau tik, kodėl. Jis čia kaip lego kaladėlė-milžinė, į kurią kažkodėl žiūri ji, o ne aš. Vadinasi, tai asmeniška. Vadinasi, ji ten kažką rado, ras, ar pames. Vadinasi, dar vienas slankstelis užsipildys paveikslėliu, kurį galės rasti kitas žiūrovas, stovintis man, panašiai kaip aš fotografijos herojei, už nugaros. Ir skamba vis Macklemore nuotrupa – „Oh girl this boat is sinking, there‘s no sea left for me/ and how the sky gets heavy, when you are underneath it“. Pabandyk, pamatysi.

Untitled, Aishinha

Spindulys, pjaustantis veidą, ir veikiausiai nutikus šiai nuotraukai, kiti spinduliai padarė tą patį. Bet jie čia įsitempia mane arčiau to veido ir marškinių, taip arti kad tampa pažįstamas kiekvienas siūlas, o veido nelygumai susikooperavę su plaukų bumbulu ant galvos tampa mano asmenine šventove. Ne ta, kurioje galiu vaikštinėti kaip tinkama, o kaip koks akmenų sodas, kur viskas, ką galiu veikti, tai tyliai džiaugtis nebylumu ir grėbliuku naujai sušluoti skaldą. Spindulių pagalba modeliuoju tą veidą, galvoju, galbūt jis mano tėvas, o galbūt geras draugas, o gal aš jo nepažįstu ir prikibau dabar kaip kokia beprotė. Nesvarbu, jis nejaučia, jis ten užstrigęs, ir jo veidą galiu grėbliuku šluoti iš naujo ir iš naujo ir iš naujo, siūlus marškinių šukuoti. Nes jie asmeniški, jie mano ir man, net jei autorė taip nenorėjo – taip tiesiog nutiko.

294, Katai Stienstra

Vaikščioti į fotografijas ir iš jų nė kiek nevargina, tai vienas malonumas. Kartais pavargstu, nes tenka praeiti ir sniegu, ir žvyru, ir vandenis pajudinti, ir gravitacijos dėsniams pasipriešinti. Bet šiuo metu jaučiuosi taip, lyg tai, ką veikiu nuolat – vaikštinėju pirmyn atgal – man niekuomet nenusibos. Svarbiausia nesupainioti savojo gyvenimo su sutinkamais ten. Kad neįtrauktų koks nors punctumas negrįžtamai, kad netaptum pėda sniege, ir neliktum gulėti kaip mažas mielas asmeniškumas; neaišku, gyvas ar ne, bet asmeniškumas.