Visada mėgau
matyti kaip kas nors teka vertikaliu paviršiumi. Nesvarbu, ar tai į sieną
mestas kiaušinis, ar balkono lango stiklu slystantis blynas, mestas iš pykčio
ir nepagarbos, arba lietaus dulkinamo namo sienos verksmas lapkričio viduryje.
Tas tekėjimas patogiau vadinamas varvėjimu. Varvėjimas apskritai yra malonus.
Išskyrus varvančią nosį... Ypač malonus toks, kuris varva lėtai, ir įsigeria į
paviršių, kuriuo varva, ir pamažu popierius tampa „apsėstas“ vandens, dažų,
klijų ar bet kurio kito „varvalo“, jis viską sugeria ir pats tampa vandeniu,
dažais, klijais. Kitaip tariant, popierius tampa „varvalu.“ Čia jau beveik
Briusas Li...
Kartais taip
nutinka, kad autoriai, kaip kokie klijai, varva kūrybinio pasaulio paviršiumi,
ir visai nereikšminga ar jie rašo, ar fotografuoja, ar dar ką nors daro. Bet
jie padaro viską taip, kaip tu visada svajojai, arba būtent taip, kaip
kiekvieną sykį darai pats. Žinoma, tai savimeiliškas manymas – autorius daro
taip kaip aš, o ne atvirkščiai. Turbūt tai natūralu, nors autorius galėtų
pagalvoti tą patį, ir irgi būtų teisus. Skirtumas tik tas, kad aš ir tu –
žiūrovai, mes tik galvojame, o autorius jau nuėjo ir padarė.
 |
| Untitled, Gabija Kielaitė |
Gabijos Kielaitės
fotografijoje yra daug varvėjimo. Ateityje labai norėsiu pakalbėti apie visą G.
Kielaitės fotografiją, nes ji - puiki jauna autorė, tačiau šį kartą apie vieną, tą kuri labiausiai varva,
kuri neturi pavadinimo. Matau raudoną sieną, kurios raudonumas dvigubas:
apipaišytos sienos uždažytos tamsesne raudona, bet vistiek įžiūriu senąjį,
originalų raudonumą ir žydrus dažus, kažkieno anarchistinio meno ar meninio
anarchizmo [?] apraiškas. Siena apačioje baigiasi pilkai ir aš imugalvoti apie
riešutų duoną. Valgyti nenoriu, prisimenu kūrinį, bet ne patį tekstą, ir net ne
filmą, o knygutę. Popierių prisimenu. Sustoju, visai taip pat kaip sustočiau
pats eidamas pro Riešutų g. pastatą nr. 8 ir spoksau į varvėjimą, kuris toks,
lyg varvėtų jau tūkstantį metų, nesustabdomai, tiesiai į grindinį, į žemės
gelmes. Tūkstantį metų šitas pastatas čia nestovi, ir apie grindinį tūkstantį
metų galima tik pasvajoti, bet man atrodo, kad varva čia kažkas panašaus į
buvimą vienam kambaryje žiemą, kai nuo stogo čiuožia sniegas, varnų dar nėra,
už lango pusiau lyja, ir svajoji kad bent kokia musė palaikytų tau draugiją. Prieinu artyn, pirštais vedžioju tarpplyčius, bandau surasti kur prasideda skirtinga raudona. Kilnoju galvą ir žaidžiu tetrį - viršuje kelios raudonesnės plytos krenta tiesiai man į gerklę, o aš nespėju jų apversti, kad susidėtų tobulas stačiakampis. Visiškai
pamirštu kairę kadro pusę, kam man tie atviri varčiukai, koks skirtumas. Tikriausiai nederėtų jos pamiršti, nes ten - pašto dėžutė, nuo kurios neturiu rakto. Gal ten kokia Omnitel sąskaita, o gal Lietuvos dujų sveikinimas su vardadieniu? Kai net musės draugija praverstų, Lietuvos dujos pradžiugintų dar labiau, prisimindami mano vardadienį. Gabija
man palieka išėjimą iš kambario-sienos raudonumo vienutės – dešinėje pusėje matau pusantro centrimetro storio plyšį,
kuriuo galiu ištrūkti į žolę, dangų, kur greičiausiai irgi kas nors varva, bet
ne taip skaudžiai kaip čia. Storį matavau su liniuote, mano monitoriuje jis lygiai toks - pusantro centimetro. Įdomu, ar Gabijai ką nors reiškia tokie skaičiai kaip vienetas ir penketas ir kablelis tarp jų. Tikriausiai ne, nesugalvoju, kodėl turėtų. Nežinau, ar kas nors pateisins ir supras mano žodžius,
bet pasakysiu, kad jeigu fotografija bent kiek geba įgnybti, vadinasi ji gera. Aš čia ir vėl su savo Barthe'izmais. Bet tas punktumas šiuo atveju mane ne puncture'ina, kaip įprasta, o perveria kiaurai. Gabija žnaibosi su šiuo kadru ir man patinka ten stovėti, kaip ji stovėjo. Žiūriu
į pilkumą apačioje, kurį baigia užmušti tūkstantmečio varvėjimas, ir prisimenu Eugenijų
Cukermaną. Taip, Cukermanas irgi varva ir aš beveik patikiu, kad šita siena
bando imituoti Cukermano varvėjimą, ypač ten, kur pilka, kur stačiakampiai
praranda kampus, ir kur drėgmėje ima rastis žaluma, nesvarbu, kad ant mirusio
cemento, vistiek ten kažkas gyvena. Ar Gabija nufotografavo Cukermano
varveklius Riešutų gatvėje? Greičiausiai ne. Tai tik simpatiška raudona siena,
smarkiai besiprašanti remonto. Bet aš vistiek prie jos sustoju ir ilgai ilgai
žiūriu, metu kiaušinį, ir prisidedu prie tūkstantį metų besitęsiančio
varvėjimo. Gera prisidėti prie istorijos, net jei tai kukli vienos sienos tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo istorija su kiaušiniu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą