Ne[si]ribojantys Mindaugo Gabrėno kvadratai

Anapus, Mindaugas Gabrėnas

Kvadratas įpareigoja, ir man atrodo, kad net šiandien, karpydami skaitmenines fotografijas į kvadratus, žmonės dažnai susipainioja geometrijose ir klaidžioja kažkur už kvadrato ribų. Ne kartą savęs klausiau – kaip Mindaugas Gabrėnas dar nepavargo nuo to lygaus ir tvarkingo juostinio kvadrato. Kadangi atsakymo nerandu, spėju, kad Mindaugas tiesiog apsigyveno tame 6x6 centimetro kvadratėlyje. Visus autoriaus apdovanojimus ir dalyvavimus tarptautinėse ir kitokiose parodose palieku nuošaly sąmoningai, nes norisi žiūrėti tiesiai į darbus, o ne i curriculum vitae, kad ir koks jis būtų įspūdingas.

Kažkas kažką, Mindaugas Gabrėnas

Kartais jis tampa nuobodus, nors geriau pagalvojus, ne Gabrėnas nuobodus, o erdvė, kur paprastai tenka susidurti su jo darbais. Ir tas produktyvumas, kuris šiaip jau sveikintinas, internete labai išsikraipo ir kartais neišeina suvokti - ar autorius štampuoja, ar į gyvenimą paleidžia kurį laiką brandintus ir augintus kūrinius.

Aš niekada nemaniau, Mindaugas Gabrėnas

 Man labiausiai patinka tai, kad M. Gabrėnas iš esmės netelpa į jokį žanrą. Jis visur. Jis ir Atget, ir Bressonas, ir Sutkus, ir netgi Kunčius kartais. Atget šiek tiek užmirštas genijus, Bressonas smarkiai apdainuojama legenda, Sutkus jau pats kaip lietuviškos fotografijos pionierius, o Kunčius... romantiškas dėdė, besidžiaugiantis tvoromis. Sujungus visus keturis į Mindaugą Gabrėną išeina visai neblogas lydinys, leidžiantis mėgautis kartais puikia, kartais nuobodoka, bet vis tiek įdomia fotografija.

Kaip tikras klasikas, Gabrėnas naudojasi fotografijų pavadinimais, kurie visiškai nemoderniai užduoda tam tikrą toną ir labai dažnai iš pirmo žvilgsnio abstrakčiomis atrodžiusios jo kompozicijos tampa aiškiais, kartais net visokio plauko konceptualumais dvelkiančiais kūriniais.

Konkista, Mindaugas Gabrėnas

„Konkista“. Toks pavadinimas skamba pretenzingai, ir motyvai panaudoti tai pretenzijai išreikšti visai teisingi. Nors aš ir vėl prisimindamas R. Barthes‘ą sakau, kad punctum šiame kadre man yra preciziškojo pedanto Mindaugo Gabrėno palikta šiukšlytė netoli žmogaus figūros. Konkista, užkariavimai, paprastai asociojuojasi su batalijomis, masėmis figūrų, kažkokiu veiksmu, kuriame nesunku paklysti panašiai kaip visada pasiklystu J. Matejkos „Žalgirio mūšyje“. Mindaugo konkista kitokia. Ji kažkokia įkasta į smėlį, sunki, lėta, kaip Kroatijos krabas. Ta vėliava, tikriausiai raudona, juodai baltoje fotografijoje atrodo kaip mėnulyje kabanti vėliava, kur konkista buvo[jeigu buvo] tokia pat lėta, neveikiama gravitacijos, ir slidi kaip sraigė. Konkistadoras tolumoje, toks mažas, pasitinka naują žemę, o gal atvirkščiai. O gal čia Gabrėno asmeninė konkista, šeši ant šešių susitalpinusi ir atspindinti ką nors svarbaus jo gyvenime. Žino tik jis pats, o tau turbūt tai nė kiek nesvarbu. Svarbu, kad fotografija įdomi.

Ribos, Mindaugas Gabrėnas

„Konkistą“ man, kaip žiūrovui, tęsia darbas „Ribos“, kuriame randu argumentų savo pamąstymams, kad tai – asmeninė autoriaus konkista, kai užsiėmęs kažkokį plotelį jis smaigsto vėliavas smėlin, tveriasi tvoromis, kaip jau minėtas Kunčius, tik jomis taip galbūt nesididžiuoja, ir galvoja apie viską praktiškai – riba, riba, riba. Bet ir riba negalutinė, su galimybe praeiti, išsimaudyti svetimame ežere, su leidimu, žinoma. Čia irgi matau tą sargybinį, kaip ir konkistoje. Nenustebčiau, jei tai pats autorius, perimetrą tyrinėjantis. Konkistadorai taip daro...

Žaizdos, Mindaugas Gabrėnas

„Žaizdose“, be abejo, eiliniam žiūrovui iškart matosi du dalykai: arba Kristus su savo erškėčiais, arba dygliuota viela, ne vienam reiškianti rezistencinius ir kitokius laikotarpius, arba tam tikras įstaigas... O man visa tai primena užtemimą, ir nesvarbu, tai pradžia jo ar pabaiga. Mėnulis baltas, saulė skylėta, abu jie žaizdoti, vienas spjaudosi ugnimi, kitas tyliai sukasi ir laukia, kada jame koks akmuo kaip laikrodis su švytuokle išmuš dar vieną valandą. Vainikėlis juda, reiškia, viskas ne taip jau blogai. „Žaizdos“ greičiausiai dar tik gresia, arba jau baigiamos išsilaižyti senosios, bet pasitelkiant karininkų taktiką – bomba du kartus vienoje duobėje nesprogsta. Mindaugas Gabrėnas pozityvus autorius, ir pykčiau, jei kas nors jį kaltintų tamsybėmis ir neigiamybėmis.

Obuolys nuo obels, Mindaugas Gabrėnas

Kai kalbėjau apie tai, kad M. Gabrėnas mėgsta pavadinimus, ar paantraštes savo fotografijoms, radau tau puikų pavyzdį – darbas „Obuolys nuo obels“. Gražus žodžių žaismas, ir nors nesu tikras, bet manau, kad medeliai atstovauja lietuviškas obelis, o miesto peizažas tolumoje – legendinis Big Apple, dar žinomas Niujorko vardu. Ir nežinau, kaip čia reikėtų šifruoti... Bet man patinka versija lietuviškai patriotiška – Gabrėnas, būdamas lietuviška obelimi [ar obuoliu...], surado ne taip jau toli nusiritusį obuolį [ar nusirito netoli obels]. Galvojant, kad obelis – lietuviška, koks skirtumas, kur ir koks tas obuolys. Obuolys ir Niujorke obuolys. Visai kaip ir lietuviškas Gabrėnas – ir Niurjorke lietuviškas Gabrėnas.

Sala, Mindaugas Gabrėnas

Abstrakcija jo kūryboje labiausiai atsiskleidžia tokiose fotografijose kaip „Sala“. Nieko ten abstraktaus, aišku. Vanduo, sala, dangus, viskas aišku. Bet šiaip jau tie trys dalykėliai šiandieniniam žiūrovui tapo arba buitiškai neįdomiais, arba romantiškai pasiilgtais. Man visai nesinori pamatyti, kas ten per sala, pakanka žinoti, kad ji ten yra, tuose šešiuose centimetruose, ir kad autorius neužmiršo – banalybes fotkinti ne tik galima, bet ir reikia. Bet dar labiau reikia mokėti tai daryti. Jei prieštarauji mano įsitikinimui, kad Gabrėnas moka tai daryti, susitikime ko nors atsigerti ir galbūt surasime kompromisą.

Algoritmas, Mindaugas Gabrėnas

Niekada nemėgau algoritmų. Vien pavadinimas siaubingas, kaip gali būti patrauklus žodis algoritmas. M. Gabrėno „Algoritmas“ sudėtingas, nes neaišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Gal protingi žmonės man galėtų paaiškinti, nes vikipedija pasakoja apie veiksmų seką, kaip išsivirti kiaušinį... Žiūrint į „Algoritmą“ galvoje skamba dainelė „Stok ant akmenėlio...“, o kaip ten toliau žinai pats. Būtų įdomu išgirsti paties autoriaus mintis apie šitą darbą su visu jo pavadinimu. Nesvarbu, ar autorius kada nors paklaustas man atsakytų į klausimą, vizualiai toks „Algoritmas“ mane veikia raminančiai, ir nenoriu aš jokių sekų. Užtenka mėgautis skirtingais pilkais tonais danguje ir vandenyje, ir vis Barthes'iškai grįžti prie punctum, kuris galbūt čia ne toks ryškus ir yra pats mažiausias elementas kadre. Nenustebčiau, jei to mažiausio elemento vaidmuo, to tikriausiai pūvančio kuoliuko vaidmuo šitame M. Gabrėno uždavinyje, pats svarbiausias.

Edenas, Mindaugas Gabrėnas

Puikus darbas ir „Edenas“, kažkuo primenantis E. Steicheno prūdelį mėnulio šviesoje. Skambus palyginimas, bet manau, kad ir M. Gabrėnas tokio vertas, ir kolegos, rašantys ir galvojantys apie fotografiją, nepyks už tokį drąsų sugretinimą.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie tuos kvadratukus, kuriuos meistriškai atlikęs vis internete dalija M. Gabrėnas, bet pavargčiau ir aš rašyti, ir imčiau kartotis, o tau būtų daug mažiau įdomu sąžiningai įsižiūrėti į kiekvieną mano aptartą ir neaptartą Gabrėno stačiakampiuką. Todėl baigiu savo šnekas, ir linkiu geros peržiūros. Beje, Gabrėną rekomenduoju žiūrėti panašiai, kaip skaitai knygą – nepraryti viso iškart, o pasidžiaugti po truputį. Pusvalandis prie vieno kvadrato, antras pusvalandis prie kito... ir autoriaus paveikslėlis nusipieš dar įdomesnis, įvairesnis, ir tonų skalė prasiplės – pamatysi ne tik juodą ir baltą, bet ir viskas pilkas, juodas, baltas, o retsykiais ir vieną kitą tikrą spalvą. 

Mindaugas Gabrėnas fotokūdroje

Mindaugas Gabrėnas ne fotokūdroje