Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Tai kaip man dabar miegoti?

              

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

     Karštos popietės visada panašios į pailsėti prigulusį gyvulį. Karštyje nematau, kaip iš jo nasrų purslais srūva oras, bet visos juslės aktyviai sekioja kiekvieną jų keliamą gūsį. Ir aš, kaip buivolė, bėgusi nuo bepročių liūtų, prisėdu ant suoliuko. Paprastai daugeliui labai svarbūs visi suoliuko parametrai – kiek ir ko ant jo tuo metu sėdi, kaip kvepia, ką veikia, ir taip toliau. Man tai visiškai nerūpi. Tas vyras, veikiausiai toks pat kaip aš, skaitydamas laikraštį ir laikymas savo starbuksinę, ar kokią ten, kavą, vis tiek atrodo kiek įtartinai, jei paklausi manęs. Na, bet nesvarbu, aš taip pavargau, kad man tiesiog būtina prisėsti. Rūta, atleisk, privalau. Stengiuosi išlaikyti atstumą. Ne, ne nuo vyro, o nuo jo rankinės. Žinai, Rūta, būna, kad jei atsiduri per arti... ima kaltinti vagystėmis, prievartavimais, priekabiavimais, ir dar velniai žino kuo. Kam man visa tai? Aš čia tik savo stuburo slankstelius į medinį atlošą atremti, ir nieko daugiau. Vyrukas žvilgelėjo, bet akimis vėl ėmė ryti laikraštį. Rūta, pažiūrėk, dabar jo tempai visai kiti. Tarsi kava, perpildyta cukraus, paskatino pasitempti, vos tik šalia atsirado moterys. Kojos vis dar sukryžiuotos, bet nebeilgam. Jam tinka kokio nors Sting‘o skambesys, iš kojos mataravimo spėju. Shape of my heart, sako, o kokie jo kėslai nežinia. Ne, jis be ausinuko, bet kažkas gi skatina tą neurotišką judesį. Nejuokauk, Rūta, tai negaliu būti aš. Aš tik pavargusi buivolė, besikasanti savo pavargusius šonkaulius į tą nuostabų medinį pagaliukinį atlošą. Pažvelk, kokia saulė, kokia šviesa... Pailsiu ir einame toliau savais keliais. Vyrukas žvilgčioja, bet juk ne į mane, jis tiesiog prastai mato, bando įskaityti smulkesnį šriftą savo laikraštyje. Rūta, tu man baigi susukti galvą. Raudona spalva gali provokuoti, bet juk tai tik miesto detalės, Rūta...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Taip, raudona spalva gali išprovokuoti tiek daug dalykų, tiesa. Akordeono agresiją, lytinius traukulius, statybines isterijas, karstų dunksėjimus ir drugelių gyvenimo ciklų pasikeitimus. Rūta, o kas, jeigu raudona spalva išprovokuotų mudvi tiesiog nerti stačia galva nuo tilto? Ne žudytis, o tos laisvės ieškoti. Žinai, kai segasi gumas, maunasi šalmus, klauso instruktažų... O mes va, dvi moterys, akordeono garsuose upėn įšoktume, kaip koks monolitas per žemės drebėjimą, tik tyliai, be liudininkų. Malonus sutapimas, bet koks nors beduinas kitame pasaulio gale užsiviręs arbatos jos atsigertų ir pagalvotų apie mus, tik abstrakčiai. Manytų sau – o, kokios bus mano dukterys žavios, kai užaugs... Žinai, gi viskas susiję. Aš esu tu, tu esi aš, kiekvieno pastato langas yra ir jo plaučiai, ir širdys, ir meilės bei grandinės. Upėję mus apvedžiotų baltais rėmukais, kaip aukas, kol vyksta tyrimas. Pokštas žinai kame, Rūtele? Tame, kad mes tai visai ne aukos – mes moterys, suradusios laisvę! Tame rudame tinke išgremžčiau nagais – MYLIU TAVE, ir greta pastatyčiau kokią mielą hortenziją, kurios vazono dugne pakasčiau raktelį nuo visų įmanomų durų. Taip girdėjau, kad geležis hortenzijai padeda chameleonizuotis. O gal kokį sudaužytą vėl suklijuotą ir kaktusu papuoštą, vazoną? Nebijok, Rūta, manęs, aš tavo geriausia draugė, juk nemanai, kad tave nuskriausčiau? Kad man išdygtų kokios antilopės Kudu radai ir imčiau tau trimituoti ką nors izraelietiško? Ar būčiau pylusi tą skaldelę prie tavo namų, kad būtų jaukiau? Ar būčiau baltais rėmeliais paryškinusi langelius ir dureles, kur verda visas tavo gyvenimas? Juk tikrai nebūčiau, tad... Duokš ranką, ir keliaukime. Čia fotografijos, čia viskas netikra, jau praeityje, dabar jau nieko nebėra, tik tu ir aš, ir mūsų pokalbiai. Na, dar upės ir akordeonai. Ir prisiminai iš laikų, kai drauge viešėjome Nante. Vyko karas, mečečių bokštai kitur, visai nekaltuose kraštuose, griuvo nuo tos nepaaiškinamos karinės aistros...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Kaip elektros linija į tave einu, o tu vis purtaisi, purtaisi, purtaisi, purtaisi. Žinau, esi dėkinga, bet ir abejoji manimi, visada abejojai. Net tada, kai gelbėjau tave, kai gulėjai pakelėje kaip rąstelis, o tau į akis žiopsojo milžiniška gyvulio kaukolė su deimantu kaktoje. Stengiausi kiek įmanydama tave iš ten ištraukti, ir ištraukiau. Ne ne, skolinga tikrai neturi jaustis. Didžiausias atlygis man yra tavo šypsena. Tavo delnas manajame. Galimybė vaikščioti, štai, kaip dabar, drauge, ir kalbėtis. Tiesa, tu daugiau tyli, kalbu aš, bet suprantu tave – tu vis dar to rąstelio pavidale. Ar pameni, kaip tądien buvo karšta? Kaip šešėliai patys metė savo šešėlius sau, nes saulė kepino net ir juos. Žinai, man labai liūdna, nes tą dieną, kai kaukolė tau grasino nebūtais dalykais, o tu gulėjai kaip rąstelis, netoliese gyvenę žmonės užsikalė langus, užsitraukė užuolaidas ir pasislėpė bunkeriuose, kur krūvomis sandėliuoja troškintas pupeles ir alyvuoges. Ar ne keista? Jie visai nenorėjo tau padėti – tu buvai teatro dekoracija. Ne! Tu buvau primadona tame spektaklyje. Rąstelis, kuriam grąsina buivolo kaukolė su deimantu kaktoje. Jau įsivaizduoju, kaip jie, dviem pirštais praskleidę purvinas savo užuolaidas, kramtydami senus spragėsius, žiūrėjo į liūdną tavo baigtį. Buvo ir tokių, kurie tiesiog praėjo. Prieš praeidami gobtuvus užsitraukė, išsitraukė telefonus ir intensyviai tikrino laiką – viena minutė po vienuoliktos, viena minutė po vienuoliktos ir trys sekundės, keturios, šešios, ir taip toliau. Žinai, gal ir pikta, bet aš juos suprantu. O kas tu tokia, kad tave gelbėti? Ypač rąstelio pavidalo. Pilkas grindinys dekoruotas kažkieno išpiltais dažais ir pabarstytas riebiais keiksmais. Bled, kiek galima, jau trečią kibirą dažų išpilu šiandien... Aidi kažkur. Gerai, kad turi mane, ar ne? Na, man tai tikrai gerai, kad turiu tave. Stebiu tave nuo apgriuvusių mūrinukų, medinių stulpų, palydovų, apsąmanojusių šaligatvių blokų ir kitų neįtikėtinų objektų. Tau taip nesiseka, tu vis parpuoli, tu man lyg koks sūnus palaidūnas. Myliu tave, Rūta. Išgerk vandens, baisiai karšta.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

          Pažvelk, mes jau beveik čia. Net kelio ženklai liepia sustoti, įsigilinti, daug ką permąstyti. Ar permąstei savo moteriškumą, žmogiškumą, Rūta? Ar supranti, kad fotografijų laike tu – jau nebe tu? Abi mes tokios, aš taip pat. Viskas tose apsilaupiusiose sienose ir tuščiose langų angose. Ten gali slypėti bet kas – ginkluotasis snaiperis, raudonkepuraitė, arba jos vilkas, arba bet kas, ką tik sugalvotumei. Tik seni varteliai, kuriuos kadaise judino kažkieno rūpestingi pirštų galai, į kuriuos lūžo nagai ir buvo kliūnama kojomis. Na, ir nenuravėti, netvarkingi šaligatviai, visai kaip mūsų tėviškėje, kurios niekada nebuvo, ar ne? Svarbiausia yra įsivaizduoti ir niekada nepamiršti, kad fotografijose tu – nebe tu, o aš nebe aš. Panašiai kaip tie debesys. Tikrovėje jie juda, plaukia, nyksta ir vėl sugrįžta krūvon, o čia... Čia jie, kaip tu ir aš – sustingę kažkieno vaizduotės vaisiai, niekaip negalintys ištrūkti iš tos nelemtos švilpiko dienos. Laikykis, Rūta, aš visuomet su tavimi. Myliu tave.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

Visų fotografijų autorius: Jorge Guadalupe Lizárraga

Kur man plaukti, Markai Polai?

Paula Aparicio. Pausa.

Šviesa į stalą braukiau ryto planus galvodama apie savo naują rutiną. Joje ir tu, ir gėlės, ir visokiausio pobūdžio uždaviniai, dažnai atrodantys neįveikiami ir devyniasdešimties laipsnių statumo. Skambino mama. Sakė, kad sudaužė vieno puodelio lėkštelę, o man be jokios sąžinės graužaties mano arbatinis pats gražiausias net ir patyręs netektį. Prosenelė dovanojo jį drauge su puodeliais ir lėkštelėmis sakydama – turėsi, saugosi, perduosi. Tai buvo negražus servizas, kurio mama atsisakė, nes dulkėjo lentynoje, ir prisidengdama gražia tradicija perduoti kitai kartai atidavė man. Lėkštelės istorija paprasta – mamai reikėjo kažką padėti po vazonu. O aš naudoju tik arbatinį. Kaip jau minėjau, mano rutiną okupuoja gėlės, galbūt dėl to iš arbatinio rožė išdygo neatsitiktinai. Jaučiau, kad kažkas artinasi ir man nuolat niežėjo smilkinius. Nesakysiu, nuoga aš ar ne, tai ne tavo reikalas, tik žinok kad mano planai ryto šviesos formos ir visa jėga išbraižyti plaukų segtuku stalviršyje. Šviesoje aš išskrosta nelyginant tavo pagautos lydekos, kurias tu praktiškai pavogei, nes nė vienos jų ilgis nesiekė nė 30 centrimetrų. Nelegalas tu, bet myliu tave. Kartais galvoju, kad įkliuvau tavo tinkle per klaidą, netyčia, lemiamu momentu truktelėjai virvelę ir štai aš tavo valtyje, tavo trofėjus, tavo pasididžiavimas ir šviesos skrodžiamas ežeras rūke. Tavo dukra.

Paula Aparicio. Buenos Aires 2011.

Išsitapetavusi tavo veidu sienas galvojau apie bijūnus, kurių šiaip jau nekenčiau, nebent būdavo balti. Fotografijose mirga šviesos atspindžiai nuo langų, indų, indelių ir žvakidžių ir atrodo taip jaukiai romantiškai, o aš tuo tarpu verkiu kažkur už stačiakampio ribų ir plėšausi stuburo slankstelius po vieną – už mamą, už tėvą, brolius, draugus ir Jėzų Kristų ir visus kitus, - už visus, kuriems jaučiuosi prasikaltusi. Kiekvienai kaltei po vieną žingsnį kokiame pigiame „dancefloor‘e“. Kaltės jausmas, kaip Eglės Ridikaitės darbe, akinantis ir primenantis net ne rakštį, o raganų sudeginimą ant baslio. Degu tarpe dviejų mamos dovanotų (atiduotų, nes nebėra kur padėti) šviestuvų nuo kadaise prabangaus ir jau išardyto, kaip ir mano stuburas, sietyno. Negalia, tu sakai. O aš sakau – invalidumas. Ne validumas. Po to, kai uždarei duris, jos niekuomet nebeatsidarė ir negaliu net suvokti, kaip jas atidaryti. Reikėtų išmontuoti, bet blogiausia tai, kad net nežinau kurios durys yra tos, kurias tu uždarei. Komplikavai viską ir užmiršęs išėjai. Išsiuvinėtos rožytės dar ir kaip virsta ne baltais bijūnais pykčio pilnoje mano galvoje ir ištįsta iki mano plaukų ilgio. Prisimeni, mama mano plaukus augino už mane ir prižiūrėjo kaip norimą nušerti katiną? Todėl ir pyktis mano ilgas, storas ir itin masyvus. Visiškai toks pats, koks buvo tavo noras būti visur, visada ir šimtu procentų, jei ne daugiau. Todėl arbatą geriu „su dvigubu“, kas, kad ne arbatos, o dažų. Ir kuo daugiau – užlieti viską pigios juodos arbatos sepija ir apsimesti aštuonkoju pilkame mūsų kambarėlyje, kuriame tavęs jau tūkstantmečius nėra ir galimas daiktas, niekada nebuvo. Tu tik tapetas, kurį išvynioju ir suvynioju, tu rulonas prisiminimų ir nebūtų dalykų. Aleliūja, Markai Polai.

Paula Aparicio. De como aprendemos a vivir sin respirar.

Prisimenu tavo žingeidumą ir smalsumą. Norėdavai sužinoti, kur eina kiekvienas voras ir kokias peles valgys tavo kaimynų katinai. Tau buvo įdomu, kodėl ir kaip korėjietis tapo sovietų armijos majoru. Dažnai kalbėjai apie tai, kaip toli yra korėja ir kaip arti buvusi sovietų sąjunga. Padėjęs galvą ant stalo kaip Stalino pypkę kaktos raukšlėmis bandei siurbliuoti šviesą stalo paviršiuje. Pameni, istorijos mokytoja sakydavo – „na, ar radote „razinką“?“ Ant stalo, šviesoje nieko kito niekada ir nebuvo, tik tavo puodelių nuospaudos, kurias begėdiškai klijuodavai savo veidu tarsi pleistru ir tos nelemtos „razinkos“. Sakydavai man, kad apžiūrėjai visas datules ir derlius šiemet geras. Tikėjau tavimi kaip paklydęs šunytis žiemoje atklydęs į geros močiutės trobą. O ten tik dulkės buvo, jokių datulių. Žiūrėdavau į tave ant stalo, į tavo išsikreipusią veido odą ir į už jos keistai įsitaisiusią kaukolę ir kalbėdavau „Tėve mūsų“ drauge su tavimi taip nuoširdžiai, kaip tik trupinių reikalaujantys gatvių žvirbliai moka. Tu buvai man Fudzijama ir Monblanu viename. Gal dėl to iki šiol nekenčiu džiovintų datulių, o nedžiovintų nė regėjusi nesu. Žinai, šimtus kartų esu pasikorusi tavo rankovėse, o vėliau be spalvos susirangiusi tau ant kelių kaip rožančius tavo Fiat‘o „bardačioke“ mirdavau septyniolika skirtingų mirčių, kad tik atkreipti tavo dėmesį. Man jis buvo daug kartų brangesnis, nei tau buvo brangios datulės ir visos kitos istorinės smulkmenos, kurios buvo okupavusios ir sukūrusios karinį aljansą tavo galvoje. Atlaisvinęs kairę ranką priglausdavai mane ir sakydavai  - dukra, tu šaunuolė, ir aš besididžiuodama dar kartą grodavau darželio muzikos pamokos repertuarą dūdele tau asmeniškai. Norėdavau būti tavo kameriniu orkestru, o po pertraukėlės pasirodyti G. Verdžio veidu vien tam, kad pradžiuginčiau tave.

Paula Aparicio. Hipo.

Kartą išvykome į Kaliningradą. Sakei, kad žiūrėsime į Karalienės tiltą. Į Kaliningradą mes ištiesų nevykome, tik paupiu vaikštinėdavome. Tvirtai laikydavai mane už rankos ir kilsteldavai aukščiau kaskart galvon šovus dar vienai istorijai, kurią norėjai man papasakoti. Prisimenu kas keliolika minučių pasikartojantį vaizdą – pasieniečių batų galus purvinomis nosimis. Visiems jiems sakei, kad dalyvaujame ekspedicijoje, kad jaunoji tyrėja – pati smalsiausia iš visų ir ieško meteorito liekanų remdamasi Karalienės tilto legenda. Aukščiau pažvelgti nepasiekdavau, todėl pasieniečius prisimenu kaip purvinus aukštaaulius, kurie patikrinę dokumentus greičiausiai šypsodamiesi palinkėdavo sėkmės jaunajai mokslininkei ir jos tėčiui. Dabar susimąstau, ar tikrai buvau tokia maža, kad neįžiūrėdavau aukščiau pasieniečių kelių, ar tavo šešėlis buvo toks didelis, kad viskas aukščiau jų kelių man skendėjo tamsoje. Vaizdas, kurio ten niekuomet nematėme, apglebia mėlyną vandenį, akmens viršūnėlę kyšančią iš po tos melsvos košės, kurią vadiname vandeniu ir žemyną tolumoje. Tikiu, kad tavo namas kažkur ten ir datulių ferma iškart už jo. Tu visuomet buvai stebukladarys ir esu tikra, kad datules šiaurėje tikrai būtuei galėjęs užauginti. Prisimenu, kaip pasakodavai man nebūtas istorijas apie nacius, baidykles ir Prūsiją. Tomis melsvomis keteromis čiuožiu kaip Akropolio ledu, kur paskutinį kartą prasiskėliau galvą, dailiai kojomis apvedžioju akmenį ir dar kartą prasiskėlusi galvą pasiekiu net ir labiausiai istorijos pamirštas vietas Prūsijoje. Tavo veidas žemyne stiklu įsmigęs man į smilkinį. Už tavęs – tavo namas. Jaučiuosi patogiai. Žinau, kad nesaugai manęs, tiesiog stovi ten, ir vos ledui įskilus ir man prasmegus gelmėse prisidegtumei dar vieną papirosą ir eitumei namo, nes kelią jau žinai. Pasakotumei visiems, spausdamas netikras ašaras, kad jaunoji tyrėja žuvo Karalienės Luizos gniaužtuose, o tu buvai bejėgis pasipriešinti blogiui, paaukojai mokslininkę ir tam, kad išsaugoti tai, ką aš nuveikusi, nusprendei jaunosios tyrėjos darbą garbingai tęsti pats. Parašei monografiją apie mėlyno vandens keteras ir čiuožimą aplink akmenis, apie Prusiją, apie mane. Ir rodai visiems šitą fotografiją, sakydamas – ji taip mylėjo jūržoles, negalėdavo be jų gyventi, o kartą jas ir vėl išvydusi iš džiaugsmo jomis pasipuošusi savo nušiurusius plaukus. Kai ledas skilo į plieną ir skendau tu nusisukai ir paleidai dūmus pavėjui. Dabar išėjęs ten pasakoji visa tai, ar ne?

Paula Aparicio. Muro.

Žiūrėdama į tavo veidą karste paskutinį kartą pagalvojau – kaip tu pražilai. Man atrodė, kad tu visuomet buvai toks jaunas ir tvirtas, o štai atsisveikiname ir pasirodo tu pasenai, pražilai ir visai suglebai. Galvojau, kad tu ledkalnis. Mes daug apie juos kalbėdavomės, apie upes ir laivelius taip pat. Niekada nemačiau tikro ledkalnio ir tavo miręs veidas buvo artimiausia tikro ledkalnio įvaizdžiui. Kažkuriame savo vidaus šulinių skaudžiai tave kaltinau ir tuo pačiu atsiprašinėjau už savo kaltes, o tada dužau kaip Titanikas, atsiremdama į tavo veidą lūpomis paskutinį kartą. Nesitaikiau bučiuoti kažkurios konkrečios vietos, bet pataikiau kažkur tarp akies ir skruosto. Buvo taip šalta ir nežinau, ar neverkiau, ar viskas tiek užšalo, jog skysta ašara net negalėjo išriedėti. Mintyse, kaip vaikystėje, apsivyniojau tavo rankovę apie kaklą ir kilpos mazgą tvirtai prispaudusi prie krūtų užmerkiau akis ir svajojau tapti povandeniniu laivu, kuris dienai einant į pabaigą ir dangui raudonuojant ima leistis į dugną. Kaip koks Raudonasis spalis, už kurio vairo lietuvis. Koriausi tavo rankove, o ledkalnio žili plaukai rėžė žaizdą mano šone, ir beveik girdėjau Pilotą prabylant ir kažką patyliukais marmaliuojant apie Golgotą. Kartu su juo ėmiau marmaliuoti padriką „Tėve mūsų“. Sūrus šaltas vanduo užpildydamas mažyčio „submarino“ ertmes draskė plieno siūles ir traiškė mažyčius langelius. Springau ašaromis, kurių nebuvo, o kilpą spaudžiau taip tvirtai, kad vienu metu pasirodė, jog apkeisiu kilpą su širdimi vietomis.  Aleliūja, Markai Polai.  

Paula Aparicio. Tita.

Sekantį rytą atmerkiau akis ir giliai įkvėpusi buvau subadyta ankstyvos saulės. Katinas nieko neįtardamas krapštėsi panages ir laižėsi savo asmenines nuoskaudas sėdėdamas ant nedidelės palangės duryse. Žaliuzės su šviesa kovojo kaip įmanydamos, bet ji ratilais vistiek veržėsi į mano lovą tarsi paauglystės meilė ir vaikiškai aistringų nuotykių noras. Mažuoju piršteliu pasikasiau skruostą ir pamaniau, kad tai, ką galvoju būtent jį ir primena – mažąjį pirštelį. Tokį mažą, juokingą ir beprasmį. Prisiminiau, kaip plienu skendau pasikorusi tavo medvilnės pagalba ir absurdiškai šyptelėjau. Šiandien šalta nebebuvo, ir tas nelemtas katinas besiprausdamas keistai drumstė mano netektį. Galvojau – na, ir kas dabar? Dabar šviesa. Kaip ir kasdien. Kėliausi anksti. Burnoje jaučiau jūržolių, druskos ir smulkaus jūros žvyro skonius. Ilgai nemiegojau, gal tik sumerkiau ir atmerkiau akis, nesu tikra. Krūtinė atrodė kitokia, papilvė taip pat.

Paula Aparicio. Una.

Tavo jaunoji tyrėja ten, už vonios sienos kampo, apsirengusi seną suknelę, bando sugalvoti, ar viskas gerai. O tu nepadedi. Išgirsk. Užsagstyk, kaip vaikystėje. Padėk apsiauti ir išeiti į lauką, kaip vaikystėje. Pasakyk, kad šviesa lauke ne šiaip šviesa, o ypatinga žiežirba, prikelsianti senovinį vikingą, kuris, pagaminęs sau ir man plaustą, mane nuplukdys į gražiausius ledo kraštus. Pasiimk savo rankšluostį, nusišluostyk akis ir pažadėk, kad niekuomet nepaliksi ir visada meluosi pasieniečiams ir jų purviniems batams.

Paula Aparicio. Self. 

Žvelgiau į save veidrodyje ir galvojau – tu panaši į faraoną. Neprisimenu, bet grįžusi mamos mylėtus nušiurusius plaukus buvau susirišusi mėlyna gumele, kad netrukdytų markstytis į tavęs prisiminimus ir mintis. Šiandien praustis nesinori – ne dėl to, kad būčiau pavargusi ar išsekusi, bet muilas kriauklės formos muilinėje primena perlą ir negaliu griauti tokio gražaus įvaizdžio. Balti apatiniai dar švarūs, todėl tiesiog stoviu prieš veidrodį ir galvoju apie tai, kad esu tavęs tęsinys ir niekada tavęs nepaklausiau, ką norėtumei, kad tavęs tęsinys veiktų, kaip tęstųsi ir kur ir į kur. Lukštenu save kaip pušį iš žievės prieš atiduodant ją upės vagai. Kur man plaukti, Markai Polai? 

Fotografijos - Paula Aparicio

Alisa Aiv ir maišelio istorijos

Ilgą laiką nerašiau. Ilgą laiką nerašiau apie fotografiją. Tiesą pasakius, stengiausi jos net nežiūrėti. Žinojau, kad ateis diena, kuomet šermukšnių raudonumai įkyrės ir ims skaudėti kažkur tarpuaky. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog tai reiškia poreikio žiūrėjimo į kažką atidžiau atsiradimą. Dar iki atsirandant tam poreikiui buvau netiesiogiai priverstas vėl pažvelgti į fotografinius atspaudus. Šiandien į juos žiūriu jau du mėnesius kasdien po 9 valandas. Nežinau ar tai reikėtų vertinti teigiamai ar ne, bet žiūriu į vaizdus, spausdintus daugiausiai dar iki man gimstant, ką jau kalbėti apie jų sukūrimą. Apie autorius, kurių darbus vartau paskutinius du mėnesius, be abejonės, papasakosiu ateityje, kol kas ne apie tai.

Ilgą laiką nežiūrėjus į fotografijas ir apie jas nerašius ir vėl aplanko jausmas, lyg būčiau prie baltos sienos kalamas Maximos maišelis. Tarsi įpareigotas, tarsi užgautas, tarsi sutrupintais kelių sąnariais. Nežinantis ką pasakyti. Bet tai tik jausmas, kuris praeis kartu su metų laikų nuotaikomis, Pavilnio sodų gyventojų norais ir neviltimis ir bepročių sukeliamomis avarijomis.

moscow

Rusijoje gyvenanti fotomenininkė Alisa Aiv nufotografavo tokią sieną, apie kurią rašiau ką tik, tik maišelio jos kadre nėra. Kitaip tariant, manęs ten irgi nėra. Alisos siena elastinga, judri, bet mažai kuo skiriasi nuo betoninio Berlyno peilio. Iki sienos maišeliui kelią pastoja tvora, regis, pranešanti apie Gorkio parką. Asfalto grūdais bandau patekti arčiau ir suprantu, kad vieta man jau paruošta. Ir net ne viena. Minkšta siena jau suvarpyta smaigais, kuriais galėsiu kalti save prie jos tol, kol pats Gorkis nusišypsos. Galimas daiktas, kad jis jau šypsosi, stovėdamas ant tų pastolių, kuriuos aš, būdamas ne prasčioku maišeliu, pastebiu atsirėmusius į mano baltą kankinimų teritoriją. Maksimai, tu toks kartus kartais būni, ką man su tavimi daryti? Šypsokis, nes Maskva tavo ašaromis tikrai netikės niekuomet. Tavo socialinis realizmas kišenėje, kol šypsaisi, užmaukšlina tau Piloto galvą ir nebežinai kur dėtis. O Alisa veikiausiai praeidama nuspaudė mygtuką, nes kažkur pakaušyje sušvilpė tavo vardas. Veidas. Veidas tavo tvoroje, prastu šriftu užrašytas. Eisime pasivaikščioti – aš, tu, Alisa, visa Maskva su mumis verks. Pastoliai susmuks žemėn ir nusės kokio angaro kampe, kartu nusinešdami maišelio sieną su ietimis. Kas už jos – laikas ir tu, Maksimai, parodysit. 

Alisa Aiv Flickr

Gulėjimas vonioje ir Josh Soskin fotografija

Michelle 39, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin yra neblogas mados, gražių daiktų ir dar gražesnių moterų fotografas. Nesakau, kad tokie man labai nepatinka, bet paprastai juos praleidžiu pro savo minties skanerį, nes, atvirai sakant, man tingisi ieškoti ko nors gero jų fotografijose, apibarstytose visokiais „Underwear project“, kokiais nors brendais, jaunų modelių iš Rusijos ir Rytų Europos vardais ir pavardėmis... Tai pašaliniuose trikdžiuose, kaip geras geras muzikos kūrinys tarp žinių ir naujienų pranešimų, skęstanti fotografija. Ir niekas nemoka plaukti. Bet šį kartą užstrigau kaip koks lapų prisirijęs senas printeris, paspringęs savo paties viduriais ir J. Soskin fotografijos su gulėjimu vonioje man gerokai išūžė smegenis.

Michelle 33, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Gulėjimas vonioje yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Jausmas, kai vanduo apglebia kūną, nesvarbu nei koks vanduo, nei koks kūnas, yra nepakartojamas. Bet apsukus šitą gulėjimo vonioje medalį, kitoje jo pusėje manęs laukia priešingybė – staigus kritimas į šaltą upę ar ežerą – kas irgi yra savotiškai malonu, netikėta, neįtikėt[in]a. Kadangi kaip sugedęs spausdintuvas lapų prisivalgiau ties tomis J. Soskin fotogafijomis, kur kažkas, vardu Michelle, grimzta nedidelėn, bet vistiek, gelmėn, nutariau trumpai pakalbėti ne tiek apie fotografą, kiek buvimą vonioje ir ką tuo metu išgyvenu. Na ir kas čia tokio, kad vonios dugnan smenga Michelle... Tik dramos mažiau. Šios nuotraukos yra būtent tokios, kaip sakiau, aprašinėtos „Underwear project“, bet kažkas jose man nedavė ramybės ir ketinu išsiaiškinti, kas.

Michelle 31, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Vandenyje viskas atrodo keistokai ir šiek tiek bauginančiai, ypač jei tas kažkas yra giliau, negu tu pats. Užtenka dvidešimties centimetrų, kurių baimė dar didesnė, nei metro. Gal dėl tos neišvengiamybės, kurią įsivaizduoji... Kroatija. Senj miestelio pakrantė. Trisdešimties metrų atstumu nuo kranto, nežinia kelių metrų gylyje žmogus pamatė du daiktus – suoliuką ir dviratį. Vanduo ten toks skaidrus... Ir išsigando labiau, negu pažinties su D. Hirst‘o rykliu tuo metu, kai jis dar nebuvo užmarinuotas stiklinėje dėžėje. Lyg tie gelžgaliai galėtų judėti greičiau už žmogų. Pagautų už kojos nago ir nusitemptų gilyn, ta baimė tapti Adrijos jūros agurku tokia didelė... J. Soskin Michelle neprimena nei dviračio, nei suoliuko, tačiau atrodo keistai ir bauginančiai. Kūnas vandenyje, kuriuos abu dar skrodžia ir šviesa, atrodo lyg nusėtas mėlynėmis. Plaukai primena sprogstančią arklio uodegą, kurios akimirkai pasidaro taip gaila... Čiobreliai ir mėlynės primena smagius dalykus, tik gaila, kad mėlynės kurias galvoju žiūrėdamas į Michelle kitokios. Tik veidas, kaip prausiamo kūdikio, likęs paviršiuje primena tikrovę ir tai, kad viskas gerai. J. Soskin šitame kadre man rodo, kad medalis turi ne tik dvi puses, bet ir briauną. Čia gulėjimas vonioje man neatrodo malonus, bet neprimena ir to netikėto šalto vandens maišelio, į kurį patenki, kai krenti iš aukštai į upę ar ežerą. Neskaitau veidų ir nepasitikiu tais, kurie skaito. Stengiuosi nepamiršti, kad tai – fotosesija, ji vaidina, vanduo šiltas, kūnas be mėlynių, ir aš tiesiog perdedu. Nusiraminu, išgeriu dar gurkšnį J. Soskin vonios vandens, ir suabejoju... O jeigu ne?

Michelle 35, Untitled Underwear project, Josh Soskin

O jeigu ji, visai kaip aš dabar, rašydamas šiuos žodžius, vonioje nuo savęs bando nusigremžti kažką, ką seniai pamiršo ir taip bijo prisiminti? Jeigu tame suvaidintame veide tikrai isterija su neviltim drauge gyvena? Kūnas įmirksta, tampa panašus į susiraukšlėjusią daržovę Senj pakrantės dugne, ir pažeidžiamas triskart labiau. Kiekvienas gremžtelėjimas, bandant procesą švelninti muiluotu vandeniu, baigiasi kažkuo panašiu į graikiškų riešutų lukštenimą. Daug triukšmo dėl nieko, arba daug dantų laužymo dėl mažų riešutinių smegenėlių. Ar skausmas tai? Ne visai. Kažkoks kartus nusivylimas, kai norisi nusiprausti, bet muilas nepadeda, nes nė nežinai, kokios dėmės tave puošia ir nuo kur pradėti praustis, kur save pradėti skusti, kad finale liktumei gelsvas ir gražus, kaip nuskusta bulvė. Norisi išsinerti iš odos, tapti gyvate, ir tyliai leisti laiką kokiame urve laukiant riebios pelės, kurią bus galima praryti ir virškinti mėnesį, kitą... Man labai patinka vonia, kurioje fotografuoja J. Soskin. Ypač auksinis čiaupas, primenantis gausybės ragą, kuris niekada nieko neišgelbėjo ir visada buvo tik tuščias pažadas. Daug ką tas čiaupas primena, bet sienų plytelių kubeliai atrodo kaip suvienodėję ir nubalę rubiko kubai, kurie panorėję imtų ir sutraiškytų tave kartu su visu vandeniu, norais ir isterijom. Ir ji, Michelle, per savo šlapių plaukų skudurą žiūrinti, ar jau nusibraukė purvas, gal jau tvarka, taip primena mane, kai negalėdamas užmigti lupu nuo savęs vieną tapetų sluoksnį po kito, bandydamas atrasti, nuo kurio sluoksnio galėčiau pradėti remontą. Pajudinu pirštus po vandeniu, nutirpusios rankos panyra prie šonų ir užsimerkiu. Visas. Trims sekundėms (tiek temoku išbūti nekvėpavęs) pasiskandinu vonioje, įsivaizduodamas, kad aš – Michelle.

Michelle 36, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Lūžinėja nagai, skilinėja sąnariai, pirštų kauleliai tada, kai nežinai ką prausti, kad pasidarytų lengviau. Kažkuriuo momentu nustoji plakęs save skystimais, muilais, ir rankų pirštais, žiūri į išsikraipiusias galūnes ir nežinai, ar verkti reikia jau dabar, ar laikas juoktis dar neprasidėjo. Konvulsiškai nusiteikusios akys dar mėgina surasti šleikštulio mizansceną kūno paviršiuje, kurią reikia nusitrinti nuo savęs, bet nesėkmingai, ir belieka dar kartą bandyti atsipalaiduoti, suvaidinti J. Soskin fotografiją. Pasikeičia šviesa, nugara su galva atsiremia į vonios kraštą taip, kad panorėjus būtų galima skaityti Charles Baudelaire (jis taip tinka Michelle prie veido...), ir atrodo, jog J. Soskin su vonia ir Michelle joje  jau susitaikė su likimu, ar kaip jį ten vadina... Sėdžiu vonioje, kompiuteris nepatogiai stovi šalia, spoksau į savo kojų pirštus, kurie jau primena kroatiškus agurkus ir suprantu, kad tai aš mizanscenas kuriu ir jų vėliau ieškau savyje, kad ištrinčiau, ir joks muilas nepadeda. O J. Soskin fotografuoja. Fotosesija į pabaigą, Michelle pavargo, vanduo atšalo, aš tris sekundes skendau, o fotografo memory card is full. Finito, blet.

Michelle 38, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin flickr'e

Josh Soskin ne flickr'e

Kaip aš nekenčiu peizažų

Untitled, Tom

Man nepatinka peizažai. Paprastai peizažas sukelia asociacijas su važiavimu automobiliu kokiu nors nuobodžiu greitkeliu, kur vaizdas susilieja į vieną liniją, kuri vienus vimdo, kitus migdo, o man tiesiog nuobodu. Gerai, kad automobiliuose paprastai aš būnu tas, kuris turi žiūrėti vertikaliai, o ne horizontaliai. Kitaip man imtų niežėti padus, o batų, žinoma, susitalpinęs galinėje sėdynėje, nepradėsi nusiavinėti, ir prakaituotų delnai, ir norėčiau užsimerkti, kad taptų dar nuobodžiau. Ir veikiausiai ne tik nuobodulyje esmė, bet ir tame, kad kartais tiesiog žiūri ir nesugalvoji, į kur reikia žiūrėti. Nežinau, ar čia peizažas blogas būna, ar jo autorius, ar abu kartu. Žodžiu, kai žiūriu į peizažą stačiakampyje, man norisi eiti namo. Ar bent jau nusisukti, arba pradėti kokią nors kalbą apie nieko nereiškiančius dalykus, arba krapštytis panages, kas yra negražu tokiose vietose, kur peizažai kabo... Aš ne maištauju, bet panagių krapštymas – panašiai kaip telefono išsitraukimas iš kišenės šiaip sau. Nežiūri kiek valandų, žinai, kad negavai jokios žinutės ar elektroninio laiško, niekas nepaspaudė „mėgstu“ tavo instagrame, feisbuke, ar dar kokiame nors buke. Apsimeti, kad ką nors veiki, kad tik kuo greičiau pasitraukti nuo to peizažo, lyg jis būtų kas nors, ko nepasiilgai, nemyli, ir visai visai nenori sutikti, apkabinti ir pabučiuoti.

Untitled, Tom

Visa tai rašau dėl to, kad nusprendžiau štai ką – egzistuoja toks žanras, pavadinimu naujasis peizažas. Nuo jo nepykina, jis nemigdo, ir, beje, jis beveik išpildo mano svajonę – tai fotografija, primenanti tai, ką norisi nufotografuoti tuo metu, kai vairuoji, bet negali, nes... vairuoji. Kartais tai gali būti absoliutus niekas – S. Žvirgždo receptais nesinaudojant net, gali nebūti nei karvės, nei stulpo, nei rūko, bet jauti kažką, kas verčia nuspausti,ar bent norėti nuspausti tą prakeiktą mygtuką.

Untitled, Tom

Apie autorių nežinau nieko, išskyrus tai, kad jis save vadina Tomu, ir dar prie Tomo prirašo KINETIC su apversta N. Man labai patinka kinetinės skulptūros, bet jų Tomo fotografijose nėra, ir net nesitikėjau jų rasti ten. Pasakiau, kad žinotum, nes tau juk svarbu žinoti, kas man patinka, ar ne? Aišku, kad svarbu. Be kinetinių skulptūrų man patinka Tomo naujieji peizažai. Jis visus juos vadina "Untitled", ir manau, kad daro teisingai, nes duoti pavadinimus tokiems darbams kaip jo būtų ne tik gėdinga, bet ir nelabai prasminga. Buvimas be pavadinimo man tik palengvina žiūrėjimą...

Untitled, Tom

Ar juos galima vadinti peizažais neturiu jokios spalvos supratimo, bet man tai grynų gryniausi naujieji peizažai, kuriuos matyti malonu. O dar maloniau apie juos galvoti... Man kartais liūdna, kad pritrūkstu žodžių kam nors apibūdinti, bet jausmas, žiūrint į tą tikriausiai geležinį šimtakojį yra nepakartojamas. Jis toks „netyčiukas“, kreivas, bet tikriausiai sąmoningas. Jeigu tai tikrai traukinys, tuomet gal ir tikrai netyčiukas. Nuklysiu į lankas ir papasakosiu trumpą istoriją, kodėl manau, kad tai gali būti netyčiukas. Fotografavau ant pylimo, prie bėgių. Metrais nuo manęs iki bėgių buvo labai mažai, tik aš buvau gerokai virš jų – traukinys šliaužė savo duobe geležiniu takeliu kaip kokia sudžiūvusi Neris, tapusi mediniu pagaliu. Fotografavau ne peizažą, o žmogų, ir mano intymią akimirką sudrumstė mašinisto pyptelėjimas ir pamojavimas. Supratau tai kaip prašymą – suskaičiuok mano vagonus. Visada džiaugiuosi, kai manęs kas nors ko nors prašo, todėl trumpam palikau E. Ramybėje šalti ant pylimo ir nusisukau į traukinį. Dar nemačiau, kad toje juostoje išėjo, bet numanau – kreivas peizažas su dideliu traukinio užpakaliu, nes iš susijaudinimo nespėjau. O traukiniai šikančių, tokių kaip aš, nelaukia. Bet kadro kreivumas, jei jis ten yra, buvo netyčiukas – džiugesyje visai nesvarbu, kokiu kampu laikai kamerą – svarbiausia tampa laiku nuspausti mygtuką. Kuo ilgiau žiūriu į Tomo traukinį, tuo mažiau man atrodo, kad jis apskritai judėjo, ir neabejoju, kad Tomas fotografavo tą pilkumą, į kurį norisi įkišti rankas ir juo išsitepti veidą, o traukinys tik kaip detalė, kad neužmirštum, kur kiši pirštus. Toks peizažas kaip šis galėtų kabėti ant sienos ir lašėti savo pilkumu man ir mano svečiams ant galvų. Čia nuobodulys ir pilkumas yra medus, kuris pats skaniausias su žaliais agurkais. Dabar žinau, kuo kitą kartą pavaišinsiu svečius... Tik reikia šitą pilką masę pasikabinti ant sienos iš pradžių.

Untitled, Tom

Tomas braižo žemėlapius. Naujasis peizažas nuo peizažo tuo ir skiriasi – jame yra žemėlapis. Ir čia vėl tas puikus pilkumas, kuriame, atrodo, kaip mėnulyje, prarandi svorį ir šiek tiek pakyli nuo žemės. Ir tame žemėlapyje, kartografijos paminkle, tiek daug visokių dalykėlių. Neapmyžtas šunų sniegas, kuris atrodo tirpstantis, bet iš tiesų jis gremėzdiškai voliojasi ant pageltusios vejos ir nekur neketina trauktis. Ta perėja mano batų raištelius suriša taip, kad bėgdamas pas autobusą kaip sūnus paklydėlis pargriūčiau ir nusibalnočiau kelius, nesvarbu, kad jie kelnėse, kartu su kelnėm prasitrinčiau, iki lengvo kraujo, tokio, kuris lengvai dvokia asfalto purvu ir odos atplaišomis. Kol beviltiškai bėgu į geltoną autobusą, kuris ten žiba savo raudonais stop žibintais, pilku keliu šalia greičiausiai vos juda koks nors senas Chrysler‘is. Nežinau kodėl būtent Chrysler‘is, bet tai juk visai nesvarbu. Jis juda, mato mano kovą už būvį, ir prieš pat man krintant veidu į bordiūrą ir į tą gremėzdišką sniegą, jis parodo posūkį dešinėn, kerta mano perėją, ir nuvažiuoja į parduotuvę pieno. Kaip gaila. Nežinau, ar spėčiau į autobusą, tame pilkume jis vienintelis turi svorį, jis lekia šviesos greičiu, kai jam norisi, ir gali būti, kad vos man įsirėžus į asfaltą jis nuspaustų greičio pedalą ir nuvažiuotų, o duslintuvas iš manęs juoktųsi dusliai, kaip jam ir priklauso. Kaip koks džiazmenas, kurio nekenčiu panašiai, kaip peizažo. Bet durys dar atviros, gal spėsiu, gal ta figūra sustabdys šviesos greitį, kaip koks super herojus. Pabučiuočiau batą tai figūrai, jei ji tokį avi, ir lipčiau vidun. Nors nė neįtariu, kur jis važiuoja, bet Tomo peizaže jis man svarbus, kad trūks plyš turiu jį pasiekti, net su prakirstais keliais ir supančiotais raišteliais. O jei ir nepasiseks, man patiktų gulėti toje klastingoje perėjoje kruvinais keliais, pamatyčiau šviesos greitį, niekada nemačiau. Mojuočiau figūrai, kuri greičiausi spėtų į autobusą savo kelnių atplaišomis ir linkėčiau gero kelio, sakyčiau, su dievu jums, gerbiamasis, likite sveiki!

Untitled, Tom

Tikriausiai visa tai labai asmeniška, ir daugelis aplenkia Tomo peizažus, sakydami, kad tai neprofesionali fotografija, kurioje nespindi saulėtekis ir augalai ir uolos neatrodo taip, kaip kelionių agentūrų lankstinukuose. Gal saulėtekis ir nespindi, bet nematomu taku nueiti pabūti tarp tų medžių norėčiau. Čia ir vėl viskas piktorialistiškai tiršta, ir šitas žieminis kadras primena karštą vonią, kai viskas aprasoja tiek, kad viskas, ką matai veidrodyje – blanki odos spalvos versija. Bandau galvoti apie vėją, jis tikriausiai nestiprus, šaliko taisytis kas dešimt sekundžių netektų, ir galėčiau ramiai nuklampoti ten, į patį vidurį, į fotografijos centrą. Sugadinčiau Tomo naująjį peizažą, bet tai vertas tokios nuodėmės peizažas. Negaliu pasakyti, kas būtent jame yra tokio, kaip ir kituose, ankstesniuose ar vėlesniuose. Bet kaip jau minėjau, akių ir proto jie neerzina, tik įsižiūrėti reikia. Man atrodo, kad šiandien žiūrovams kartais sunku tai padaryti, kol fotografas nesudėlioja visko taip – štai jums akcentas, džiaukitės, plokite. O dabar pagalvojau apie R. Treigį, kuriam kada nors paskirsiu atskirą tekstą… Bet jis kažkuo panašus į Tomą, ar Tomas į jį. Tame sniege net voliotis nesinori, iš kažkokios pagarbos, tik nežinau kam, Tomui ar sniegui. Norisi tik susipažinti su medžiais ir toliau ilgai ilgai ilgai ilgai žiūrėti į tą baltą tirštą košę, kol joje, kaip ir debesyse, imi matyti pačius įvairiausius dalykus.

Untitled, Tom

Štai ir saulėlydis. Saulės blynas čia kitoks, jis jau atsirėmęs į medžius, neskleidžia savo romantikos per ištisą kadrą, jis ten tiesiog kabo ir šviečia, kaip koks toršeras be galvos. Ar naujasis peizažas yra tas pats peizažas, tik su mažiau ryškumo? Techniškai, taip, turbūt. Tik dar reikia pridėti savo vaizduotę ir meilę fotografijai. Saulės blynas ir horizontas be “fokuso” apsitraukia tokia plėve, ir pasijuntu lyg man ant galvos Tomas būtų uždėjęs polietileninį maišelį. Kvėpuoti galiu, ir matau viską puikiausiai, tik viskas yra ne priešais mane, o už kažko, ko įvardinti negaliu. Tai ir oras, ir erdvė, ir atstumas, ir… Lengvai pasišiaušusi kairė kadro pusė primena mūsiškes kopas. Neturiu jokių sentimentų kopoms, bet man patinka galvoti apie tą ežišką kairę pusę, kurios neįžiūriu, tik nujaučiu. O kažkur tame danguje skrenda žmonės, pripildę lėktuvų sėdynes savo užpakaliais ir skrandžio turiniais, laptopais ir verslo reikalais. Smagu žiūrėti į juos pro polietileninį maišelį ir džiaugtis, kad aš vis dar čia, o ne ten, su jais. Nes mano kava termose skanesnė už tą, kurią lėktuve super seksuali stiuardesė jiems patiekia be priekaištų tvarkingomis rankutėmis.

Untitled, Tom

Untitled, Tom

Naujasis peizažas gali būti ir labai trumpas. Kiek čia – dešimt metrų iki artimiausio medžio? Bet žemėlapis čia ir vėl veikia, matau vingį, ir nežinau kas už jo, man smalsu, aš kaip stirna, spoksau savo žinduoliškomis akytėmis, ir nežinau, ką valgyti snieguotame Tomo peizaže. Norėčiau tapti gigantišku šliužu, sraige, kuri prašliaužia tą vingį, ir jai nusispjauti, kas už jo – svarbiausia rasti dar kokį želmenį, kurį bus galima sučiulpti per naktį, kol šeimininkas nemato. Gaila, kad sraigių žiemą nebūna, ir mano svajonė neišsipildys, nebent užmigęs susapnuosiu, kaip slenku, tapęs modifikuotu šliužu, mintu sniegu ir jo šalčiu ir drėgme, ir medžių kvapu. Sutinku šunį vedžiojantį žmogų, jis manęs nemato, nes po galais, tai sapnas, jam nusišikti, sraigė aš ar narkomanas, aš jam tiesiog neegzistuoju. Taip kaip man neegzistuoja įdomus peizažas ant sienos, nes tokių tiesiog nebūna. Tegyvuoja naujasis peizažas.

Untitled, Tom

Atsidūręs tokioje pievoje nežinau, kaip elgtis. Bijau erkių, nenoriu eiti niekur, man patinka čia stovėti. Šita Tomo fotografija labiausiai primena paprastą peizažą, bet vistiek ji nėra šiaip sau peizažas. Čia aš ir vėl matau tą plėvelę, būnu celofaninis maišelis kybantis ore, ir galėčiau nusklęsti tolumon ta auksine šviesa. Bet tai pernelyg tingu ir beprasmiška, nes būti čia vienas malonumas. Skaičiuoju žoles, žinodamas, kad niekada gyvenime jų nesuskaičiuočiau, nes paprastai pametu skaičių ties keturiasdešimt keturiais. Medžių trikampiai žavūs, ir nenorėčiau, kad vėjas juos būtų sustūmęs kitaip. Tomas, tikriausiai, irgi nenorėtų. Ta nesuskaičiuojama žolė man atrodo kaip jūra, o kai esi celofaninis maišelis – jūra niekada nebūna iki kelių, ir apie bet kokią drąsą galima pamiršti. Bet net jei ir pavyktų, nenorėčiau drumsti ramybės, kurią Tomas čia sustabdė amžiams. Akimis bėgioju iš kairės į dešinę, nerandu kur žiūrėti, visai kaip paprastame peizaže, bet atmosfera čia gera, ir fotografija gera, nes man nesinori nei trauktis telefono, nei pabėgti. Čia norisi sulaukti ilgesio, apkabininimų ir bučinių. Tu juokiesi dabar, ar ne? Aš irgi juokiuosi, viskas tvarkoj. Matai, paprastuose peizažuose niekas niekada nesijuokia. O čia situacija visai kitokia. Jeigu tu nori eiti, tai eik, aš pasivysiu, nebijau kad tu praginsi už miško kampo, nes pasitikiu tavimi, o aš dar paskaičiuosiu žoles. Keturiasdešimt keturi ir viskas baigta. Ateinu, ateinu, nesinervink.

Untitled, Tom

Ir vėl košė, ir vėl asfaltas, tik šį kartą mano keliai sveiki, stoviu ir žiūriu į geltoną kadro pusę. Tai klaida, grubi, sugadintas kadras, išmesti, sunaikinti, ir taip toliau, visi sako. Tomas protingas, jis žino kad šitas peizažas gražus. Ta geltona ne grėsminga, bet norisi eiti tuo bordiūru, kaip kokiu lynu,stengiantis nenukristi, tolyn į tirštą gatvės peizažą. Neisim į kitą pusę, tikrai, šita pusė mums puikiai tiks, pamatysi. Tereikia saugiai praslysti bordiūru, ir mes jau kitame kadre. Kai kuriomis nuotraukomis reikia ir galima džiaugtis trumpai, kad norėtųsi grįžti. Ką gali žinoti, gal kitą sykį, einant atgal, norėsis eiti ta geltonaja puse, ir kitoje pusėje lauks dar vienas geras Tomo peizažas.

Untitled, Tom

Tikriausiai su Tomu stovime ant tilto. Čia viskas taip tiršta, rausva, bet nesvetima, tūkstančius kartų mačiau tokį vaizdą ant tilto, kuris veda į Akropolį. Gal ir Atėnuose toks yra, kas žino... Čia nesinori daryti nieko, nebent kaip vaikystėje, kai mėtydavome pagaliukus į Nerį vienoje tilto pusėje ir bėgdavome pažiūrėti kaip jie išplaukia kitoje, ir dingsta upės dugne arba keliauja horizonto link. Horizonto... Upės vingio link. Atsiprašau. Tikriausiai dargana, pusiau lyja, aš sveikas, ir mano seilė švari, ir vairuotojas nesupyktų, kad vieną kitą numesčiau jam ant stiklo. Bėgčiau pasižiūrėti, kaip kitoje pusėje mano seilė keliauja horizonto linkant kažkieno lango, jau penkis kartus nubraukta valytuvo, bet nesvarbu, ji vistiek kažkur ten. O gal tas automobilis, drauge su savo vairuotoju, nukeliaus kur nors, kur dar nebuvau. Tai bent. Aplankysiu nematytą vietą. Juk tai puiku. Persisveriu per turėklą, bet nespjaunu, tik džiaugiuosi tuo lipniu peizažu, dekoruotu automobilių žibintais, mano pusėje raudonais galiniais, kitoje – gelsvais priekiniais. Pakeliausi kitą kartą. Dabar daug įdomiau stebėti, kaip žibintai atsiranda iš kažkur, lyg kokios dujos, kurios čia matosi, čia jau nebe, ir man lengvai sukasi galva nuo minties, kad kiekvienoje mašinelėje groja kažkokia muzika, tikriausiai vyksta pokalbiai, kas nors planuoja pirkinius ateinančiai savaitei, o kiti patyliukais laukia namų ir lovos, nes mylėsis kaip pašėlę. Vaikai galinėse sėdynėse galvoja apie žaidimus, kuriuos žais, kai baigsis tas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monotonišką liniją pašonėje...

Tomas flickr'e

Vieno kadro peržiūra prieš miegą

Yra tokių autorių, kaip Simas Šuminskas, kurių nuotraukos puikios, bet jas norisi dozuoti. Sakyčiau, kad jos tokios geros ir artimos, kad norisi pasilikti ateičiai. Ši Simo fotografija mano dėmesį patraukė ir iškart atsirado mėgstamų sąraše.

Šiaip nemėgstu geltonų kadrų, net jei tai geltona ir natūrali, bet šis viliojo nuo pirmosios peržiūros. Nieko per daug nesakysiu, ir leisiu bent kartą fotografijai ir Simui pakalbėti su jumis netiesiogiai, asmeniškai, be mano įsikišimo. Pavadinimas ir angliškas tekstas po juo - autoriaus parašyti dalykai po nuotrauka, tad negalėjau nepridėti ir čia. Labanakt : )

Already waiting, Simas Šuminskas

there is a bright light in you.
if you wont be afraid to go deep enough, then you will find it waiting.
and understand that it was waiting a all your lifetime.

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.2

Kaip ir žadėjau praeitame apsivalymo post'e, tęsiu paveiksliukus autorių, kurie kadaise labai domino, o šiandien arba nebeaktyvūs, arba nuėjo keliais, kuriais aš nevaikštinėju. Bus ir trečia dalis...

Fear, Auksė S.

Pusiausvyra, Auksė S.

Untitled, Dave Geeting

Untitled, Dave Geeting

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė