Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Fotografija ir visokio plauko priešybės

Postmodernizmas. Užrašau, ir galvoju, gal kokias dvidešimt minučių, apie šį raidžių derinį. Nors mokiausi meno istorijos ir teoriškai suprantu, ką tas derinys reiškia, labai stengiuosi sugalvoti ką nors daugiau, negu suprantu ir negu mane išmokė ketveri metai dailės akademijoje. Perskaičiau Ihab Hassan tekstą „Link postmodernizmo sąvokos“, pusiau kaip įkvėpimo šaltinį, ir nutariau, kad tegul Hassanas ilsisi, šiaip ar taip, nuo to teksto parašymo praėjo nei daug nei mažai – dvidešimt septyneri metai. 1987-iais Hassan’ui kas nors atrodė vienaip, kam nors šiandien atrodo kitaip... Koks skirtumas. Pasilieku tik Hassan’o lentelę su abstraktokomis modernizmo ir postmodernizmo priešybėmis. O tada... dėl jų abstraktumo išmėtau beveik visas priešybes, pasilikdamas tik šias: sintezė/antitezė, tikslas/žaidimas, ir buvimas/nebuvimas. Turėčiau argumentuoti savo pasirinkimus, bet nesu tikras kaip tai padaryti. Kadangi šio teksto tikslas – prie priešybių sąvokų prijungti kūrinius ir juos aptarti, galbūt šios trys priešybės man (pa)tiko labiausiai. Praktiškai iš anksto žinojau, apie kuriuos kūrinius norėsiu kalbėti... Mėgstu prisiminti įvairių autorių įvairius darbus, kartais neseku jų kūrybinių biografijų labai nuosekliai, ir jie mėgsta mane nustebinti. Ar derėtų sakyti, kad aš save nustebinu juos netyčia prisimindamas, ir atrasdamas ką nors nauja. Čia kalbėsiu apie fotografijas – kūrinius, kurie yra labai jauni medijos atžvilgiu, tačiau labai senoviški savęs ir pasaulio suvokimo prasme.

Andrius Elsbergas, Sekmadienis (2010)

Sintezės ir antitezės priešprieša mane suviliojo netikėtumu. Antitezė nėra sintezės antonimas, nors, žiūrėdamas į Hassan‘o lentelę, jau buvau iš anksto numatęs, jog prie sintezės bus kokia nors dekonstrukcija ar dar kas nors atskiriančio, ardančio. Sintezė apjungia, sujungia, padaro ką nors vienu, ar bent susieja, o antitezė smogia nosin, apsipili kraujais ir lieki su visko neiginiu. Antitezė vienu metu ir neigia tezę, ir gretina priešingus dalykus, artimus prasme, emociniam ar loginiam įspūdžiui sustiprinti. Taip, taip, man pasufleravo žodynas ir aš nuo jo nusirašiau, bet ne tame esmė. Svarbu, kad pačioje antitezėje telpa ta pati sintezės ir antitezės priešybė... Dabar man gali susisukti galva, tad aš greičiau imuosi kūrinių. Sintezę šio teksto ringe atstovauja Andrius Elsbergas su darbu „Sekmadienis“ (2010). Tai serija, kurią sudaro trys portretai. Nevadinsiu triptiku, nes tai nėra triptikas, o atskiros fotografijos. Negaliu ir nenoriu prieštarauti autoriui, o be to, žodis triptikas yra labai bjaurus. (O tavęs, skaitytojau, labai atsiprašau, nes techninės sąlygos neleidžia A. Elsbergo kūrinio pateikti kaip serijos, tad teko suklijuoti šitaip... Kaip serija jis gali būti pamatytas štai čia) Sintezės sąvoką A. Elsbergo kūrinys atspindi dėl to, kad tai yra visiškai klasikiniai portretai, kuriuose autorius vaizduoja savo tėvą, akivaizdžiai „sustatytą“: tėvas sėdi krėsle, su knyga ant kelių, akiniuotas, „sušviestas“ nuostabiai. Portretas nepriekaištingas. Kyla klausimas, kas čia man sintezuojasi. Atsakymas netoliese: tai serija. Klasikinis portretas yra klasikinis portretas, o ne serija. A. Elsbergo fotografijose tėvas švelniai keičia pozas, primena miegui besiruošiantį katiną. Pokytis toks švelnus, kad labai norėdamas galėtum neatkreipti dėmesio ir manyti, kad vis dar žiūri į tą patį portretą, bet labai sau meluotumei. Ir tą trejetą tėvo atvaizdų vainikuoja autoriaus žodžiai. Tokie aprašymai taip pat būdingi tikrai ne klasikinio portreto laikams (XIX a pab.-XX a. vid.), o šiandieninei fotografijai. Tie A. Elsbergo žodžiai, beje, visiškai pateisina kūrinio pavadinimą, štai kokie jie: „Prieš porą mėnesių tėvas pasakė - "pavargau", ir išėjo į pensiją. Tada pirmą kartą gyvenime, niekieno nevaromas, nuėjo pas daktarą ir pasidarė tyrimus. (Čia aš labai įžūliai įsiterpsiu… A. Elsbergas buvo rašęs “analizus”, bet leidau sau juos pakeisti tyrimais… Įžūlaus įsiterpimo pabaiga.) Tada ėmė vietoj sviesto tepti margariną, nebepirkti grietinės ir niekur neskubėti. Dabar visos dienos yra šiek tiek sekmadienis.” Tai štai, kaip gali veikti sintezė fotografijoje.

Danas Macijauskas, “Iškarpa“ (2010)

Dabar pakalbėkime apie antitezę. Dano Macijausko darbas “Iškarpa” (2010) yra puikus neiginys visam portreto žanrui. Na, apšvietimo gal neneigia, bet komponavimo principai ir pateikimas yra ne tik paneigti, bet visiškai sumalti į miltus, išpustyti vėjo ir seniai pamiršti. Visos tos dulkės, tokios priešingos Andriaus Elsbergo perfekcionistiniam interjerui, mane priverčia galvoti apie visus portretus, kuriuos prisimenu, ir apie tai, ar daug gerų portretų mačiau tokių, dulkėtų… Šitas, D.Macijausko, tikrai geras. Vadinasi, vieną tikrai mačiau. Prisimindamas tai, ką man sufleravo žodynas atkreipiu tavo, skaitytojau, dėmesį, kad darbas atliktas analogine fotografijos technika, vadinasi, šitas portretas yra ne kur nors kitur, o nukirptoje ar nuplėštoje juostoje. Greičiau nukirptoje, nes aštrumas toks… Girdžiu žirklių “čiaukšt”, kai žiūriu į patį nosies galą, ir man beveik suskausta kažką viduje. Tai suveikia kaip ta papildoma antitezės reikšmė… sulaužytas portretas vis tiek yra portretas, ir vis dar telpa klasikinėje fotojuostelėje. Valio.

Sintezės ir antitezės kovoje laimėjo lygybė. Taip norisi tikėti, nors manęs neapleidžia mintis, kad ta antitezė prarijo sintezę kaip reikiant ir man dar kartą įkyriai primena, jog žanrai – keistų žmonių keistas išmislas, skirtas tik tam, kad būtų bent truputį lengviau susigaudyti nesibaigiančiame vaizdų sraute ir nieko daugiau. Ir visai nesvarbu ar tai tapybinis portretas XVIII amžiuje, ar skaitmeninis XXI amžiaus nuliukų ir vienetukų kūnas kietajame diske.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Žaidimas gali turėti tikslą, o tikslo siekimo procese gali būti žaidimo elementų. Priešpriešų lyg ir neįžvelgiu, bet ką gi aš galiu padaryti, kad Hassan’o lentelėje tokia buvo ir mane sužavėjo. Šiuo atveju išsyk žinojau, apie ką kalbėti, nes tai – du vieni mėgiamiausių mano autorių ir du vieni mėgiamiausių fotografijos darbų. Tikslo sąvoką naudosiu kalbėdamas apie Marijos Vainilavičiūtės kūrinį “Things” (2009), o žaidimus žaidžia Marijus Bružila darbe “Viena sekundė – kad išnykti” (2008). Abu kūriniai yra serijos, sudarytos iš daugiau, nei penkių fotografijų. Labai apmaudu, bet pilno M. Vainilavičiūtės darbo surasti nebepavyko, tačiau septynias fotografijas iš tos serijos turiu. Čia būtų galima bandyti kreipti dėmesį į sukūrimo metus, autorių amžiaus skirtumus, bet mano galva visa tai nesvarbu.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Marijos Vainilavičiūtės darbas “Things” apie tikslą, ar bent tikslingumą kalba jau nuo pat pradžių. Originali serija turi 11 fotografijų. (Kaip ir Elsbergo atveju, teko suklijuoti fotografijas, o septynios prieinamos fotografijos kaip serija gali būti pamatytos čia.) Tose fotografijose – dešimt žmonių iš šešių skirtingų šalių su vienuolika skirtingų daiktų, primenančių namus. Visos fotografijos yra savotiški portretai, po kuriais – portretuojamųjų rankomis užrašyti trumpi tekstukai. Labai žavi ir miela idėja, įgyvendinta be priekaištų, bet tikslų čia – gyvas galas. Žmonės fotografuojasi su knyga, pagalve, fotoaparatu, kalendoriumi, įrėminta fotografija, neįrėminta fotografija, laišku ir t.t… Pats fotografavimo(si) aktas jau turi savo tikslą ir niekada nebūna šiaip sau. Na, gal ir sugalvočiau išimčių, bet kam dabar teršti eterį… O jie fotografuojasi ir būna fotografuojami su daiktais, apie kuriuos turėjo pagalvoti, prieš atsirasdami prieš objektyvą, vadinasi, tikslingai pasirinko kažką vieną, išsirinko iš gausybės. Ir pati autorė, akivaizdu, turėjo aiškų ir suplanuotą tikslą – sukurti tokią seriją, apie tokius žmones, ir apie tokius jų daiktus, su tokiu jų „hand-writing’u“, su visa ta gyvybe ir šiluma, kuri spinduliuoja iš serijos.

Marijus Bružila, “Viena sekundė – kad išnykti” (2008)

Tuo tarpu Marijus Bružila fotoaparato nustatymuose pasirenka vieną išlaikymą – viena sekundė. Jis atsisako visų sekundės dalių, kurias paprastai fotografai naudoja, ypač prie jūros, ypač mėgėjai, galima pamiršti visas 1/60 sekundės, jei apsiniaukę ir 1/500 sekundės, jeigu saulėta, nes M. Bružilos žaidimo taisyklėse viena sekundė įsikala kaip kuolas į žemę ir niekur neketina trauktis. Tai šešios fotografijos prie jūros, kitaip tariant, šešios sekundės Marijaus gyvenimo, kurių metu kažkas išnyko, kažkas atsirado ir vėl išnyko ir atvirkščiai, kai vanduo susimaišė su dangumi ir žmogus pats tapo Nojaus laivu, vienoje iš sekundžių net cunamį matau, o kokie gi cunamiai Klaipėdoje… Marijaus žaidime ir Klaipėdoje gali nutikti cunamis, ir tam užtenka vienos sumautos sekundės. Antroje sekundėje galima prisiminti ir meno istoriją, ir merginos su šuniuku paveikslą… Mėgstu šį M. Bružilos žaidimą, nes kiekvieną sykį jį žaisdamas keliauju naujais pajūrio takais. O toks ir turi būti geras žaidimas – kiekvieną sykį džiuginantis. (Marijaus serija čia)

Kaip ir sakiau, sunku rasti priešybę čia. Bet galbūt pavyks pritempti nebent šitaip – šių autorių serijos yra kardinaliai skirtingos. Visiškai skirtingos temos, technikos, atlikimo laikas ne tik metų atžvilgiu, bet ir pats procesas – įtariu, M. Bružila savo žaidimą sužaidė vienoje juostelėje vienu pasivaikščiojimu, tuo tarpu M. Vainilavičiūtei teko padirbėti kiek ilgiau. Net ir tikslas skirtingas… Čia nusišypsau, nes, atrodo, tikslas simboliškai nugalėjo. Simboliškai, nes visai netyčia, bandydamas supriešinti ką nors, jį čia įvėliau ir jis tapo lemiamu faktoriumi.

Būti ar nebūti, štai kur klausimas. Prisimenu visus Hamletus, nors man labiausiai patikęs Hamletas – Darius Meškauskas, kurio išsprogusias akis vis dar prisimenu berods 2010-ųjų sezone, kai jis, pusnuogis stovėdamas scenoje klykė kažką panašaus į “pasidaryt sau galą, su paprasčiausiu durklu…”. Ryškus prisiminimas. Bet jo neminėti negalėjau, nes tai jo kaltė, kad pasirinkau šitą priešybę buvimo ir nebuvimo. Pirmojoje priešybėje vyko kova, antroji žaismingai nutarė išsikelti tikslą, o čia… čia vyks kažkas panašaus į dialogą, tikriausiai. Dialogo dalyviai – lietuvis Kęstutis Pleita ir jo darbas “Autoportretas” (2010) ir japonas Kenji Miura su fotografija “Rose dead on a summer day” (2012). Autorius ir jų darbus rinkausi ne taip lengvai, kaip anksčiau, tačiau Kęstutį Pleitą buvimui priskyriau labai greitai, o K. Miura manęs tykojo atokiausiame kampe, tad užtrukau, iš pradžių maišęs visokius lietuvių menininkus savo atminties puode, kol prisiminiau profesoriaus A. Andrijausko žodžius, jog lietuviai nuo japonų ne taip jau daug ir skiriasi. Pamaniau, gal išeis supriešinti.

Kęstutis Pleita, Autoportretas (2010)

Buvimo sąvoka man primena labai tvirtai ant žemės gulintį akmenį. Pavyzdžiui, Puntuką. Jis tikrai būna, nieko kito nedaro, tik būna. Dabar tu pagalvosi, kad K. Pleitą lyginu su Puntuko akmeniu… Gal ir lyginu. Truputį. Kęstutis tame autoportrete būna, labai užtikrintai. Ten ne tik autoportretas, bet dar ir triptikas. Vėl tas bjaurus žodis. Gerai, kad pats triptikas ne bjaurus, tik žodis. Mano akys ir galva taip veikia, kad paprastai matydamas tris vaizdus horizontalėje svarbiausiu laikau centrinį. Neskaitau vaizdo kaip komikso, nors būtų galima taip daryti, bet man labiau patinka galvoti apie autoportretą. Jis yra klaidus žanras, jeigu nesi V. Bubelytė. K. Pleita yra K. Pleita, ir jam greičiausiai autoportreto žanras nėra tas žanras, kuriame jautiesi kaip žuvis vandenyje. Kad Kęstutis čia yra, ar būna, kai į jį žiūriu, mane užtikrina štai kas: tuos tris skirtingus Kęstučius bandau suvokti kaip tris mėginimus. Be fotografavimo K. Pleita dar groja altu orkestre. Pirmasis mėginimas, pats kairiausias (aš jau jaučiu, kaip Kenji Miura pyksta ant manęs, kad ne nuo to galo pradedu žiūrėti į fotografiją…) puikiai atskleidžia Kęstutį-altininką, tačiau veikiausiai jam nelabai patiko tokia versija – “per švelnu, ir galvos nėra”, pagalvojo Kęstutis, ir pabandė dar sykį. Štai. Svarbiausias, centrinis, tikrasis Kęstutis Pleita – Žmogus. Pavyko. Na, ir kadangi dar liko kadras, kodėl gi nepamėginus dar vieno… Čia suveikia Kęstučio-fotografo aistra, ir jis nubėga paskutiniam autoportretui. Bravo. Trečiasis – grynas Kęstutis-fotografas. Mano manymu, tai vienas geriausių autoportretų lietuviškos fotografijos padangėje, bent jau jeigu laikytis tokios gal kiek naivokos ir labai asociatyvios maniškės interpretacijos. Bet Kęstutis čia yra, jis būna, kai į jį žiūri, jauti, kaip jis bėgioja pirmyn atgal, kaip maigo mygtuką ir laukia, kol sutiksės visas taimerio laikas ir fotoaparato užraktas pakels veidrodį, atidarys užuolaidėlę, ir įleis autoportretą į mažą dėželę-fotokamerą.

Kenji Miura, Rose dead on a summer day (2012)

Nuo triptiko prie diptiko. Kenji Miura darbus mėgstu dėl to, kad jis, kaip tikras japonas, neužmiršo gamtos, ir jų ryšys jo kūryboje akivaizdus. Dar įdomiau yra tai, kad paprastai K. Miura fotografuoja kažką panašaus į natiurmortus. Nesivelkime dabar į graikiškų žodžių dėlionę, bet visi žinome, kad natiurmortas tą ir reiškia – negyva gamta. K. Miura fotografuoja ne tik nature morte, bet tiesiogine to žodžio prasme – negyvus augalus. Sudžiūvusį rožių krūmą, šiuo atveju. Nors sakiau, kad jis pyktų ant manęs už fotografijos skaitymą iš kairės į dešinę, jo fotografiją irgi skaitysiu taip pat. Mane jo darbuose visuomet nuginkluoja neutralus fonas ir… negyvo augalo šaknų gumulas, kuriame dar ir žemių, ir kažkokios gyvybės galbūt, esama. Negalvoju apie A. Narušytės nuobodulio estetiką čia, nors tikriausiai jos nemažai būtų galima čia įžiūrėti, bet man svarbiau tai, kas diptike vyksta. Dešinė pusė yra kitas kadras, tikriausiai dviguba ekspozicija, bet labai švelni, nematoma, ar permatoma… Žinau, kad japonai tiki net akmenis turint sielą, ir kaip tikras vakarietis, blankiose fotografijose linkęs pamatyti vaiduoklius ir šmėklas įsivaizduoju, kad čia simboliškai K. Miuros rožkrūmis, jau miręs, išleidžia paskutinį kvapą. Jo nebūtis tokia nujaučiama. Jis dar ten, K. Miura’os diptike, kairėje pusėje, miręs, fiziškai esantis, o dešinėje pusėje jau nyksta ir išsiblaško kažkur ilgoje autoriaus ekspozicijoje, išsidalina į dvi, keturias, šešias, kiek tik nori dalių, ir šiandien yra 2014-ieji, ir to rožkrūmio jau seniausiai nebėra. Nežinau, ar tu apie tai galvoji ir ar tai jauti, bet man tas jausmas kažkuo malonus – niekas nėra amžina, ir rožių krūmas Japonijoje irgi, ir tai, kad dabar jo nebėra, o aš žiūriu į jį mirusį fotografijoje yra mažas stebuklas, už kurį tariu tylų „arigato“ K. Miura’ai ir dedu tašką, nes kai ko nors nebėra, viskas ką belieka padaryti, tai padėti tašką.

Nežinau, ar persiskaitė šis Hamleto monologas, virtęs lietuvio ir japono dialogu, bet, mano manymu buvimas ir nebuvimas skiriasi, bet yra taip arti vienas kito, kad net sunku suprasti ne tik kur TA riba, bet ir ar ji apskritai egzistuoja.

Postmodernizmas. Bijau pagalvoti, ką pamanytų Ihab Hassan’as, perskaitęs visa tai, bet tikiuosi, kad net jei viskas pasirodytų labai blogai, jis bent šypteltų. Šyptelti yra labai nepostmodernu, žinau. Galiausiai, koks skirtumas. Post, ne post, man regisi, svarbiausia yra tai, kad galime džiaugtis tokia galybe vertingų ir nevertingų kūrinių, į juos žiūrėti, jų klausytis, nusivilti, pamėgti ir atrasti iš naujo, ir vartyti visaip, kaip tik panorėję. Taip postmodernizmas tampa maža sąvokėle tarptautinių žodžių žodyne, kurį bet kada gali užversti, nugrūsti į tolimiausią lentynos užkaborį ir priešais jį išrikiuoti Kobo Abę, Ernestą Hemingvėjų, Parulskį (pagal skonį – vieniems Sigitas, kitiems Ernestas), Alfonsą Andriuškevičių, ir t.t. Ir gyvenimas tampa daug paprastesniu.