Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Kur man plaukti, Markai Polai?

Paula Aparicio. Pausa.

Šviesa į stalą braukiau ryto planus galvodama apie savo naują rutiną. Joje ir tu, ir gėlės, ir visokiausio pobūdžio uždaviniai, dažnai atrodantys neįveikiami ir devyniasdešimties laipsnių statumo. Skambino mama. Sakė, kad sudaužė vieno puodelio lėkštelę, o man be jokios sąžinės graužaties mano arbatinis pats gražiausias net ir patyręs netektį. Prosenelė dovanojo jį drauge su puodeliais ir lėkštelėmis sakydama – turėsi, saugosi, perduosi. Tai buvo negražus servizas, kurio mama atsisakė, nes dulkėjo lentynoje, ir prisidengdama gražia tradicija perduoti kitai kartai atidavė man. Lėkštelės istorija paprasta – mamai reikėjo kažką padėti po vazonu. O aš naudoju tik arbatinį. Kaip jau minėjau, mano rutiną okupuoja gėlės, galbūt dėl to iš arbatinio rožė išdygo neatsitiktinai. Jaučiau, kad kažkas artinasi ir man nuolat niežėjo smilkinius. Nesakysiu, nuoga aš ar ne, tai ne tavo reikalas, tik žinok kad mano planai ryto šviesos formos ir visa jėga išbraižyti plaukų segtuku stalviršyje. Šviesoje aš išskrosta nelyginant tavo pagautos lydekos, kurias tu praktiškai pavogei, nes nė vienos jų ilgis nesiekė nė 30 centrimetrų. Nelegalas tu, bet myliu tave. Kartais galvoju, kad įkliuvau tavo tinkle per klaidą, netyčia, lemiamu momentu truktelėjai virvelę ir štai aš tavo valtyje, tavo trofėjus, tavo pasididžiavimas ir šviesos skrodžiamas ežeras rūke. Tavo dukra.

Paula Aparicio. Buenos Aires 2011.

Išsitapetavusi tavo veidu sienas galvojau apie bijūnus, kurių šiaip jau nekenčiau, nebent būdavo balti. Fotografijose mirga šviesos atspindžiai nuo langų, indų, indelių ir žvakidžių ir atrodo taip jaukiai romantiškai, o aš tuo tarpu verkiu kažkur už stačiakampio ribų ir plėšausi stuburo slankstelius po vieną – už mamą, už tėvą, brolius, draugus ir Jėzų Kristų ir visus kitus, - už visus, kuriems jaučiuosi prasikaltusi. Kiekvienai kaltei po vieną žingsnį kokiame pigiame „dancefloor‘e“. Kaltės jausmas, kaip Eglės Ridikaitės darbe, akinantis ir primenantis net ne rakštį, o raganų sudeginimą ant baslio. Degu tarpe dviejų mamos dovanotų (atiduotų, nes nebėra kur padėti) šviestuvų nuo kadaise prabangaus ir jau išardyto, kaip ir mano stuburas, sietyno. Negalia, tu sakai. O aš sakau – invalidumas. Ne validumas. Po to, kai uždarei duris, jos niekuomet nebeatsidarė ir negaliu net suvokti, kaip jas atidaryti. Reikėtų išmontuoti, bet blogiausia tai, kad net nežinau kurios durys yra tos, kurias tu uždarei. Komplikavai viską ir užmiršęs išėjai. Išsiuvinėtos rožytės dar ir kaip virsta ne baltais bijūnais pykčio pilnoje mano galvoje ir ištįsta iki mano plaukų ilgio. Prisimeni, mama mano plaukus augino už mane ir prižiūrėjo kaip norimą nušerti katiną? Todėl ir pyktis mano ilgas, storas ir itin masyvus. Visiškai toks pats, koks buvo tavo noras būti visur, visada ir šimtu procentų, jei ne daugiau. Todėl arbatą geriu „su dvigubu“, kas, kad ne arbatos, o dažų. Ir kuo daugiau – užlieti viską pigios juodos arbatos sepija ir apsimesti aštuonkoju pilkame mūsų kambarėlyje, kuriame tavęs jau tūkstantmečius nėra ir galimas daiktas, niekada nebuvo. Tu tik tapetas, kurį išvynioju ir suvynioju, tu rulonas prisiminimų ir nebūtų dalykų. Aleliūja, Markai Polai.

Paula Aparicio. De como aprendemos a vivir sin respirar.

Prisimenu tavo žingeidumą ir smalsumą. Norėdavai sužinoti, kur eina kiekvienas voras ir kokias peles valgys tavo kaimynų katinai. Tau buvo įdomu, kodėl ir kaip korėjietis tapo sovietų armijos majoru. Dažnai kalbėjai apie tai, kaip toli yra korėja ir kaip arti buvusi sovietų sąjunga. Padėjęs galvą ant stalo kaip Stalino pypkę kaktos raukšlėmis bandei siurbliuoti šviesą stalo paviršiuje. Pameni, istorijos mokytoja sakydavo – „na, ar radote „razinką“?“ Ant stalo, šviesoje nieko kito niekada ir nebuvo, tik tavo puodelių nuospaudos, kurias begėdiškai klijuodavai savo veidu tarsi pleistru ir tos nelemtos „razinkos“. Sakydavai man, kad apžiūrėjai visas datules ir derlius šiemet geras. Tikėjau tavimi kaip paklydęs šunytis žiemoje atklydęs į geros močiutės trobą. O ten tik dulkės buvo, jokių datulių. Žiūrėdavau į tave ant stalo, į tavo išsikreipusią veido odą ir į už jos keistai įsitaisiusią kaukolę ir kalbėdavau „Tėve mūsų“ drauge su tavimi taip nuoširdžiai, kaip tik trupinių reikalaujantys gatvių žvirbliai moka. Tu buvai man Fudzijama ir Monblanu viename. Gal dėl to iki šiol nekenčiu džiovintų datulių, o nedžiovintų nė regėjusi nesu. Žinai, šimtus kartų esu pasikorusi tavo rankovėse, o vėliau be spalvos susirangiusi tau ant kelių kaip rožančius tavo Fiat‘o „bardačioke“ mirdavau septyniolika skirtingų mirčių, kad tik atkreipti tavo dėmesį. Man jis buvo daug kartų brangesnis, nei tau buvo brangios datulės ir visos kitos istorinės smulkmenos, kurios buvo okupavusios ir sukūrusios karinį aljansą tavo galvoje. Atlaisvinęs kairę ranką priglausdavai mane ir sakydavai  - dukra, tu šaunuolė, ir aš besididžiuodama dar kartą grodavau darželio muzikos pamokos repertuarą dūdele tau asmeniškai. Norėdavau būti tavo kameriniu orkestru, o po pertraukėlės pasirodyti G. Verdžio veidu vien tam, kad pradžiuginčiau tave.

Paula Aparicio. Hipo.

Kartą išvykome į Kaliningradą. Sakei, kad žiūrėsime į Karalienės tiltą. Į Kaliningradą mes ištiesų nevykome, tik paupiu vaikštinėdavome. Tvirtai laikydavai mane už rankos ir kilsteldavai aukščiau kaskart galvon šovus dar vienai istorijai, kurią norėjai man papasakoti. Prisimenu kas keliolika minučių pasikartojantį vaizdą – pasieniečių batų galus purvinomis nosimis. Visiems jiems sakei, kad dalyvaujame ekspedicijoje, kad jaunoji tyrėja – pati smalsiausia iš visų ir ieško meteorito liekanų remdamasi Karalienės tilto legenda. Aukščiau pažvelgti nepasiekdavau, todėl pasieniečius prisimenu kaip purvinus aukštaaulius, kurie patikrinę dokumentus greičiausiai šypsodamiesi palinkėdavo sėkmės jaunajai mokslininkei ir jos tėčiui. Dabar susimąstau, ar tikrai buvau tokia maža, kad neįžiūrėdavau aukščiau pasieniečių kelių, ar tavo šešėlis buvo toks didelis, kad viskas aukščiau jų kelių man skendėjo tamsoje. Vaizdas, kurio ten niekuomet nematėme, apglebia mėlyną vandenį, akmens viršūnėlę kyšančią iš po tos melsvos košės, kurią vadiname vandeniu ir žemyną tolumoje. Tikiu, kad tavo namas kažkur ten ir datulių ferma iškart už jo. Tu visuomet buvai stebukladarys ir esu tikra, kad datules šiaurėje tikrai būtuei galėjęs užauginti. Prisimenu, kaip pasakodavai man nebūtas istorijas apie nacius, baidykles ir Prūsiją. Tomis melsvomis keteromis čiuožiu kaip Akropolio ledu, kur paskutinį kartą prasiskėliau galvą, dailiai kojomis apvedžioju akmenį ir dar kartą prasiskėlusi galvą pasiekiu net ir labiausiai istorijos pamirštas vietas Prūsijoje. Tavo veidas žemyne stiklu įsmigęs man į smilkinį. Už tavęs – tavo namas. Jaučiuosi patogiai. Žinau, kad nesaugai manęs, tiesiog stovi ten, ir vos ledui įskilus ir man prasmegus gelmėse prisidegtumei dar vieną papirosą ir eitumei namo, nes kelią jau žinai. Pasakotumei visiems, spausdamas netikras ašaras, kad jaunoji tyrėja žuvo Karalienės Luizos gniaužtuose, o tu buvai bejėgis pasipriešinti blogiui, paaukojai mokslininkę ir tam, kad išsaugoti tai, ką aš nuveikusi, nusprendei jaunosios tyrėjos darbą garbingai tęsti pats. Parašei monografiją apie mėlyno vandens keteras ir čiuožimą aplink akmenis, apie Prusiją, apie mane. Ir rodai visiems šitą fotografiją, sakydamas – ji taip mylėjo jūržoles, negalėdavo be jų gyventi, o kartą jas ir vėl išvydusi iš džiaugsmo jomis pasipuošusi savo nušiurusius plaukus. Kai ledas skilo į plieną ir skendau tu nusisukai ir paleidai dūmus pavėjui. Dabar išėjęs ten pasakoji visa tai, ar ne?

Paula Aparicio. Muro.

Žiūrėdama į tavo veidą karste paskutinį kartą pagalvojau – kaip tu pražilai. Man atrodė, kad tu visuomet buvai toks jaunas ir tvirtas, o štai atsisveikiname ir pasirodo tu pasenai, pražilai ir visai suglebai. Galvojau, kad tu ledkalnis. Mes daug apie juos kalbėdavomės, apie upes ir laivelius taip pat. Niekada nemačiau tikro ledkalnio ir tavo miręs veidas buvo artimiausia tikro ledkalnio įvaizdžiui. Kažkuriame savo vidaus šulinių skaudžiai tave kaltinau ir tuo pačiu atsiprašinėjau už savo kaltes, o tada dužau kaip Titanikas, atsiremdama į tavo veidą lūpomis paskutinį kartą. Nesitaikiau bučiuoti kažkurios konkrečios vietos, bet pataikiau kažkur tarp akies ir skruosto. Buvo taip šalta ir nežinau, ar neverkiau, ar viskas tiek užšalo, jog skysta ašara net negalėjo išriedėti. Mintyse, kaip vaikystėje, apsivyniojau tavo rankovę apie kaklą ir kilpos mazgą tvirtai prispaudusi prie krūtų užmerkiau akis ir svajojau tapti povandeniniu laivu, kuris dienai einant į pabaigą ir dangui raudonuojant ima leistis į dugną. Kaip koks Raudonasis spalis, už kurio vairo lietuvis. Koriausi tavo rankove, o ledkalnio žili plaukai rėžė žaizdą mano šone, ir beveik girdėjau Pilotą prabylant ir kažką patyliukais marmaliuojant apie Golgotą. Kartu su juo ėmiau marmaliuoti padriką „Tėve mūsų“. Sūrus šaltas vanduo užpildydamas mažyčio „submarino“ ertmes draskė plieno siūles ir traiškė mažyčius langelius. Springau ašaromis, kurių nebuvo, o kilpą spaudžiau taip tvirtai, kad vienu metu pasirodė, jog apkeisiu kilpą su širdimi vietomis.  Aleliūja, Markai Polai.  

Paula Aparicio. Tita.

Sekantį rytą atmerkiau akis ir giliai įkvėpusi buvau subadyta ankstyvos saulės. Katinas nieko neįtardamas krapštėsi panages ir laižėsi savo asmenines nuoskaudas sėdėdamas ant nedidelės palangės duryse. Žaliuzės su šviesa kovojo kaip įmanydamos, bet ji ratilais vistiek veržėsi į mano lovą tarsi paauglystės meilė ir vaikiškai aistringų nuotykių noras. Mažuoju piršteliu pasikasiau skruostą ir pamaniau, kad tai, ką galvoju būtent jį ir primena – mažąjį pirštelį. Tokį mažą, juokingą ir beprasmį. Prisiminiau, kaip plienu skendau pasikorusi tavo medvilnės pagalba ir absurdiškai šyptelėjau. Šiandien šalta nebebuvo, ir tas nelemtas katinas besiprausdamas keistai drumstė mano netektį. Galvojau – na, ir kas dabar? Dabar šviesa. Kaip ir kasdien. Kėliausi anksti. Burnoje jaučiau jūržolių, druskos ir smulkaus jūros žvyro skonius. Ilgai nemiegojau, gal tik sumerkiau ir atmerkiau akis, nesu tikra. Krūtinė atrodė kitokia, papilvė taip pat.

Paula Aparicio. Una.

Tavo jaunoji tyrėja ten, už vonios sienos kampo, apsirengusi seną suknelę, bando sugalvoti, ar viskas gerai. O tu nepadedi. Išgirsk. Užsagstyk, kaip vaikystėje. Padėk apsiauti ir išeiti į lauką, kaip vaikystėje. Pasakyk, kad šviesa lauke ne šiaip šviesa, o ypatinga žiežirba, prikelsianti senovinį vikingą, kuris, pagaminęs sau ir man plaustą, mane nuplukdys į gražiausius ledo kraštus. Pasiimk savo rankšluostį, nusišluostyk akis ir pažadėk, kad niekuomet nepaliksi ir visada meluosi pasieniečiams ir jų purviniems batams.

Paula Aparicio. Self. 

Žvelgiau į save veidrodyje ir galvojau – tu panaši į faraoną. Neprisimenu, bet grįžusi mamos mylėtus nušiurusius plaukus buvau susirišusi mėlyna gumele, kad netrukdytų markstytis į tavęs prisiminimus ir mintis. Šiandien praustis nesinori – ne dėl to, kad būčiau pavargusi ar išsekusi, bet muilas kriauklės formos muilinėje primena perlą ir negaliu griauti tokio gražaus įvaizdžio. Balti apatiniai dar švarūs, todėl tiesiog stoviu prieš veidrodį ir galvoju apie tai, kad esu tavęs tęsinys ir niekada tavęs nepaklausiau, ką norėtumei, kad tavęs tęsinys veiktų, kaip tęstųsi ir kur ir į kur. Lukštenu save kaip pušį iš žievės prieš atiduodant ją upės vagai. Kur man plaukti, Markai Polai? 

Fotografijos - Paula Aparicio

Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

 

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski