Įdomu, ką
Čiurlionis žinojo apie Lentvarį. Kažkuriais metais sužinojęs, kad Lentvaryje
yra puikus dvaras, apie kurio likimo vingius nekalbėsiu, ėmiau ten važinėti
nuolat – nuolat reiškia, kad kokius porą mėnesių ten važiavau kas keletą dienų.
Tai kam nors parodyti, tai pasivaikščioti, tai pafotografuoti... Iš kur čia
dabar Čiurlionis? Nežinau iš kur, tiesiog šovė į galvą. Žinai gi, kad
meluoju...
Nesvarbu, kad
dvaras – aptvertas tvora ir kažkuriame kampe stovėjo geltona būdelė su
apsauginiu. Vidun patekti gal ir buvo įmanoma, bet man visai patiko vaikštinėti
po parką ir vingiuotu keliu šalia dvaro teritorijos. Kelias tuščias, vienoje
pusėje – beveik kaimiškas žmonių gyvenimas dvaro fone, kitoje – bala, kurioje
kažkas žvejoja. Lieki atskirtas baltų dažų linijų ant kelio, kurios baigia
nusitrinti ir viską pamažu praryja žvyras arba purvas.
Vieną iš tų kartų
važiavau į Lentvarį su draugu, kurio vardas Simas. Norėjau jam parodyti, koks
grožis ten, ir turėjau susisukęs į aparatą kažkokią juostą. Kokią
nebeprisiminsiu, bet tikėtina, kad tarybinę svemą, dėl kurios gyvumo man kilo
daug abejonių, ir fotografavau nelabai atsargiai. Finale juosta buvo ryškinta
kavoje... Taupant chemiją ir tiesiog žaidžiant žaidimą – gyva juosta, ar
negyva, arba suveiks kava šį kartą, ar ne...
Suveikė kava,
kažkas matosi. Neliūdėjau, kad matosi neypatingai gerai, nes ir turinys buvo
toks, sakykime, vertas „apsnigimo“. Tiesą sakant kadrą nuo kadro atskirti buvo
gana sunku, todėl sukarpiau juostą iš akies, ir ėmiausi skenavimo. Pamačiau
stogus, medį, medžiagą pačią, medinį stogą, ir to visiškai pakako,kad
fotografija nudžiugintų. „Sniegelis“ ištįso per visą juostą, ir tada galvon man
šovė Čiurlionis. Galimas daiktas, kad tada buvau neseniai matęs Čiurlionio
fotografijas, nors jos iš dalies apie jūrą, o čia jūros nėra, vistiek jis man
iššoko prieš akis savo pamišusiu, bet ramiu žvilgsniu.
Žmonės sako
kartais, kad fotografija – brangus užsiėmimas ir aš jiems pritariu. Bet brangi
ji ne ta prasme, kokia suprantama dažniausiai. Man šita Čiurlioniška apsnigta
juosta brangi iki ašarų, ir būtų labai gaila, jeigu jai kas nors nutiktų. Tegul
jos turinys ir ne pyragas, ir žiūrovas net nemirktelėjęs nueis šalin, vistiek
čia mano ir man. Dabar suprantu kaip jaučiasi G. Trimakas su savo liepa. Kai
kiekvienas įtrūkimas gabalėlyje kažkokios skaidrios medžiagos tampa brangesniu
už pinigą ar dar bet ką, tai jau liga. O fotografijos liga, kad ir kaip keistai
tai beskambėtų, linkiu susirgti kiekvienam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą