Gylis milimetre arba kur aš norėčiau padėti galvą

Milimetre yra gylis, ir staiga stebiuosi, kaip juostelėje atsiranda trimatis vaizdas. Žinoma, mano akis kvaila ir to nematau, bet jis ten yra. Apsivertęs pasaulis, susigrūdęs į 35 mm formatą. Sakau susigrūdęs, nes apkaltinti tą, kuris už fotoaparato būtų negražu. Jis tik spaudė mygtuką, bet nieko negrūdo. Viskas tiesiog atsispindi, savanaudiškai lenda į kamerą, kaip į išsvajotą paslapčių kambarėlį, kuriame turbūt sėdi ir laukia Tarkovskis. Tarkovskis irgi tame pačiame gylyje – vieno milimetro, ar mažiau?

Self-portrait with pomegranate, Levas Žiriakovas

Fotografija man visada patiko, nes ji suteikia vieną unikalią galimybę, ar noru geriau būtų tai vadinti. Anksčiau kalbėjau apie kitą galimybę ir norą – liesti. Bet dabar apie gylį. Žmonės kartais sako, kad fotografija įtraukia, tempia, velka už kojų kaip kokį gavusį kulką. Traukia, bet traukia tik akį. Fizinė negalimybė eiti toliau mane žavi labiausiai. Stovėdamas priešais gražų peizažą, portretą, natiurmortą tikrovėje aš norėčiau prieiti arčiau akmenų, nueiti į mišką, įeiti į žmogų ar olą, pačiupinėti žievę ir žemę, nugramdyti dažus, išdarinėti tiek daug visko. Gal tai paprastas žmogiškas noras pamatyti save ten, kitur, kažkur? Iš šalies? Įsitikinus, kad esi nepriklausomas žiūrovas, savanoriškai įsibrauti į tą kadrą, į žmogų ar medį, ir pasižiūrėti į save iš naujo. Fotografija mane užrakina ir leidžia tik žiūrėti. Tai protingai sugalvotas kankinimo įrankis – veikia nuostabiai. Didžiausia sumaištis čia tik tame, kad aš laisvas, o fotografija – įsikalinusi miniatiūra. Bet ji priverčia galvoti kitaip, ir tai vienas gražiausių jos sugebėjimų.

Untitled, Armana

Interneto fotografai ir fotografės labai mėgsta gaminti tokius pseudo buitinius portretus, kuriuos mėgstu vadintis „neišdrįstais aktais“. Paprastai tokių fotografijų dalyvės – merginos. Ir nežinau, kiek ten pseudo, ir kiek buities iš tiesų, bet žiūrėdama tas nuotraukas labai noriu prieiti ir ant kurios nors kūno dalies padėti savo galvą, bet padėti šonu, taip kaip 1996 metais dėjo Levas Žiriakovas galvą prie granato ant stalo, ausimi į staltiesę, taip aš norėčiau padėti galvą joms ant pėdų, galvų, plaukų, pirštų, nugarų, užpakalių, prispausti ausį ir stipriai užsimerkti, kad labiau tikėčiau esanti ten. Prisispausčiau prie šlaunies, įdomu, kokia būtų jos reakcija, ji galvotų, kas ši keistuolė, o gal aš jos sesuo, gal slapta meilė, gal mes nežinome, kad mūsų gyvenimai – vienas 3d DNR modelis, susisukęs ir apsivyniojęs savo paties stiebus kaip kokia raganė sode. Tik dar nežydi tas kodas...

Untitled, Armana

Tom Kondrat fotografijoje norėčiau eiti pasižiūrėti, kas ten prie krepšio. Gal ten kieno nors prakaitu dvelkiantis rankšluostis, norėčiau sužinoti kas tai per prakaitas, kas per rankšluostis, atsigulti ant žalios aikštelės grindų, sužinoti ar ji minkšta nuo saulės, ar ne. Saulės tuo metu ten nėra, ir atrodo, artinasi audra, ir tai irgi norėčiau patikrinti – prieiti tą „liepto galą“ ir pažiūrėti į kitą pusę [į save beveik?]. Prieiti prie to kryžiaus, kuris greičiausiai skirtas uždengti aikštelę taip, kaip kojų pirštais remčiausi į „pamatą“, o tada pakelti galvą aukštyn, pamatyti kokia ten audra, kaip tą keistą mėlynę pjauna geležys, iš tolo taip primenantys kryžių.  

Divine, Tom Kondrat

Untitled (135), Mariam Kalandarishvili

Artintis pamažu, kad žmogus trauktųsi. Jie paprastai taip daro, saugo savo asmeninės erdvės kiaušinį. Įdomu, ar ta dėmė, atsiradusi milimetro gylyje Mariam Kalandarishvili fotografijoje, dulkė ta, ar ji patenka į asmeninės erdvės kiaušinį ar ne. Priremčiau ją prie sienos, kartu su visa dulke, ir tada pridėčiau ausį, prisispausčiau kaip šuo prie suoliuko kojos žiemą. Užuosti, kaip maišosi odos ir senų padangų, kurios tikriausiai riedėjo ir mėšlinais, ir kokybiškais keliais, kvapai.

1978 Toyota Corolla, Stephen Trinder

„I love JDM, too“, palikčiau prie valytuvo. 78-ųjų Corollos gražios, nes turi veidrodėlius ne ten, kur turi šiandieniniai automobiliai. Tarsi tais laikais japonai manė, kad lekiant veidrodėliai prisiartins patys, o stovint jiems ir toliau būti gerai. Japoniškos vėliavos sparną priglausčiau prie užpakalio, atsiremčiau, kol rašyčiau raštelį apie meilę JDM. Būčiau ta, kuri nustebina. Ant kapoto nesigulčiau, nors daug kas mėgsta taip daryti, ir čia akto nevaidinčiau, ir net portreto nenorėčiau, ta Corolla puiki ir be manęs ir be tavęs, aš tik raštelį palikti norėčiau. Na, gerai, vieno portreto norėčiau... atsisėsčiau nerūpestingai prie galinio rato supuvusia arka, kaip pavargęs kaubojus, būčiau su žemo liemens džinsais, atrodyčiau keista europiete, ir po nuotrauka būtų galima parašyti, kad aš gyvenu tame namelyje, kuris medyje, už tvoros, kurį matai kai užmiršti Corollos džiaugsmą, ir vairuoju šitą grožį, ir rūkau už vairo kaip netikusi mergšė, bet štai mano portretas – youth in revolt, turbūt, pasikviestų tokią fotografiją į savo galeriją, sakytų – čia atspindi mūsų kūrybinę dvasią. Stephen‘ai, kur tu ją tokią nuostabią radai? Mes norėtume su ja interviu...

All at home, Eugenijus Labutis

Eugenijus Labutis moka fotografuoti stoteles. Ar vieną stotelę tai tikrai moka. Man atrodo, ji yra prie tunelio Vilniuje. Norisi ten nueiti ir pasėdėti, apsimesti, kad laukiu savo viešojo transporto, kaip kokia kekšė, tik sėdėdama. Ir kekšė ne blogaja prasme. Atsiremčiau galva į stiklinę sieną, ir kekše jausčiausi dėl to, kad ten nėra perėjos, o aš kaip beprotė perbėgau tą šešių juostų kelio gabalą, laviruodama tarp automobilių ir sunkvežimių, kurie visi Geležiniu vilku, joja kaip legenda kokia, ir nesilaiko saugaus greičio. Būčiau praėjusi „per daug“, o kai praeini „per daug“, viena ar kita prasme tampi kekše. Mane taip išmokė.

Untitled, Tamar Burduli 

Pūgai į veidą žiūrėčiau. Šalike, o gal ir be jo, kad jausčiau kakle šaltį, kabaročiausi į tą kalną, kaip kokiam Skyrim‘e, kaip dragonbornas, eičiau pas senus išminčius, kurių tame kalne greičiausiai net nėra. Per aspera ad astra atseit. Užlipk į kalną per pūgą, sutik išminčių, viską pasakys, o tada galėsi eiti ir gyventi ilgai ir laimingai. Melas. Išminčius ta pūga ir yra, ir esu tikra, kad ji mane pakastų kartu su lapais, ir visokiais miško žvėrimis, po savo stora šalta kaldra, kuri tuoj taps ledu, vos tik pavasaris ateis, ir baigsis mano išminčiai ir dragonbornai. Bet kol dar būčiau sąmoninga, po ledu, kaip koks eršketas, prisispausčiau ausimi prie pūgos viršuje, ir galvočiau – ar matosi Tamar Burduli tokioje tolumoje žmogaus figūra, ir dar lede? Ar mane išgelbės medikopteris? Ar aš tapsiu ateities Liuse, žmogbeždžione, kurią iškas iš po ledo, ir sakys – XX a. jie mėgo visur kišti savo nosis ir ausis.

Untitled, Clemens Fantur

Clemens Fantur mane kviečia jau ne pirmą kartą. Pianinais negroju, nors labai norėčiau, bet mano pirštai „atsiknoję“, sakė, kad taip groti negalima, todėl nebebandžiau. Bet laidus iš rozečių ištraukčiau, sužinočiau ką jie įjungia, nuplėščiau tą baltą skudurą nuo pianino, tegul jis stovi ten nuogas, jei ir aš nuoga, kodėl tokia nelygybė. Skudurą išmesčiau pro langą, jei bent vienas prasiveria, arba nupieščiau vėliavą, o gal visai kapituliuočiau – iškelčiau tą skudurą į viršų, ir nuoga sakyčiau – pasiduodu, viskas, nebegaliu, Clemensai, nebegaliu.

Untitled, Michele Nucera

Kai kryžius virš dvigulės lovos labai sunku. Bandžiau tokioje miegoti, nuolat sapnuojasi visokie marazmai. Bet Michele Nucera prieblandoje, kaip David Duchovny, išsitiesčiau lovoje, prisidengčiau delnu kryžių ir masturbuočiausi iki sąmonės netekimo. Įsivaizduočiau, kad aš vyras, kad aš – Duchovnis, masturbacijos metodu sprendžiantis X failų rebusą. Linguočiau, kad lovos atkaltė muštų sieną, ir kas nors už sienos patikėtų, kad šitame portrete – daug meilės, ne erotika, ir gink Dieve ant sienos, ne pornografija. Po visko atsigulčiau ant pilvo, ranka įsikibčiau to burbulo lovos gale, ir galvą prispausčiau prie tos vietos, kur katik nutiko mano džiaugsmas.

Untitled, Matthew Genitempo

Nueičiau pastovėti bukoje žydroje naktinėje degalinės šviesoje, madingai, žiūrėčiau į viršų, būtų tolimas šiuolaikinis portretas su manimi, aš irgi mergina, suvaidinčiau „neišdrįstą aktą“ degalinėje. Matthew Genitempo nė nesuprastų, kada ir kaip aš ten atsiradau, tiesiog nuspaustų mygtuką, ir aš drauge su visa degaline, naktimi ir buka šviesele įsitraukčiau į kameros akį, apsiversčiau aukštyn kojomis ir atsidurčiau vieno milimetro gylyje.