Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Kaip Nikolajus netilpo į fotografijos rėmus

Untitled, Nikolay Zherdev

„Fotografija netelpa į rėmus“ yra frazė, kurią išgirdusi noriu kam nors trinktelti. O tuo pačiu prieš trinkteldama paprastai paklausiu, ką žmogus turi minty tai sakydamas. Supranti, paprastai, kai girdžiu tą frazę, kalba būna jau smirdanti cigaretėm, nuovargiu, kurie tuojau pat viską nudažo kažkokia sugedusia ir sausa pica, nepatogiais batais, nebesigilinimu, ir nuo kalkingo vandens purvinais puodeliais. Tai štai, esminis žodis čia buvo „nebesigilinimas“. Paprastai kam nors kažkas netelpa į tėmus tada, kai nustoja gilintis. Nesakau, kad visuomet reikia gilintis ir kastis tik giliau giliau, gal priešingai – man labai patinka retsykiais praplaukti paviršiumi. Tada visa fotografija, ir ne tik ji, telpa į bet kokius rėmus.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tai čia buvo tokia įžanga. Dabar apie tikrąją fotografiją, kuri netelpa į fotografijos rėmus ir nuo kurios man nesinori niekam trinktelti. Jau ankstesniuose tekstuose rašiau apie mėgėjiškumą ir asmeniškumą šiuolaikinėje fotografijoje. Barselonoje gyvena ir fotografuoja toks Nikolajus, pavarde Žerdevas. Jis iš Kursko. Rusas. Ir tai nuostabu, nes rusišką fotografiją kažkodėl išeina atpažinti iš toli. Kitaip tariant, rusiška fotografija ir Barselonoje rusiška. Tik su prieskoniais. Ir į rėmus ji netelpa dėl to, kad Nikolajus greičiausiai yra tiesiog mėgstantis tampytis fotoaparatą su savimi ir fotografuoti tai, kas patraukė akį ar dar kurį nors organą. Man patiktų su Nikolajumi pasivaikščioti, manau, nes žiūrėdama jo nuotraukas jaučiu, kad ir aš spausčiau mygtuką tomis akimirkomis. Be abejo, nežinau aplinkybių, bet... Koks skirtumas. Nikolajaus stygos kažkur groja su maniškėmis ir to gana. Nikolajaus nesugebu sutalpinti į jokius rėmus, nes negaliu įvardinti, ką jis vis dėlto fotografuoja.

Untitled, Nikolay Zherdev

Galėčiau būti snobiška moterėle ir sakyti, kad Nikolajus – kaip visi, o visi fotografuoja „dienoraštiškai“, kaip į užrašų knygelę, ir tai neįdomu, nes... koks čia žodis, kaip manai? Neįdomu, nes asmeniška. Taip sako snobiška moterėlė. Bet aš ne snobiška moterėlė ir Nikolajaus nuotraukose mane labiausiai vilioja garsai. Kvapai, vaizdai, spalvos ir nuotaikos kaip visuomet, įdomu, bet man patinka girdėti jo fotografiją.

Stoviu priešais tuos dvynius, iki kurių atrodo trisdešimt tūkstančių mylių atstumas, ir dar tvora. Ir troleibuso laidai... Girdžiu šurmulį kažkur už kampo, o gal už nugaros, kažkas kalbasi apie vėluojančius atlyginimus. Girdžiu idiotišką troleibuso zyzimą, kuris dar toli, bet žinau, kad jis tuoj bus čia, jis zyzia kaip patrakęs uodas, ir aš noriu jį pritrenkti, nusukti jam sprandą ir pasidėti prie lovos kaip trofėjų, kad kiti uodai matytų – štai kaip baigiasi, kai zyzi kaip čekiškas troleibusas. Gali būti, kad Rusijoje troleibusai ne čekiški, kaip pas mus. Ir gali būti, kad tai ne Rusija. Bet tas zyzimas... Gerai, kad jis maišosi su šurmuliu apie turgų ir apie prezidentą ir apie degalus ir apie dešrą ir apie lytinius santykius ir saulėgrąžas. Galvoju, kodėl Nikolajus nufotografavo tuos dvynius (kokie jie dvyniai... ten šalia dar daugybė stovi). Ar galėčiau juos vadinti begalybiais? Skamba kažkaip neteisingai, bet tegul jie bus begalybiai. Rusijoje viskas įmanoma. Manau, kad Nikolajui patiko, kaip jo platus stiklas išgaubia aplink esančią planetą ir ją deformuoja, ir dvyniai tampa dvyniais, išsirita iš begalybės, ir juos beveik uždengia dangus, ir troleibusų zyzimai tampa tokiomis smulkmenomis, kad tiesiog nusišypsau ir einu toliau. Norisi įsikibti Nikolajui parankėn.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tame baltume ji neatrodo kaip augalas, daug kas mėgsta taip pavadinti baltas moteris baltame fone baltame rūbe. Man ji skamba taip, kaip skamba beveik užviręs vanduo. Kunkuliuoja ir skleidžia tą neaprašomą garsą. Ir girdžiu laikrodžio tiksėjimą, labai aiškiai. Girdžiu kaip jai judant medžiaga liečiasi prie odos, ar atvirkščiai, ir galvoju apie balkoną, norisi ją palydėti į balkoną. Ji tikriausiai kokia nors Nikolajaus draugė, kuri ištiesų įsikimba jo parankėn, ar bent norėtų tai padaryti. Girdžiu kaip švelniai trakšteli sąnarys alkūnėje, kuri taip arti, kad akimis ieškau jos veidrodyje, o ne čia, tikrovėje, prieš save. Vis norisi nuklysti kažkur į kitą realybę... Tikriausiai garso aiškumas dėl to toks aštrus – ji čia pat, beveik kvėpuoju jai į pažąstį, girdžiu kaip ji kažką niūniuoja. Jeigu būčiau Nikolajus, prieičiau dar arčiau. Sako, kad didelis triukšmas kenkia sveikatai, bet jei triukšmas toks kaip ji – aš visai nieko prieš.

Untitled, Nikolay Zherdev

Švilpia ir švilpia ir švilpia. Lėktuvų garsas man irgi sunkiai suvokiamas ir aprašomas, aš ne fizikė ir ne mechanikė, nežinau kas dedasi jų juokinguose cilindriškuose motoriukuose, bet tas garsas visai malonus. Gaila tik, kad čia jis atsitrenkia į stiklą, kuriame iš kitos pusės į jį kaip kokia išprotėjusi musė mintimis trankosi ji. Daug geriau už lėktuvus girdžiu jos tos sekundės emociją. Nepasakosiu kokia ji, manau, kad toks asmeniškumas ir fotografijai pernelyg asmeniškas. Gerai, prisipažinsiu, minčių neskaitau. Bet šitame kadre jų skaityti visai nesinori. Pakanka girdėti tą trankymąsi iš abiejų stiklo pusių ir labiausiai nustebina tai, kad girdi kad trankosi, bet negirdi smūgio garso. Švilpia ir išnyksta kažkur stikle, jos mintys taip pat. Jeigu būčiau Nikolajus, nedaryčiau nieko kitaip, nei jis darė čia. Pabūčiau šitaip, nuošaliau, jei jai pavargus trankytis reikėtų pašnekovės. Arba sulaukčiau savo skrydžio. Arba svečio. Arba gerosios naujienos. Nesvarbu. Bet pabūčiau ten, gal net prisijungčiau prie trankymosi į stiklą, tik niekaip negaliu nuspręsti, iš kurios pusės. Ir kokiu būdu. Greičiausiai eičiau kvėpuoti į stiklą. Pučiu – nuvalau aprasojusį, pučiu, ir vėl nuvalau. Žinau, tai kvaila, bet labai gražu. Be to, kai aprasoji stiklą, jame galima piešti, o tai jau stebuklas, beveik kaip fotografija. Įgalini stiklą bent kuriam laikui turėti atvaizdą. Magiška, ar ne? Visai kaip senais laikais seni fotografai darė...

Untitled, Nikolay Zherdev

Dideli miestai man patinka dėl to, kad jų centre nuolat girdisi automobilių pypsėjimas. Jie isteriški, nepatenkinti, visokie, bet tai ne mano reikalas, man patinka pypsėjimas mieste. Didmiestis be pypsėjimo – kaip lego kaladėlių rinkinys arba kokio nors utopinio literatūros kūrinio vizija. Ir tame pypsėjime girdžiu judančią vėliavą. Sakyčiau, kad plazdančią, bet iki plazdėjimo jai dar labai toli, o jei ir plazdėtų, tikriausiai mano mylimas pypsėjimas visa tai tiesiog užgožtų. Pypsi ir šviesoforai, ir žmonės pypsi, ir jų žinutės, viskas pypsi. Pypt ir baigta. Pypt ir pradėta. Pypt ir fotografija. Nikolajus būtų piktas, jei žinotų mano mintis stovint greta jo, kol jis gamina šitą sekundės dalį. Nes čia jis kalba apie tas dulkes – tuopų žiedadulkes. Jų, gaila, negirdžiu, bet jas daug mieliau matyti, nei girdėti, tad man gana. Svarbiausia, kad Nikolajui patinka. Milane jis ignoravo viską – šalutinį kelią, keistą makdonaldą, pėsčiųjų perėją, ir viską, kas vyksta žemiau. Jam matėsi žiedadulkės, o man girdėjosi Milanas. Ir tai miela, nes dabar mes turime bendrą prisiminimą. Jis gali paklausti manęs, o aš jo, ir šitaip susidės bendras paveikslėlis. Kaip su Nikolajumi po Milaną vaikštinėjome, pavadinčiau šitą nuotrauką, jeigu atsispausdinčiau (ar Nikolajus, romantikos apsėstas, man atspausdintų ir padovanotų) ir pasikabinčiau ant sienos ar ant spintelės pastatyčiau. Sako, kad neprofesionalu taip sakyti, bet man patinka – NES GRAŽU.

Untitled, Nikolay Zherdev

Lengvas oro gūsis puodelyje apsiverčia keletą kartų, ir susimaišęs su kava grįžta atgal, ir aš pavydžiai spoksau į tą puodelį ir lūpas. Norėčiau ir to ir to, bet tenka pasitenkinti tais garsais – sudedamų pūtimui lūpų ir garso, kuris sklinda iš puodelio kaip iš kokios tuščios jūros kriauklės – ošia kavos jūra. O už lango saulė, kurią irgi girdžiu, nes ji beveik degina jos plaukus, užuolaidą lengvą, girdžiu rytinį Milaną, apie kurį sužinojau tik iš to, kad taip parašyta. „Taken on July 16, 2012, Milan, Lombardy“. Gražiai atrodo kai užrašau, nemanai? Nikolajus tiesiog pasiėmė tą kadrą, susirinko kaip kokį baldą. Nors ne, kadras ne toks, kaip baldas. Visai pamiršau tas lūpas... Nikolajus kadrą pakėlė nuo stalo kaip popierėlį, kuriame parašytas trumpas anoniminis eilėraštis, galiu jį perskaityti ir tau: „Augalai turi/ lytį -/ lytėju./ (eilėraštis)“. Ir viskas, ką išgirstu po to, tai kadro sušlamėjimas kišenėje, visai kaip to popierėlio su anoniminiu eilėraščiu. Gudrus tas Nikolajus... Poeziją kišenėn dedasi, kitaip tariant, fotografijas susirenka, susišluoja, kaip koks nugalėtojas susišluoja pagrindinį prizą. Labai geras žodis susišluoja. Gal šluotą ir girdžiu šitoje nuotraukoje... Kol ji pučia ir kuria kavos kvapo burbulus ore, kažkas kažką šluoja. Taip!

Untitled, Nikolay Zherdev

Visiškai apkurtau nuo tokio mechaninio garso, kurį labai puikiai pažįstu. Girdžiu, kaip juostelė trinasi į aparato rėmelį, tuo tarpu kai Nikolajus persuka, tikriausiai skubėdamas, nufotografuoti šitą kadrą. Malonu girdėti jo skubėjimą, nes šviesos tuoj pasikeis, tai miesto šviesos, kurios nuolat kinta, ir daugiau tokių nebebus, ir tai svarbu, ir ji kitą kartą taip įdėmiai kažkur nežiūrės, nesidžiaugs panorama. Aš ir vėl sukčiauju, ir matau, kad tai Lisabona. Įdomu, ką ji ten mato. Nikolajus tikriausiai sužinojo, nuėjo ir pasižiūrėjo pats. Girdžiu jo žingsnį į priekį iškart po nuotraukos. „M?“ Uždusintas miesto garsas, štai ką girdžiu dabar, kai atsigavau po juostelės susidūrimo su geležimi triukšmo. Labiausiai man patinka tai, kad iš pradžių ši fotografija apkurtina, tada bandai susivokti, kur esi ir kas dedasi, o galiausiai tiesiog malonu negirdėti beveik nieko – tik tą beveik miegantį miesto garsą, kai jis skleidžia paskutinius savo triukšmus ir triukšmaušti palieka tik žmones ir automobilius.

Untitled, Nikolay Zherdev

Rodosi, Nikolajus mėgsta dvynius. Šie kitokie – gražesni. Prie tamsos daugiau drąsos, sakoma šitaip, ar ne? Šitie dvyniai tikrai Rusijoje, ir čia girdžiu, kaip juos tuoj tuoj uždengs debesys, keistai zvimbia apšvietimas balkone, gal ne Nikolajaus, gal svetimame, bet girdžiu, ir visi langiukai skamba paprastai tiksėjimais – žybt žybt žybt užsidega ir užgęsta šviesos, kas nors eina miegoti, kas nors kelias, girdžiu šlepečių garsą, kai kažkas nekelia kojų, Nikolajaus kaimynai tingūs. Girdžiu, kaip kažkas manyje pamažu pavargsta. Žiūriu į tą debesį ir galvoju apie antklodę ir lovą. Tu turbūt galvoji, kad Nikolajaus man tik tetrūksta... Tegul jis fotkina, jam gerai sekasi. Dar pasiklausau zvimbčiojimo kaimynų balkone ir kaip kažkas nusičiaudo, į sveikatą tyliai pasakau, tada išsišnirpščia nosį, tryst, tyla, ir nuleidžia vandenį. Girdžiu kaip vanduo man už nugaros sienoje paslėptu vamzdžiu keliauja žemyn. Keistas jausmas. „One way ticket“ liftas šūdams ir myžalams. Pyksta Nikolajus, kad romantiką gadinu, tai išeinu, tegul fotkina... jam gerai sekasi.

Untitled, Nikolay Zherdev

Ar būtų labai apgailėtina, jeigu pasakyčiau, kad girdžiu, kaip auga žolė? Turbūt šiek tiek. Bet aš girdžiu, kaip auga žolė ne kokioje nors pievoje ar išpuoselėto sodo veja... Girdžiu piktžoles, kurios grindinyje želia, jos taip triukšmingai auga, kad ir man norisi kaip tai mergiotei kadre – paskubomis bėgti laiptais žemyn, lėkti taip kad palto skvernai į šalis lėktų. Girdisi jos batų smūgiai, kas sekundinis nokdaunas grindiniui, ir tai žolei tuo pačiu. Malonus garsas, man patinka kaip ji kvėpuoja. Apskritai, kai žmonės skuba, ima gražiai kvėpuoti ir dar gražiau kalbėti. „Ply-y-y-y-y-y-y-y-y-tos... Nikolajau, čia-a-a-a-a-a... la-a-a-a-abai siaura“. Girdžiu save, palinkusią, atsirėmusią sau į kelius po maratoninio bėgimo laiptais žemyn ir aukštyn, ir išties siaurumas baugina. Akmenys juda, kaip ir pastatai, palengva, iš lėto, jiems skyla sienos, lubos, atsiveria prarajos, ir baisu, nes girdžiu, kaip juda grindinys, jis kaip Žvėryno tiltas, tas naujesnis, siūbuoja kaip reikiant, girdžiu kaip tos sienos artinasi viena prie kitos, ir vamzdis liūdnai girgžda – rytoj čia bus kalnagūbris, ir vamzdžiui teks pati svarbiausia užduotis – užpildyti visus kalnų upelius ir ežerus. Nikolajau, tavo fotografijų garsai mane varo iš proto, ačiū.

Untitled, Nikolay Zherdev

 Nenustebk, kad čia nesigirdi nieko. Čia tik graži šviesa ir dar gražesnė erdvė, ir gražus kūnas visame tame, ir viskas. Tiesiog nėra ko girdėti. Galėtum išgirsti... Bet kam? Jei labai neturi ko veikti, gali suskaičiuoti langus ir jų atspindžius ant grindų, gali išgirsti, kaip kažkas rašė ką nors toje lentoje kairėje pusėje, bet visa tai neįdomu. Čia Nikolajaus ranką paleidžiu, nes tokioje tyloje norisi būti vienai. Kaip ji, sėdinti devynete. Noriu tikėti, kad ir ji nieko negirdi, nebent tave ir mane besišnabždant. Na, ir Nikolajaus spragtelėjimą. Jam tie spragtelėjimai tikrai gerai sekasi.