Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Ne[si]ribojantys Mindaugo Gabrėno kvadratai

Anapus, Mindaugas Gabrėnas

Kvadratas įpareigoja, ir man atrodo, kad net šiandien, karpydami skaitmenines fotografijas į kvadratus, žmonės dažnai susipainioja geometrijose ir klaidžioja kažkur už kvadrato ribų. Ne kartą savęs klausiau – kaip Mindaugas Gabrėnas dar nepavargo nuo to lygaus ir tvarkingo juostinio kvadrato. Kadangi atsakymo nerandu, spėju, kad Mindaugas tiesiog apsigyveno tame 6x6 centimetro kvadratėlyje. Visus autoriaus apdovanojimus ir dalyvavimus tarptautinėse ir kitokiose parodose palieku nuošaly sąmoningai, nes norisi žiūrėti tiesiai į darbus, o ne i curriculum vitae, kad ir koks jis būtų įspūdingas.

Kažkas kažką, Mindaugas Gabrėnas

Kartais jis tampa nuobodus, nors geriau pagalvojus, ne Gabrėnas nuobodus, o erdvė, kur paprastai tenka susidurti su jo darbais. Ir tas produktyvumas, kuris šiaip jau sveikintinas, internete labai išsikraipo ir kartais neišeina suvokti - ar autorius štampuoja, ar į gyvenimą paleidžia kurį laiką brandintus ir augintus kūrinius.

Aš niekada nemaniau, Mindaugas Gabrėnas

 Man labiausiai patinka tai, kad M. Gabrėnas iš esmės netelpa į jokį žanrą. Jis visur. Jis ir Atget, ir Bressonas, ir Sutkus, ir netgi Kunčius kartais. Atget šiek tiek užmirštas genijus, Bressonas smarkiai apdainuojama legenda, Sutkus jau pats kaip lietuviškos fotografijos pionierius, o Kunčius... romantiškas dėdė, besidžiaugiantis tvoromis. Sujungus visus keturis į Mindaugą Gabrėną išeina visai neblogas lydinys, leidžiantis mėgautis kartais puikia, kartais nuobodoka, bet vis tiek įdomia fotografija.

Kaip tikras klasikas, Gabrėnas naudojasi fotografijų pavadinimais, kurie visiškai nemoderniai užduoda tam tikrą toną ir labai dažnai iš pirmo žvilgsnio abstrakčiomis atrodžiusios jo kompozicijos tampa aiškiais, kartais net visokio plauko konceptualumais dvelkiančiais kūriniais.

Konkista, Mindaugas Gabrėnas

„Konkista“. Toks pavadinimas skamba pretenzingai, ir motyvai panaudoti tai pretenzijai išreikšti visai teisingi. Nors aš ir vėl prisimindamas R. Barthes‘ą sakau, kad punctum šiame kadre man yra preciziškojo pedanto Mindaugo Gabrėno palikta šiukšlytė netoli žmogaus figūros. Konkista, užkariavimai, paprastai asociojuojasi su batalijomis, masėmis figūrų, kažkokiu veiksmu, kuriame nesunku paklysti panašiai kaip visada pasiklystu J. Matejkos „Žalgirio mūšyje“. Mindaugo konkista kitokia. Ji kažkokia įkasta į smėlį, sunki, lėta, kaip Kroatijos krabas. Ta vėliava, tikriausiai raudona, juodai baltoje fotografijoje atrodo kaip mėnulyje kabanti vėliava, kur konkista buvo[jeigu buvo] tokia pat lėta, neveikiama gravitacijos, ir slidi kaip sraigė. Konkistadoras tolumoje, toks mažas, pasitinka naują žemę, o gal atvirkščiai. O gal čia Gabrėno asmeninė konkista, šeši ant šešių susitalpinusi ir atspindinti ką nors svarbaus jo gyvenime. Žino tik jis pats, o tau turbūt tai nė kiek nesvarbu. Svarbu, kad fotografija įdomi.

Ribos, Mindaugas Gabrėnas

„Konkistą“ man, kaip žiūrovui, tęsia darbas „Ribos“, kuriame randu argumentų savo pamąstymams, kad tai – asmeninė autoriaus konkista, kai užsiėmęs kažkokį plotelį jis smaigsto vėliavas smėlin, tveriasi tvoromis, kaip jau minėtas Kunčius, tik jomis taip galbūt nesididžiuoja, ir galvoja apie viską praktiškai – riba, riba, riba. Bet ir riba negalutinė, su galimybe praeiti, išsimaudyti svetimame ežere, su leidimu, žinoma. Čia irgi matau tą sargybinį, kaip ir konkistoje. Nenustebčiau, jei tai pats autorius, perimetrą tyrinėjantis. Konkistadorai taip daro...

Žaizdos, Mindaugas Gabrėnas

„Žaizdose“, be abejo, eiliniam žiūrovui iškart matosi du dalykai: arba Kristus su savo erškėčiais, arba dygliuota viela, ne vienam reiškianti rezistencinius ir kitokius laikotarpius, arba tam tikras įstaigas... O man visa tai primena užtemimą, ir nesvarbu, tai pradžia jo ar pabaiga. Mėnulis baltas, saulė skylėta, abu jie žaizdoti, vienas spjaudosi ugnimi, kitas tyliai sukasi ir laukia, kada jame koks akmuo kaip laikrodis su švytuokle išmuš dar vieną valandą. Vainikėlis juda, reiškia, viskas ne taip jau blogai. „Žaizdos“ greičiausiai dar tik gresia, arba jau baigiamos išsilaižyti senosios, bet pasitelkiant karininkų taktiką – bomba du kartus vienoje duobėje nesprogsta. Mindaugas Gabrėnas pozityvus autorius, ir pykčiau, jei kas nors jį kaltintų tamsybėmis ir neigiamybėmis.

Obuolys nuo obels, Mindaugas Gabrėnas

Kai kalbėjau apie tai, kad M. Gabrėnas mėgsta pavadinimus, ar paantraštes savo fotografijoms, radau tau puikų pavyzdį – darbas „Obuolys nuo obels“. Gražus žodžių žaismas, ir nors nesu tikras, bet manau, kad medeliai atstovauja lietuviškas obelis, o miesto peizažas tolumoje – legendinis Big Apple, dar žinomas Niujorko vardu. Ir nežinau, kaip čia reikėtų šifruoti... Bet man patinka versija lietuviškai patriotiška – Gabrėnas, būdamas lietuviška obelimi [ar obuoliu...], surado ne taip jau toli nusiritusį obuolį [ar nusirito netoli obels]. Galvojant, kad obelis – lietuviška, koks skirtumas, kur ir koks tas obuolys. Obuolys ir Niujorke obuolys. Visai kaip ir lietuviškas Gabrėnas – ir Niurjorke lietuviškas Gabrėnas.

Sala, Mindaugas Gabrėnas

Abstrakcija jo kūryboje labiausiai atsiskleidžia tokiose fotografijose kaip „Sala“. Nieko ten abstraktaus, aišku. Vanduo, sala, dangus, viskas aišku. Bet šiaip jau tie trys dalykėliai šiandieniniam žiūrovui tapo arba buitiškai neįdomiais, arba romantiškai pasiilgtais. Man visai nesinori pamatyti, kas ten per sala, pakanka žinoti, kad ji ten yra, tuose šešiuose centimetruose, ir kad autorius neužmiršo – banalybes fotkinti ne tik galima, bet ir reikia. Bet dar labiau reikia mokėti tai daryti. Jei prieštarauji mano įsitikinimui, kad Gabrėnas moka tai daryti, susitikime ko nors atsigerti ir galbūt surasime kompromisą.

Algoritmas, Mindaugas Gabrėnas

Niekada nemėgau algoritmų. Vien pavadinimas siaubingas, kaip gali būti patrauklus žodis algoritmas. M. Gabrėno „Algoritmas“ sudėtingas, nes neaišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Gal protingi žmonės man galėtų paaiškinti, nes vikipedija pasakoja apie veiksmų seką, kaip išsivirti kiaušinį... Žiūrint į „Algoritmą“ galvoje skamba dainelė „Stok ant akmenėlio...“, o kaip ten toliau žinai pats. Būtų įdomu išgirsti paties autoriaus mintis apie šitą darbą su visu jo pavadinimu. Nesvarbu, ar autorius kada nors paklaustas man atsakytų į klausimą, vizualiai toks „Algoritmas“ mane veikia raminančiai, ir nenoriu aš jokių sekų. Užtenka mėgautis skirtingais pilkais tonais danguje ir vandenyje, ir vis Barthes'iškai grįžti prie punctum, kuris galbūt čia ne toks ryškus ir yra pats mažiausias elementas kadre. Nenustebčiau, jei to mažiausio elemento vaidmuo, to tikriausiai pūvančio kuoliuko vaidmuo šitame M. Gabrėno uždavinyje, pats svarbiausias.

Edenas, Mindaugas Gabrėnas

Puikus darbas ir „Edenas“, kažkuo primenantis E. Steicheno prūdelį mėnulio šviesoje. Skambus palyginimas, bet manau, kad ir M. Gabrėnas tokio vertas, ir kolegos, rašantys ir galvojantys apie fotografiją, nepyks už tokį drąsų sugretinimą.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie tuos kvadratukus, kuriuos meistriškai atlikęs vis internete dalija M. Gabrėnas, bet pavargčiau ir aš rašyti, ir imčiau kartotis, o tau būtų daug mažiau įdomu sąžiningai įsižiūrėti į kiekvieną mano aptartą ir neaptartą Gabrėno stačiakampiuką. Todėl baigiu savo šnekas, ir linkiu geros peržiūros. Beje, Gabrėną rekomenduoju žiūrėti panašiai, kaip skaitai knygą – nepraryti viso iškart, o pasidžiaugti po truputį. Pusvalandis prie vieno kvadrato, antras pusvalandis prie kito... ir autoriaus paveikslėlis nusipieš dar įdomesnis, įvairesnis, ir tonų skalė prasiplės – pamatysi ne tik juodą ir baltą, bet ir viskas pilkas, juodas, baltas, o retsykiais ir vieną kitą tikrą spalvą. 

Mindaugas Gabrėnas fotokūdroje

Mindaugas Gabrėnas ne fotokūdroje

Kevin Duff - geros ir blogos asociacijos

Taip gavosi, kad po ranka pasitaikė Kevin Duff darbai, o tiksliau jo tinklapis. Mes su M.K. dažnai pasikalbam apie įvarius autorius, pasidalinam paveikslėliais (kokia šeimos idilė!) ir šiandien vakare, nuotaikai esant visiškai šūdinai, ji man pasiūlė K. Duff, sakydama: „atrodo, radau neblogą autorių“. Esu įsitikinęs, kad jam niekas nepadėjo atsirinkti šedevrų eksponavimui (na ir kas, kad internete). Atsiverčiau tą jo tinklapį. Iš pradžių, žinoma, užsikabinau už man patinkančio balto puslapio minimalizmo (nors jo kaip prišikta, pilni internetai). Džiaugiausi neilgai, nes šiek tiek sutraukė skrandį, kai autorius pasisveikinęs paveiksliuku iš Lenkijos, skelbiančiu „I'm glad I share this world with you“ (paveiksliuke, aišku, ir jo pavardė yra, ir ne joks watermarkas), sako, kad puslapyje yra trys skiltys – art, design, contact. Bla bla bla bla. Chujnios nuojauta didėja. Na, gerai, ką čia gero M.K. galėjo įžiūrėti... Dizaino ji tikrai žiūrėti negalėjo; kontaktus gal ir matė, bet dėl jų nebūtų sakiusi, kad autorius geras, tad liko išganingasis menas. O „prie meno“, aišku, radai dar skiltelių: trys improvizacijos, figūratyvinis menas, ir grafika. Mhm. Apie viską po truputį čia ir papasakosiu.

Pirma improvizacija skirta spalvoms ir jų santykiams, taip sako autorius. Stengiausi nieko neskaityti (tiesa, skaityti ten yra tin mažai – vos du sakiniai), ir puoliau žiūrėti. Raudona, mėlyna, žalia, ir visi įmanomi atspalviai... ir viskas. Nuobodu, neįdomu, ir dar neįdomiau pamačius, kad po kiekvienu darbeliu solidžiai ir su pasididžiavimu nurodyta, kad drobė, kad aliejus, kad tiek ir tiek centimetrų. Pažiūrėjęs nutariau perskaityti antrą sakinį. Ir beveik apsivėmiau. Meditacija, matai... Intymumas. Nes pirštais dažus stumdo? Ir dar ką pamiršau – paveiksliukai nureprodukuoti taip siaubingai, kad net Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose jpg'ai geresni. Chujnia.

Roar, 2011 (oil on canvas, 100cm x 100cm)

Gali pasirodyti, kad labai pykstu ir esu nepatenkintas, tačiau taip nėra. Na, nemėgstu tų abstrakcijų, paterliojimų, ir tiek. Todėl antra improvizacija leido atsikvėpt. Nesakau, kad gerulis, bet vemt neverčia, kai ką net išsiseivinčiau (kadangi šiais laikais gyvenam mažos kvadratūros, žemų lubų buteliuose, vietos ant sienų nebėra, tai dekoruoju savo kietąjį diską). Ypač patiko „Ketvirtas numeris“. Nejučia prisiminiau Kazio Varnelio opartą, ir pasidarė visai ramu. Kartais žiūrint į paveikslėlius visai nebūtina sugalvot tiksliai, kodėl jie patinka ir kodėl ne, kartais užtenka geros asociacijos, ir baigtas kriukis. „Ir su Kevin Duff darbais galima gyventi“, vadinasi approved.

Movement No.4, 2007

Trečios improvizacijos pristatymas buvo pribloškiantis. Labai keistai jaučiuosi dabar, kai reikia pasakyti kažką apie tą trečią improvizaciją, nes bendroj sumoj – šūdas. Bet buvo gerų asociacijų. Buvo ir blogų. Na, visai bloga buvo tik viena. Darbas pavadinimu „Glisten“ nevykėliškai priminė laikus, kai labai norėjau būti dailininku, ir tušu dėliojau brūkšnius, ir paskui bandžiau sugalvoti, ką matau. Taip gaudavosi visokie panašūs meniukai, kurių, dėkui sveikam protui, nesugalvojau niekur ir niekam parodyti. Tai čia blogoji asociacija. Labai gera asociacija buvo darbe „Silver drip“, prisiminiau E. A. Cukermaną. Gali būti, kad kokie ekspertai sukioja pirštą dabar ir sako, kad aš visai neišprusęs, bet atleiskite paprastam žiūrovui – tas šūdinai nufotografuotas paveikslėlis tikrai primena NDG dulkes renkančius Cukermano darbus. Hardo nedekoruočiau niekuo, bet vakarienė liko savo vietoje, už tai ir padėkosiu K. Duff.

 Glisten, 2010

Silver Drip, 2011

Apie figurative nesakysiu nieko. Na, gal šį tą. Nenorėdamas įžeisti dailės akademijos studentų pabrėžiu, kad net ir jaunųjų kursų peržiūrose galima rasti geresnių ir įdomesnių darbų už čia rodomus. Kartojimasis reiškia, kad iš tikrųjų žmogus neturi ko pasakyti bet negaliu nepasikartoti - čia chujnia.

Roman portrait, 2006

Na, ir beliko skyrelis „graphic“. Iš pradžių, žiūrėdamas „tapybą“, jį palaikiau grafikos skiltele, kur tikėjausi išvysti dienos šviesą, nes M.K. siūlė pažiūrėti būtent šitą dalį. Maniau, tuoj kai tėkš man geros grafikos Duff'as... Nichuja. Kažkokie idiotiški fotošopai, montažai, ir karpiniai. Na, gerai, pirmas darbas, vardu „Orandžinis siluetas“ man patiko. Ir jis nėra didžital kompozišen! Autorius sako, kad čia 50x130 cm drobė, bet kaip ir kuo viskas atlikta man įdomu. Gal kada reikės parašyti kokį įžūlų laišką ir paklausti. Šiaip ar taip, juo pasidekoravau ne tik HDD, bet ir darbastalį. O visa kita šūdas. Pora kažkokių iškarpytų mergų akių, lūpų, paklijuota ir sudėta, pribraižyta... Ir koks nors kvailas pavadinimas - „Feline Montage“ ar „Green Man“. Tas, beje, „Green Man“ turbūt pats šūdiniausias iš visų. M.K. sakiau, kad šitas autorius yra savimyla dūchas. Su dūchu gal ir perspaudžiau, su savimyla nesu tikras. Persistengiau nebent pasakydamas, jog pamačiau daug jo autoportretų, nors iš tiesų jis ten yra tik vienas. Bent jau taip leidžia surpasti pavadinimas. Ir tas darbas suerzino turbūt labiausiai. Nieko gero.

 Green Man, 2004

 Orange Silhouette, 2004

Self, 2004

Reziumuodamas norėčiau pasakyti štai ką: nors mane protingi žmonės mokė ieškoti argumentų ir gink dieve nepasakyti ko nors neapgalvoto, kartais norisi ant to padėti. Nes kaip ten bebūtų, aš visada būsiu visų pirma eilinis žiūrovas, o tik paskui pridėsiu arba ne savo žinias ir jų trūkumus. Todėl kai kuriais atvejais yra sveika pasakyti – čia chujnia, o čia zajabys. Viena išseivint, o kitą deletint. Ir daugiau nieko. Visad sakau, kad kūryba ir bet kokie pirstelėjimai į tą pusę yra sveikintina, bet tai nereiškia, kad visiems tai sekasi. Tikiuosi, kad Kevin Duff rezga kokį naują darbą, kuris nebebus toks nupezęs kaip daugelis šiandien matytų ir kitą kartą jį sutikęs internetuose džiaugsiuos labiau, ir atsiprašysiu M.K. už tai, kad neįžiūrėjau šiame autoriuje nieko gero.

Kevin Duff