Šįryt nubudau
su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo,
bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė,
beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į
skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia
miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis,
trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki
daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes
tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos,
galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią
Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo,
veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk
man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man
nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.
Vakar šokau. Mano
batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai,
svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų
glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant
liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai
jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam
dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas,
dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį
peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar
kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną
basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys,
bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame
šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje
– pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant
akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe
galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau,
kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad
ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu
sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai
skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus
savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš
žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante
mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar
kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du
sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...
Spoksodama
mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją.
Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių
metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei
nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo
buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku
maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris,
ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi
Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama
apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia
brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui
galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą,
kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu
kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir
ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu
žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir
minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet
gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną
apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu
protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė
veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius,
Judita?
Nutariau
išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir
tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano
oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo
colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada
mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar
kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip
inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės
tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams,
ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar
nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja
Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau
užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano
svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks
malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu
norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš
visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame,
ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš –
ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus,
vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma,
tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne,
tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip
brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano
priekaištas ir viltis viename.
Žinai, kas
smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu
Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti.
Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu,
ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis
labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš
prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios
vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo
Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti
tavimi...
Judita, žinai, aš
dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip,
paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi,
nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi
galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk,
nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo
patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk
mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu,
kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei
mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko
nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai
išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik
begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam
nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik
pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.
Palieki mane su
tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge
su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes
nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi
prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną
vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje
per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė
vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane
pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.
Aš tavęs tykosiu,
Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona,
ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg
pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje
iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais
apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės,
tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano
glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams
liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes –
taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime
lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur
nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu,
kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš
tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip
užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant,
tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies
man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina,
atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...
Kurį laiką
jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant
pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės
ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna.
Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais
metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė,
mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo
karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu
gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau,
ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu
tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius,
nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar
guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas,
miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios
kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir
susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau
sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki
pasimatymo, Judita!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą