Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Dmitrijaus Matvejevo veidai

D. Matvejevas. Iš serijos "Grimo nuplovimas"

Dmitrijus Matvejevas mano galvoje buvo, yra ir bus visų laikų geriausiu teatro fotografu. Jo fotografijos, veikiausiai, yra įstrigusios kiekvieno teatro mylėtojo atmintyje ir įdomiausia tai, kad kuomet eini spektaklio žiūrėti antrą, trečią ar penktą kartą, jo scenas mintyse dėlioji ne tik iš atminties, bet ir jos pasakojimą papildydamas D. Matvejevo sustabdytomis fotografijomis. Gal ir drąsu šitaip sakyti, bet D. Matvejevas pats tapo teatro dalimi. Tačiau šis autorius turi pasakyti kur kas daugiau nei tik teatro fotografija.

D. Matvejevas. Buvęs boksininkas

D. Matvejevas. Daniela su tėvais ir kate

Šitoje vietoje per daug kalbėti kaip ir neverta – pakanka tiesiog žiūrėti ir džiaugtis. Atrinkau keletą D. Matvejevo fotografijų, kurių ašis – vienokio ar kitokio pobūdžio portretas. D. Matvejevo veidai – ramūs ir nufotografuoti užtikrintai. Akimis vedžiojant portretų siluetus kyla mintis apie paties autoriaus tikslų žinojimą, ką ir kaip jis fotografuoja. Jo portretai demonstruoja ir tai, kad D. Matvejevas puikiai susipažinęs tiek su tradicine, lietuviškos fotografijos mokyklos, fotografija, tiek su užsienio klasika. Ir prie viso to D. Matvejevas prideda kažką savo. O kaip tą „kažką“ pavadinti – mums belieka nuspręsti patiems. 

D. Matvejevas. Adomaitis

D. Matvejevas. Aktorius po spektaklio. Z. Gerdt (AA)

D. Matvejevas. Aktorė E. Germanova

D. Matvejevas. Janis

D. Matvejevas. A. Mamontovas

D. Matvejevas. Mergaitė ir miestas

D. Matvejevas. Nekrošius

D. Matvejevas. Obuoliai

D. Matvejevas. Aktorė Annie Gerardot spaudos konferencijoje

Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Auto-foto-grafija ir nerišlūs Juditos pirštai

Autoportretas su bala

Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau, sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas - didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti, nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas... Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai kalbamės apie fotografiją.

Autoportretas - maišas

 Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta, kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena, kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam. Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais – tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.

Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas

Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose, užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti. Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.

Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija"

Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono, bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime, kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...

Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies. Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi, kurios vardas fotografija.

Autoportretas - Mano batai

 Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija. Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A. Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus. Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V. Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti, neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai – nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.

Autoportretas su veidrodžiu

Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia, čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save – nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama galva.

Autoportretas su altorium ir šaka

Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu, balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi, dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando. Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes, tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.

Autoportretas - Nissan Almera

Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga, nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius. Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką, sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu. Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos, laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių. Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave. Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje, jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems – nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis. Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus, nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man, o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.

Autoportretas

Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą, apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais, kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau, ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis. Geros širdies, su lengvu permušimu, bet šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau dabar, bet kada nors...

Autoportretas su pleistru

Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete? Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga. Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru, vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas. 

Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22

Sandra Scherer ir sumeluoti portretai

Dominik B., Sandra Scherer

Paprastai kalbu apie visokius autorius, kurie nei save laiko fotomenininkais, nei fotografiją kokiu nors ypatingu įrankiu, kalbu apie tuos kurie tiesiog mėgaujasi. Bet kartais akis užkliūva ir už "profesionalios" fotografijos, apie kurią nėra taip įdomu kalbėti, bet žiūrėti visai malonu, ypač jei žiūri atsargiai, o ne taip, kaip vartydamas žurnalo puslapius. 

Dominik B., Sandra Scherer

Dominik B., Sandra Scherer

Sandra Scherer savo tinklapyje savo pristato kone kaip koncertų ir renginių fotografę, bet jos flickr'as išduoda, kad ji gali pasigirti ir šauniu darbu portreto žanre. Tegul šis įrašas bus trumpas, nors ir galėčiau parašinėti visokiausių minčių, šaunančių galvon žiūrint į jos portretus. Sumeluoti tie portretai irgi ne blogaja prasme - jie tiesiog akivaizdžiai "sustatyti", pagaminti pagal išankstinį projektą... Patylėsiu šį kartą, o tu būk atsargus ir pamatyk "profesionalią" fotografiją naujai. Beje, kabutėse profesionalumą rašau ne dėl to, kad jį menkinčiau ar meluočiau, jog Sandra - profesionalė. Man pati sąvoka nepatinka, dėl to jos vengiu, o čia aiškumo vardan tenka pasinaudoti tos sąvokos paslaugomis, tad... Enjoy, ar kaip ten sakoma.

Sandra Scherer flickr'e

Sandra Schere ne flickr'e

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Kaip Nikolajus netilpo į fotografijos rėmus

Untitled, Nikolay Zherdev

„Fotografija netelpa į rėmus“ yra frazė, kurią išgirdusi noriu kam nors trinktelti. O tuo pačiu prieš trinkteldama paprastai paklausiu, ką žmogus turi minty tai sakydamas. Supranti, paprastai, kai girdžiu tą frazę, kalba būna jau smirdanti cigaretėm, nuovargiu, kurie tuojau pat viską nudažo kažkokia sugedusia ir sausa pica, nepatogiais batais, nebesigilinimu, ir nuo kalkingo vandens purvinais puodeliais. Tai štai, esminis žodis čia buvo „nebesigilinimas“. Paprastai kam nors kažkas netelpa į tėmus tada, kai nustoja gilintis. Nesakau, kad visuomet reikia gilintis ir kastis tik giliau giliau, gal priešingai – man labai patinka retsykiais praplaukti paviršiumi. Tada visa fotografija, ir ne tik ji, telpa į bet kokius rėmus.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tai čia buvo tokia įžanga. Dabar apie tikrąją fotografiją, kuri netelpa į fotografijos rėmus ir nuo kurios man nesinori niekam trinktelti. Jau ankstesniuose tekstuose rašiau apie mėgėjiškumą ir asmeniškumą šiuolaikinėje fotografijoje. Barselonoje gyvena ir fotografuoja toks Nikolajus, pavarde Žerdevas. Jis iš Kursko. Rusas. Ir tai nuostabu, nes rusišką fotografiją kažkodėl išeina atpažinti iš toli. Kitaip tariant, rusiška fotografija ir Barselonoje rusiška. Tik su prieskoniais. Ir į rėmus ji netelpa dėl to, kad Nikolajus greičiausiai yra tiesiog mėgstantis tampytis fotoaparatą su savimi ir fotografuoti tai, kas patraukė akį ar dar kurį nors organą. Man patiktų su Nikolajumi pasivaikščioti, manau, nes žiūrėdama jo nuotraukas jaučiu, kad ir aš spausčiau mygtuką tomis akimirkomis. Be abejo, nežinau aplinkybių, bet... Koks skirtumas. Nikolajaus stygos kažkur groja su maniškėmis ir to gana. Nikolajaus nesugebu sutalpinti į jokius rėmus, nes negaliu įvardinti, ką jis vis dėlto fotografuoja.

Untitled, Nikolay Zherdev

Galėčiau būti snobiška moterėle ir sakyti, kad Nikolajus – kaip visi, o visi fotografuoja „dienoraštiškai“, kaip į užrašų knygelę, ir tai neįdomu, nes... koks čia žodis, kaip manai? Neįdomu, nes asmeniška. Taip sako snobiška moterėlė. Bet aš ne snobiška moterėlė ir Nikolajaus nuotraukose mane labiausiai vilioja garsai. Kvapai, vaizdai, spalvos ir nuotaikos kaip visuomet, įdomu, bet man patinka girdėti jo fotografiją.

Stoviu priešais tuos dvynius, iki kurių atrodo trisdešimt tūkstančių mylių atstumas, ir dar tvora. Ir troleibuso laidai... Girdžiu šurmulį kažkur už kampo, o gal už nugaros, kažkas kalbasi apie vėluojančius atlyginimus. Girdžiu idiotišką troleibuso zyzimą, kuris dar toli, bet žinau, kad jis tuoj bus čia, jis zyzia kaip patrakęs uodas, ir aš noriu jį pritrenkti, nusukti jam sprandą ir pasidėti prie lovos kaip trofėjų, kad kiti uodai matytų – štai kaip baigiasi, kai zyzi kaip čekiškas troleibusas. Gali būti, kad Rusijoje troleibusai ne čekiški, kaip pas mus. Ir gali būti, kad tai ne Rusija. Bet tas zyzimas... Gerai, kad jis maišosi su šurmuliu apie turgų ir apie prezidentą ir apie degalus ir apie dešrą ir apie lytinius santykius ir saulėgrąžas. Galvoju, kodėl Nikolajus nufotografavo tuos dvynius (kokie jie dvyniai... ten šalia dar daugybė stovi). Ar galėčiau juos vadinti begalybiais? Skamba kažkaip neteisingai, bet tegul jie bus begalybiai. Rusijoje viskas įmanoma. Manau, kad Nikolajui patiko, kaip jo platus stiklas išgaubia aplink esančią planetą ir ją deformuoja, ir dvyniai tampa dvyniais, išsirita iš begalybės, ir juos beveik uždengia dangus, ir troleibusų zyzimai tampa tokiomis smulkmenomis, kad tiesiog nusišypsau ir einu toliau. Norisi įsikibti Nikolajui parankėn.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tame baltume ji neatrodo kaip augalas, daug kas mėgsta taip pavadinti baltas moteris baltame fone baltame rūbe. Man ji skamba taip, kaip skamba beveik užviręs vanduo. Kunkuliuoja ir skleidžia tą neaprašomą garsą. Ir girdžiu laikrodžio tiksėjimą, labai aiškiai. Girdžiu kaip jai judant medžiaga liečiasi prie odos, ar atvirkščiai, ir galvoju apie balkoną, norisi ją palydėti į balkoną. Ji tikriausiai kokia nors Nikolajaus draugė, kuri ištiesų įsikimba jo parankėn, ar bent norėtų tai padaryti. Girdžiu kaip švelniai trakšteli sąnarys alkūnėje, kuri taip arti, kad akimis ieškau jos veidrodyje, o ne čia, tikrovėje, prieš save. Vis norisi nuklysti kažkur į kitą realybę... Tikriausiai garso aiškumas dėl to toks aštrus – ji čia pat, beveik kvėpuoju jai į pažąstį, girdžiu kaip ji kažką niūniuoja. Jeigu būčiau Nikolajus, prieičiau dar arčiau. Sako, kad didelis triukšmas kenkia sveikatai, bet jei triukšmas toks kaip ji – aš visai nieko prieš.

Untitled, Nikolay Zherdev

Švilpia ir švilpia ir švilpia. Lėktuvų garsas man irgi sunkiai suvokiamas ir aprašomas, aš ne fizikė ir ne mechanikė, nežinau kas dedasi jų juokinguose cilindriškuose motoriukuose, bet tas garsas visai malonus. Gaila tik, kad čia jis atsitrenkia į stiklą, kuriame iš kitos pusės į jį kaip kokia išprotėjusi musė mintimis trankosi ji. Daug geriau už lėktuvus girdžiu jos tos sekundės emociją. Nepasakosiu kokia ji, manau, kad toks asmeniškumas ir fotografijai pernelyg asmeniškas. Gerai, prisipažinsiu, minčių neskaitau. Bet šitame kadre jų skaityti visai nesinori. Pakanka girdėti tą trankymąsi iš abiejų stiklo pusių ir labiausiai nustebina tai, kad girdi kad trankosi, bet negirdi smūgio garso. Švilpia ir išnyksta kažkur stikle, jos mintys taip pat. Jeigu būčiau Nikolajus, nedaryčiau nieko kitaip, nei jis darė čia. Pabūčiau šitaip, nuošaliau, jei jai pavargus trankytis reikėtų pašnekovės. Arba sulaukčiau savo skrydžio. Arba svečio. Arba gerosios naujienos. Nesvarbu. Bet pabūčiau ten, gal net prisijungčiau prie trankymosi į stiklą, tik niekaip negaliu nuspręsti, iš kurios pusės. Ir kokiu būdu. Greičiausiai eičiau kvėpuoti į stiklą. Pučiu – nuvalau aprasojusį, pučiu, ir vėl nuvalau. Žinau, tai kvaila, bet labai gražu. Be to, kai aprasoji stiklą, jame galima piešti, o tai jau stebuklas, beveik kaip fotografija. Įgalini stiklą bent kuriam laikui turėti atvaizdą. Magiška, ar ne? Visai kaip senais laikais seni fotografai darė...

Untitled, Nikolay Zherdev

Dideli miestai man patinka dėl to, kad jų centre nuolat girdisi automobilių pypsėjimas. Jie isteriški, nepatenkinti, visokie, bet tai ne mano reikalas, man patinka pypsėjimas mieste. Didmiestis be pypsėjimo – kaip lego kaladėlių rinkinys arba kokio nors utopinio literatūros kūrinio vizija. Ir tame pypsėjime girdžiu judančią vėliavą. Sakyčiau, kad plazdančią, bet iki plazdėjimo jai dar labai toli, o jei ir plazdėtų, tikriausiai mano mylimas pypsėjimas visa tai tiesiog užgožtų. Pypsi ir šviesoforai, ir žmonės pypsi, ir jų žinutės, viskas pypsi. Pypt ir baigta. Pypt ir pradėta. Pypt ir fotografija. Nikolajus būtų piktas, jei žinotų mano mintis stovint greta jo, kol jis gamina šitą sekundės dalį. Nes čia jis kalba apie tas dulkes – tuopų žiedadulkes. Jų, gaila, negirdžiu, bet jas daug mieliau matyti, nei girdėti, tad man gana. Svarbiausia, kad Nikolajui patinka. Milane jis ignoravo viską – šalutinį kelią, keistą makdonaldą, pėsčiųjų perėją, ir viską, kas vyksta žemiau. Jam matėsi žiedadulkės, o man girdėjosi Milanas. Ir tai miela, nes dabar mes turime bendrą prisiminimą. Jis gali paklausti manęs, o aš jo, ir šitaip susidės bendras paveikslėlis. Kaip su Nikolajumi po Milaną vaikštinėjome, pavadinčiau šitą nuotrauką, jeigu atsispausdinčiau (ar Nikolajus, romantikos apsėstas, man atspausdintų ir padovanotų) ir pasikabinčiau ant sienos ar ant spintelės pastatyčiau. Sako, kad neprofesionalu taip sakyti, bet man patinka – NES GRAŽU.

Untitled, Nikolay Zherdev

Lengvas oro gūsis puodelyje apsiverčia keletą kartų, ir susimaišęs su kava grįžta atgal, ir aš pavydžiai spoksau į tą puodelį ir lūpas. Norėčiau ir to ir to, bet tenka pasitenkinti tais garsais – sudedamų pūtimui lūpų ir garso, kuris sklinda iš puodelio kaip iš kokios tuščios jūros kriauklės – ošia kavos jūra. O už lango saulė, kurią irgi girdžiu, nes ji beveik degina jos plaukus, užuolaidą lengvą, girdžiu rytinį Milaną, apie kurį sužinojau tik iš to, kad taip parašyta. „Taken on July 16, 2012, Milan, Lombardy“. Gražiai atrodo kai užrašau, nemanai? Nikolajus tiesiog pasiėmė tą kadrą, susirinko kaip kokį baldą. Nors ne, kadras ne toks, kaip baldas. Visai pamiršau tas lūpas... Nikolajus kadrą pakėlė nuo stalo kaip popierėlį, kuriame parašytas trumpas anoniminis eilėraštis, galiu jį perskaityti ir tau: „Augalai turi/ lytį -/ lytėju./ (eilėraštis)“. Ir viskas, ką išgirstu po to, tai kadro sušlamėjimas kišenėje, visai kaip to popierėlio su anoniminiu eilėraščiu. Gudrus tas Nikolajus... Poeziją kišenėn dedasi, kitaip tariant, fotografijas susirenka, susišluoja, kaip koks nugalėtojas susišluoja pagrindinį prizą. Labai geras žodis susišluoja. Gal šluotą ir girdžiu šitoje nuotraukoje... Kol ji pučia ir kuria kavos kvapo burbulus ore, kažkas kažką šluoja. Taip!

Untitled, Nikolay Zherdev

Visiškai apkurtau nuo tokio mechaninio garso, kurį labai puikiai pažįstu. Girdžiu, kaip juostelė trinasi į aparato rėmelį, tuo tarpu kai Nikolajus persuka, tikriausiai skubėdamas, nufotografuoti šitą kadrą. Malonu girdėti jo skubėjimą, nes šviesos tuoj pasikeis, tai miesto šviesos, kurios nuolat kinta, ir daugiau tokių nebebus, ir tai svarbu, ir ji kitą kartą taip įdėmiai kažkur nežiūrės, nesidžiaugs panorama. Aš ir vėl sukčiauju, ir matau, kad tai Lisabona. Įdomu, ką ji ten mato. Nikolajus tikriausiai sužinojo, nuėjo ir pasižiūrėjo pats. Girdžiu jo žingsnį į priekį iškart po nuotraukos. „M?“ Uždusintas miesto garsas, štai ką girdžiu dabar, kai atsigavau po juostelės susidūrimo su geležimi triukšmo. Labiausiai man patinka tai, kad iš pradžių ši fotografija apkurtina, tada bandai susivokti, kur esi ir kas dedasi, o galiausiai tiesiog malonu negirdėti beveik nieko – tik tą beveik miegantį miesto garsą, kai jis skleidžia paskutinius savo triukšmus ir triukšmaušti palieka tik žmones ir automobilius.

Untitled, Nikolay Zherdev

Rodosi, Nikolajus mėgsta dvynius. Šie kitokie – gražesni. Prie tamsos daugiau drąsos, sakoma šitaip, ar ne? Šitie dvyniai tikrai Rusijoje, ir čia girdžiu, kaip juos tuoj tuoj uždengs debesys, keistai zvimbia apšvietimas balkone, gal ne Nikolajaus, gal svetimame, bet girdžiu, ir visi langiukai skamba paprastai tiksėjimais – žybt žybt žybt užsidega ir užgęsta šviesos, kas nors eina miegoti, kas nors kelias, girdžiu šlepečių garsą, kai kažkas nekelia kojų, Nikolajaus kaimynai tingūs. Girdžiu, kaip kažkas manyje pamažu pavargsta. Žiūriu į tą debesį ir galvoju apie antklodę ir lovą. Tu turbūt galvoji, kad Nikolajaus man tik tetrūksta... Tegul jis fotkina, jam gerai sekasi. Dar pasiklausau zvimbčiojimo kaimynų balkone ir kaip kažkas nusičiaudo, į sveikatą tyliai pasakau, tada išsišnirpščia nosį, tryst, tyla, ir nuleidžia vandenį. Girdžiu kaip vanduo man už nugaros sienoje paslėptu vamzdžiu keliauja žemyn. Keistas jausmas. „One way ticket“ liftas šūdams ir myžalams. Pyksta Nikolajus, kad romantiką gadinu, tai išeinu, tegul fotkina... jam gerai sekasi.

Untitled, Nikolay Zherdev

Ar būtų labai apgailėtina, jeigu pasakyčiau, kad girdžiu, kaip auga žolė? Turbūt šiek tiek. Bet aš girdžiu, kaip auga žolė ne kokioje nors pievoje ar išpuoselėto sodo veja... Girdžiu piktžoles, kurios grindinyje želia, jos taip triukšmingai auga, kad ir man norisi kaip tai mergiotei kadre – paskubomis bėgti laiptais žemyn, lėkti taip kad palto skvernai į šalis lėktų. Girdisi jos batų smūgiai, kas sekundinis nokdaunas grindiniui, ir tai žolei tuo pačiu. Malonus garsas, man patinka kaip ji kvėpuoja. Apskritai, kai žmonės skuba, ima gražiai kvėpuoti ir dar gražiau kalbėti. „Ply-y-y-y-y-y-y-y-y-tos... Nikolajau, čia-a-a-a-a-a... la-a-a-a-abai siaura“. Girdžiu save, palinkusią, atsirėmusią sau į kelius po maratoninio bėgimo laiptais žemyn ir aukštyn, ir išties siaurumas baugina. Akmenys juda, kaip ir pastatai, palengva, iš lėto, jiems skyla sienos, lubos, atsiveria prarajos, ir baisu, nes girdžiu, kaip juda grindinys, jis kaip Žvėryno tiltas, tas naujesnis, siūbuoja kaip reikiant, girdžiu kaip tos sienos artinasi viena prie kitos, ir vamzdis liūdnai girgžda – rytoj čia bus kalnagūbris, ir vamzdžiui teks pati svarbiausia užduotis – užpildyti visus kalnų upelius ir ežerus. Nikolajau, tavo fotografijų garsai mane varo iš proto, ačiū.

Untitled, Nikolay Zherdev

 Nenustebk, kad čia nesigirdi nieko. Čia tik graži šviesa ir dar gražesnė erdvė, ir gražus kūnas visame tame, ir viskas. Tiesiog nėra ko girdėti. Galėtum išgirsti... Bet kam? Jei labai neturi ko veikti, gali suskaičiuoti langus ir jų atspindžius ant grindų, gali išgirsti, kaip kažkas rašė ką nors toje lentoje kairėje pusėje, bet visa tai neįdomu. Čia Nikolajaus ranką paleidžiu, nes tokioje tyloje norisi būti vienai. Kaip ji, sėdinti devynete. Noriu tikėti, kad ir ji nieko negirdi, nebent tave ir mane besišnabždant. Na, ir Nikolajaus spragtelėjimą. Jam tie spragtelėjimai tikrai gerai sekasi.