Nesu aš olandų
tapybos ekspertas, nors gerbėju vadinti save drįstu. Niekada negirdėjau tokio
termino – olandiška fotografija. Daug kas išskiria europietišką, prancūzišką,
rusišką, amerikos, ir kitokias fotografijas. Pamaniau, kad niekas man per galvą
neduos, jei Lieke Romeijn kūrybą pavadinsiu olandiška fotografija.
Kažkada
žiūrėdamas jos darbus prie kitų žmonių prasitariau – „kažkoks Vermeeris“. Jie
žinojo, kas tas Vermeeris, ir pyko, sakė, melas, kur tau čia Vermeeris, čia net
ne P. de Hooch. Aišku, kad ne, iš pirmo žvilgsnio... Kažkur jos fotografijos
dugne vistiek guli olandiškos tapybos sluoksnis, jis modelių kūnuose
įsišaknijęs rimtai kaip kokia piktžolė. Tik ši visai ne pikta, priešingai,
priverčianti grįžti prie Lieke Romeijn darbų ne vieną ir ne du ir ne penkis
kartus. Kažkada seniai rašiau apie ją, neturiu supratimo, kur dabar tie žodžiai
ir ar apskritai baigiau tada juos rašyti, bet tai, kad šiandien vis dar žiūriu
ir štai vėl rašau man šį tą reiškia.
Visose meno
istorijos knygose kalbėdami apie olandus, visi mini šviesą, šviesą, šviesą. Dėl
to nesijaučiu klystantis dėl to, kad L. Romeijn fotografijose tapyba kažkur
nugrimzdusi, nes olandai visada šviesą vertino, mėgo ir žinojo ką su ja veikti.
Fotografija juk šviesos reikalai. Štai ir visas olandiškas da Vinčio kodas.
Niekas nesako,
kad šviesa pilasi. Mėgsta švelniau – lieja ją, pažeria, bet niekas nepila. O
man čia šviesa pilasi, pilasi taip kaip pilasi neegzistuojantys gėriai iš
gausybės rago. Raudoni plaukai ir balta oda fotografijose tiesiog šaukia viską,
kas susiję su Olandija. You name it, kas tai per dalykai.
Kol tu galvosi,
olandiška ar ne olandiška čia tapyba, aš pasidžiaugsiu L. Romeijn gebėjimais
fotografuoti kuklius natiurmortus, sudėtus iš žmonių, gėlių, kambarių ir
šviesos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą