Fotografija ir visokio plauko priešybės

Postmodernizmas. Užrašau, ir galvoju, gal kokias dvidešimt minučių, apie šį raidžių derinį. Nors mokiausi meno istorijos ir teoriškai suprantu, ką tas derinys reiškia, labai stengiuosi sugalvoti ką nors daugiau, negu suprantu ir negu mane išmokė ketveri metai dailės akademijoje. Perskaičiau Ihab Hassan tekstą „Link postmodernizmo sąvokos“, pusiau kaip įkvėpimo šaltinį, ir nutariau, kad tegul Hassanas ilsisi, šiaip ar taip, nuo to teksto parašymo praėjo nei daug nei mažai – dvidešimt septyneri metai. 1987-iais Hassan’ui kas nors atrodė vienaip, kam nors šiandien atrodo kitaip... Koks skirtumas. Pasilieku tik Hassan’o lentelę su abstraktokomis modernizmo ir postmodernizmo priešybėmis. O tada... dėl jų abstraktumo išmėtau beveik visas priešybes, pasilikdamas tik šias: sintezė/antitezė, tikslas/žaidimas, ir buvimas/nebuvimas. Turėčiau argumentuoti savo pasirinkimus, bet nesu tikras kaip tai padaryti. Kadangi šio teksto tikslas – prie priešybių sąvokų prijungti kūrinius ir juos aptarti, galbūt šios trys priešybės man (pa)tiko labiausiai. Praktiškai iš anksto žinojau, apie kuriuos kūrinius norėsiu kalbėti... Mėgstu prisiminti įvairių autorių įvairius darbus, kartais neseku jų kūrybinių biografijų labai nuosekliai, ir jie mėgsta mane nustebinti. Ar derėtų sakyti, kad aš save nustebinu juos netyčia prisimindamas, ir atrasdamas ką nors nauja. Čia kalbėsiu apie fotografijas – kūrinius, kurie yra labai jauni medijos atžvilgiu, tačiau labai senoviški savęs ir pasaulio suvokimo prasme.

Andrius Elsbergas, Sekmadienis (2010)

Sintezės ir antitezės priešprieša mane suviliojo netikėtumu. Antitezė nėra sintezės antonimas, nors, žiūrėdamas į Hassan‘o lentelę, jau buvau iš anksto numatęs, jog prie sintezės bus kokia nors dekonstrukcija ar dar kas nors atskiriančio, ardančio. Sintezė apjungia, sujungia, padaro ką nors vienu, ar bent susieja, o antitezė smogia nosin, apsipili kraujais ir lieki su visko neiginiu. Antitezė vienu metu ir neigia tezę, ir gretina priešingus dalykus, artimus prasme, emociniam ar loginiam įspūdžiui sustiprinti. Taip, taip, man pasufleravo žodynas ir aš nuo jo nusirašiau, bet ne tame esmė. Svarbu, kad pačioje antitezėje telpa ta pati sintezės ir antitezės priešybė... Dabar man gali susisukti galva, tad aš greičiau imuosi kūrinių. Sintezę šio teksto ringe atstovauja Andrius Elsbergas su darbu „Sekmadienis“ (2010). Tai serija, kurią sudaro trys portretai. Nevadinsiu triptiku, nes tai nėra triptikas, o atskiros fotografijos. Negaliu ir nenoriu prieštarauti autoriui, o be to, žodis triptikas yra labai bjaurus. (O tavęs, skaitytojau, labai atsiprašau, nes techninės sąlygos neleidžia A. Elsbergo kūrinio pateikti kaip serijos, tad teko suklijuoti šitaip... Kaip serija jis gali būti pamatytas štai čia) Sintezės sąvoką A. Elsbergo kūrinys atspindi dėl to, kad tai yra visiškai klasikiniai portretai, kuriuose autorius vaizduoja savo tėvą, akivaizdžiai „sustatytą“: tėvas sėdi krėsle, su knyga ant kelių, akiniuotas, „sušviestas“ nuostabiai. Portretas nepriekaištingas. Kyla klausimas, kas čia man sintezuojasi. Atsakymas netoliese: tai serija. Klasikinis portretas yra klasikinis portretas, o ne serija. A. Elsbergo fotografijose tėvas švelniai keičia pozas, primena miegui besiruošiantį katiną. Pokytis toks švelnus, kad labai norėdamas galėtum neatkreipti dėmesio ir manyti, kad vis dar žiūri į tą patį portretą, bet labai sau meluotumei. Ir tą trejetą tėvo atvaizdų vainikuoja autoriaus žodžiai. Tokie aprašymai taip pat būdingi tikrai ne klasikinio portreto laikams (XIX a pab.-XX a. vid.), o šiandieninei fotografijai. Tie A. Elsbergo žodžiai, beje, visiškai pateisina kūrinio pavadinimą, štai kokie jie: „Prieš porą mėnesių tėvas pasakė - "pavargau", ir išėjo į pensiją. Tada pirmą kartą gyvenime, niekieno nevaromas, nuėjo pas daktarą ir pasidarė tyrimus. (Čia aš labai įžūliai įsiterpsiu… A. Elsbergas buvo rašęs “analizus”, bet leidau sau juos pakeisti tyrimais… Įžūlaus įsiterpimo pabaiga.) Tada ėmė vietoj sviesto tepti margariną, nebepirkti grietinės ir niekur neskubėti. Dabar visos dienos yra šiek tiek sekmadienis.” Tai štai, kaip gali veikti sintezė fotografijoje.

Danas Macijauskas, “Iškarpa“ (2010)

Dabar pakalbėkime apie antitezę. Dano Macijausko darbas “Iškarpa” (2010) yra puikus neiginys visam portreto žanrui. Na, apšvietimo gal neneigia, bet komponavimo principai ir pateikimas yra ne tik paneigti, bet visiškai sumalti į miltus, išpustyti vėjo ir seniai pamiršti. Visos tos dulkės, tokios priešingos Andriaus Elsbergo perfekcionistiniam interjerui, mane priverčia galvoti apie visus portretus, kuriuos prisimenu, ir apie tai, ar daug gerų portretų mačiau tokių, dulkėtų… Šitas, D.Macijausko, tikrai geras. Vadinasi, vieną tikrai mačiau. Prisimindamas tai, ką man sufleravo žodynas atkreipiu tavo, skaitytojau, dėmesį, kad darbas atliktas analogine fotografijos technika, vadinasi, šitas portretas yra ne kur nors kitur, o nukirptoje ar nuplėštoje juostoje. Greičiau nukirptoje, nes aštrumas toks… Girdžiu žirklių “čiaukšt”, kai žiūriu į patį nosies galą, ir man beveik suskausta kažką viduje. Tai suveikia kaip ta papildoma antitezės reikšmė… sulaužytas portretas vis tiek yra portretas, ir vis dar telpa klasikinėje fotojuostelėje. Valio.

Sintezės ir antitezės kovoje laimėjo lygybė. Taip norisi tikėti, nors manęs neapleidžia mintis, kad ta antitezė prarijo sintezę kaip reikiant ir man dar kartą įkyriai primena, jog žanrai – keistų žmonių keistas išmislas, skirtas tik tam, kad būtų bent truputį lengviau susigaudyti nesibaigiančiame vaizdų sraute ir nieko daugiau. Ir visai nesvarbu ar tai tapybinis portretas XVIII amžiuje, ar skaitmeninis XXI amžiaus nuliukų ir vienetukų kūnas kietajame diske.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Žaidimas gali turėti tikslą, o tikslo siekimo procese gali būti žaidimo elementų. Priešpriešų lyg ir neįžvelgiu, bet ką gi aš galiu padaryti, kad Hassan’o lentelėje tokia buvo ir mane sužavėjo. Šiuo atveju išsyk žinojau, apie ką kalbėti, nes tai – du vieni mėgiamiausių mano autorių ir du vieni mėgiamiausių fotografijos darbų. Tikslo sąvoką naudosiu kalbėdamas apie Marijos Vainilavičiūtės kūrinį “Things” (2009), o žaidimus žaidžia Marijus Bružila darbe “Viena sekundė – kad išnykti” (2008). Abu kūriniai yra serijos, sudarytos iš daugiau, nei penkių fotografijų. Labai apmaudu, bet pilno M. Vainilavičiūtės darbo surasti nebepavyko, tačiau septynias fotografijas iš tos serijos turiu. Čia būtų galima bandyti kreipti dėmesį į sukūrimo metus, autorių amžiaus skirtumus, bet mano galva visa tai nesvarbu.

Marija Vainilavičiūtė, Iš serijos “Things” (2009)

Marijos Vainilavičiūtės darbas “Things” apie tikslą, ar bent tikslingumą kalba jau nuo pat pradžių. Originali serija turi 11 fotografijų. (Kaip ir Elsbergo atveju, teko suklijuoti fotografijas, o septynios prieinamos fotografijos kaip serija gali būti pamatytos čia.) Tose fotografijose – dešimt žmonių iš šešių skirtingų šalių su vienuolika skirtingų daiktų, primenančių namus. Visos fotografijos yra savotiški portretai, po kuriais – portretuojamųjų rankomis užrašyti trumpi tekstukai. Labai žavi ir miela idėja, įgyvendinta be priekaištų, bet tikslų čia – gyvas galas. Žmonės fotografuojasi su knyga, pagalve, fotoaparatu, kalendoriumi, įrėminta fotografija, neįrėminta fotografija, laišku ir t.t… Pats fotografavimo(si) aktas jau turi savo tikslą ir niekada nebūna šiaip sau. Na, gal ir sugalvočiau išimčių, bet kam dabar teršti eterį… O jie fotografuojasi ir būna fotografuojami su daiktais, apie kuriuos turėjo pagalvoti, prieš atsirasdami prieš objektyvą, vadinasi, tikslingai pasirinko kažką vieną, išsirinko iš gausybės. Ir pati autorė, akivaizdu, turėjo aiškų ir suplanuotą tikslą – sukurti tokią seriją, apie tokius žmones, ir apie tokius jų daiktus, su tokiu jų „hand-writing’u“, su visa ta gyvybe ir šiluma, kuri spinduliuoja iš serijos.

Marijus Bružila, “Viena sekundė – kad išnykti” (2008)

Tuo tarpu Marijus Bružila fotoaparato nustatymuose pasirenka vieną išlaikymą – viena sekundė. Jis atsisako visų sekundės dalių, kurias paprastai fotografai naudoja, ypač prie jūros, ypač mėgėjai, galima pamiršti visas 1/60 sekundės, jei apsiniaukę ir 1/500 sekundės, jeigu saulėta, nes M. Bružilos žaidimo taisyklėse viena sekundė įsikala kaip kuolas į žemę ir niekur neketina trauktis. Tai šešios fotografijos prie jūros, kitaip tariant, šešios sekundės Marijaus gyvenimo, kurių metu kažkas išnyko, kažkas atsirado ir vėl išnyko ir atvirkščiai, kai vanduo susimaišė su dangumi ir žmogus pats tapo Nojaus laivu, vienoje iš sekundžių net cunamį matau, o kokie gi cunamiai Klaipėdoje… Marijaus žaidime ir Klaipėdoje gali nutikti cunamis, ir tam užtenka vienos sumautos sekundės. Antroje sekundėje galima prisiminti ir meno istoriją, ir merginos su šuniuku paveikslą… Mėgstu šį M. Bružilos žaidimą, nes kiekvieną sykį jį žaisdamas keliauju naujais pajūrio takais. O toks ir turi būti geras žaidimas – kiekvieną sykį džiuginantis. (Marijaus serija čia)

Kaip ir sakiau, sunku rasti priešybę čia. Bet galbūt pavyks pritempti nebent šitaip – šių autorių serijos yra kardinaliai skirtingos. Visiškai skirtingos temos, technikos, atlikimo laikas ne tik metų atžvilgiu, bet ir pats procesas – įtariu, M. Bružila savo žaidimą sužaidė vienoje juostelėje vienu pasivaikščiojimu, tuo tarpu M. Vainilavičiūtei teko padirbėti kiek ilgiau. Net ir tikslas skirtingas… Čia nusišypsau, nes, atrodo, tikslas simboliškai nugalėjo. Simboliškai, nes visai netyčia, bandydamas supriešinti ką nors, jį čia įvėliau ir jis tapo lemiamu faktoriumi.

Būti ar nebūti, štai kur klausimas. Prisimenu visus Hamletus, nors man labiausiai patikęs Hamletas – Darius Meškauskas, kurio išsprogusias akis vis dar prisimenu berods 2010-ųjų sezone, kai jis, pusnuogis stovėdamas scenoje klykė kažką panašaus į “pasidaryt sau galą, su paprasčiausiu durklu…”. Ryškus prisiminimas. Bet jo neminėti negalėjau, nes tai jo kaltė, kad pasirinkau šitą priešybę buvimo ir nebuvimo. Pirmojoje priešybėje vyko kova, antroji žaismingai nutarė išsikelti tikslą, o čia… čia vyks kažkas panašaus į dialogą, tikriausiai. Dialogo dalyviai – lietuvis Kęstutis Pleita ir jo darbas “Autoportretas” (2010) ir japonas Kenji Miura su fotografija “Rose dead on a summer day” (2012). Autorius ir jų darbus rinkausi ne taip lengvai, kaip anksčiau, tačiau Kęstutį Pleitą buvimui priskyriau labai greitai, o K. Miura manęs tykojo atokiausiame kampe, tad užtrukau, iš pradžių maišęs visokius lietuvių menininkus savo atminties puode, kol prisiminiau profesoriaus A. Andrijausko žodžius, jog lietuviai nuo japonų ne taip jau daug ir skiriasi. Pamaniau, gal išeis supriešinti.

Kęstutis Pleita, Autoportretas (2010)

Buvimo sąvoka man primena labai tvirtai ant žemės gulintį akmenį. Pavyzdžiui, Puntuką. Jis tikrai būna, nieko kito nedaro, tik būna. Dabar tu pagalvosi, kad K. Pleitą lyginu su Puntuko akmeniu… Gal ir lyginu. Truputį. Kęstutis tame autoportrete būna, labai užtikrintai. Ten ne tik autoportretas, bet dar ir triptikas. Vėl tas bjaurus žodis. Gerai, kad pats triptikas ne bjaurus, tik žodis. Mano akys ir galva taip veikia, kad paprastai matydamas tris vaizdus horizontalėje svarbiausiu laikau centrinį. Neskaitau vaizdo kaip komikso, nors būtų galima taip daryti, bet man labiau patinka galvoti apie autoportretą. Jis yra klaidus žanras, jeigu nesi V. Bubelytė. K. Pleita yra K. Pleita, ir jam greičiausiai autoportreto žanras nėra tas žanras, kuriame jautiesi kaip žuvis vandenyje. Kad Kęstutis čia yra, ar būna, kai į jį žiūriu, mane užtikrina štai kas: tuos tris skirtingus Kęstučius bandau suvokti kaip tris mėginimus. Be fotografavimo K. Pleita dar groja altu orkestre. Pirmasis mėginimas, pats kairiausias (aš jau jaučiu, kaip Kenji Miura pyksta ant manęs, kad ne nuo to galo pradedu žiūrėti į fotografiją…) puikiai atskleidžia Kęstutį-altininką, tačiau veikiausiai jam nelabai patiko tokia versija – “per švelnu, ir galvos nėra”, pagalvojo Kęstutis, ir pabandė dar sykį. Štai. Svarbiausias, centrinis, tikrasis Kęstutis Pleita – Žmogus. Pavyko. Na, ir kadangi dar liko kadras, kodėl gi nepamėginus dar vieno… Čia suveikia Kęstučio-fotografo aistra, ir jis nubėga paskutiniam autoportretui. Bravo. Trečiasis – grynas Kęstutis-fotografas. Mano manymu, tai vienas geriausių autoportretų lietuviškos fotografijos padangėje, bent jau jeigu laikytis tokios gal kiek naivokos ir labai asociatyvios maniškės interpretacijos. Bet Kęstutis čia yra, jis būna, kai į jį žiūri, jauti, kaip jis bėgioja pirmyn atgal, kaip maigo mygtuką ir laukia, kol sutiksės visas taimerio laikas ir fotoaparato užraktas pakels veidrodį, atidarys užuolaidėlę, ir įleis autoportretą į mažą dėželę-fotokamerą.

Kenji Miura, Rose dead on a summer day (2012)

Nuo triptiko prie diptiko. Kenji Miura darbus mėgstu dėl to, kad jis, kaip tikras japonas, neužmiršo gamtos, ir jų ryšys jo kūryboje akivaizdus. Dar įdomiau yra tai, kad paprastai K. Miura fotografuoja kažką panašaus į natiurmortus. Nesivelkime dabar į graikiškų žodžių dėlionę, bet visi žinome, kad natiurmortas tą ir reiškia – negyva gamta. K. Miura fotografuoja ne tik nature morte, bet tiesiogine to žodžio prasme – negyvus augalus. Sudžiūvusį rožių krūmą, šiuo atveju. Nors sakiau, kad jis pyktų ant manęs už fotografijos skaitymą iš kairės į dešinę, jo fotografiją irgi skaitysiu taip pat. Mane jo darbuose visuomet nuginkluoja neutralus fonas ir… negyvo augalo šaknų gumulas, kuriame dar ir žemių, ir kažkokios gyvybės galbūt, esama. Negalvoju apie A. Narušytės nuobodulio estetiką čia, nors tikriausiai jos nemažai būtų galima čia įžiūrėti, bet man svarbiau tai, kas diptike vyksta. Dešinė pusė yra kitas kadras, tikriausiai dviguba ekspozicija, bet labai švelni, nematoma, ar permatoma… Žinau, kad japonai tiki net akmenis turint sielą, ir kaip tikras vakarietis, blankiose fotografijose linkęs pamatyti vaiduoklius ir šmėklas įsivaizduoju, kad čia simboliškai K. Miuros rožkrūmis, jau miręs, išleidžia paskutinį kvapą. Jo nebūtis tokia nujaučiama. Jis dar ten, K. Miura’os diptike, kairėje pusėje, miręs, fiziškai esantis, o dešinėje pusėje jau nyksta ir išsiblaško kažkur ilgoje autoriaus ekspozicijoje, išsidalina į dvi, keturias, šešias, kiek tik nori dalių, ir šiandien yra 2014-ieji, ir to rožkrūmio jau seniausiai nebėra. Nežinau, ar tu apie tai galvoji ir ar tai jauti, bet man tas jausmas kažkuo malonus – niekas nėra amžina, ir rožių krūmas Japonijoje irgi, ir tai, kad dabar jo nebėra, o aš žiūriu į jį mirusį fotografijoje yra mažas stebuklas, už kurį tariu tylų „arigato“ K. Miura’ai ir dedu tašką, nes kai ko nors nebėra, viskas ką belieka padaryti, tai padėti tašką.

Nežinau, ar persiskaitė šis Hamleto monologas, virtęs lietuvio ir japono dialogu, bet, mano manymu buvimas ir nebuvimas skiriasi, bet yra taip arti vienas kito, kad net sunku suprasti ne tik kur TA riba, bet ir ar ji apskritai egzistuoja.

Postmodernizmas. Bijau pagalvoti, ką pamanytų Ihab Hassan’as, perskaitęs visa tai, bet tikiuosi, kad net jei viskas pasirodytų labai blogai, jis bent šypteltų. Šyptelti yra labai nepostmodernu, žinau. Galiausiai, koks skirtumas. Post, ne post, man regisi, svarbiausia yra tai, kad galime džiaugtis tokia galybe vertingų ir nevertingų kūrinių, į juos žiūrėti, jų klausytis, nusivilti, pamėgti ir atrasti iš naujo, ir vartyti visaip, kaip tik panorėję. Taip postmodernizmas tampa maža sąvokėle tarptautinių žodžių žodyne, kurį bet kada gali užversti, nugrūsti į tolimiausią lentynos užkaborį ir priešais jį išrikiuoti Kobo Abę, Ernestą Hemingvėjų, Parulskį (pagal skonį – vieniems Sigitas, kitiems Ernestas), Alfonsą Andriuškevičių, ir t.t. Ir gyvenimas tampa daug paprastesniu.