Pokalbis apie fotografiją, laidotuves ir žmones

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mano tėvo laidotuvėse prieš 12 metų fotografo nebuvo. Viskas vyko kelias dienas, kaip ir jo tėvo laidotuvėse - kad spėtų atsisveikinti draugai. Paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai liko tik šeima, jauniausia tėvo sesuo sukvietė visus prie karsto. Žiūriu, stovi jos vyras su muiline, o ji sustatinėja mizansceną. Ką čia darot? – klausiu. Ir tu stok, turėsim atsiminimui, - man atsakė ji. Sakiau, kad tėvui tas cirkas nepatiktų. O ji man vis vien - stok ir tylėk. „Jeigu jums nesvarbu, ką jūsų brolis galvojo, ir nepasitikite savo atmintimi, fotografuokitės, bet manęs čia nebus“, - pasakiau ir išėjau. Kilo isterija. Kiti, kad nuramintų šeimos lepūnėlę, fotografavosi. Dar pridūriau – „tik pasistenkit, kad aš tų nuotraukų niekada nepamatyčiau“.

K.:- Žinau apie ką tu. Savo tėvą laidojau sausio mėnesį, irgi panašių reikalų buvo, tik aš tyliai ištvėriau. Man apskritai buvo nesuvokiama visa žemaitiška laidotuvių procedūra.

D.: - Savo tėvą laidojau irgi sausio mėnesį. Pabandyk susirasti S. Parulskio novelę, ar apsakymą apie tėvo laidotuves, nepamenu pavadinimo. Gal kažkaip panašiai ir bus. Pamenu, net sukrėtė, kaip panašiai jaučiausi.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Po ranka turiu tik „Sraigę su beisbolo lazda“. Kiek prisimenu, ten tekstai vietomis tokie naivoki, tai turbūt tas apie kurį kalbi yra kitoje knygoje kažkurioje. Paieškosiu.

D.: - Nepatikėsi, aš dar iki šiol vietomis naivokai elgiuosi.

K.: - Tikiu. Prieš žiemą reikėjo apsispręsti, kuria tema rašyti darbą akademijoje. Darbą pradėjau rašyti dar tėvui gyvam esant, jis pats man ir padovanojo tą savo negatyvų archyvą. Žinai, paprasta kartoninė dėžutė su dafiga fotojuostų. Šiaip jau turėjau numatęs tokią menotyrininkišką šabloninę temą – Kauno Neries krantinė fotografijose. Bet kažkodėl nutariau, kad nifiga – reikia pramankštinti tėvo archyvą, gi ne šiaip sau jis man jį davė. Buvau užmetęs akį į jo turinį vos tik gavau, bet pernelyg stipriai nesigilinau. Pagalvojau – o, puiku, rašysiu apie „buitinę fotografiją“. Tipo šeimos albumai, negatyvai, archyvai ir t.t. Kaip įrankį turėjau tėvo archyvą ir pradėjau kažką rašinėti ir skaityti. Kai sausio mėnesį sužinojau, kad viskas, tėvui rankos nebepaspausiu, ėmiau žiūrėti, skenuoti ir kažkokioje moralinėje komoje per netekties spazmus vistiek bandžiau visapusiškai gilintis į tos dėžutės turinį. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten tiek daug laidotuvių fotkių. Paklausiau senelio. Papasakojo, kad jis pats fotografuodavo laidotuves, o kai sūnui sukako dešimt metų, davė jam fotoaparatą ir ėmė tampytis jį fotografuoti laidotuvių po visą žemaitiją drauge. „Kad žinotų, kaip „kapeiką“ uždirbti“, - sakė. Tokiu būdu gavau kelis šimtus metrų svetimų ir savų laidotuvių kadrų ir tapo aišku, kad mano tema – laidotuvių fotografija. Kažkokia lieva, skaudi, nemaloni tema. O žinai, aš vis pagalvodavau tada, kad va, aš rašinėju apie laidotuvių fotografiją tik ką palaidojęs ilgametį laidotuvių fotografą, o gyvenimas už kampo iš manęs juokiasi.

E.S. archyvo fotografija

D: - Ne ne, vyruti, tu čia labai įdomų dalyką darai. Tai, kas asmeniška, yra labai vertinga. O dar toks tyrimas! Aš tokių fotografijų ir albumų irgi esu labai daug prisivartęs vaikystėje landžiodamas po senelių stalčius. Jos šiurpios. Visada stengdavausi praversti, bet nejučia užsižiūri į kokį nabašnyką labai, labai ilgam. O po to į tuos pozuotojus šalia, kurių daugumą pažįsti. Turbūt dar tada, būdamas vaiku, žinojau, kad tame niekada nedalyvausiu. Bet gi žiūrėjau. Keista man. Pavyzdžiui, fotografas Afganistane pribėgęs fotografuoja mirštantį, po to gauna Pulitzerį. O kaip čia su morale? Tipo, toks darbas, profesija? „Kapeika“, kaip tu sakai? Mano tėvas, be to, kad buvo inžinierius, grojo triūba gamyklos orkestre. Žinau, kad keliose laidotuvėse yra ir pats grojęs. Chaltūra, kaip jie sako. Kapeika. Kai man buvo septyniolika, tėvas įėjo į mano kambarį ir visiškai „ne į temą“ sako, - „kai numirsiu, pasirūpink, kad per laidotuves pučiamųjų nebūtų, geriau paleisk styginius iš mago.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Va taip va. Mano tėvas panašiai sakė. Matyt, būdamas žemaičiu puikiai žinojo, kaip jie triūbija tris paras. Jis buvo man sakęs: „Nu nachui tas dūdas... Geriau jau A. Pugačiova arba „Nu, pogodi!“ muzikėlė.“ Tiesą pasakius, tai turbūt buvo pirmos rimtos laidotuvės mano gyvenime. Gal dėl neįprasto bendravimo ir santykio su tėvu man nebuvo nei baisu, nei liūdna, bet jaučiausi keistai – tarsi žemė po kojomis ėmė ir suminkštėjo. Galvojau – gyveni, gyveni, ir bam, supranti, kad viskas yra chujnia ir gali baigtis bet kada, nors ir dabar. O paskui sėdėdamas ant šaltų bažnyčios grindų ilgai galvojau, kodėl apskritai egzistuoja visi tie laidotuvių marazmai – pietūs ir visa kita. Man atrodo, laidojimas toks gana privatus dalykas. Turiu minty tai, kad su savimi išsišneki, susidėlioji viską į vietas, išsiaiškini, atsisveikini su žmogumi ir eini namo. Vienas košmariškiausių dalykų tą dieną buvo matyti raudančius ir į kapo duobę lipančius savo tėvo tėvus. Viskas vyko praktiškai Latvijos pasienyje, ir turbūt net estai girdėjo gailų šauksmą: „Leiskite mane į duobę, aš vaiko vieno neužkasiu.“ O po visko jie užvalgė kotletukų, barščių, išgėrė šnapso, ir pasipylė anekdotai ir kažkokie keisti bandymai iš visko padaryti prikolą. – „Gal tau, vaikeliukai, sumuštinį su „ikra“ sutept?“ Sėdėjau ir nežinojau, ką jiems atsakyti.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Aš tai daug mačiau tų laidotuvių. Visur tas pats su kotletais. Kai buvau jaunesnis, pykdavau, o vėliau pats sušalęs kojas žiemą valgiau kotletus po draugo laidotuvių. Ir šnapsą gėriau. Kas tai – degradacija ar tradicija? Na, Afrikoj kai kurios tautelės apsipučia ir su šokiais neša laidoti tėvą. Kad jam linksmiau būtų keliauti į dausas. Ką čia gali žinoti...

K.: - Man atrodo, kad čia, kaip ir visur kitur, labai savanaudiškai žiūrima. Turiu minty tai, kad tie, kurie laidoja, dažniausiai verkia ir rauda ne dėl žmogaus. Jiems savęs gaila. Taip. Beje, man labai patiko šiandien išgirstas vieno žmogaus pasisakymas, jog jis tiesiog vengia laidotuvių. Nesvarbu, ar mirė artimas, ar ne, jis stengiasi nenueiti į laidotuves. Aišku, tenka susidurti su žmonių nesupratimu ir t.t., bet aš galvoju, kad tai turi būti kiekvieno asmeninis reikalas. Beje, močiutės laidotuvių fotkes tam irgi naudoja – „neatsimenu, ar jis buvo Marytės laidotuvėse ar nebuvo. Palauk, einu pažiūrėsiu.“

D.: - Šiaip žmonės praktiški yra. Aš ir karstą ne vieną kartą esu nešęs. „Va, tu tinki pagal ūgį, imk kampą.“, - pasako ir neši. Jo jo. Nuo to, buvai laidotuvėse ar ne, priklauso pagarbos kaime tau lygis. Giedoriai iš to gyvena irgi. Kaime garbė buvo giedoti laidotuvėse.

K.: - O iš visų laidotuvių, kiek prisimeni, ar bent kartą matei užsakytą fotografą? Ne šiaip vietinius su fotoaparatais, o kaip vestuvėse – nupirktą žmogų?

D.: - Jo, buvo. Per senelio laidotuves. Labai greitai viskas padaryta buvo. Fotografas buvo tylus kaip žemė, o šeimos keitėsi prie velionio. Visi kaip susitarę gailias akis į jį nukreipdavo.

K.: - Aš vis  žiūriu į tuos archyvinius kadrus ir galvoju – įdomu, ką jie galvoja, visi tie, stovintys šalia karsto.

D.: - Nieko negalvoja. Galvoja apie viską, tik ne apie tą karste.

K.: - Kai kurie apsiverkia.

D.: - Ir matyt labai džiaugiasi ta nuotrauka.

E.S. archyvo fotografijos

K.: - Skaičiau, kad buvo toks prietaras – kai giedant vieną iš giesmių, visiems stovint, užgęsta kažkuri žvakė, žmogus, stovintis arčiausiai užgęsusios žvakės mirties bus paliestas sekantis. Negaliu apie tai negalvoti, nes žiūrint tas nuotraukas toks vaizdas ir susidaro – visi žiūri į tą žvakutę ir, atrodo, beveik patys ją ir pučia, jau laukia, kada ta nelemta gyvenimo įtampa baigsis. Net nežinau, kas tai yra – gal senas ir po truputį nykstantis mentalitetas? Kaip ir kalbant apie tai, ko prašo žmonės, prieš numirdami, ar šiaip galvodami apie savo laidotuves. Gimsta žmonės su mirties idėja, gyvena apie mirtį galvodami ir miršta lygiai taip pat. Visą laiką viskas blogai – sninga, reiškia jau metas mirti. Močiutės sako, kad jei karvės blogai ėda – reiškia mirsim. Varna į langą pabarbeno snapu, viskas, pyzdec, mirsim. Karoče, visi mirsim. Močiutės ir diedukai gyvena, juodai dienai kaupia, į kojinę deda pinigą. Tada sulaukia tokio amžiaus, kai jau net ir verkti, kad mirsim, užpisa, ir nusiperka grabą, įkapėms gražius rūbelius, naują, lenkišką, blizgantį plastikinį rožančių, ir šventą paveiksliuką, - „oj, atgulsiu, oj, kaip aš atgulsiu, oj, kaip bus.“ Viską pasideda svirne ir kasdien dulkes šluosto, laukia, glosto tą grabą. Kiek prisimenu kaimus, kuriuose lankydavausi ir tebesilankau šiandien – visur tas pats. Jie didžiuojasi tuo ir nusiveda parodyt, prie to pačio maršruto einant apžiūrėti agurkų, pomidorų ir kiaulių. Ok. Grįžtam prie nuotraukų. Šiaip jose viskas atrodo kaip numirėlių traukinys. Fotografas stovi tame pačiame vagone su numirėliu ir važiuoja pro tas bukas mordas, kurios, blet, žiūri bet kur – į traukinio ratą ar vagono konstrukciją, bet tik ne į nabašnyką. Kai žiūri į juostą kaip į vieną kūną, vaizdas toks: kadras ant kadro kaip filme, keičiasi veidai prie karsto, pagal visas įmanomas hierarchijas – tėvukai, senoliai, vaikai, pusbroliai, broliai ir visi kiti.

D.: - Aš ir sakiau, kad mane gali sudeginti ir į Folgers kavos induką, kaip „Big Lebowski‘yje“, ar bet kokį, kokį ras. Ai, bet vistiek kaina panaši. Ir dar žinai, svarbu be didelių ceremonijų. Išvis be ceremonijų būtų idealu, bet su tuo Folgers jau vistiek būtų ceremonija, tik kitokia.

K.: - Taip, bet kuriuo atveju ceremonija. Žinai, kaip būtų be ceremonijų? Kaip vienoj Parulskio novelėj – senis numirė ant taburetės, ir taip ir liko. O tada jį kiaurai peraugo medis. Bet blemba, kai taip pasakoji, tai ir čia ceremonija...

D.: - Nu jo. Maždaug, aš irgi krūtas, man pochui, galit susisukt mane į kasiaką.

K.: - Geriau pagalvojęs nežinau nė vienos istorijos be ceremonijų. Net literatūroj mėgstamas „supūsiu su kirminais ir mane suvalgys varlės“ yra ceremonija.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Per mano draugo laidotuves, kuris pasikorė prieš kokius septynerius metus. Priešistorė. Jis atėjo pas mane penktadienį ir sako:

- Man pizda, neatlaikysiu.

- Palauk, grįšiu iš vestuvių ir jei vis dar norėsi, aš pats tave nušausiu, - atsakiau.

Skambina man esant tose vestuvėse, begeriant jau kelintą dieną, sako – jis tą padarė. Verkiau, žinoma, girtom ašarom kokias penkias valandas kratydamasis namo. Tai va. Irgi buvo žiema, laidojom Ramygaloj. Rauda mergelės, artimieji, kolegos. Aš stoviu atokiau, gerokai per plonai apsirengęs, šalta. Žiūriu, kitas draugas irgi per plonai apsirengęs ir kratosi – ir nuo šalčio, ir iš juoko, bando tvardytis. Akimis man rodo į vieną duobkasį, kuris megztinį į kelnes susikišęs, o per atsegtą kelnių užtrauktuką to megztinio gabalas kyšo. Nors mirk iš gėdos. Geras gi draugas buvo, vienas geriausių. O juokas per jo, ne ko kito, laidotuves, isteriškas. O dar veidas duobkasio pachmielnas, bet pamaldus, nes gi klebonas kažką vapa sušalęs. Vot i vse dela. Pakvietė į gedulingus pietus. Aišku, kad nuėjom, net nubėgom, nes baisiai šalta ir niekas į Vilnių neskuba parvežti. Prasidėjo: kotletai, degtinė, galiausiai prie kažkokio jauno kunigo prisitryniau ir jis parvežė mane namo į Vilnių. Laidotuvės...

E.S. archyvo fotografija

K.: - Nu jo. Turbūt daugeliui keistai skambėtų tavo istorija ir matyt net pyktų ant tavęs už visa tai. Bet tavo draugas nebūtų pykęs.

D.: - Jis tai tikrai nebūtų pykęs. Be to, tai tikrai geriau negu lipti į duobę, o vėliau prisigėrus žviegt iš laimės.

K.: - Dabar pagalvojau, kad visoj šitoj istorijoj žiauru turėjo būti tau suvokti, kai sužinojai, kad buvai labai arti, kai reikėjo, bet nepadėjai.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mačiau aš irgi lipimų į duobę. Alpimų irgi. Žmogus ir paprastas gyvūnas ir sudėtingas tvarinys. Nesuprasi, kur laužia dramą, kad palikimo daugiau atriektų, o kur iš tiesų isterija apėmė.

K.: - Žinai kas man dar neaišku? Tavo pasakotoj istorijoj tas žmogus buvo draugas, jus kažkas siejo, kažką veikėt, buvot. Tu žinojai, kas jis per žmogus, va, dabar gali drąsiai pasakyti, kad jis tai tikrai nebūtų pykęs už žvengimą iš duobkasio klyno. Mano tėvo atveju žiauru buvo tai, kad jis jaunas būdamas viska susigadino, sėdo, išėjo ir liko niekam nereikalingas- darbo nerasi, šeimos nebėra, daug varveklių nuvarvėjo per tą laiką, grąžint nieko negrąžinsi, bet nu ką, gyveno žmogus, darė ten sau provincijoj spektaklius, kažką veikė. O visi visą laiką engė, vengė ir visaip kitaip važiavo ant žmogaus – tu čia tą supisai, aną. Aš irgi tos pagiežos atsikandau, dėl to ir mes kitaip bendravom nei paprastai tėvas su sūnum bendrauja. Bet ryšį vistiek palaikiau, kalbėdavomės, susitikdavom, jokio pykčio nelaikiau. Ir tėvui mirus, tie patys besipiktinantys juo giminės man pradėjo skambinti ir aiškinti, kaip blogai, kad aš dar neatvažiavęs prie tėvuko mirusio pasėdėt. Vilniuje tuo metu buvo toks periodas su begale kraustymosi ir statybomis, ir negalėjau taip mesti savo dar, ačiū dievui, gyvos mamos su visais reikalais ir išvažiuoti. Todėl ten nesėdėjau ir, kaip jie, tris paras neblioviau. Kai su broliu atvažiavom  paryčiais laidotuvių dieną ir įėjau į salę – visi nutilo, o aš einu pas tėvuką ir galvoju – visai kaip į save žiūrėčiau. Buvom labai panašūs. Žinoma, išgirdau daug priekaištų – kaip aš taip galėjau, juk tai mano tėvas, jie čia dvidešimt valandų jau verkia, o aš ką, čimodanus namie su mama kraustau. Sakau jiems: „Debilai jūs, su žmogum kol gyvas būt reikėjo ir apie jo svajones pastatyt spektaklį Jurbarko kultūrnamy pakalbėti, irgi kol gyvas buvo.“

D.: - Čia tas pats, kaip su mano tėvo seserim. Aš nesifotografavau. Ji man sako: „Tu dar verksi, kad neturi šitų nuotraukų.“ Aišku, aš jai nepriminiau, kai prie mirštančio tėvo, atėjus mamai, ji tyliai sakė: „Žinai, gal jau reikia pagalvoti kiek maisto laidotuvėm, gal jau kiaulę užsakinėt reikia...“ Man atrodo, kad mes jau parašėm tau darbą.

K.: - Jo, beveik parašėm. Tik nuo fotografijos nukrypom. Karoče.

D.: - Jo, karoče, labanakt.

K.: - Prieš labanakt dar biškį. Vienu metu giminaitis išsitraukė Chesterfield  cigarečių pakelį ir padavė man. Sako: „Čia paskutinis tavo tėvo cigarečių pakelis ir paskutinė cigaretė. Galvoju, reikia tau atiduoti ir tu žinosi ką su tuo veikti.“ Tėvas man visada asociavosi su šitais dalykais – jis visada rūkė ir visada fotografavo arba filmavo. Dabar turiu du brangiausius jam dalykus – cyzą ir fotkes.

D.: - Surūkei?

K.: - Ne.

D.: - Išbyrės.

K.: - Neišbyrės. Su visu pakeliu tą cigaretę sukišau į stalinį laikrodį ir saugau lyg kokią urną.

Trumpai apie fotografiją, kurios negaliu parodyti

Prie upės saulėta, nežinau koks metų laikas, bet šilta. Niekur neinu, stoviu ir klausausi. Ir girdžiu tekšt, tekšt, tekšt, tekšt. Malonus garsas, netolimas, bet ir ne per arti, neerzina ir dar kurį laiką stoviu ir bandau prisiminti, kas tai per garsas. Panašų garsą sukeldavau irklu tapšnodamas vandenį valtyje. Ir medžių šakos panašiai krinta ant žemės arba į vandenį. Ir panašų garsą skleidžia karpiai ir lynai. Žuvys tokios. Toks malonus čepsėjimas.

Sunkiai suprantu, kad rašau apie darbą, kurio parodyti negaliu. Jį buvo galima pamatyti Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje, pirmosios Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos parodos ekspozicijoje. Šiandien darbas kažkur pajūryje, palieku tau galimybę pasieškoti kur ir kaip jį rasti ir pamatyti. Tiksliau, reikia žiūrėti į tokią dėžę, pro akinius, į gražų pasaulį joje. Kaip pro rožinius akinius. Kipras Kasputis yra žmogus, sukūręs tą nuostabią dėžę su akiniais, kurioje atsiveria upės čepsėjimas ir didžiausias fotografijos džiaugsmas – sustojęs laikas.

Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e

Auto-foto-grafija ir nerišlūs Juditos pirštai

Autoportretas su bala

Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau, sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas - didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti, nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas... Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai kalbamės apie fotografiją.

Autoportretas - maišas

 Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta, kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena, kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam. Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais – tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.

Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas

Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose, užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti. Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.

Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija"

Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono, bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime, kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...

Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies. Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi, kurios vardas fotografija.

Autoportretas - Mano batai

 Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija. Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A. Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus. Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V. Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti, neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai – nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.

Autoportretas su veidrodžiu

Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia, čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save – nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama galva.

Autoportretas su altorium ir šaka

Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu, balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi, dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando. Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes, tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.

Autoportretas - Nissan Almera

Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga, nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius. Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką, sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu. Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos, laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių. Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave. Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje, jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems – nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis. Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus, nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man, o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.

Autoportretas

Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą, apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais, kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau, ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis. Geros širdies, su lengvu permušimu, bet šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau dabar, bet kada nors...

Autoportretas su pleistru

Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete? Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga. Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru, vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas. 

Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.2

Kaip ir žadėjau praeitame apsivalymo post'e, tęsiu paveiksliukus autorių, kurie kadaise labai domino, o šiandien arba nebeaktyvūs, arba nuėjo keliais, kuriais aš nevaikštinėju. Bus ir trečia dalis...

Fear, Auksė S.

Pusiausvyra, Auksė S.

Untitled, Dave Geeting

Untitled, Dave Geeting

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė