Kaip Nikolajus netilpo į fotografijos rėmus

Untitled, Nikolay Zherdev

„Fotografija netelpa į rėmus“ yra frazė, kurią išgirdusi noriu kam nors trinktelti. O tuo pačiu prieš trinkteldama paprastai paklausiu, ką žmogus turi minty tai sakydamas. Supranti, paprastai, kai girdžiu tą frazę, kalba būna jau smirdanti cigaretėm, nuovargiu, kurie tuojau pat viską nudažo kažkokia sugedusia ir sausa pica, nepatogiais batais, nebesigilinimu, ir nuo kalkingo vandens purvinais puodeliais. Tai štai, esminis žodis čia buvo „nebesigilinimas“. Paprastai kam nors kažkas netelpa į tėmus tada, kai nustoja gilintis. Nesakau, kad visuomet reikia gilintis ir kastis tik giliau giliau, gal priešingai – man labai patinka retsykiais praplaukti paviršiumi. Tada visa fotografija, ir ne tik ji, telpa į bet kokius rėmus.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tai čia buvo tokia įžanga. Dabar apie tikrąją fotografiją, kuri netelpa į fotografijos rėmus ir nuo kurios man nesinori niekam trinktelti. Jau ankstesniuose tekstuose rašiau apie mėgėjiškumą ir asmeniškumą šiuolaikinėje fotografijoje. Barselonoje gyvena ir fotografuoja toks Nikolajus, pavarde Žerdevas. Jis iš Kursko. Rusas. Ir tai nuostabu, nes rusišką fotografiją kažkodėl išeina atpažinti iš toli. Kitaip tariant, rusiška fotografija ir Barselonoje rusiška. Tik su prieskoniais. Ir į rėmus ji netelpa dėl to, kad Nikolajus greičiausiai yra tiesiog mėgstantis tampytis fotoaparatą su savimi ir fotografuoti tai, kas patraukė akį ar dar kurį nors organą. Man patiktų su Nikolajumi pasivaikščioti, manau, nes žiūrėdama jo nuotraukas jaučiu, kad ir aš spausčiau mygtuką tomis akimirkomis. Be abejo, nežinau aplinkybių, bet... Koks skirtumas. Nikolajaus stygos kažkur groja su maniškėmis ir to gana. Nikolajaus nesugebu sutalpinti į jokius rėmus, nes negaliu įvardinti, ką jis vis dėlto fotografuoja.

Untitled, Nikolay Zherdev

Galėčiau būti snobiška moterėle ir sakyti, kad Nikolajus – kaip visi, o visi fotografuoja „dienoraštiškai“, kaip į užrašų knygelę, ir tai neįdomu, nes... koks čia žodis, kaip manai? Neįdomu, nes asmeniška. Taip sako snobiška moterėlė. Bet aš ne snobiška moterėlė ir Nikolajaus nuotraukose mane labiausiai vilioja garsai. Kvapai, vaizdai, spalvos ir nuotaikos kaip visuomet, įdomu, bet man patinka girdėti jo fotografiją.

Stoviu priešais tuos dvynius, iki kurių atrodo trisdešimt tūkstančių mylių atstumas, ir dar tvora. Ir troleibuso laidai... Girdžiu šurmulį kažkur už kampo, o gal už nugaros, kažkas kalbasi apie vėluojančius atlyginimus. Girdžiu idiotišką troleibuso zyzimą, kuris dar toli, bet žinau, kad jis tuoj bus čia, jis zyzia kaip patrakęs uodas, ir aš noriu jį pritrenkti, nusukti jam sprandą ir pasidėti prie lovos kaip trofėjų, kad kiti uodai matytų – štai kaip baigiasi, kai zyzi kaip čekiškas troleibusas. Gali būti, kad Rusijoje troleibusai ne čekiški, kaip pas mus. Ir gali būti, kad tai ne Rusija. Bet tas zyzimas... Gerai, kad jis maišosi su šurmuliu apie turgų ir apie prezidentą ir apie degalus ir apie dešrą ir apie lytinius santykius ir saulėgrąžas. Galvoju, kodėl Nikolajus nufotografavo tuos dvynius (kokie jie dvyniai... ten šalia dar daugybė stovi). Ar galėčiau juos vadinti begalybiais? Skamba kažkaip neteisingai, bet tegul jie bus begalybiai. Rusijoje viskas įmanoma. Manau, kad Nikolajui patiko, kaip jo platus stiklas išgaubia aplink esančią planetą ir ją deformuoja, ir dvyniai tampa dvyniais, išsirita iš begalybės, ir juos beveik uždengia dangus, ir troleibusų zyzimai tampa tokiomis smulkmenomis, kad tiesiog nusišypsau ir einu toliau. Norisi įsikibti Nikolajui parankėn.

Untitled, Nikolay Zherdev

Tame baltume ji neatrodo kaip augalas, daug kas mėgsta taip pavadinti baltas moteris baltame fone baltame rūbe. Man ji skamba taip, kaip skamba beveik užviręs vanduo. Kunkuliuoja ir skleidžia tą neaprašomą garsą. Ir girdžiu laikrodžio tiksėjimą, labai aiškiai. Girdžiu kaip jai judant medžiaga liečiasi prie odos, ar atvirkščiai, ir galvoju apie balkoną, norisi ją palydėti į balkoną. Ji tikriausiai kokia nors Nikolajaus draugė, kuri ištiesų įsikimba jo parankėn, ar bent norėtų tai padaryti. Girdžiu kaip švelniai trakšteli sąnarys alkūnėje, kuri taip arti, kad akimis ieškau jos veidrodyje, o ne čia, tikrovėje, prieš save. Vis norisi nuklysti kažkur į kitą realybę... Tikriausiai garso aiškumas dėl to toks aštrus – ji čia pat, beveik kvėpuoju jai į pažąstį, girdžiu kaip ji kažką niūniuoja. Jeigu būčiau Nikolajus, prieičiau dar arčiau. Sako, kad didelis triukšmas kenkia sveikatai, bet jei triukšmas toks kaip ji – aš visai nieko prieš.

Untitled, Nikolay Zherdev

Švilpia ir švilpia ir švilpia. Lėktuvų garsas man irgi sunkiai suvokiamas ir aprašomas, aš ne fizikė ir ne mechanikė, nežinau kas dedasi jų juokinguose cilindriškuose motoriukuose, bet tas garsas visai malonus. Gaila tik, kad čia jis atsitrenkia į stiklą, kuriame iš kitos pusės į jį kaip kokia išprotėjusi musė mintimis trankosi ji. Daug geriau už lėktuvus girdžiu jos tos sekundės emociją. Nepasakosiu kokia ji, manau, kad toks asmeniškumas ir fotografijai pernelyg asmeniškas. Gerai, prisipažinsiu, minčių neskaitau. Bet šitame kadre jų skaityti visai nesinori. Pakanka girdėti tą trankymąsi iš abiejų stiklo pusių ir labiausiai nustebina tai, kad girdi kad trankosi, bet negirdi smūgio garso. Švilpia ir išnyksta kažkur stikle, jos mintys taip pat. Jeigu būčiau Nikolajus, nedaryčiau nieko kitaip, nei jis darė čia. Pabūčiau šitaip, nuošaliau, jei jai pavargus trankytis reikėtų pašnekovės. Arba sulaukčiau savo skrydžio. Arba svečio. Arba gerosios naujienos. Nesvarbu. Bet pabūčiau ten, gal net prisijungčiau prie trankymosi į stiklą, tik niekaip negaliu nuspręsti, iš kurios pusės. Ir kokiu būdu. Greičiausiai eičiau kvėpuoti į stiklą. Pučiu – nuvalau aprasojusį, pučiu, ir vėl nuvalau. Žinau, tai kvaila, bet labai gražu. Be to, kai aprasoji stiklą, jame galima piešti, o tai jau stebuklas, beveik kaip fotografija. Įgalini stiklą bent kuriam laikui turėti atvaizdą. Magiška, ar ne? Visai kaip senais laikais seni fotografai darė...

Untitled, Nikolay Zherdev

Dideli miestai man patinka dėl to, kad jų centre nuolat girdisi automobilių pypsėjimas. Jie isteriški, nepatenkinti, visokie, bet tai ne mano reikalas, man patinka pypsėjimas mieste. Didmiestis be pypsėjimo – kaip lego kaladėlių rinkinys arba kokio nors utopinio literatūros kūrinio vizija. Ir tame pypsėjime girdžiu judančią vėliavą. Sakyčiau, kad plazdančią, bet iki plazdėjimo jai dar labai toli, o jei ir plazdėtų, tikriausiai mano mylimas pypsėjimas visa tai tiesiog užgožtų. Pypsi ir šviesoforai, ir žmonės pypsi, ir jų žinutės, viskas pypsi. Pypt ir baigta. Pypt ir pradėta. Pypt ir fotografija. Nikolajus būtų piktas, jei žinotų mano mintis stovint greta jo, kol jis gamina šitą sekundės dalį. Nes čia jis kalba apie tas dulkes – tuopų žiedadulkes. Jų, gaila, negirdžiu, bet jas daug mieliau matyti, nei girdėti, tad man gana. Svarbiausia, kad Nikolajui patinka. Milane jis ignoravo viską – šalutinį kelią, keistą makdonaldą, pėsčiųjų perėją, ir viską, kas vyksta žemiau. Jam matėsi žiedadulkės, o man girdėjosi Milanas. Ir tai miela, nes dabar mes turime bendrą prisiminimą. Jis gali paklausti manęs, o aš jo, ir šitaip susidės bendras paveikslėlis. Kaip su Nikolajumi po Milaną vaikštinėjome, pavadinčiau šitą nuotrauką, jeigu atsispausdinčiau (ar Nikolajus, romantikos apsėstas, man atspausdintų ir padovanotų) ir pasikabinčiau ant sienos ar ant spintelės pastatyčiau. Sako, kad neprofesionalu taip sakyti, bet man patinka – NES GRAŽU.

Untitled, Nikolay Zherdev

Lengvas oro gūsis puodelyje apsiverčia keletą kartų, ir susimaišęs su kava grįžta atgal, ir aš pavydžiai spoksau į tą puodelį ir lūpas. Norėčiau ir to ir to, bet tenka pasitenkinti tais garsais – sudedamų pūtimui lūpų ir garso, kuris sklinda iš puodelio kaip iš kokios tuščios jūros kriauklės – ošia kavos jūra. O už lango saulė, kurią irgi girdžiu, nes ji beveik degina jos plaukus, užuolaidą lengvą, girdžiu rytinį Milaną, apie kurį sužinojau tik iš to, kad taip parašyta. „Taken on July 16, 2012, Milan, Lombardy“. Gražiai atrodo kai užrašau, nemanai? Nikolajus tiesiog pasiėmė tą kadrą, susirinko kaip kokį baldą. Nors ne, kadras ne toks, kaip baldas. Visai pamiršau tas lūpas... Nikolajus kadrą pakėlė nuo stalo kaip popierėlį, kuriame parašytas trumpas anoniminis eilėraštis, galiu jį perskaityti ir tau: „Augalai turi/ lytį -/ lytėju./ (eilėraštis)“. Ir viskas, ką išgirstu po to, tai kadro sušlamėjimas kišenėje, visai kaip to popierėlio su anoniminiu eilėraščiu. Gudrus tas Nikolajus... Poeziją kišenėn dedasi, kitaip tariant, fotografijas susirenka, susišluoja, kaip koks nugalėtojas susišluoja pagrindinį prizą. Labai geras žodis susišluoja. Gal šluotą ir girdžiu šitoje nuotraukoje... Kol ji pučia ir kuria kavos kvapo burbulus ore, kažkas kažką šluoja. Taip!

Untitled, Nikolay Zherdev

Visiškai apkurtau nuo tokio mechaninio garso, kurį labai puikiai pažįstu. Girdžiu, kaip juostelė trinasi į aparato rėmelį, tuo tarpu kai Nikolajus persuka, tikriausiai skubėdamas, nufotografuoti šitą kadrą. Malonu girdėti jo skubėjimą, nes šviesos tuoj pasikeis, tai miesto šviesos, kurios nuolat kinta, ir daugiau tokių nebebus, ir tai svarbu, ir ji kitą kartą taip įdėmiai kažkur nežiūrės, nesidžiaugs panorama. Aš ir vėl sukčiauju, ir matau, kad tai Lisabona. Įdomu, ką ji ten mato. Nikolajus tikriausiai sužinojo, nuėjo ir pasižiūrėjo pats. Girdžiu jo žingsnį į priekį iškart po nuotraukos. „M?“ Uždusintas miesto garsas, štai ką girdžiu dabar, kai atsigavau po juostelės susidūrimo su geležimi triukšmo. Labiausiai man patinka tai, kad iš pradžių ši fotografija apkurtina, tada bandai susivokti, kur esi ir kas dedasi, o galiausiai tiesiog malonu negirdėti beveik nieko – tik tą beveik miegantį miesto garsą, kai jis skleidžia paskutinius savo triukšmus ir triukšmaušti palieka tik žmones ir automobilius.

Untitled, Nikolay Zherdev

Rodosi, Nikolajus mėgsta dvynius. Šie kitokie – gražesni. Prie tamsos daugiau drąsos, sakoma šitaip, ar ne? Šitie dvyniai tikrai Rusijoje, ir čia girdžiu, kaip juos tuoj tuoj uždengs debesys, keistai zvimbia apšvietimas balkone, gal ne Nikolajaus, gal svetimame, bet girdžiu, ir visi langiukai skamba paprastai tiksėjimais – žybt žybt žybt užsidega ir užgęsta šviesos, kas nors eina miegoti, kas nors kelias, girdžiu šlepečių garsą, kai kažkas nekelia kojų, Nikolajaus kaimynai tingūs. Girdžiu, kaip kažkas manyje pamažu pavargsta. Žiūriu į tą debesį ir galvoju apie antklodę ir lovą. Tu turbūt galvoji, kad Nikolajaus man tik tetrūksta... Tegul jis fotkina, jam gerai sekasi. Dar pasiklausau zvimbčiojimo kaimynų balkone ir kaip kažkas nusičiaudo, į sveikatą tyliai pasakau, tada išsišnirpščia nosį, tryst, tyla, ir nuleidžia vandenį. Girdžiu kaip vanduo man už nugaros sienoje paslėptu vamzdžiu keliauja žemyn. Keistas jausmas. „One way ticket“ liftas šūdams ir myžalams. Pyksta Nikolajus, kad romantiką gadinu, tai išeinu, tegul fotkina... jam gerai sekasi.

Untitled, Nikolay Zherdev

Ar būtų labai apgailėtina, jeigu pasakyčiau, kad girdžiu, kaip auga žolė? Turbūt šiek tiek. Bet aš girdžiu, kaip auga žolė ne kokioje nors pievoje ar išpuoselėto sodo veja... Girdžiu piktžoles, kurios grindinyje želia, jos taip triukšmingai auga, kad ir man norisi kaip tai mergiotei kadre – paskubomis bėgti laiptais žemyn, lėkti taip kad palto skvernai į šalis lėktų. Girdisi jos batų smūgiai, kas sekundinis nokdaunas grindiniui, ir tai žolei tuo pačiu. Malonus garsas, man patinka kaip ji kvėpuoja. Apskritai, kai žmonės skuba, ima gražiai kvėpuoti ir dar gražiau kalbėti. „Ply-y-y-y-y-y-y-y-y-tos... Nikolajau, čia-a-a-a-a-a... la-a-a-a-abai siaura“. Girdžiu save, palinkusią, atsirėmusią sau į kelius po maratoninio bėgimo laiptais žemyn ir aukštyn, ir išties siaurumas baugina. Akmenys juda, kaip ir pastatai, palengva, iš lėto, jiems skyla sienos, lubos, atsiveria prarajos, ir baisu, nes girdžiu, kaip juda grindinys, jis kaip Žvėryno tiltas, tas naujesnis, siūbuoja kaip reikiant, girdžiu kaip tos sienos artinasi viena prie kitos, ir vamzdis liūdnai girgžda – rytoj čia bus kalnagūbris, ir vamzdžiui teks pati svarbiausia užduotis – užpildyti visus kalnų upelius ir ežerus. Nikolajau, tavo fotografijų garsai mane varo iš proto, ačiū.

Untitled, Nikolay Zherdev

 Nenustebk, kad čia nesigirdi nieko. Čia tik graži šviesa ir dar gražesnė erdvė, ir gražus kūnas visame tame, ir viskas. Tiesiog nėra ko girdėti. Galėtum išgirsti... Bet kam? Jei labai neturi ko veikti, gali suskaičiuoti langus ir jų atspindžius ant grindų, gali išgirsti, kaip kažkas rašė ką nors toje lentoje kairėje pusėje, bet visa tai neįdomu. Čia Nikolajaus ranką paleidžiu, nes tokioje tyloje norisi būti vienai. Kaip ji, sėdinti devynete. Noriu tikėti, kad ir ji nieko negirdi, nebent tave ir mane besišnabždant. Na, ir Nikolajaus spragtelėjimą. Jam tie spragtelėjimai tikrai gerai sekasi.