Nesu tikras, apie kokius ritualus eina kalba, bet Akvilės Sinkevičiūtės fotografija mane sustabdė geroms penkiolikai minučių kaip koks pareigūnas kovo aštuntąją, patikrinti, aš moteris ar ne. Šis kadras tuo tarpu tikrino mano kantrybę. Ilgai žiūrėjau ir laukiau saulės judėjimo, kažkokio paaiškinimo mūro sienoje už moters figūros. Atsitrenkiau į tylą ir nusišypsojau. Gera fotografija, pamaniau.
 |
| Rytiniai ritualai. Kinija, Akvilė Sinkevičiūtė |
Autorės nepaklausiau, kas čia vyksta, nes net ir nenorėčiau sužinoti. Bet spėsiu - ką tik nulijo baisus lietus, ir viskas permirko kiaurai, ir žmogus stabtelėjo prie saulėtos sienos išdžiūti. Susiprato, kad norint išdžiūti, gana svarbu "demontuotis" - paltas kairėje, kažkas panašaus į rankinę dešinėje. Kaip ant kokio prekystalio. Taip, tokia scena primena labai daug ką. Ir sušaudymą irgi primena. Galbūt tuo ji ir dramatiška kažkur viduje. Noriu, kad moteris būtų saugi tame kadre. Tikiu, kad niekas į ją nešaudė, ir ji liko sveika, bet akimirkai ši fotografija griebė man už gerklės ir paklausė, ar tikrai man taip patinka ramybė joje. Atsakiau, kad nežinau, ar tai, kas man čia patinka yra ramybė, ir fotografijos pirštai atsitraukė ant kaklo palikę baltas žymes ten, kur kraujas nepratekėjo, kur mintys trumpam susitrombavo ir likau sustojęs. Stovėdamas taip priešais ją labiausiai laukiu tik vieno - tos sekundės, kai ji atmerks akis. Tegul užmerkia jas vėl, jei taip norisi ar reikia, bet bent trumpam pamatyti obuolių baltumą ir gyvą akį būtų malonu, nuramintų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą