"Ketinu verstis kūlio /malonėk pasitraukti"

Untitled, Franck Jessueld

Pilka sofa baltame kambaryje yra skoninga, ar ne? Šiaip aš labiau mėgstu kalbėti apie fotelius, bet šita sofa atrodo tokia kieta, kad gali pabūti ir už fotelį. Ir kieta ji ne žargoniškai, o išties skausminga ant jos sėdėti. Arba gulėti. Arba paduoti kam nors antklodę. Po vidurine „sėdimaja“ kažkas paslėpta, aš prisiekiu. Arba kas nors privėmė. Patirčių prikrovė ir pridengė – lyg niekur nieko. Arba išėmė ją, vožė kam nors, nes įsivaizdavo, kad pagalvių mūšiai galimi su bet kokiomis pagalvėmis, o gavosi taip, kaip su foteliais – trinktelėjo gelžbetonio gabalu. Ta sofa rodosi tokia kieta... Pilkumas, kurį noriu vadinti pilkiu, nors tai skamba kvailokai, yra toks baisus kablys čia, ir jaučiuosi kaip už pakarpos ant jo pakabintas paltas. Nors man, moteriai, paltas atrodo per sunkiai. O palaidinių ant kabliukų niekas nekabina. Bet kabu, ir viskas. Kabėdama apie opartą galvoju, Kazį Varnelį prisimenu. Štai kas akivaizdu – fotografija žiūrovą įgalina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Prisimenu, kaip landžiojau po baltas bekūnes K. Varnelio skulptūras kambariuose, kur tiek daug tokių pilkių ir fotelių ir sofų, kad imu justi panikos priepuolį, tokį patį, kokį jaučiu patekusi į kambarį, pilną žmonių, ir norisi tik isteriškai mirksėti ilgomis blakstienomis. Visa tai buvo, išgyvenau visu mažyčiu savo kūnu, bet šitos sofos niekada nemačiau ir joje nesėdėjau, nevėmiau ir nieko ta prakeikta pilkio pagalve nemušiau. O jausmas toks, lyg viskas būtų vakar, dabar, prieš vieną antrąją sekundės dalį. Vieną antrąją, nes visa sekundė per daug, jos metu jau suvoki, kokiame mele skęsti, o kokia nors aštuntoji ar šešiasdešimtoji per trumpi laiko tarpe[k]liai, kad apskritai ką nors suvokti.

Untitled, Franck Jessueld

Akimirkai tampu gyvatvore. Nesu ta, kuri mėgsta kitus užklupti iš nugaros, ir apskritai, iš priekio man viskas patinka daug labiau... Klasika nesensta. Nepakartojama. Bet čia aš iki drebulio noriu pabūti augalu. Augalai paprastai būna tokie: su kamienu ar keliais, arba kupstais, o čia – augalas plokštuma. Įnagininkas. Kažkokia įrėminta gebenė, kuria taip norėčiau pabūti, nes nežinau ar yra kas geresnio už buvimą kokybišku fonu kieno nors gyvenime. Visai kaip ta gyvatvorė tos merginos portrete. Portretas nekoks, beje. Toks, kaip kita manęs pusė pasakytų, šiuolaikiškas. Bet nekoks... Jis eilinį kartą imtų kliedėti apie megztinius ir pienes rankose ant aukštos uolos, kur fone – jūra. Ir kaip ji, ta su piene, nustelbtų viska. Durnas. Šitos plokščios gebenės ta mergiotė neperspjauna, bet ir nesistengia, tiesiog mėgaujasi gražiu fonu savo gyvenime. Argi nenorėtum, kad ir tavimi džiaugtųsi? Liūdna tik, jei džiaugiasi tik kaip fonu. Tada išvis – minoras. Bet aš norėčiau, kad manimi šitaip pasidžiaugtų ji – ta su kailiuku aplink baltą veidą. Ir vardas mano gražus būtų – kažkokia gebenė. Jis geriau išmano augalus, tai tu jo ir paklausk, jei įdomu, kas čia per plokštuminė žaluma, o aš ten, kitoje pusėje, įsivaizduosiu kad slenku tvora ir ryju visa, ką galiu apžioti, nes tokia mano prigimtis – augti ir vegetuoti. Vegetacijos periodu – gausiai laistyti... žiemai pridengti, nukirpti, nupjauti.

Untitled, Franck Jessueld

Nemėgstu galvoti apie atsisveikinimus. Paprastai apie juos negalvoju, nes dažniausiai aš neatsisveikinu – tik klausausi, kaip kiti man – gero kelio, iki, negrįžk ir nesirodyk, su dievu, mergaite, laikyk špygas, kad pasisektų gyvenime. Ok. Laikau špygas. Kišenėse. Nes mėgstu kelnes. Nežinau kas esu šiame Franck Jessueld kadre. Galimas daiktas, kad kažkoks daiktelis ant staliuko, kuris ten galbūt yra. Saga galbūt, iš tų žydrų marškinių, arba segtukas, kurį moteris, esanti su juo, ten paliko. O man kaip portalas į svetimą gyvenimą, svetimą atsisveikinimą, kas, kad sekundėlei. Kažkas mygtuką spaudžia, ir atsisveikina, nes vyksta ėjimas iš vienos erdvės į kitą, per tą šviesai pralaidžią skylę. Taip, tu man vėl priminsi, kad jis vis kalba ir kalbas apie Gaia’as ir kitokius demonus, bet kam rūpi. Šviesai pralaidi skylė čia yra tas falcetas, kurį kartais taip dievinu. Žiūriu, kaip kokia segė ant staliuko, ir galvoju – kaip pavydėtų H. C. Bresson’as šitos akimirkos Franck’ui. Ta koja ore man yra tikras lemiamas momentas. Mirsi arba ne. Krisi duobėn, nusivilks karvės akis gelmėn, ar sulūši iki paskutinio kaulelio, krisdamas į murakamišką šulinį. Galima sakyti, pas mane, nes šiuo atveju Franck’as mane paverčia šulinio dugnu, aš pačioje apačioje, žemiau jau nebeįmanoma, galiu tik spoksoti į tą keistą elektros instaliaciją vamzdeliuose. Ir arba tas žydramarškinis kris mano glėbin, arba sėkmingai atsisveikins su mechanine akimi ir keliaus savais keliais, džiaugsis jūra ir saule. Arba miesto panoramos jūra. Ir saule. O aš tykosiu kitų, įstrigusių tokiame decisive moment, kaip kokia šaltakraujė iguana.

Untitled, Franck Jessueld

Žiūri, matau, ir galvoji – ką dabar ji pasakys. Kaip čia būti? Paprastai. Būk žeme. Bet ne ta, tiksliau, būk ir ta, bet tuo pačiu būk ta žeme kuri tuos kalnus sustūmė. Girgždėjo, smaugėsi, galbūt vieną dieną verkė, kitą juokėsi, bet darbą savo neišvengiamą padarė. Ir jokio Sizifo. Kaip sustūmė, taip ir yra. Basta, finito, trololo. Ir pažiūrėk, žmogaus, koks menkas ir juokingas tavo kūrinys – balta plytų sienutė. Net aš ją perlipčiau. Juk sienos tam ir skirtos, kad per jas laipioti pamišėliams, ar ne? Na, nebent lubos ir stogas užkerta kelią. Tada tampu snieguole, kuri yra šiame kadre, susirasi pats, mielas drauge. Ji čia punctumas perregimas. Kai stogas trukdo perlipti tokią baltą žmogaus tvorą, tampi arba kalėdų seneliu, arba snieguole, susirandi nykštukų, priklausomai nuo to, kuria snieguole nori būti. Ir... pleveni dykumose tarp kalnų ir Franck‘o akies obuolio. Barstai akmenis, žydrynės spalvą kaitalioji, ir vis juokiesi iš sienutės. Kaip deramai išauklėta moteris. Prisidengi veidą truputį, kaip aš dabar, kai juokiesi, drovumą ranka, panašia į lietuvišką klevo lapą, prisidengi. Gera fotografija ši, joje karštis aitrus kaip raudonas pipiras, išdžiūvęs penkiskart ir sumaltas. Ar radai jau tai, kas badosi čia? Pitagoras badosi. Sienutėje yra kampas; aštrus, rodantis į kalnus kaip bažnyčios fasadas, kaip moteris, į vieną pasaulio šalių. Kadangi tai ne bažnyčia, o keturkampė plokštuma, kurioje esame dviese, tu gali nuspręsti, kuri tai pasaulio šalis. Aš moteris, ne tu, o net jei mudvi abi moterys, vistiek tu sakyk, į kurią pusę rodo. Punctumo skaudulys tame, kad kai atrandi snieguolę tame kampe, sienutė nustoja būti juokinga ir jos rodoma kryptis tampa svarbiausiu dalyku kadre. O rodo į kalnus. Kalnuose – viskas, ko dar nematėme. Klaustukai ir Tėbų rašmenų Q raidės. Ir dar vienas dalykas - kalnuose ramu.

Untitled, Franck Jessueld

Grafiškame piešinėlyje matau dvi spalvas. Įsivaizduoju, kad esu vardu Matilda, nes mane taip vadina Alt-j, šiuo metu ūžiantis mano galvoje. Įdomumo dėlei tampu rankšliuosčiu ties dešine jos koja. Žiūriu į Franck‘ą, į jos kūną, ir bandau suprasti, kokios rūšies tai peripetija. Geras žodis peripetija, ar ne? Netoli peripatetijos, panašiai kaip įsteigta įstaiga. Franck‘as įsteigia šią sceną mano galvelėje. Įsmeigia ir negaliu neatsiduoti tiems juodai baltiems trikampiams, velniop jos kūno ir sofos minkštumus. Grafika su manimi žaidžia mind-games visuomet. Paprastai pralaimiu, bet man patinka tokie žaidimai. Pralaimėjimo meistrystė irgi meistrystė, sakyk man ką tik nori. Nežinau, kodėl rodau tau šitą nuotrauką, jei atvirai. Juk joje tik subinė, pusė stalo, rankšluostis ir dirbtinės odos sofa. Na, ir juodi apatiniai. Peripetija čia jos stubure, kurį galiu nujausti tik po kelių minučių žiūrėjimo. Kadangi neturiu rankų ir tai plokštuma, belieka nosimi įsiremti į odą ir suskaičiuoti tuos asmeniškumo slankstelius. Ir keliauti tais slanksteliais rekomenduoju be žemėlapio, išankstinių nuostatų, kompaso, ir pamiršti viską, ką kada nors žinojai apie save ar ką kitą. Pamatysi visai kitą pasaulį. Šypsodamasi verčiu tau kitą fotografiją.

Untitled, Franck Jessueld

Taip, tai padangų krūva. Ir nebe Ukrainos barikada, apie kurias jis tiek daug kalbėjo. Tai šiukšlynas, kokiu nežinau, ar tau teko kada nors pasijusti. Kai viskas, kas lieka iš tavęs – kūno, minčių, norų, svajonių, ketinimų – kalnas gumos ir raudonos spalvos bagažinės dangtis. Kur bestum pirštu? Į padangas iš viršaus, kad jas kaip žiedus ar baronkas ant pirštukų susiverti, o bagažinė puiki segė. Šiukšlyno milijonierė, blet. Aš taip galvoju, man patiktų pasipuošti, o tas raudonas dryžis, šviesos atplaiša juostelėje, būtų mano suknelės akcentas. Štai ir viskas, Franck‘ai.

Untitled, Franck Jessueld

Įdomu, kiek kilometrų jie nuėjo. Gal du, gal penkis, gal trisdešimt metrų, o gal riedėjo penkiolika kilometrų ir du šimtus metrų iki čia, ir kai buvo įšaldyti kadre, buvo nuėję varganą metrą. O kiek telpa į varganą metrą? Daug – gali net keturias naktis su dienomis sutalpinti į metrą, arba gabalą miško, parko, ar kaip tai besivadintų, ir kažkieno tikriausiai apleistą dvarą. Na, ir tuos du, aišku. Du jie, matai? Iš pėdų nesimato, per mažai sniego, bet nugaros dvi, ir dar viena nugara už fotoaparato. Šitame svetimame prisiminime galiu samčiais semti drėgmę ore; tą nuojautą, kad artėji prie užkaltų langų; jaudulį, norą prisidegti cigaretę. Vien žiūrėdama surūkiau ne vieną, o kaip jiems ten... Greičiausiai būčiau koks paukštis arba kankorėžis čia. Paukštis – banalu, bet patogu, nes matyčiau viską iš kur noriu ir kaip noriu. Kankorėžis pernelyg statiška ir beviltiška, nes vienintelis būdas keliauti – su liūdna vovere arba vėju. Nedžiugina nei viena, nei kita. Imu viduriuką – būsiu paukščiu, kurį kliudė kas nors panašus į Biliūną, ir dabar beliko gulėti kaip kankorėžiui, tik manęs ni voverė, nei vėjas nesineš. Taip įstrigti šitoje scenoje norėčiau, nenorėčiau būti ketvirtu žmogumi ar vienu iš jų. Na, gal pačiu fotoaparatu, bet čia jau visai... kas kita. Pasiliksiu prie kliudyto paukščio mizanscenos, gražus tragizmas joje. Kaip tik ėmiau galvoti apie labai sąmoningai kliudytą paukštį-žuvėdrą, bet čia žuvėdrų nėra, greičiausiai, ir aš kokia paprasta zylė. Žodžiu, guliu kažkur kaip chameleonas mirtinai užsimaskavusi miškui ant plikės, ir skaičiuoju svetimus kilometrus.

Untitled, Franck Jessueld

Jungiu Lana del Rey dainą „Ride“, su visa ilga įžanga ir kalbomis, pabandyk pažiūrėti į šitą fotografiją su tuo garsu ausyse. Juokas ima, ar ne? Kai buvau vaikas, tokių nebuvo, buvo tik supami tokie, mediniai. Kai užaugau, visada norėjau ant tos spyruoklės pabūti bent kartą. Nedrąsu visuomet, taip pat nedrąsu kaip tais kartais, kai reikia svetimam vyrui pataisyti kaklaraištį ar užsegti kokią sagą. Ar nubraukti ašarą nykščiu. Visada susiduriu su tuo pačiu jausmu – apsnigta ir niekada nebeatkasiama viltimi ir jos kažkokiu žuvišku gulėjimu kokio purvino katino bliūde. Tik ta stop-juosta man lieka kaip siūlas keliui atgal rasti, raudonai baltas dėmes sekant. „Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia. Sakykime, kad krito pirmasis tų metų sniegas. Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas“. Pacitavau, bet nesakysiu ką, gal tu žinosi, o gal ir ne, visai nesvarbu. Raudonas su baltu maišosi taip pat, kai esi laimingas ir suki ratą po rato be sustojimo tol, kol juokiesi kaip beprotis, bet svarbiausia visame šitame rašinėlyje – su raudonu ir baltu, ir dar ne viskas. Laukite tęsinio, ladies and gentlemen, gal jau sniegas nutirpęs bus, o tavo basus padus žolė baksnos, o ne nuvytę daržo rezultatai.

Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e

Auto-foto-grafija ir nerišlūs Juditos pirštai

Autoportretas su bala

Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau, sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas - didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti, nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas... Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai kalbamės apie fotografiją.

Autoportretas - maišas

 Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta, kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena, kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam. Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais – tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.

Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas

Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose, užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti. Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.

Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija"

Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono, bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime, kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...

Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies. Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi, kurios vardas fotografija.

Autoportretas - Mano batai

 Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija. Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A. Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus. Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V. Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti, neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai – nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.

Autoportretas su veidrodžiu

Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia, čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save – nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama galva.

Autoportretas su altorium ir šaka

Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu, balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi, dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando. Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes, tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.

Autoportretas - Nissan Almera

Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga, nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius. Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką, sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu. Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos, laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių. Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave. Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje, jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems – nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis. Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus, nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man, o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.

Autoportretas

Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą, apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais, kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau, ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis. Geros širdies, su lengvu permušimu, bet šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau dabar, bet kada nors...

Autoportretas su pleistru

Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete? Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga. Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru, vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas. 

Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22