Pokalbis apie fotografiją, laidotuves ir žmones

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mano tėvo laidotuvėse prieš 12 metų fotografo nebuvo. Viskas vyko kelias dienas, kaip ir jo tėvo laidotuvėse - kad spėtų atsisveikinti draugai. Paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai liko tik šeima, jauniausia tėvo sesuo sukvietė visus prie karsto. Žiūriu, stovi jos vyras su muiline, o ji sustatinėja mizansceną. Ką čia darot? – klausiu. Ir tu stok, turėsim atsiminimui, - man atsakė ji. Sakiau, kad tėvui tas cirkas nepatiktų. O ji man vis vien - stok ir tylėk. „Jeigu jums nesvarbu, ką jūsų brolis galvojo, ir nepasitikite savo atmintimi, fotografuokitės, bet manęs čia nebus“, - pasakiau ir išėjau. Kilo isterija. Kiti, kad nuramintų šeimos lepūnėlę, fotografavosi. Dar pridūriau – „tik pasistenkit, kad aš tų nuotraukų niekada nepamatyčiau“.

K.:- Žinau apie ką tu. Savo tėvą laidojau sausio mėnesį, irgi panašių reikalų buvo, tik aš tyliai ištvėriau. Man apskritai buvo nesuvokiama visa žemaitiška laidotuvių procedūra.

D.: - Savo tėvą laidojau irgi sausio mėnesį. Pabandyk susirasti S. Parulskio novelę, ar apsakymą apie tėvo laidotuves, nepamenu pavadinimo. Gal kažkaip panašiai ir bus. Pamenu, net sukrėtė, kaip panašiai jaučiausi.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Po ranka turiu tik „Sraigę su beisbolo lazda“. Kiek prisimenu, ten tekstai vietomis tokie naivoki, tai turbūt tas apie kurį kalbi yra kitoje knygoje kažkurioje. Paieškosiu.

D.: - Nepatikėsi, aš dar iki šiol vietomis naivokai elgiuosi.

K.: - Tikiu. Prieš žiemą reikėjo apsispręsti, kuria tema rašyti darbą akademijoje. Darbą pradėjau rašyti dar tėvui gyvam esant, jis pats man ir padovanojo tą savo negatyvų archyvą. Žinai, paprasta kartoninė dėžutė su dafiga fotojuostų. Šiaip jau turėjau numatęs tokią menotyrininkišką šabloninę temą – Kauno Neries krantinė fotografijose. Bet kažkodėl nutariau, kad nifiga – reikia pramankštinti tėvo archyvą, gi ne šiaip sau jis man jį davė. Buvau užmetęs akį į jo turinį vos tik gavau, bet pernelyg stipriai nesigilinau. Pagalvojau – o, puiku, rašysiu apie „buitinę fotografiją“. Tipo šeimos albumai, negatyvai, archyvai ir t.t. Kaip įrankį turėjau tėvo archyvą ir pradėjau kažką rašinėti ir skaityti. Kai sausio mėnesį sužinojau, kad viskas, tėvui rankos nebepaspausiu, ėmiau žiūrėti, skenuoti ir kažkokioje moralinėje komoje per netekties spazmus vistiek bandžiau visapusiškai gilintis į tos dėžutės turinį. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten tiek daug laidotuvių fotkių. Paklausiau senelio. Papasakojo, kad jis pats fotografuodavo laidotuves, o kai sūnui sukako dešimt metų, davė jam fotoaparatą ir ėmė tampytis jį fotografuoti laidotuvių po visą žemaitiją drauge. „Kad žinotų, kaip „kapeiką“ uždirbti“, - sakė. Tokiu būdu gavau kelis šimtus metrų svetimų ir savų laidotuvių kadrų ir tapo aišku, kad mano tema – laidotuvių fotografija. Kažkokia lieva, skaudi, nemaloni tema. O žinai, aš vis pagalvodavau tada, kad va, aš rašinėju apie laidotuvių fotografiją tik ką palaidojęs ilgametį laidotuvių fotografą, o gyvenimas už kampo iš manęs juokiasi.

E.S. archyvo fotografija

D: - Ne ne, vyruti, tu čia labai įdomų dalyką darai. Tai, kas asmeniška, yra labai vertinga. O dar toks tyrimas! Aš tokių fotografijų ir albumų irgi esu labai daug prisivartęs vaikystėje landžiodamas po senelių stalčius. Jos šiurpios. Visada stengdavausi praversti, bet nejučia užsižiūri į kokį nabašnyką labai, labai ilgam. O po to į tuos pozuotojus šalia, kurių daugumą pažįsti. Turbūt dar tada, būdamas vaiku, žinojau, kad tame niekada nedalyvausiu. Bet gi žiūrėjau. Keista man. Pavyzdžiui, fotografas Afganistane pribėgęs fotografuoja mirštantį, po to gauna Pulitzerį. O kaip čia su morale? Tipo, toks darbas, profesija? „Kapeika“, kaip tu sakai? Mano tėvas, be to, kad buvo inžinierius, grojo triūba gamyklos orkestre. Žinau, kad keliose laidotuvėse yra ir pats grojęs. Chaltūra, kaip jie sako. Kapeika. Kai man buvo septyniolika, tėvas įėjo į mano kambarį ir visiškai „ne į temą“ sako, - „kai numirsiu, pasirūpink, kad per laidotuves pučiamųjų nebūtų, geriau paleisk styginius iš mago.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Va taip va. Mano tėvas panašiai sakė. Matyt, būdamas žemaičiu puikiai žinojo, kaip jie triūbija tris paras. Jis buvo man sakęs: „Nu nachui tas dūdas... Geriau jau A. Pugačiova arba „Nu, pogodi!“ muzikėlė.“ Tiesą pasakius, tai turbūt buvo pirmos rimtos laidotuvės mano gyvenime. Gal dėl neįprasto bendravimo ir santykio su tėvu man nebuvo nei baisu, nei liūdna, bet jaučiausi keistai – tarsi žemė po kojomis ėmė ir suminkštėjo. Galvojau – gyveni, gyveni, ir bam, supranti, kad viskas yra chujnia ir gali baigtis bet kada, nors ir dabar. O paskui sėdėdamas ant šaltų bažnyčios grindų ilgai galvojau, kodėl apskritai egzistuoja visi tie laidotuvių marazmai – pietūs ir visa kita. Man atrodo, laidojimas toks gana privatus dalykas. Turiu minty tai, kad su savimi išsišneki, susidėlioji viską į vietas, išsiaiškini, atsisveikini su žmogumi ir eini namo. Vienas košmariškiausių dalykų tą dieną buvo matyti raudančius ir į kapo duobę lipančius savo tėvo tėvus. Viskas vyko praktiškai Latvijos pasienyje, ir turbūt net estai girdėjo gailų šauksmą: „Leiskite mane į duobę, aš vaiko vieno neužkasiu.“ O po visko jie užvalgė kotletukų, barščių, išgėrė šnapso, ir pasipylė anekdotai ir kažkokie keisti bandymai iš visko padaryti prikolą. – „Gal tau, vaikeliukai, sumuštinį su „ikra“ sutept?“ Sėdėjau ir nežinojau, ką jiems atsakyti.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Aš tai daug mačiau tų laidotuvių. Visur tas pats su kotletais. Kai buvau jaunesnis, pykdavau, o vėliau pats sušalęs kojas žiemą valgiau kotletus po draugo laidotuvių. Ir šnapsą gėriau. Kas tai – degradacija ar tradicija? Na, Afrikoj kai kurios tautelės apsipučia ir su šokiais neša laidoti tėvą. Kad jam linksmiau būtų keliauti į dausas. Ką čia gali žinoti...

K.: - Man atrodo, kad čia, kaip ir visur kitur, labai savanaudiškai žiūrima. Turiu minty tai, kad tie, kurie laidoja, dažniausiai verkia ir rauda ne dėl žmogaus. Jiems savęs gaila. Taip. Beje, man labai patiko šiandien išgirstas vieno žmogaus pasisakymas, jog jis tiesiog vengia laidotuvių. Nesvarbu, ar mirė artimas, ar ne, jis stengiasi nenueiti į laidotuves. Aišku, tenka susidurti su žmonių nesupratimu ir t.t., bet aš galvoju, kad tai turi būti kiekvieno asmeninis reikalas. Beje, močiutės laidotuvių fotkes tam irgi naudoja – „neatsimenu, ar jis buvo Marytės laidotuvėse ar nebuvo. Palauk, einu pažiūrėsiu.“

D.: - Šiaip žmonės praktiški yra. Aš ir karstą ne vieną kartą esu nešęs. „Va, tu tinki pagal ūgį, imk kampą.“, - pasako ir neši. Jo jo. Nuo to, buvai laidotuvėse ar ne, priklauso pagarbos kaime tau lygis. Giedoriai iš to gyvena irgi. Kaime garbė buvo giedoti laidotuvėse.

K.: - O iš visų laidotuvių, kiek prisimeni, ar bent kartą matei užsakytą fotografą? Ne šiaip vietinius su fotoaparatais, o kaip vestuvėse – nupirktą žmogų?

D.: - Jo, buvo. Per senelio laidotuves. Labai greitai viskas padaryta buvo. Fotografas buvo tylus kaip žemė, o šeimos keitėsi prie velionio. Visi kaip susitarę gailias akis į jį nukreipdavo.

K.: - Aš vis  žiūriu į tuos archyvinius kadrus ir galvoju – įdomu, ką jie galvoja, visi tie, stovintys šalia karsto.

D.: - Nieko negalvoja. Galvoja apie viską, tik ne apie tą karste.

K.: - Kai kurie apsiverkia.

D.: - Ir matyt labai džiaugiasi ta nuotrauka.

E.S. archyvo fotografijos

K.: - Skaičiau, kad buvo toks prietaras – kai giedant vieną iš giesmių, visiems stovint, užgęsta kažkuri žvakė, žmogus, stovintis arčiausiai užgęsusios žvakės mirties bus paliestas sekantis. Negaliu apie tai negalvoti, nes žiūrint tas nuotraukas toks vaizdas ir susidaro – visi žiūri į tą žvakutę ir, atrodo, beveik patys ją ir pučia, jau laukia, kada ta nelemta gyvenimo įtampa baigsis. Net nežinau, kas tai yra – gal senas ir po truputį nykstantis mentalitetas? Kaip ir kalbant apie tai, ko prašo žmonės, prieš numirdami, ar šiaip galvodami apie savo laidotuves. Gimsta žmonės su mirties idėja, gyvena apie mirtį galvodami ir miršta lygiai taip pat. Visą laiką viskas blogai – sninga, reiškia jau metas mirti. Močiutės sako, kad jei karvės blogai ėda – reiškia mirsim. Varna į langą pabarbeno snapu, viskas, pyzdec, mirsim. Karoče, visi mirsim. Močiutės ir diedukai gyvena, juodai dienai kaupia, į kojinę deda pinigą. Tada sulaukia tokio amžiaus, kai jau net ir verkti, kad mirsim, užpisa, ir nusiperka grabą, įkapėms gražius rūbelius, naują, lenkišką, blizgantį plastikinį rožančių, ir šventą paveiksliuką, - „oj, atgulsiu, oj, kaip aš atgulsiu, oj, kaip bus.“ Viską pasideda svirne ir kasdien dulkes šluosto, laukia, glosto tą grabą. Kiek prisimenu kaimus, kuriuose lankydavausi ir tebesilankau šiandien – visur tas pats. Jie didžiuojasi tuo ir nusiveda parodyt, prie to pačio maršruto einant apžiūrėti agurkų, pomidorų ir kiaulių. Ok. Grįžtam prie nuotraukų. Šiaip jose viskas atrodo kaip numirėlių traukinys. Fotografas stovi tame pačiame vagone su numirėliu ir važiuoja pro tas bukas mordas, kurios, blet, žiūri bet kur – į traukinio ratą ar vagono konstrukciją, bet tik ne į nabašnyką. Kai žiūri į juostą kaip į vieną kūną, vaizdas toks: kadras ant kadro kaip filme, keičiasi veidai prie karsto, pagal visas įmanomas hierarchijas – tėvukai, senoliai, vaikai, pusbroliai, broliai ir visi kiti.

D.: - Aš ir sakiau, kad mane gali sudeginti ir į Folgers kavos induką, kaip „Big Lebowski‘yje“, ar bet kokį, kokį ras. Ai, bet vistiek kaina panaši. Ir dar žinai, svarbu be didelių ceremonijų. Išvis be ceremonijų būtų idealu, bet su tuo Folgers jau vistiek būtų ceremonija, tik kitokia.

K.: - Taip, bet kuriuo atveju ceremonija. Žinai, kaip būtų be ceremonijų? Kaip vienoj Parulskio novelėj – senis numirė ant taburetės, ir taip ir liko. O tada jį kiaurai peraugo medis. Bet blemba, kai taip pasakoji, tai ir čia ceremonija...

D.: - Nu jo. Maždaug, aš irgi krūtas, man pochui, galit susisukt mane į kasiaką.

K.: - Geriau pagalvojęs nežinau nė vienos istorijos be ceremonijų. Net literatūroj mėgstamas „supūsiu su kirminais ir mane suvalgys varlės“ yra ceremonija.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Per mano draugo laidotuves, kuris pasikorė prieš kokius septynerius metus. Priešistorė. Jis atėjo pas mane penktadienį ir sako:

- Man pizda, neatlaikysiu.

- Palauk, grįšiu iš vestuvių ir jei vis dar norėsi, aš pats tave nušausiu, - atsakiau.

Skambina man esant tose vestuvėse, begeriant jau kelintą dieną, sako – jis tą padarė. Verkiau, žinoma, girtom ašarom kokias penkias valandas kratydamasis namo. Tai va. Irgi buvo žiema, laidojom Ramygaloj. Rauda mergelės, artimieji, kolegos. Aš stoviu atokiau, gerokai per plonai apsirengęs, šalta. Žiūriu, kitas draugas irgi per plonai apsirengęs ir kratosi – ir nuo šalčio, ir iš juoko, bando tvardytis. Akimis man rodo į vieną duobkasį, kuris megztinį į kelnes susikišęs, o per atsegtą kelnių užtrauktuką to megztinio gabalas kyšo. Nors mirk iš gėdos. Geras gi draugas buvo, vienas geriausių. O juokas per jo, ne ko kito, laidotuves, isteriškas. O dar veidas duobkasio pachmielnas, bet pamaldus, nes gi klebonas kažką vapa sušalęs. Vot i vse dela. Pakvietė į gedulingus pietus. Aišku, kad nuėjom, net nubėgom, nes baisiai šalta ir niekas į Vilnių neskuba parvežti. Prasidėjo: kotletai, degtinė, galiausiai prie kažkokio jauno kunigo prisitryniau ir jis parvežė mane namo į Vilnių. Laidotuvės...

E.S. archyvo fotografija

K.: - Nu jo. Turbūt daugeliui keistai skambėtų tavo istorija ir matyt net pyktų ant tavęs už visa tai. Bet tavo draugas nebūtų pykęs.

D.: - Jis tai tikrai nebūtų pykęs. Be to, tai tikrai geriau negu lipti į duobę, o vėliau prisigėrus žviegt iš laimės.

K.: - Dabar pagalvojau, kad visoj šitoj istorijoj žiauru turėjo būti tau suvokti, kai sužinojai, kad buvai labai arti, kai reikėjo, bet nepadėjai.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mačiau aš irgi lipimų į duobę. Alpimų irgi. Žmogus ir paprastas gyvūnas ir sudėtingas tvarinys. Nesuprasi, kur laužia dramą, kad palikimo daugiau atriektų, o kur iš tiesų isterija apėmė.

K.: - Žinai kas man dar neaišku? Tavo pasakotoj istorijoj tas žmogus buvo draugas, jus kažkas siejo, kažką veikėt, buvot. Tu žinojai, kas jis per žmogus, va, dabar gali drąsiai pasakyti, kad jis tai tikrai nebūtų pykęs už žvengimą iš duobkasio klyno. Mano tėvo atveju žiauru buvo tai, kad jis jaunas būdamas viska susigadino, sėdo, išėjo ir liko niekam nereikalingas- darbo nerasi, šeimos nebėra, daug varveklių nuvarvėjo per tą laiką, grąžint nieko negrąžinsi, bet nu ką, gyveno žmogus, darė ten sau provincijoj spektaklius, kažką veikė. O visi visą laiką engė, vengė ir visaip kitaip važiavo ant žmogaus – tu čia tą supisai, aną. Aš irgi tos pagiežos atsikandau, dėl to ir mes kitaip bendravom nei paprastai tėvas su sūnum bendrauja. Bet ryšį vistiek palaikiau, kalbėdavomės, susitikdavom, jokio pykčio nelaikiau. Ir tėvui mirus, tie patys besipiktinantys juo giminės man pradėjo skambinti ir aiškinti, kaip blogai, kad aš dar neatvažiavęs prie tėvuko mirusio pasėdėt. Vilniuje tuo metu buvo toks periodas su begale kraustymosi ir statybomis, ir negalėjau taip mesti savo dar, ačiū dievui, gyvos mamos su visais reikalais ir išvažiuoti. Todėl ten nesėdėjau ir, kaip jie, tris paras neblioviau. Kai su broliu atvažiavom  paryčiais laidotuvių dieną ir įėjau į salę – visi nutilo, o aš einu pas tėvuką ir galvoju – visai kaip į save žiūrėčiau. Buvom labai panašūs. Žinoma, išgirdau daug priekaištų – kaip aš taip galėjau, juk tai mano tėvas, jie čia dvidešimt valandų jau verkia, o aš ką, čimodanus namie su mama kraustau. Sakau jiems: „Debilai jūs, su žmogum kol gyvas būt reikėjo ir apie jo svajones pastatyt spektaklį Jurbarko kultūrnamy pakalbėti, irgi kol gyvas buvo.“

D.: - Čia tas pats, kaip su mano tėvo seserim. Aš nesifotografavau. Ji man sako: „Tu dar verksi, kad neturi šitų nuotraukų.“ Aišku, aš jai nepriminiau, kai prie mirštančio tėvo, atėjus mamai, ji tyliai sakė: „Žinai, gal jau reikia pagalvoti kiek maisto laidotuvėm, gal jau kiaulę užsakinėt reikia...“ Man atrodo, kad mes jau parašėm tau darbą.

K.: - Jo, beveik parašėm. Tik nuo fotografijos nukrypom. Karoče.

D.: - Jo, karoče, labanakt.

K.: - Prieš labanakt dar biškį. Vienu metu giminaitis išsitraukė Chesterfield  cigarečių pakelį ir padavė man. Sako: „Čia paskutinis tavo tėvo cigarečių pakelis ir paskutinė cigaretė. Galvoju, reikia tau atiduoti ir tu žinosi ką su tuo veikti.“ Tėvas man visada asociavosi su šitais dalykais – jis visada rūkė ir visada fotografavo arba filmavo. Dabar turiu du brangiausius jam dalykus – cyzą ir fotkes.

D.: - Surūkei?

K.: - Ne.

D.: - Išbyrės.

K.: - Neišbyrės. Su visu pakeliu tą cigaretę sukišau į stalinį laikrodį ir saugau lyg kokią urną.

Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Pravdoliub Ivanov/3 kvadratiniai metrai švaros

Pravdoliubov Ivanov