 |
| Untitled, Michelle Anderson |
Lubos, atrodo, aukštos, ir žmonės mėgsta augalus. Ir ne
šiaip augalus mėgsta – juos “išstato” kaip kokius kūrinius, ant specialaus pjedestalo,
sakykime, podiumo augalams. O ten viskas komplikuota ne mažiau, nei gyvenime – sluoksnis ant sluoksnio medienos, molio, galbūt plastiko, nematau. Lubų aukštis man čia aktualus buvo dėl to, kad bandžiau įsivaizduoti, kokio ūgio podiumas. O gal kitame kampe dar kas barokiškesnio dedasi... Įdomu, ar kada nors yra galvoję apie baroką savo namuose. Užtektų
lengvo stumtelėjimo, ir viskas sugriūtų nepalyginamai skaudžiau už kortų
namelį ar kokį nors vaikų ilgai krautą namelį medyje, ar kokį lizdą. Buitinis konfliktas, kurio metu kažkas atsirėmė į grubų palangės
dekorą, metė lėkštę ar kokią prabangiai atrodančią žvakinę (neabejoju, kad tuose namuose bent vieną tokią rasčiau) arba koja kliudė visą stovą, truktelėjo už gyvos žalios galūnės bandydami nenusiploti, ir
viskas tykšta žemėn, įskaitant ir tą kuris stengėsi laikytis gamtos. Bet vazone
vykstantis harakiris jau pasirengęs išsitiesti ant žemės, kuri tikriausiai
sena, medinė, ir bjauriai lakuota. Ir kažkodėl galvoju, kad kur nors ant tų grindų išsiliejęs pienas. Gal tik ne tą žodį vazono turiniui pavartojau. Ne harakiris
čia, o doras seppuku. Kaip ten bebūtų, nors viskas čia buitiška, bet ašmenys vazone leistų
nusibaigti tik garbingai, kinietiškai, „aukštoji mirties mada“ kažkokia, o ne
gėdingai persirėžus pilvą palikti save dvokti ten kampe ant lakuotų grindų ir
nelygiai tinkuotų sienų. Štai taip kvepia barokas XXI a. fotografijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą