Josef Fahrner ir negyva Europa

First date ended in a disaster, Josef Fahrner

Su Josefu susipažinome netikėtai – pasimatyme, kuris baigėsi tragiškai. Kaip dažnai darau, blaškiausi po flickr‘ą, ir pamačiau į prabangą pretenduojančias kėdes, raudonai padengtą stalą ir butaforinę širdį ant sienos prie lango. Tik ant stalo vietoje kokių nors romantiškų pietų ar pusryčių gulėjo gabalas lubų, užuolaidos karnizas kaip koks skriestuvas išsižergęs už stalo, ir viską vainikuoja siaubingas šviestuvas, atrodo, dar besisupantis ant laido. Esu matęs ne vieną ir ne du autorius, fotografuojančius apleistas vietas, tačiau šis mane sustabdė geram pusvalandžiui. Žinoma, po to pusvalandžio sekė daugiau laiko, bet pirmasis įspūdis abejoti neleido – reikia pasikalbėti. Taigi, šioks toks mano ir Josefo pokalbio fragmentas tau paskaityti.

-          Labas, Josefai.

-          Aha, labas. Ir Fahrner mano pavardė, jeigu ką.

Moderraum, Josef Fahrner

-          Mes čia kalbėsimės apie fotografiją ir apleistus objektus... gal nori pasakyti ką nors prieš tai? Kam nors linkėjimų perduoti?

-          Ačiū, nelabai. Gal nebent kam nors bus įdomu, kad aš ne vokietis, o austras, o Vienoje gyvenu tik dabar – gimiau kažkur Austrijos kalnuose.

Abgebrochenes Gebaude, Josef Fahrner

-          Jo, daug kas galvoja kad tu vokietis. Aš irgi taip galvojau, kai pirmą kartą žiūrėjau tavo fotkes. Bet kiek suprantu tavęs tai per daug nejaudina. Apie ką yra tavo kasdienybė? Ką veiki be fotkinimo?

-          Paprastai dirbu nuo pusės vienuolikos ryto iki vėlaus vakaro. Be viso to leidžiu laiką su savo mergina arba kompiuteriu. Dar einu pasivaikščioti ir džiaugiuosi gamta. Arba keliauju, jei užtenka pinigų. Paprastai man to pakanka.

-          Faina. Neskambi pretenzingai. Paklausiu banaliai, bet tai neišvengiama pokalbio dalis - tai kaip ten viskas prasidėjo su tuo fotiku tavo rankose?

Glaskastem im Glaskastem,  Josef Fahrner

-          Ką aš žinau. Man buvo dešimt metų, su tėvais keliavome į Osijek Kroatijoje. Ten buvo ką tik pasibaigęs karas, ir mes lankėme berniuko, kurį globojo mano tėvai karo metu, šeimą. Manieji tėvai turėjo paprastą “point and shoot” fotokamerą ir jos nuo manęs nepaslėpė – tikriausiai tai buvo klaida.

Socialgebaude, Josef Fahrner

-          Tu ėjai visur kur negalima ir fotkinai kas papuola?

-          Aha. Mane taip žavėjo subombarduoti pastatai ir visos tos nusiaubtos teritorijos, kad po kelių minučių likdavau su išfotografuota juostele ir norėdavau dar. Galiausiai tėvams teko mane prižiūrėti labiau nei visada, nes aš sunkiai valdžiausi neidamas į tuos pastatus. Aišku, tai ne pati geriausia vieta vaikams žaisti... nors tuo metu man atrodė kitaip.

-          Sakai, klaida buvo...

Archiv, Josef Fahrner

-        Tėvai nutarė man kameros nepirkti dėl to, kad fotografuodavau, jų manymu, į kairę ir į dešinę be jokio tikslo ir prasmės, kitaip tariant, gadindavau juosteles. Tad visos Kalėdos ir gimtadieniai man siejasi su neišsipildžiusiomis svajonėmis.

-          Bet svajonės gi kažkada išsipildė.

-          Jo. Būdamas šešiolikos išvažiavau dirbti į Vieną, ir,be abejonės, pirmasis mano pirkinys buvo... spėk kas. Skaitmeninis fotikas. Patenkinau norą fotografuoti viską ir visada, bet gana greitai supratau, kad fotografuoti vien “gražius dalykėlius” yra nuobodu ir vėl grįžau prie vaikystės susižavėjimo objektų – apleistų ir suniokotų vietų. Vis pagalvoju, kad dėl to grįžimo kalti mano sapnai, bent iš dalies – daugelio jų veiksmas sukasi sugriuvusiuose namuose ir visaip sunaikintose vietose. Įstrigo galvoj amžiams, turbūt…

Ein Boot im AKW, Josef Fahrner

-        Suprantu. Bet dabar tavo “gražiais dalykėliais” tapo visi sugriuvę, nugriuvę, sulūžę ir kitokie. Savotiška fotografijos mokykla, sakyčiau. Esi savamokslis, ar mokeisi kažkur fotografijos? Kažkodėl numanau, kad viskas išsirito iš kiaušinio ir be mokslų…

-        Tu teisus. Jokio meninio išsilavinimo neturiu ir nežinau ar norėčiau turėti. Esu mėgėjas savamokslis, neturiu jokių ambicijų tapti ar vadintis profesionalu ir tuo didžiuojuosi.

-         Tau irgi atrodo, kad fotografijos mokytis kokioje nors įstaigoje – beprasmiška?

-         Aš nežinau. Man net neįdomu, ar kam nors tas išsilavinimas reikalingas ar ne. Turėdamas omenyje savo pragmatišką požiūrį į gyvenimą įsivaizduoju, kad teorinis fotografijos mokymasis man būtų kirtęs per kojas, rankas, ir kitas galūnes, turėčiau kalną problemų ir, įtariu, galiausiai išvis nenorėčiau fotkinti.

-         Gerai, kad nesimokei ir dar pakeli fotiką. Sveika. Žiūrint tavo darbus susidaro įspūdis, kad visa Vokietija ir Austrija yra apleistos dykynės.

Schlafplatz, Josef Fahrner

Zugeschissene Kuche, Josef Fahrner

-          Haha. Vien vietų paieškos ir radybos yra didelė viso smagumo dalis. Žinau, kad nori klausti “Tai kaip tu jas randi? Iš kur tiek daug?”, todėl atsakysiu iš anksto. Paprastai lengviausias būdas ką nors surasti yra važinėtis be navigacijos nepažįstamomis vietovėmis. Bet būna visaip, pavyzdžiui, apie kai kurias vietas sužinau skaitydamas laikraščius ar dar kokią spaudą, arba browsindamas internetą. Ir, aišku, chebra, kuri irgi domisi visom tom apleistybėm, irgi padeda.

Feschoform wirkt enorm!, Josef Fahrner

-          Šiaip tai norėjau klausti, ar dažnai išvažiuoji iš “komforto zonos” – kokią kitą šalį ar panašiai, bet ačiū kad atsakei į tuos klausimus.

Bauerliches Schlafzimmer, Josef Fahrner

-          Prašom. Kadangi Austrija nėra turtinga apleistomis vietomis, nuolat važinėju į Vokietiją, Italiją, Slovakiją ar Belgiją. Todėl tavo teiginys, kad Austrija ir Vokietija atrodo apleistos šiek tiek neteisingas… Nes Austrijos ten mažai, Vokietijos užtenka, bet tada jau reikėtų sakyti – pusė Europos apleista.

-          Skamba pasakiškai. Dar toks momentas… Kai tik atradau tavo fotkes ir jas kam nros rodydavau arba pasakodavau, sakydavau, kad Josefas fotkina kažkokį apleistą industrinį interjero peizažą arba peizažo interjerą, nežinau. Skamba idiotiškai, bet tie žanrai tavo darbuose susivynioję į tokį vyniotinį, kurio atsipjauti lengva, bet atskirti kur kas nelabai. Kada nors fotkindamas kokį sugriautą kambarį galvojai, kad vaizdo ieškiklyje žiūri į kažką panašaus į peizažą?

Hot stuff..., Josef Fahrner

-          Man atrodo, kad čia tiesiog sutapimas. Mano flickr’e yra ir peizažų, tiksliai… Bet internetą, ypač flickr’ą, aš naudoju kaip stalčių nuotraukoms laikyti. Ten nelaikau tik nuotraukų su žmonėmis. O apie tą peizažizmą… Gal ir galima “apleistose” fotografijose rasti peizažo fotografavimo principų. Aš labai mėgstu, ar gal tiksliau būtų sakyti, jog esu visiškai  apsėstas, vaizdinių, kur natūrali gamta pasiglemžia žmogaus sukurtus objektus. Dievinu post-apokaliptinį apžėlusių, kadaise apgyvendintų ir naudotų vietovių, vaizdą. Nors dabar kai paklausei, tai ne tik peizažą, bet ir architektūros fotografiją čia galima įžiūrėti…

Gewachshaus, Josef Fahrner

-          Maladec. Aš manau, kad šiaip ar taip visa fotografija apskritai yra tokia susisukusi į vieną kūną šiais laikais, kad žanrais išsiskersti nebeišeina niekaip ir niekam. Nebent kalbėsim apie klasikus… Bet apie juos nekalbėsim. Haha. Ok, kad jau apie klasiką prakalbom, tai paklausiu dar vieno tradicinio reikalo. Ar man pasirodė, ar visos tavo fotkės tikrai  juostinės? Kodėl nefotkini skaitmena? Patogu gi, įbėgai, šovei į patamsį, ir pabėgai…

-          Oj… Aš turiu bent tris tris rimtas priežastis fotografuoti juosta. Visų pirma, tai švelni šviesa ir “ypatingos” spalvos.

Roter Raum, Josef Fahrner

-          Bet gi yra photoshopas, dar kas nors, galimybių imituoti juostą begalės. Ar čia principo reikalas?

-          Pats tu principo reikalas.  Man atrodo būtų pernelyg daug darbo ir “pisliavos” bandant tai imituoti skaitmeniniame atvaizde. Nors tai ir įmanoma, bet kam imituoti, jeigu vietoje laiko gaišimo galima tiesiog eiti ir padaryti?

-          Susigėdau dabar. Kaltinamu žvilgsniu žiūriu į save ir į liaudį, ir retoriškai klausiu – kodėl? Gal dėl tingumo ir darbo su juosta preciziškumo…

-          Tai va. Čia antra priežastis. Apie preciziškumą imi galvoti, kai esi toks kaip aš – fotkinantis non stop. Mano begalinis fotografavimas mane veda link juostos natūraliai, nes ji mane sulaiko nuo šlamšto gamybos pertekliaus.

Decken - und Bodenbeleucjtung, Josef Fahrner

-          Šlamšto?

-          Nu, žinai, kai prifotkini šešis gigabaitus medžiagos, ir paskui penkis ištrini, nes reikalingas tik vienas…

-          Mhm.

-          Juostoje kiekvienas kadras brangus, tiesiogine to žodžio prasme, jis kainuoja.

-          Tai kokia trečia priežastis?

-          Hm. Analoginiai atvaizdai man visuomet turi ir turėjo kažkokį „senovinį“ įspūdį, kuris man puikiai dera su mano fotografuojamais objektais, vietomis ar temomis.

-          Žodžiu, juosta prieš skaitmeną laimi, nes ji nors ir galima imituoti, bet tikresnė už skaitmeną, nes ji brangi, ir dėl to, kad analogas kvepia senove?

Heisl, Josef Fahrner

-          Jo. Nu gerai, dar yra kelios labai asmeninės priežastys, bet apie jas kalbėti neverta.

-          Ok. Dabar apie šviesą. Ji šiaip ar taip ir yra fotografija. Matai, kaip filosofiškai skambu... Tu konstruodamas savo nuotraukas galvoji apie šviesą kaip apie objektą, ar ji tiesiog būna kažkokių objektų kompozicijoje?

Kisten, alt vs. neu, Josef Fahrner

-          Žinai, aš labai norėčiau fotografuoti tik tam tikromis apšvietimo sąlygomis, tam tikru paros metu, bet tai nelabai įmanoma dėl mano paties užimtumo, dėl kai kurių vietų prieinamumo, ir taip toliau. O šiaip labai dažnai fotografuoju pačią šviesą, nusispjaunu į objektą, jis gali būti visiškai nevertas to brangaus kadro, bet šviesa...

-          Romantikas, karoče. O dirbtine šviesa nesinaudoji?

Kinderwagerl, Josef Fahrner

-          Anksčiau naudodavau dirbtinį apšvietimą, dar “skaitmeniniais” laikais. Tamsias scenas pasišviesdavau siekdamas sumažinti kontrastą ar turėti daugiau šviesos, o dabar to vengiu vardan natūralaus vaizdo. Visada kreipiu dėmesį į šviesą, bet ne visuomet įmanoma tai numatyti dėl priežasčių, minėtų anksčiau. Kartais kai kuriose vietose tenka apsilankyti antrą ir trečia kartą, nors nemėgstu to daryti, ypač kai vietos nėra saugios ar sunkiai prieinamos.

Rohrdings, Josef Fahrner

-          Pagalvojau, kad visai ironiška – pramonės revoliucija ir industrija smarkiai prisidėjo prie fotografijos augimo ir to, kokia ji yra dabar, todėl žiūrėti į visus tuos įrenginius ir mechanizmus tavo fotografijose mažų mažiausiai keista... Net juokas ima. Kodėl šita tema tau tokia aktuali? Be to, kad vaikystėje patyrei tą Kroatišką traumą.

Eingeengt, Josef Fahrner

Grimmig, Josef Fahrner

-          Daug tos industrijos mano nuotraukose, sutinku, bet man atrodo, tai diktuoja dabarties aplinkybės. Industrines lokacijas labiausiai mėgstu dėl to, kad ten laukinė gamta įsigali vietoje, kurią dar anksčiau sugriovė ją pats sukūręs ir pastatęs žmogus. Va čia tai tikrai ironiška. Tiesą sakant, man daug artimesnės intymios namų ar turistinės erdvės. Liekanos tokiose vietose būna mažiau abstrakčios, asmeniškesnės, ir tai suteikia kažkokio keisto vojerizmo viskam. Dabar visi galvos, kad aš kažkoks maniakas…

Sondersitze, Josef Fahrner

-          Viskas su tavim gerai, Josefai. Beje, man visai patinka faktas, kad daugelis tavo darbų pavadinti vokiškai, o ne angliškai. Kažkaip autentiškiau...

-          Autentiškiau... Haha. Mano anglų kalba tragiška, gal dėl to vengiu anglizmų. Žiūrovams, kurie nemoka vokiečių kalbos, tokie pavadinimai sukelia įvairias reakcijas... Kai kurie tai interpretuoja kaip autentiką, kiti galvoja, kad tai labai egzotiška. Kai kurie įsižeidžia... O kai kuriems tiesiog keista. Man patinka ši įvairovė, kuri tikriausiai nebūtų įmanoma vartojant anglų kalbą ar apskritai nenaudojant pavadinimų.

Dachbodenfund, Josef Fahrner

-          Lietuvoje daug kas stengiasi būti tarptautiškesniais, mėgsta angliškus pavadinimus. Arba čia toks bandymas būti kuo neutraliau ir prieinamiau bet kuriai auditorijai... Ar pavadinimai, tekstai prie fotkių, yra svarbu?

Grunzeuch, Josef Fahrner

-          Nežinau. Dažniausiai nuotraukas pavadinu kokiu nors asociatyviu austro-vokišku žargonu, išgalvotais žodžiais ar žodžių žaismais, man taip linksmiau. Man nepatinka daugelio apleistų vietų fotografų rimtumas, laikau tai jų blogu įpročiu. Apleista ir sugriauta – nebūtinai labai gilu, liūdna ar dar kaip nors „intelektualu“. Nesu didelis patoso fanas – tikriausiai tai kiek prieštarauja mano fotografijoms, bet mėgstu dvilypumą, kas mano pavadinimams taip pat suteikia tam tikro svorio.

-          Tai turbūt į šiuolaikinę madą viską vadinti „Untitled“ žiūri kritiškai?

Sinnlosleiter, Josef Fahrner

-          O taip. Vienintelis dalykas... Galbūt tavo tas vadinamas „šiuolaikinis“ būdas ir galėtų tapti būdu išvengti to patoso, kurio nemėgstu, bet taip taip nuobodu... Visi taip daro. Man kartais atrodo, kad fotografai naudojasi tuo „Untitled“ įrankiu mėgindami imituoti ar demonstruoti savo profesionalumą ar rimtumą.

-          Užsiminei, kad flickr‘o stalčiuje nelaikai fotografijų su žmonėmis. Bet jie vistiek egzistuoja tavo darbuose, pats sakei. Galima pamatyti jų failure‘us, stebėti praeitį per paliktus daiktus, darbo įrankius, ir taip toliau.

Kinderpatscherl, Josef Fahrner

-          Tikrai taip – žmonių nebuvimas fotografijose galėtų būti pavadintas kažkokia negatyvine erdve, kuri virsta pozityvine tuomet, kai peržiūri nuotrauką. Nufotografuotos vietos ir objektai pasakoja istoriją ir tam tikra prasme “prikelia” ten buvusius, gyvenusius ar veikusius žmones. Nuolat pagalvoju apie tai, kas tose vietose nutiko, kodėl žmonės nustojo ten veikti ar gyventi, kodėl paliko savo daiktus. Tačiau nesistengiu primesti tokių minčių žiūrovui. Kiekvienas turėtų galvoti kaip nori ir įžvelgti savo prasmes.

-          Bet šiaip, portretus fotografuoji?

Erker, Josef Fahrner

-          Tai aišku. Tik atskiriu juos nuo apleistų vietų, ir jie neskirti viešam žiūrėjimui. Sakykime, kad tai – asmeniška. Man žmonės labai patinka su visais savo gerais ir blogais įpročiais, išskyrus šias situacijas: nemėgstu kai jų per daug arba kai jie lenda man į kadrą.

-          Bet gi žmonės – istorijos dalis. Tau rūpi istorija? Nesvarbu kokia – vakar dienos ar Napoleono žygių.

Dachbodenmull, Josef Fahrner

-          Taip. Man labai svarbu žinoti apie fotografuojamų objektų ir vietų praeitį. Kartais netyčia sutinku buvusius gyventojus ar ten dirbusius asmenis, ir jei man tą dieną pasiseka, jie manęs neišvaro ir papasakoja šį bei tą. Bet paprastai pagrindiniais istorijos žinių šaltiniais man fotografuojant randami laiškai, dokumentai ir kitokie daiktai.

Heimtrainer, Josef Fahrner

-          Tai dar tęsiant apie istoriją, bet jau į pabaigą, pakalbam nesąmonių… Žmonėms patinka skaityti nesąmones. Jeigu galėtumei rinktis būti bet kuo iš žmonijos istorijos, kuo būtumei ir kodėl?

Am weg zum Dettifoss, Josef Fahrner

-          Šitas klausimas geras, man patinka. Turbūt norėčiau būti savimi, bet jei prašai išsirinkti, tai… Turbūt norėčiau būti kuo nors gyvenusiu apie 1900-ius. Mane labai žavi tas laikas ir jame gyvenę kūrėjai ir išradėjai. Gal būčiau Nikola Tesla? Arba Max Brodt (jis buvo geriausias F. Kafkos draugas). Gal būtų visai nieko pasirinkimas?

-          Aš balsuoju už Teslą. Tau tiktų eksperimentai, elektra ir keisti išradimai. Tai koks dabar planas?

Ein weniger aufgeraumtes Zimmer, Josef Fahrner

Das Stinkezimmer, Josef Fahrner

-          Planas... Turiu planą atvykti fotografuoti į Baltijos šalis, Lietuvos neaplenksiu. Gal galėsi man padėti susigaudyti ir parekomenduosi vietų, kurios man būtų įdomios? Tu turbūt esi vienintelis lietuvis pažįstamas, su kuriuo galiu pasitarti.

Schatten, Josef Fahrner

-          Jo. Prie mano namų yra nereali apleista degalinė... Tau patiks, garantuoju.

-          Ok, pažiūrėsim. Iki pavasario Vilniuje!

-          Iki!

Josef Fahrner flickr'e

Josef Fahrner ne flickr'e