Nesu
gerai susipažinęs su Edžio Jurčio kūryba, tačiau keletą jo fotografijų mėgstu.
Tai autorius, kalbantis modernia fotografijos kalba, tačiau Tokijo, Prahos,
JAV, Švedijos ir Jamaikos košėje tos kelios E. Jurčio nuotraukos iš ankstyvos
kūrybos atrodo šiek tiek antikūniškai. Darbas „Mano batai“ yra labai
lietuviškas ir paprastas. Tai komplimentas.
 |
| Mano batai. Klaipėda, Lietuva, 1974 |
Mano batai. Klaipėda, Lietuva, 1974.
Šitaip surašius pavadinimą, sukūrimo vietą ir laiką atrodo, kad Edis Jurčys
savinasi ir batus, ir Klaipėdą ir visą Lietuvą. Turbūt tai natūralu, nes
galvojant apie lietuvius fotomenininkus ir ruošiantis rašyti apie juos ar jų
darbus visų pirma mintyse iškyla jau skaityti kolegų tekstai, kuriuose labai
daug kalbama apie Lietuvą, patriotizmą ir sovietmečio represijas. Žinoma,
viskas yra labai lietuviška ir paprasta, ir Edis Jurčys kalba tik apie savo
batus, o visa kita tik dokumentinės niekam nesvarbios detalės, bet man atrodo,
kad savintis nėra blogai. Savinantis galima išgyventi ir patirti kitaip,
būti kitaip.
Kai kam nors priklauso gabalas žemės ar kokia kita teritorija, šeimininkai mėgsta apeiti apylinkes, vaikštinėti perimetru lyg sargyboje ar besididžiuojant savo valdomis ir turtais, net jei tai viso labo keliolikos kvadratinių metrų lopinėlis. Dažniausiai žmonės avi batus, kurių stilių ir formų gyva galybė, tačiau šiuo atveju tai ne taip svarbu. Autoriaus nufotografuoti batai atrodo visai paprasti – skirti eiti ir eiti ir eiti miesto gatvėmis, sau galvoje kartojant – tai mano miestas, mano gatvės, mano sugadinti grindiniai, mano skylės kojinėse. Eiti ir savintis be jokios gėdos ar sąžinės graužaties. Keista, nes fotografijoje miesto nesimato, ir miestui skirti batai palikti ant visai ne miesčioniško liepto galo, dvi skylės juoduojančios ant pilko liepto pilvo.
Bet viskas ne taip juoda, kaip tie batų juoduliai. Liepto galas paprastai siejamas su nemaloniais dalykais, o E. Jurčio fotografijoje jis neturi negatyvumo atspalvio, veikia kaip kokia sąlygiška, nesvar[b]i riba tarp kasdienybės veiksmų.
Fotografija mėgsta rodyti lemiamus momentus, o jei tiksliau, žmonės už fotoaparatų labai mėgsta jų ieškoti. E. Jurčio momentas toli gražu ne lemiamas, tai kaip pamirštas nuspausti gaidukas šaudykloje, kai popierinis blogietis jau seniai pasislėpė savo mechaninėje slėptuvėje. Tai pedantiško žmogaus maudynės, skubančio nenuoramos šuolis tiesiai iš batų į nesvarumo būseną vandenyje.
Vanduo yra paslaptingas, juodas, žalias, koks tik nori, sykiu jis yra jėga, vienu metu judri ir pastovi, kurianti sąlygas gyvybei. Negaliu suprasti, koks tai vanduo. Bet man, žiūrinčiam į visa tai, nelabai svarbu, koks jis buvo 1974 metais Klaipėdoje. Man svarbiausia batų juoduliai ir už jų raibstantis glotnus paviršius. Raibuliavimas man visada patiko ir žiūrėdamas atspindžių fotografijas galvoju, kad norisi mesti akmenį į tą balą – išjudinti jau matytą tikrovę ir atspindyje surasti ką nors naujo. Čia atsispindi dangus, fotografijoje virstantis raibuliuojančiu baltu stačiakampiu, kuriame tikriausiai ir paniro žmogus, tarsi akmuo, kurį noriu sviesti į balą – nuobodaus žydro dangaus darkytojas. Žmogaus čia tikrai būta, tai jaučiu, bet fotografija nefiksuoja nei tos sekundės dalies, kai jis dar batuose, nei tų, kur jis rėžiasi į vandenį, įskelia šio idilišką paviršių. Ji rodo (ne lemiamą) momentą, kai žmogus išnykęs tame nematomame tarpe tarp dviejų krantų – vietoje, kur nėra žemės ir viskas matosi lyg pro tiršta rūko pieną, paskendęs E. Jurčio vandens dykumoje.
Gali būti, kad visa tai prasimanymai
– juk tai Edžio batai, vadinasi, jis juos pats ir fotografuoja, ir jokio
žmogaus ten nėra ir nebuvo, tik gurgždantys dulkėti padai, besisupantys ant
liepto galo ir keli akmenys į vandenį iš už fotoaparato. Gal ir gerai, kad E.
Jurčys į vandenį su batais nešoko. Vandenyje jie tampa sunkiais ir varžančiais,
be to, krenta ir erzina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą