 |
| Autoportretas su bala |
Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt
irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau,
sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu
žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas -
didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti
bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti,
nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais
elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip
žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai
svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje
esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su
tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje
gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti
žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas...
Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu
veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia
tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai
kalbamės apie fotografiją.
 |
| Autoportretas - maišas |
Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta,
kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu
varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos
kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie
procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena,
kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip
koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam.
Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai
pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais –
tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.
 |
| Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas |
Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu
pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai
nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir
taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir
niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad
jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose,
užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti.
Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug
gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką
nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.
 |
| Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija" |
Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau
daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų
teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo
batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir
šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono,
bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės
irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime,
kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...
Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už
tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai
velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia
kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano
žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis
iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi
šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu
dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro
ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra
pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys
daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename
kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą
žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe
diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies.
Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net
irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už
ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi,
kurios vardas fotografija.
 |
| Autoportretas - Mano batai |
Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija.
Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A.
Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus.
Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie
išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl
to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir
beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su
užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo
fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V.
Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti,
neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai –
nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius
gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur
pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.
 |
| Autoportretas su veidrodžiu |
Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo
tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o
bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes
nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su
nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau
kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo
su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų
vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti
neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia,
čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man
liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save –
nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama
galva.
 |
| Autoportretas su altorium ir šaka |
Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta
šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia
nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant
simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai
liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus
medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su
skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro
forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors
pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia
kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu,
balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese
miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi,
dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando.
Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar
kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima
vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes,
tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir
trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet
šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog
išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis
daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam
norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu
atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.
 |
| Autoportretas - Nissan Almera |
Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį
laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva
pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga,
nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai
yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos
neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai
bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius.
Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką,
sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu.
Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti
mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba
kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir
paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė
Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos,
laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių.
Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko
mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave.
Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje,
jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems –
nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas
žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį
skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors
apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia
centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir
liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje
vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų
neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis.
Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus,
nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip
kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man,
o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi
nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti
stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar
apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.
 |
| Autoportretas |
Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu
tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas
portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį
kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas
nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O
man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky
imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą,
apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais,
kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik
didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau,
ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis
nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis.
Geros širdies, su lengvu permušimu, bet
šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek
tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau
dabar, bet kada nors...
 |
| Autoportretas su pleistru |
Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas
greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau
apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia
tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O
nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į
nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai
sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete?
Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga.
Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano
autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją
tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji
kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru,
vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai
ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį
reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir
toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat
stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas.
 |
| Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22 |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą