“Mes niekur neskubame.
Aplink mus plyti begalinė dyka stepė, kiek tik akys aprėpia, čia nieko nėra.
Yra tik
laikas. Visas pasaulio
laikas. O aš
dar noriu tau šį tą pasakyti. Taigi apie kailio dyrimą. Kiekvienoje klajoklių gentyje rasis vienas tikras
meistras - kaip sakoma, profesionalas, toks, kuris
žino viską, kas tik įmanoma apie tai, kaip reikia dirti odą. Jo įgūdžiai
neprilygstami. Kai jis lupa kailį, jo darbą gali stebėti lyg meno kūrinį. Viską
padaro akimirksniu, taip vikriai, taip sumaniai, kad net gali pamanyti, jog
tas, kuriam gyvam diriama oda, nespėja net susigaudyti, kas dedasi. Bet,
savaime suprantama... […]
- Štai šis
žmogus - vienas iš mano minėtųjų profesionalų, - kalbėjo karininkas rusas, - Noriu,
kad apžiūrėtum jo peilį. Atidžiai. Tai ne šiaip koks peilis - ypatingas,
skirtas būtent dirti […], be to, ir
nukaldintas nepriekaištingai. Ašmenys - plonyčiai ir aštrūs lyg skustuvas.
Tokius darbus šitie žmonės atlieka nepaprastai išmaniai. Šiaip ar taip, jie jau
tūkstančius metų diria avių kailius. Sugeba nunerti žmogaus odą panašiai, kaip
pats nuluptum persiko odelę. […]
Peilį laikydamas
rankoje, […] mongolas dirstelėjo į Jamamoto ir išsišiepė. Iki šiol
prisimenu tą jo šypseną. Ji man sapnuojasi. Taip ir nesugebėjau jos užmiršti. Taigi
džiugiai vyptelėjęs mongolas kailialupys ėmėsi
darbo. Kiti vyrai laikė auką
rankomis ir keliais prispaudę prie žemės, o jis, nepaprastai kruopščiai,
pradėjo lupti Jamamoto odą. Ir iš tikrųjų
- lyg lupdamas persiką. Aš nepajėgiau į tai žiūrėti. Užsimerkiau. […] Vis dėlto tai
beveik nieko nebereiškė: ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, vis tiek girdėjau
Jamamoto balsą. […] Kailialupys darbą pradėjo prarėždamas dešinįjį petį, tada
ėmėsi dirti dešiniosios rankos odą iš viršaus žemyn - lėtai, atsargiai, kone su
meile. […] …jo darbą galėjai stebėti lyg
meno kūrinį.
Gana greitai visa dešiniosios
Jamamoto rankos oda vientisa plonyte skiaute atitrūko nuo kūno. […] Nuo odos
nesiliaudamas varvėjo kraujas. Paskui karininkas ėmėsi kairiosios Jamamoto
rankos[…]. Tada nudyrė abi kojas, nupjovė penį ir sėklides, pašalino ausis. Galiausiai
nulupo galvą, veidą ir visa kita. Jamamoto nualpo, paskui atsipeikėjo, vėl
nualpo. […] Jie žiūrėjo, kaip lopinėlis po lopinėlio diriama Jamamoto oda, o jų
veidai buvo tokie, tarsi išėję pasivaikščioti būtų stabtelėję užmesti akį į
kokią statybvietę.
Savo ruožtu aš vėmiau be
sustojimo. […] Galiausiai tasai lokio sudėjimo
mongolas kuo švariausiai
nudyrė odą nuo Jamamoto torso ir iškėlęs parodė visiems.
Darbas buvo atliktas tobulai: net speneliai liko sveiki. Nei prieš tai, nei po
to, niekad man neteko regėti šitokio
šiurpaus vaizdo.”
Baltos lankos, Murakami Haruki, Prisukamo paukščio kronikos,
2006
Haruki
Murakami yra mano mėgiamas autorius.
Ne toks mėgiamas kaip Kobo Abe, bet vis dėlto stovi greta jo tiek mano
lentynose, tiek galvoje. Ir cituojasi panašiai. Ne taip, kaip visokie Šekspyrai,
Gėtės, ir kiti šunsnukiai. Šitie šunsnukiai cituojasi ne po sakinį, ne du, o
ištisais gabalais, kai noriu ką nors papasakoti ir įterpti tuos du japonus į
pasakojimą, tenka nudirti jų istorijoms dalį odos ir parodyti tau. Toks
gyvenimas. Nusišypsok, viskas gerai.
Šiandien kalbėsiu apie
trečią japoną, vardu Hikaru Murasaki. Kadangi jie japonai, trečio taisyklė
negalioja, kaip pas mus lietuvoje. Trečias japonas nėra trečias brolis, o yra
tiesiog trečias japonas. H. Murasaki atradau kaip ir daugelį – interneto
laukuose, panašiai kaip tas H. Murakamio mongolas diriantį odą savo
fotografijoms.
Galvojau, ar klykia tie
rąstai taip kaip Jamamoto klykė. Greičiausiai klykė, tik niekas negirdėjo. Kaip
tame amžiname idiotiškame filosofų užduodamame J.Locke‘o klausime: „Ar miške,
kur nieko nėra aplinkui (t.y. jokių klausytojų, jokių ausų) krenta medis, ar
jis skleidžia garsą?“ Skleidžia, mieloji, ir dar kokį. Šaukiasi mamos ir tėvo,
kaip Jamamoto ir Judita drauge sudėjus. Žiūri į savo sudraskytas rankas ir
netiki – jau nuvirtau, ir dar mane skuta, lupa, ima, tempia, traukia, neša,
gremžia, kol tampu paklode, kuri sudegs ant turėklo, kol kažkas skaitys
poeziją. Garbinga? Garbinga mirtis. Ir dar garbingesnė fotografija. Svyra
žaluma, kuri nudirta jau nebe žalia, lyg sutemus. Įeini dar šviesoje, pažįsti
kiekvieną spygliuotį, o išeidamas švietiesi kelią, ir kiekviena sąmana ima
priminti kelio ženklą, kurį jau matei, suki ten, į dešinę, vėliau kitur, ir
pasiklysti besieniame miško labirinte. Japonas sulaužo labirintą, ir man lieka
kažkoks praeities medžio kamieno geltonis, primenantis lietinį blyną. Valgyti
jo nenoriu, bet estetinį pasigėrėjimą justi gera, ypač žiūrint į nudirtą blyną
miške. Man patinka, kad H. Murasaki fotografijose daug garso, ir jis ne visada
primena šūksnius ar klyksmus ir tikrai ne visada siejasi su skausmais.
Tie converse‘ai neatrodo
labai nutrinti. Gal dar tiktų įkopti į kalną kokį, ar bent su draugais pasėdėti
paupy. Ar vaikščioti išskirtinėmis progomis Tokijo gatvėmis – tada, kai eini
pirkti cigarečių, arba išmesti šiukšlių. Tie batai irgi skleidžia garsą, tokį
gumos trinties garsą, kuris visai malonus ausiai ir pasilieku prie šitos
paklodės ilgiau, mane ramina kapininių našlaičių vioetinė spalva juose. Bandau
įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu tokia paklodė būtų tokio dydžio, kad galėčiau
ja apsigobti ir trumpam tapti besivaidenančiais violetiniais converse‘ais.
Žinoma, Tokijuje jau nieko nebenustebinčiau, o Vilniuje mane greitai kur nors
išvežtų – arba į minkštą įstaigą, o blogiausiu atveju į Nemenčinės miškus. Nors
nesu tikras, kas blogiau,o kas geriau. Šiaip ar taip, tos klostės mano odą
verčia pašiurpti, nes įsivaizduoju apsiklojantis japono batais. Būtų maloni
šilkinė antklodė. Šilkas čia ne prie ko, nepagalvok. Vasaromis prisiriščiau
batus it vėliavą ir plevėsuočiau naktimis, atsirėmęs į medžius, kalbėdamas apie
save ir tave, apie mūsų žemę ir batus. Mėnulio šviesoje violetiniai batai iš
Tokijo atrodytų gražiau už pilnatį. Ar žiūrėjai kada, kaip šviečia mėnulis per
šilką? Pažiūrėk. Pamatęs akimirkai imi ir patiki Šiaurės Pašvaiste, kad ir žirmūnų,
karoliniškių ar jeruzalės viduryje ar kokioje bjaurioje patiltėje. Pasistengti
ir tikėti, sakiau gi.
Tu manęs klausi, kokia vertė viso to. Iš kur aš
žinau... kokia vertė. Vertė tokia, kad norisi susisukti į tas japoniškas
paklodes, nesvarbu ar jos popierinės ar šilkinės, bent trumpam. Apsisiausti
kažkieno fotografija. Būtų gražus performansas, nemanai? Tu galėtumei drąsiai
sakyti, kad dabar tu – dangaus žydrynė, su visa poetika ir patetika. Nežinau
kuri iš jų pirma, bet tikriausiai tai irgi nesvarbu. Dangaus žydrynėje irgi
vyksta šis tas. Laidai kabo, paukščiai skraido, debesys plūduriuoja, ir staiga
ima skambėti Ella Fitzgerald su savo „Let‘s do it“ versija. Kiekviena klostė
turi savo piršto atspaudą, kuriuos galime suprasti kaip kokius tolimus ir itin
svarbius artefaktus tiesiai iš japonijos. Įsivaizduoji? Tokia ir vertė. Kukli,
bet savotiškai graži.
Nudirtas raktelis su visa grandine prašo manęs
ištiesinti paklodę, rankomis nuglostyti kaip tikrą paklodę lovoje, kad neliktų
nė žymės lankstymų. Japonas žino, kas tai per raktas, o man nesvarbu, nes net
žinodamas, kurią pašto dėžutę jis rakina, nerakinčiau. Tegul svetimi laiškai
svetimų ir laukia. Žinai kas man dar patinka trečio japono paklodėse? Šviesa.
Banaliai skamba, ypač dėl to, kad tai fotografija, bet šviesa visur graži,
šitoje su raktu gražiausia tikriausiai. Čia ta šviesa, kurioje norisi
atsiklaupti ant žemės ir prisimerkus žiūrėti į lietuvišką trumpą tolį.
Nenuobodžiaujant, kad net Agnė Narušytė neturėtų kaip prikibti. Tikiu, kad H.
Murasaki raktelį galėjo fotografuoti vien iš neturėjimo ką veikti, ir čia Agnė
galėtų įsiterpti su nuoboduliu, bet tik per mano lavoną. Tu galvoji, ko aš čia
apie tą Narušytę dabar... Jei atvirai, tai šiaip sau. Nebandau užpildyti
pastraipos kokia įdomia pavarde. Turiu knygą tą, šiandien skaičiau, dabar
pagalvojau nenuobodžiaudamas su rakteliu ir tau pasakodamas prisiminiau.
Žodžiu, jokio nuobodulio čia. Bet ir romantikos nėra. Ir autoportretiškumo
mažai. Ir daiktiškumo... Čia daug asmeniškumo, va. Japono daug. Jo prisilietimų
ir kitokių taktilizmų, kurie mane švelniai tariant jaudina. Primena išorine
delno dalimi liečiamą veidą ir plaukus. Nuslydusi kairė pusė kuo puikiausiai
atsveria dešinę, taip kad... su kompozicija paklodėms viskas gerai, nereguliuok
judėjimo.
Pasiilgstu tokių rankenų, prisipažinsiu. Jos daug
asmeniškesnės, nei pailgos. Žmonės šiandien su tokiomis susidūrę kartais pasimeta. Higiena, higiena... koks skirtumas ta higiena,
mirsim visi anksčiau ar vėliau. Liesti kitą malonu, net jei tas kitas – likutis
durų rankenoje. Pasuki, trakšt, ir tu jau viduje. Arba lieki įstrigęs, jei
užrakinta, bet visada turi rankeną. Juokiesi, nes ten matosi‘ratukas‘ – gali
atsirakinti. O jeigu neveikia? Kas tada, Šerlokai? Skaityk toliau. Be to,
šitokios rankenos mažina savižudybes – su jomis nenusišausi. Gali nebent
praryti kaip obuolį, nepjaustęs, arba sužaisti žaidimą su savimi – pagauk be
rankų rankeną kibire vandens. Kol kas nors atrakins duris, ir laiką praleisi,
ir smagiau bus. Tikrai geriau, negu sėdėti lietuje ir galvoti apie savo
beprasmybę. Arba kokį nors rimtą darbą. Ir daug geriau už protingos knygos
skaitymą, nes tuo metu šiaip ar taip nieko nesupranti ir skaitai vien tam, kad
skaitytum. Kitaip tariant, žudaisi. Todėl pagalvok apie tą rankeną ir ranką,
kuri ją liečia. Koks jausmas, kai dyrė odą šitai fotografijai, koks garsas,
kodėl visa tai ir kodėl visa tai būtent taip. Tikriausiai buvo tamsoka, kraujas
sustingęs, tamsoje visuomet šalčiau. Mėlynės riešuose man patinka. Prie riešų
švelnu, prie jų glausti kaktą arba atvirkščiai šiek tiek malonu, nors pirmą
kartą gali pasirodyti keistoka. Bet išsprendžiama... Taip pat išsprendžiama
kaip H. Murakamio ausys berods „Avies medžioklėje“ arba mano obsesija kai
kuriems veidams, kaklams, ir pečiams. Apie sprendimus kitą kartą, tiesiog
nuraminu – išsprendžiama.
H. Murasaki fotografija yra labai įvairi, ir jo
kūryboje daug nenudirtos odos fotografijų. Jis mėgsta nustebinti, bet mane
nustebina daugelis japonų fotografių ir fotografų, tad čia tikriausiai mano
problema. Tos paklodės, nudirtos emulsijos, man tiesiogiai susisiejo su H.
Murakamio epizodu knygoje „Prisukamo paukščio kronikos“, ir jau kuris laikas
norėjau tau visa tai papasakoti, bet vis strigau kažkur. Siūlau pasidomėti
visais trimis japonais, jei nesidomėjai, bet pradėk nuo šito, kuris diria
fotografijoms odą. Bus sunkiau, bet įdomiau. O aš einu lyginti marškinių ir
tikrų paklodžių, nes manęs laukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą