Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Remigijus Treigys yra su vandeniu horizonte sulipęs ir nejudantis laivas

R. Treigys, Miestas iš atminties. Vilnius, 2008 

Susirinkti ką nors nuo automobilio sėdynės po plaukelį ir mirusios odos gabalėlį yra sunku. Visų pirma, yra labai nepatogu savo kūnu gremėzdiškai sukiotis tarp atminties veidrodėlių, atlošų, saugos diržų ir kitokių plastikinių elementų. Baisiausias dalykas – iš kiekvieno plauko ar saldainio popierėlio, kuriuos randi sklindantis prisiminimo kvapas, kurį jauti ne nosimi, o kažkokiu, tikriausiai tuo mistiniu, šeštuoju pojūčiu, kuris nė kiek nesusijęs su nuojauta ar kuo nors panašiu. De javu – kai kurie sako. Bet ne. Tai labiau artima nuplaukiančio laivo vaizdiniui ir liūdesiui, kai supranti, kad likai stovėti betoniniame uoste. Na, trumpiau tariant, prisimeni ir suvoki, kad jau tik prisimeni, ir nieko daugiau.

R. Treigys, Namas rūke, 1989

Remigijus Treigys yra iš Klaipėdos ir manau, kad tą jausmą apie laivus jis puikiai pažįsta ir  išmano. O ką daryti, kai gyveni uoste. Nesu tikra kodėl, bet man jo fotografijos primena tuos plaukus ir medaus iš degalinės pakuotes, kurias susirankiojame visi, visur, visada, neišvengiamai. Treigys fotografijose pats kaip laivas, tik jis nei tolsta, nei artėja. Ne, ne, jokio sąstingio, nieko panašaus, Treigys yra tiesiog su vandeniu kažkur horizonte sulipęs ir nejudantis laivas. 

Edis Jurčys ir batai Klaipėdoje

Nesu gerai susipažinęs su Edžio Jurčio kūryba, tačiau keletą jo fotografijų mėgstu. Tai autorius, kalbantis modernia fotografijos kalba, tačiau Tokijo, Prahos, JAV, Švedijos ir Jamaikos košėje tos kelios E. Jurčio nuotraukos iš ankstyvos kūrybos atrodo šiek tiek antikūniškai. Darbas „Mano batai“ yra labai lietuviškas ir paprastas. Tai komplimentas.

Mano batai. Klaipėda, Lietuva, 1974

Mano batai. Klaipėda, Lietuva, 1974. Šitaip surašius pavadinimą, sukūrimo vietą ir laiką atrodo, kad Edis Jurčys savinasi ir batus, ir Klaipėdą ir visą Lietuvą. Turbūt tai natūralu, nes galvojant apie lietuvius fotomenininkus ir ruošiantis rašyti apie juos ar jų darbus visų pirma mintyse iškyla jau skaityti kolegų tekstai, kuriuose labai daug kalbama apie Lietuvą, patriotizmą ir sovietmečio represijas. Žinoma, viskas yra labai lietuviška ir paprasta, ir Edis Jurčys kalba tik apie savo batus, o visa kita tik dokumentinės niekam nesvarbios detalės, bet man atrodo, kad savintis nėra blogai. Savinantis galima išgyventi ir patirti kitaip, būti kitaip.

Kai kam nors priklauso gabalas žemės ar kokia kita teritorija, šeimininkai mėgsta apeiti apylinkes, vaikštinėti perimetru lyg sargyboje ar besididžiuojant savo valdomis ir turtais, net jei tai viso labo keliolikos kvadratinių metrų lopinėlis. Dažniausiai žmonės avi batus, kurių stilių ir formų gyva galybė, tačiau šiuo atveju tai ne taip svarbu. Autoriaus nufotografuoti batai atrodo visai paprasti – skirti eiti ir eiti ir eiti miesto gatvėmis, sau galvoje kartojant – tai mano miestas, mano gatvės, mano sugadinti grindiniai, mano skylės kojinėse. Eiti ir savintis be jokios gėdos ar sąžinės graužaties. Keista, nes fotografijoje miesto nesimato, ir miestui skirti batai palikti ant visai ne miesčioniško liepto galo, dvi skylės juoduojančios ant pilko liepto pilvo.

Bet viskas ne taip juoda, kaip tie batų juoduliai. Liepto galas paprastai siejamas su nemaloniais dalykais, o E. Jurčio fotografijoje jis neturi negatyvumo atspalvio, veikia kaip kokia sąlygiška, nesvar[b]i riba tarp kasdienybės veiksmų.

Fotografija mėgsta rodyti lemiamus momentus, o jei tiksliau, žmonės už fotoaparatų labai mėgsta jų ieškoti. E. Jurčio momentas toli gražu ne lemiamas, tai kaip pamirštas nuspausti gaidukas šaudykloje, kai popierinis blogietis jau seniai pasislėpė savo mechaninėje slėptuvėje. Tai pedantiško žmogaus maudynės, skubančio nenuoramos šuolis tiesiai iš batų į nesvarumo būseną vandenyje.             

Vanduo yra paslaptingas, juodas, žalias, koks tik nori, sykiu jis yra jėga, vienu metu judri ir pastovi, kurianti sąlygas gyvybei. Negaliu suprasti, koks tai vanduo. Bet man, žiūrinčiam į visa tai, nelabai svarbu, koks jis buvo 1974 metais Klaipėdoje. Man svarbiausia batų juoduliai ir už jų raibstantis glotnus paviršius. Raibuliavimas man visada patiko ir žiūrėdamas atspindžių fotografijas galvoju, kad norisi mesti akmenį į tą balą – išjudinti jau matytą tikrovę ir atspindyje surasti ką nors naujo. Čia atsispindi dangus, fotografijoje virstantis raibuliuojančiu baltu stačiakampiu, kuriame tikriausiai ir paniro žmogus, tarsi akmuo, kurį noriu sviesti į balą – nuobodaus žydro dangaus darkytojas. Žmogaus čia tikrai būta, tai jaučiu, bet fotografija nefiksuoja nei tos sekundės dalies, kai jis dar batuose, nei tų, kur jis rėžiasi į vandenį, įskelia šio idilišką paviršių. Ji rodo (ne lemiamą) momentą, kai žmogus išnykęs tame nematomame tarpe tarp dviejų krantų – vietoje, kur nėra žemės ir viskas matosi lyg pro tiršta rūko pieną, paskendęs E. Jurčio vandens dykumoje.

Gali būti, kad visa tai prasimanymai – juk tai Edžio batai, vadinasi, jis juos pats ir fotografuoja, ir jokio žmogaus ten nėra ir nebuvo, tik gurgždantys dulkėti padai, besisupantys ant liepto galo ir keli akmenys į vandenį iš už fotoaparato. Gal ir gerai, kad E. Jurčys į vandenį su batais nešoko. Vandenyje jie tampa sunkiais ir varžančiais, be to, krenta ir erzina.