Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Pokalbis apie fotografiją, laidotuves ir žmones

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mano tėvo laidotuvėse prieš 12 metų fotografo nebuvo. Viskas vyko kelias dienas, kaip ir jo tėvo laidotuvėse - kad spėtų atsisveikinti draugai. Paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai liko tik šeima, jauniausia tėvo sesuo sukvietė visus prie karsto. Žiūriu, stovi jos vyras su muiline, o ji sustatinėja mizansceną. Ką čia darot? – klausiu. Ir tu stok, turėsim atsiminimui, - man atsakė ji. Sakiau, kad tėvui tas cirkas nepatiktų. O ji man vis vien - stok ir tylėk. „Jeigu jums nesvarbu, ką jūsų brolis galvojo, ir nepasitikite savo atmintimi, fotografuokitės, bet manęs čia nebus“, - pasakiau ir išėjau. Kilo isterija. Kiti, kad nuramintų šeimos lepūnėlę, fotografavosi. Dar pridūriau – „tik pasistenkit, kad aš tų nuotraukų niekada nepamatyčiau“.

K.:- Žinau apie ką tu. Savo tėvą laidojau sausio mėnesį, irgi panašių reikalų buvo, tik aš tyliai ištvėriau. Man apskritai buvo nesuvokiama visa žemaitiška laidotuvių procedūra.

D.: - Savo tėvą laidojau irgi sausio mėnesį. Pabandyk susirasti S. Parulskio novelę, ar apsakymą apie tėvo laidotuves, nepamenu pavadinimo. Gal kažkaip panašiai ir bus. Pamenu, net sukrėtė, kaip panašiai jaučiausi.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Po ranka turiu tik „Sraigę su beisbolo lazda“. Kiek prisimenu, ten tekstai vietomis tokie naivoki, tai turbūt tas apie kurį kalbi yra kitoje knygoje kažkurioje. Paieškosiu.

D.: - Nepatikėsi, aš dar iki šiol vietomis naivokai elgiuosi.

K.: - Tikiu. Prieš žiemą reikėjo apsispręsti, kuria tema rašyti darbą akademijoje. Darbą pradėjau rašyti dar tėvui gyvam esant, jis pats man ir padovanojo tą savo negatyvų archyvą. Žinai, paprasta kartoninė dėžutė su dafiga fotojuostų. Šiaip jau turėjau numatęs tokią menotyrininkišką šabloninę temą – Kauno Neries krantinė fotografijose. Bet kažkodėl nutariau, kad nifiga – reikia pramankštinti tėvo archyvą, gi ne šiaip sau jis man jį davė. Buvau užmetęs akį į jo turinį vos tik gavau, bet pernelyg stipriai nesigilinau. Pagalvojau – o, puiku, rašysiu apie „buitinę fotografiją“. Tipo šeimos albumai, negatyvai, archyvai ir t.t. Kaip įrankį turėjau tėvo archyvą ir pradėjau kažką rašinėti ir skaityti. Kai sausio mėnesį sužinojau, kad viskas, tėvui rankos nebepaspausiu, ėmiau žiūrėti, skenuoti ir kažkokioje moralinėje komoje per netekties spazmus vistiek bandžiau visapusiškai gilintis į tos dėžutės turinį. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten tiek daug laidotuvių fotkių. Paklausiau senelio. Papasakojo, kad jis pats fotografuodavo laidotuves, o kai sūnui sukako dešimt metų, davė jam fotoaparatą ir ėmė tampytis jį fotografuoti laidotuvių po visą žemaitiją drauge. „Kad žinotų, kaip „kapeiką“ uždirbti“, - sakė. Tokiu būdu gavau kelis šimtus metrų svetimų ir savų laidotuvių kadrų ir tapo aišku, kad mano tema – laidotuvių fotografija. Kažkokia lieva, skaudi, nemaloni tema. O žinai, aš vis pagalvodavau tada, kad va, aš rašinėju apie laidotuvių fotografiją tik ką palaidojęs ilgametį laidotuvių fotografą, o gyvenimas už kampo iš manęs juokiasi.

E.S. archyvo fotografija

D: - Ne ne, vyruti, tu čia labai įdomų dalyką darai. Tai, kas asmeniška, yra labai vertinga. O dar toks tyrimas! Aš tokių fotografijų ir albumų irgi esu labai daug prisivartęs vaikystėje landžiodamas po senelių stalčius. Jos šiurpios. Visada stengdavausi praversti, bet nejučia užsižiūri į kokį nabašnyką labai, labai ilgam. O po to į tuos pozuotojus šalia, kurių daugumą pažįsti. Turbūt dar tada, būdamas vaiku, žinojau, kad tame niekada nedalyvausiu. Bet gi žiūrėjau. Keista man. Pavyzdžiui, fotografas Afganistane pribėgęs fotografuoja mirštantį, po to gauna Pulitzerį. O kaip čia su morale? Tipo, toks darbas, profesija? „Kapeika“, kaip tu sakai? Mano tėvas, be to, kad buvo inžinierius, grojo triūba gamyklos orkestre. Žinau, kad keliose laidotuvėse yra ir pats grojęs. Chaltūra, kaip jie sako. Kapeika. Kai man buvo septyniolika, tėvas įėjo į mano kambarį ir visiškai „ne į temą“ sako, - „kai numirsiu, pasirūpink, kad per laidotuves pučiamųjų nebūtų, geriau paleisk styginius iš mago.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Va taip va. Mano tėvas panašiai sakė. Matyt, būdamas žemaičiu puikiai žinojo, kaip jie triūbija tris paras. Jis buvo man sakęs: „Nu nachui tas dūdas... Geriau jau A. Pugačiova arba „Nu, pogodi!“ muzikėlė.“ Tiesą pasakius, tai turbūt buvo pirmos rimtos laidotuvės mano gyvenime. Gal dėl neįprasto bendravimo ir santykio su tėvu man nebuvo nei baisu, nei liūdna, bet jaučiausi keistai – tarsi žemė po kojomis ėmė ir suminkštėjo. Galvojau – gyveni, gyveni, ir bam, supranti, kad viskas yra chujnia ir gali baigtis bet kada, nors ir dabar. O paskui sėdėdamas ant šaltų bažnyčios grindų ilgai galvojau, kodėl apskritai egzistuoja visi tie laidotuvių marazmai – pietūs ir visa kita. Man atrodo, laidojimas toks gana privatus dalykas. Turiu minty tai, kad su savimi išsišneki, susidėlioji viską į vietas, išsiaiškini, atsisveikini su žmogumi ir eini namo. Vienas košmariškiausių dalykų tą dieną buvo matyti raudančius ir į kapo duobę lipančius savo tėvo tėvus. Viskas vyko praktiškai Latvijos pasienyje, ir turbūt net estai girdėjo gailų šauksmą: „Leiskite mane į duobę, aš vaiko vieno neužkasiu.“ O po visko jie užvalgė kotletukų, barščių, išgėrė šnapso, ir pasipylė anekdotai ir kažkokie keisti bandymai iš visko padaryti prikolą. – „Gal tau, vaikeliukai, sumuštinį su „ikra“ sutept?“ Sėdėjau ir nežinojau, ką jiems atsakyti.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Aš tai daug mačiau tų laidotuvių. Visur tas pats su kotletais. Kai buvau jaunesnis, pykdavau, o vėliau pats sušalęs kojas žiemą valgiau kotletus po draugo laidotuvių. Ir šnapsą gėriau. Kas tai – degradacija ar tradicija? Na, Afrikoj kai kurios tautelės apsipučia ir su šokiais neša laidoti tėvą. Kad jam linksmiau būtų keliauti į dausas. Ką čia gali žinoti...

K.: - Man atrodo, kad čia, kaip ir visur kitur, labai savanaudiškai žiūrima. Turiu minty tai, kad tie, kurie laidoja, dažniausiai verkia ir rauda ne dėl žmogaus. Jiems savęs gaila. Taip. Beje, man labai patiko šiandien išgirstas vieno žmogaus pasisakymas, jog jis tiesiog vengia laidotuvių. Nesvarbu, ar mirė artimas, ar ne, jis stengiasi nenueiti į laidotuves. Aišku, tenka susidurti su žmonių nesupratimu ir t.t., bet aš galvoju, kad tai turi būti kiekvieno asmeninis reikalas. Beje, močiutės laidotuvių fotkes tam irgi naudoja – „neatsimenu, ar jis buvo Marytės laidotuvėse ar nebuvo. Palauk, einu pažiūrėsiu.“

D.: - Šiaip žmonės praktiški yra. Aš ir karstą ne vieną kartą esu nešęs. „Va, tu tinki pagal ūgį, imk kampą.“, - pasako ir neši. Jo jo. Nuo to, buvai laidotuvėse ar ne, priklauso pagarbos kaime tau lygis. Giedoriai iš to gyvena irgi. Kaime garbė buvo giedoti laidotuvėse.

K.: - O iš visų laidotuvių, kiek prisimeni, ar bent kartą matei užsakytą fotografą? Ne šiaip vietinius su fotoaparatais, o kaip vestuvėse – nupirktą žmogų?

D.: - Jo, buvo. Per senelio laidotuves. Labai greitai viskas padaryta buvo. Fotografas buvo tylus kaip žemė, o šeimos keitėsi prie velionio. Visi kaip susitarę gailias akis į jį nukreipdavo.

K.: - Aš vis  žiūriu į tuos archyvinius kadrus ir galvoju – įdomu, ką jie galvoja, visi tie, stovintys šalia karsto.

D.: - Nieko negalvoja. Galvoja apie viską, tik ne apie tą karste.

K.: - Kai kurie apsiverkia.

D.: - Ir matyt labai džiaugiasi ta nuotrauka.

E.S. archyvo fotografijos

K.: - Skaičiau, kad buvo toks prietaras – kai giedant vieną iš giesmių, visiems stovint, užgęsta kažkuri žvakė, žmogus, stovintis arčiausiai užgęsusios žvakės mirties bus paliestas sekantis. Negaliu apie tai negalvoti, nes žiūrint tas nuotraukas toks vaizdas ir susidaro – visi žiūri į tą žvakutę ir, atrodo, beveik patys ją ir pučia, jau laukia, kada ta nelemta gyvenimo įtampa baigsis. Net nežinau, kas tai yra – gal senas ir po truputį nykstantis mentalitetas? Kaip ir kalbant apie tai, ko prašo žmonės, prieš numirdami, ar šiaip galvodami apie savo laidotuves. Gimsta žmonės su mirties idėja, gyvena apie mirtį galvodami ir miršta lygiai taip pat. Visą laiką viskas blogai – sninga, reiškia jau metas mirti. Močiutės sako, kad jei karvės blogai ėda – reiškia mirsim. Varna į langą pabarbeno snapu, viskas, pyzdec, mirsim. Karoče, visi mirsim. Močiutės ir diedukai gyvena, juodai dienai kaupia, į kojinę deda pinigą. Tada sulaukia tokio amžiaus, kai jau net ir verkti, kad mirsim, užpisa, ir nusiperka grabą, įkapėms gražius rūbelius, naują, lenkišką, blizgantį plastikinį rožančių, ir šventą paveiksliuką, - „oj, atgulsiu, oj, kaip aš atgulsiu, oj, kaip bus.“ Viską pasideda svirne ir kasdien dulkes šluosto, laukia, glosto tą grabą. Kiek prisimenu kaimus, kuriuose lankydavausi ir tebesilankau šiandien – visur tas pats. Jie didžiuojasi tuo ir nusiveda parodyt, prie to pačio maršruto einant apžiūrėti agurkų, pomidorų ir kiaulių. Ok. Grįžtam prie nuotraukų. Šiaip jose viskas atrodo kaip numirėlių traukinys. Fotografas stovi tame pačiame vagone su numirėliu ir važiuoja pro tas bukas mordas, kurios, blet, žiūri bet kur – į traukinio ratą ar vagono konstrukciją, bet tik ne į nabašnyką. Kai žiūri į juostą kaip į vieną kūną, vaizdas toks: kadras ant kadro kaip filme, keičiasi veidai prie karsto, pagal visas įmanomas hierarchijas – tėvukai, senoliai, vaikai, pusbroliai, broliai ir visi kiti.

D.: - Aš ir sakiau, kad mane gali sudeginti ir į Folgers kavos induką, kaip „Big Lebowski‘yje“, ar bet kokį, kokį ras. Ai, bet vistiek kaina panaši. Ir dar žinai, svarbu be didelių ceremonijų. Išvis be ceremonijų būtų idealu, bet su tuo Folgers jau vistiek būtų ceremonija, tik kitokia.

K.: - Taip, bet kuriuo atveju ceremonija. Žinai, kaip būtų be ceremonijų? Kaip vienoj Parulskio novelėj – senis numirė ant taburetės, ir taip ir liko. O tada jį kiaurai peraugo medis. Bet blemba, kai taip pasakoji, tai ir čia ceremonija...

D.: - Nu jo. Maždaug, aš irgi krūtas, man pochui, galit susisukt mane į kasiaką.

K.: - Geriau pagalvojęs nežinau nė vienos istorijos be ceremonijų. Net literatūroj mėgstamas „supūsiu su kirminais ir mane suvalgys varlės“ yra ceremonija.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Per mano draugo laidotuves, kuris pasikorė prieš kokius septynerius metus. Priešistorė. Jis atėjo pas mane penktadienį ir sako:

- Man pizda, neatlaikysiu.

- Palauk, grįšiu iš vestuvių ir jei vis dar norėsi, aš pats tave nušausiu, - atsakiau.

Skambina man esant tose vestuvėse, begeriant jau kelintą dieną, sako – jis tą padarė. Verkiau, žinoma, girtom ašarom kokias penkias valandas kratydamasis namo. Tai va. Irgi buvo žiema, laidojom Ramygaloj. Rauda mergelės, artimieji, kolegos. Aš stoviu atokiau, gerokai per plonai apsirengęs, šalta. Žiūriu, kitas draugas irgi per plonai apsirengęs ir kratosi – ir nuo šalčio, ir iš juoko, bando tvardytis. Akimis man rodo į vieną duobkasį, kuris megztinį į kelnes susikišęs, o per atsegtą kelnių užtrauktuką to megztinio gabalas kyšo. Nors mirk iš gėdos. Geras gi draugas buvo, vienas geriausių. O juokas per jo, ne ko kito, laidotuves, isteriškas. O dar veidas duobkasio pachmielnas, bet pamaldus, nes gi klebonas kažką vapa sušalęs. Vot i vse dela. Pakvietė į gedulingus pietus. Aišku, kad nuėjom, net nubėgom, nes baisiai šalta ir niekas į Vilnių neskuba parvežti. Prasidėjo: kotletai, degtinė, galiausiai prie kažkokio jauno kunigo prisitryniau ir jis parvežė mane namo į Vilnių. Laidotuvės...

E.S. archyvo fotografija

K.: - Nu jo. Turbūt daugeliui keistai skambėtų tavo istorija ir matyt net pyktų ant tavęs už visa tai. Bet tavo draugas nebūtų pykęs.

D.: - Jis tai tikrai nebūtų pykęs. Be to, tai tikrai geriau negu lipti į duobę, o vėliau prisigėrus žviegt iš laimės.

K.: - Dabar pagalvojau, kad visoj šitoj istorijoj žiauru turėjo būti tau suvokti, kai sužinojai, kad buvai labai arti, kai reikėjo, bet nepadėjai.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mačiau aš irgi lipimų į duobę. Alpimų irgi. Žmogus ir paprastas gyvūnas ir sudėtingas tvarinys. Nesuprasi, kur laužia dramą, kad palikimo daugiau atriektų, o kur iš tiesų isterija apėmė.

K.: - Žinai kas man dar neaišku? Tavo pasakotoj istorijoj tas žmogus buvo draugas, jus kažkas siejo, kažką veikėt, buvot. Tu žinojai, kas jis per žmogus, va, dabar gali drąsiai pasakyti, kad jis tai tikrai nebūtų pykęs už žvengimą iš duobkasio klyno. Mano tėvo atveju žiauru buvo tai, kad jis jaunas būdamas viska susigadino, sėdo, išėjo ir liko niekam nereikalingas- darbo nerasi, šeimos nebėra, daug varveklių nuvarvėjo per tą laiką, grąžint nieko negrąžinsi, bet nu ką, gyveno žmogus, darė ten sau provincijoj spektaklius, kažką veikė. O visi visą laiką engė, vengė ir visaip kitaip važiavo ant žmogaus – tu čia tą supisai, aną. Aš irgi tos pagiežos atsikandau, dėl to ir mes kitaip bendravom nei paprastai tėvas su sūnum bendrauja. Bet ryšį vistiek palaikiau, kalbėdavomės, susitikdavom, jokio pykčio nelaikiau. Ir tėvui mirus, tie patys besipiktinantys juo giminės man pradėjo skambinti ir aiškinti, kaip blogai, kad aš dar neatvažiavęs prie tėvuko mirusio pasėdėt. Vilniuje tuo metu buvo toks periodas su begale kraustymosi ir statybomis, ir negalėjau taip mesti savo dar, ačiū dievui, gyvos mamos su visais reikalais ir išvažiuoti. Todėl ten nesėdėjau ir, kaip jie, tris paras neblioviau. Kai su broliu atvažiavom  paryčiais laidotuvių dieną ir įėjau į salę – visi nutilo, o aš einu pas tėvuką ir galvoju – visai kaip į save žiūrėčiau. Buvom labai panašūs. Žinoma, išgirdau daug priekaištų – kaip aš taip galėjau, juk tai mano tėvas, jie čia dvidešimt valandų jau verkia, o aš ką, čimodanus namie su mama kraustau. Sakau jiems: „Debilai jūs, su žmogum kol gyvas būt reikėjo ir apie jo svajones pastatyt spektaklį Jurbarko kultūrnamy pakalbėti, irgi kol gyvas buvo.“

D.: - Čia tas pats, kaip su mano tėvo seserim. Aš nesifotografavau. Ji man sako: „Tu dar verksi, kad neturi šitų nuotraukų.“ Aišku, aš jai nepriminiau, kai prie mirštančio tėvo, atėjus mamai, ji tyliai sakė: „Žinai, gal jau reikia pagalvoti kiek maisto laidotuvėm, gal jau kiaulę užsakinėt reikia...“ Man atrodo, kad mes jau parašėm tau darbą.

K.: - Jo, beveik parašėm. Tik nuo fotografijos nukrypom. Karoče.

D.: - Jo, karoče, labanakt.

K.: - Prieš labanakt dar biškį. Vienu metu giminaitis išsitraukė Chesterfield  cigarečių pakelį ir padavė man. Sako: „Čia paskutinis tavo tėvo cigarečių pakelis ir paskutinė cigaretė. Galvoju, reikia tau atiduoti ir tu žinosi ką su tuo veikti.“ Tėvas man visada asociavosi su šitais dalykais – jis visada rūkė ir visada fotografavo arba filmavo. Dabar turiu du brangiausius jam dalykus – cyzą ir fotkes.

D.: - Surūkei?

K.: - Ne.

D.: - Išbyrės.

K.: - Neišbyrės. Su visu pakeliu tą cigaretę sukišau į stalinį laikrodį ir saugau lyg kokią urną.

Asmeniškumo slanksteliai

Untitled, Lisa Indigo Burns Wormsley

Tai, kas asmeniška, dažniausiai būna šiek tiek paslėpta. Vieni deda į stalčių, kiti į voką ir tada į stalčių, kiti dar kur nors. Žinau, kad asmeniškumai ne visiems įdomūs, o kai kuriuos net erzina, nes jie nori apibendrinimų, išvadų, konkretumų, o ne pabirų asociacijų ir asmeniškumo žirnelių. Fotografija, kaip ir tekstas, ir turbūt bet kokia kitokia veikla, yra tik sausas užsiėmimas, kai pašalini asmeniškumus. Galima, aišku, kuo nors sudrėkinti ir pagyvinti, bet... asmeniškumai leidžia būti arčiau, glaudžiau, giliau, net ne taip, kaip akis į akį, o dar arčiau.

Requiem for a Dream #3, Carolina Conte

Užspaudus visus asmeniškumus fotografijoje, tikriausiai, gautųsi dokumentinė fotografija. Bet ir ta plačioji dokumentika yra subjektyvi, asmeniška, ir kitaip blizganti per kažkieno vieno akį ar mintį. Tikrai perlaužus asmeniškumus pusiau, išeitų... paso fotografija? Jos diletantizmas paprastai yra vienas iš tų dalykų, kurie asmeniškumus ir nužudo. Tie, kas fotolaboratorijose šiandien daro pasines ir kitokias nuotraukas, paprastai yra su fotografija absoliučiai nieko bendro neturintys žmonės. Aš čia taip garsiai galvoju tik... ir prieinu išvados, kad fotografija be asmeniškumų – nebe fotografija. Vienas filosofas visai neseniai ėmė galvoti apie naują terminą – šviesoraštinininkas. Sako, kad šviesoraštininkas ir fotografas du skirtingi žodžiai (tikriausiai ir žmonės skirtingi), reiškiantys skirtingus dalykus. Šviesoraštininkas kuria, o fotografas ką daro? Man nepatinka tas žodis – šviesoraštininkas, skamba sintetiškai, kaip koks prastas vertinys. Labiau lietuviška, žinoma, nei photos graphos, bet man kur kas labiau priimtinas paliktas senas, grubus terminas, mėgstu lėtai jame kaskart įžiūrinėti naujas prasmes.

Untitled, Nickolay Dyadechko

Nė nežinau, ar galėčiau įvardyti, kas tie asmeniškumai fotografijose. Tai gali būti bet kas. Aš imu save erzinti, tave tikriausiai irgi, nes vis prisimenu Barthes‘o punctum‘ą, atleisk, kitaip negaliu. Bet šiuo atveju asmeniškumas fotografijoje nebūtinai yra jos punctum. Sakai, pavyzdžiui... Štai tau pavyzdys. Nickolay Dyadechko fotografijoje su merginos portretu primerkta akimi man asmeniškumas čia yra nujaučiama liemenėlė po mėlynu rūbu, papuošalas ant kaklo, plaukų vingiai, kuriuos beveik galiu užuosti, dulkės stiklo šukės aštrumo kadre, kurių, būdama Nickolay'aus vietoje, irgi nebūčiau nuvaliusi, durys fone, nes aš vis galvoju, ar pro jas patekčiau į kokią nors keistą erdvę, tokią kaip S. D. Morales filmuose „Pasajes I“ ir „Pasajes“, paveikslėlis ant sienos... Tuo tarpu Barthes‘iškasis punctumas yra ta primerkta akis. Nežinau, ar supranti ką noriu pasakyti. Primerkta akis užvaldo kaip tikras punctum, neleidžia pamiršti, liepia galvoti apie ją, o visi kiti dalykai padeda būti kaip sakiau – giliau, arčiau, taip arti kad imi žinoti žmogaus vardą, pavardę, kvepalų stiprumą, ir nujauti, kad galbūt kažkur netoli stovi ką tik užvirta arbata. Gal dabar aiškiau...

Untitled, Lucrezia Senserini

Čia mane apsėda žvilgsnis, jaučiu kaip jis kariasi man ant sprando kabindamasis į odą mažais nagučiais. Jaučiu žvilgsnio svorį, storį, gylį, ilgį, plotį, ir visus įmanomus matus, nes jis man – punctumas. Bet vien jo nepakanka. Šiuo atveju Lucrezia Senserini viską dar labiau sukomplikavo. Nes žvilgsnis taip paprastai puntumu netampa... Jis juo tapo asmeniškumo dėka. Sakai, kad nesupranti, kokie čia asmeniškumai. Ok. Vytelių stogas ten greičiausiai, man patinka galvoti, kaip šviesa atsitrenkia į tuos pagaliukus virš jo galvos, o dalis jos prasprūsta ir rėžiasi tiesiai jam į kaktą, į akis, į plaukus. Pastarieji čia irgi tampa asmeniškumais. Man įdomu, ar jis buvo panardinęs galvą į kibirą su obuoliu ir bandė jo atsikąsti (yra toks kvailas žaidimas), o gal jam paprastai ir aiškiai – karšta nuo tos skrybėlės, kuria jis prisidengia burną (norisi tikėti, kad ten – obuolys). Asmeniškumų apsuptos akys tampa kabliu, prie kurio savanoriškai priėjusi prisisegu savo karabinu ir leidžiuosi velkama artyn.

Untitled, Lucrezia Senserini

Kitur klaupiuosi ant žemės ir lieku be žado dėl pirštų, dėl to kaip jie išsiraitę, dėl jų įtampos, kuri man galbūt vaidenasi, tai gali būti vienos penki šimtosios sekundės dalies reikalas, ji tuoj pat išsitiesė arba susigniaužė, nes šalta, nes po dar dviejų sekundžių pakels ranką, patrauks rankogalį, susiras laikrodį, pasitikrins laiką. Nežinau. Bet įsitraukiu per pirštus, ir atsiremiu į nugarą, beveik taip kaip giltinė pasakose prisiartina. Tik aš ne giltinė, aš taiki žiūrovė, aš bandau surasti stuburo slankstelį, kuris žymi tuos metus, kai galbūt mirė jos tėvas, arba prisivalgiusi cukraus nudvėsė papūgėlė, sukurdama natiurmortą amžiams; stuburo slankstelyje galiu rasti viską. Asmeniškas ir sunkvežimis. Nežinau tik, kodėl. Jis čia kaip lego kaladėlė-milžinė, į kurią kažkodėl žiūri ji, o ne aš. Vadinasi, tai asmeniška. Vadinasi, ji ten kažką rado, ras, ar pames. Vadinasi, dar vienas slankstelis užsipildys paveikslėliu, kurį galės rasti kitas žiūrovas, stovintis man, panašiai kaip aš fotografijos herojei, už nugaros. Ir skamba vis Macklemore nuotrupa – „Oh girl this boat is sinking, there‘s no sea left for me/ and how the sky gets heavy, when you are underneath it“. Pabandyk, pamatysi.

Untitled, Aishinha

Spindulys, pjaustantis veidą, ir veikiausiai nutikus šiai nuotraukai, kiti spinduliai padarė tą patį. Bet jie čia įsitempia mane arčiau to veido ir marškinių, taip arti kad tampa pažįstamas kiekvienas siūlas, o veido nelygumai susikooperavę su plaukų bumbulu ant galvos tampa mano asmenine šventove. Ne ta, kurioje galiu vaikštinėti kaip tinkama, o kaip koks akmenų sodas, kur viskas, ką galiu veikti, tai tyliai džiaugtis nebylumu ir grėbliuku naujai sušluoti skaldą. Spindulių pagalba modeliuoju tą veidą, galvoju, galbūt jis mano tėvas, o galbūt geras draugas, o gal aš jo nepažįstu ir prikibau dabar kaip kokia beprotė. Nesvarbu, jis nejaučia, jis ten užstrigęs, ir jo veidą galiu grėbliuku šluoti iš naujo ir iš naujo ir iš naujo, siūlus marškinių šukuoti. Nes jie asmeniški, jie mano ir man, net jei autorė taip nenorėjo – taip tiesiog nutiko.

294, Katai Stienstra

Vaikščioti į fotografijas ir iš jų nė kiek nevargina, tai vienas malonumas. Kartais pavargstu, nes tenka praeiti ir sniegu, ir žvyru, ir vandenis pajudinti, ir gravitacijos dėsniams pasipriešinti. Bet šiuo metu jaučiuosi taip, lyg tai, ką veikiu nuolat – vaikštinėju pirmyn atgal – man niekuomet nenusibos. Svarbiausia nesupainioti savojo gyvenimo su sutinkamais ten. Kad neįtrauktų koks nors punctumas negrįžtamai, kad netaptum pėda sniege, ir neliktum gulėti kaip mažas mielas asmeniškumas; neaišku, gyvas ar ne, bet asmeniškumas.