 |
| Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled |
Karštos popietės visada panašios į pailsėti
prigulusį gyvulį. Karštyje nematau, kaip iš jo nasrų purslais srūva oras, bet
visos juslės aktyviai sekioja kiekvieną jų keliamą gūsį. Ir aš, kaip buivolė,
bėgusi nuo bepročių liūtų, prisėdu ant suoliuko. Paprastai daugeliui labai
svarbūs visi suoliuko parametrai – kiek ir ko ant jo tuo metu sėdi, kaip
kvepia, ką veikia, ir taip toliau. Man tai visiškai nerūpi. Tas vyras,
veikiausiai toks pat kaip aš, skaitydamas laikraštį ir laikymas savo starbuksinę, ar kokią ten, kavą, vis
tiek atrodo kiek įtartinai, jei paklausi manęs. Na, bet nesvarbu, aš taip
pavargau, kad man tiesiog būtina prisėsti. Rūta, atleisk, privalau. Stengiuosi
išlaikyti atstumą. Ne, ne nuo vyro, o nuo jo rankinės. Žinai, Rūta, būna, kad
jei atsiduri per arti... ima kaltinti vagystėmis, prievartavimais,
priekabiavimais, ir dar velniai žino kuo. Kam man visa tai? Aš čia tik savo
stuburo slankstelius į medinį atlošą atremti, ir nieko daugiau. Vyrukas
žvilgelėjo, bet akimis vėl ėmė ryti laikraštį. Rūta, pažiūrėk, dabar jo tempai
visai kiti. Tarsi kava, perpildyta cukraus, paskatino pasitempti, vos tik šalia
atsirado moterys. Kojos vis dar sukryžiuotos, bet nebeilgam. Jam tinka kokio
nors Sting‘o skambesys, iš kojos
mataravimo spėju. Shape of my heart,
sako, o kokie jo kėslai nežinia. Ne, jis be ausinuko, bet kažkas gi skatina tą
neurotišką judesį. Nejuokauk, Rūta, tai negaliu būti aš. Aš tik pavargusi
buivolė, besikasanti savo pavargusius šonkaulius į tą nuostabų medinį
pagaliukinį atlošą. Pažvelk, kokia saulė, kokia šviesa... Pailsiu ir einame
toliau savais keliais. Vyrukas žvilgčioja, bet juk ne į mane, jis tiesiog
prastai mato, bando įskaityti smulkesnį šriftą savo laikraštyje. Rūta, tu man
baigi susukti galvą. Raudona spalva gali provokuoti, bet juk tai tik miesto
detalės, Rūta...
 |
| Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled |
Taip, raudona spalva gali išprovokuoti tiek daug
dalykų, tiesa. Akordeono agresiją, lytinius traukulius, statybines isterijas,
karstų dunksėjimus ir drugelių gyvenimo ciklų pasikeitimus. Rūta, o kas, jeigu
raudona spalva išprovokuotų mudvi tiesiog nerti stačia galva nuo tilto? Ne
žudytis, o tos laisvės ieškoti. Žinai, kai segasi gumas, maunasi šalmus, klauso
instruktažų... O mes va, dvi moterys, akordeono garsuose upėn įšoktume, kaip
koks monolitas per žemės drebėjimą, tik tyliai, be liudininkų. Malonus
sutapimas, bet koks nors beduinas kitame pasaulio gale užsiviręs arbatos jos
atsigertų ir pagalvotų apie mus, tik abstrakčiai. Manytų sau – o, kokios bus
mano dukterys žavios, kai užaugs... Žinai, gi viskas susiję. Aš esu tu, tu esi
aš, kiekvieno pastato langas yra ir jo plaučiai, ir širdys, ir meilės bei
grandinės. Upėję mus apvedžiotų baltais rėmukais, kaip aukas, kol vyksta
tyrimas. Pokštas žinai kame, Rūtele? Tame, kad mes tai visai ne aukos – mes moterys,
suradusios laisvę! Tame rudame tinke išgremžčiau nagais – MYLIU TAVE, ir greta pastatyčiau kokią mielą hortenziją,
kurios vazono dugne pakasčiau raktelį nuo visų įmanomų durų. Taip girdėjau, kad
geležis hortenzijai padeda chameleonizuotis. O gal kokį sudaužytą vėl
suklijuotą ir kaktusu papuoštą, vazoną? Nebijok, Rūta, manęs, aš tavo geriausia
draugė, juk nemanai, kad tave nuskriausčiau? Kad man išdygtų kokios antilopės
Kudu radai ir imčiau tau trimituoti ką nors izraelietiško? Ar būčiau pylusi tą
skaldelę prie tavo namų, kad būtų jaukiau? Ar būčiau baltais rėmeliais
paryškinusi langelius ir dureles, kur verda visas tavo gyvenimas? Juk tikrai
nebūčiau, tad... Duokš ranką, ir keliaukime. Čia fotografijos, čia viskas
netikra, jau praeityje, dabar jau nieko nebėra, tik tu ir aš, ir mūsų
pokalbiai. Na, dar upės ir akordeonai. Ir prisiminai iš laikų, kai drauge
viešėjome Nante. Vyko karas, mečečių bokštai kitur, visai nekaltuose kraštuose,
griuvo nuo tos nepaaiškinamos karinės aistros...
 |
| Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled |
Kaip elektros linija į tave einu, o tu vis
purtaisi, purtaisi, purtaisi, purtaisi. Žinau, esi dėkinga, bet ir abejoji
manimi, visada abejojai. Net tada, kai gelbėjau tave, kai gulėjai pakelėje kaip
rąstelis, o tau į akis žiopsojo milžiniška gyvulio kaukolė su deimantu kaktoje.
Stengiausi kiek įmanydama tave iš ten ištraukti, ir ištraukiau. Ne ne, skolinga
tikrai neturi jaustis. Didžiausias atlygis man yra tavo šypsena. Tavo delnas
manajame. Galimybė vaikščioti, štai, kaip dabar, drauge, ir kalbėtis. Tiesa, tu
daugiau tyli, kalbu aš, bet suprantu tave – tu vis dar to rąstelio pavidale. Ar
pameni, kaip tądien buvo karšta? Kaip šešėliai patys metė savo šešėlius sau,
nes saulė kepino net ir juos. Žinai, man labai liūdna, nes tą dieną, kai
kaukolė tau grasino nebūtais dalykais, o tu gulėjai kaip rąstelis, netoliese
gyvenę žmonės užsikalė langus, užsitraukė užuolaidas ir pasislėpė bunkeriuose,
kur krūvomis sandėliuoja troškintas pupeles ir alyvuoges. Ar ne keista? Jie
visai nenorėjo tau padėti – tu buvai teatro dekoracija. Ne! Tu buvau primadona tame spektaklyje.
Rąstelis, kuriam grąsina buivolo kaukolė su deimantu kaktoje. Jau įsivaizduoju,
kaip jie, dviem pirštais praskleidę purvinas savo užuolaidas, kramtydami senus
spragėsius, žiūrėjo į liūdną tavo baigtį. Buvo ir tokių, kurie tiesiog praėjo.
Prieš praeidami gobtuvus užsitraukė, išsitraukė telefonus ir intensyviai
tikrino laiką – viena minutė po vienuoliktos, viena minutė po vienuoliktos ir
trys sekundės, keturios, šešios, ir taip toliau. Žinai, gal ir pikta, bet aš
juos suprantu. O kas tu tokia, kad tave gelbėti? Ypač rąstelio pavidalo. Pilkas
grindinys dekoruotas kažkieno išpiltais dažais ir pabarstytas riebiais
keiksmais. Bled, kiek galima, jau trečią
kibirą dažų išpilu šiandien... Aidi kažkur. Gerai, kad turi mane, ar ne?
Na, man tai tikrai gerai, kad turiu tave. Stebiu tave nuo apgriuvusių mūrinukų,
medinių stulpų, palydovų, apsąmanojusių šaligatvių blokų ir kitų neįtikėtinų
objektų. Tau taip nesiseka, tu vis parpuoli, tu man lyg koks sūnus palaidūnas.
Myliu tave, Rūta. Išgerk vandens, baisiai karšta.
 |
| Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled |
Pažvelk, mes jau beveik čia. Net kelio ženklai
liepia sustoti, įsigilinti, daug ką permąstyti. Ar permąstei savo moteriškumą,
žmogiškumą, Rūta? Ar supranti, kad fotografijų laike tu – jau nebe tu? Abi mes
tokios, aš taip pat. Viskas tose apsilaupiusiose sienose ir tuščiose langų
angose. Ten gali slypėti bet kas – ginkluotasis snaiperis, raudonkepuraitė,
arba jos vilkas, arba bet kas, ką tik sugalvotumei. Tik seni varteliai, kuriuos
kadaise judino kažkieno rūpestingi pirštų galai, į kuriuos lūžo nagai ir buvo
kliūnama kojomis. Na, ir nenuravėti, netvarkingi šaligatviai, visai kaip mūsų
tėviškėje, kurios niekada nebuvo, ar ne? Svarbiausia yra įsivaizduoti ir
niekada nepamiršti, kad fotografijose tu – nebe tu, o aš nebe aš. Panašiai kaip
tie debesys. Tikrovėje jie juda, plaukia, nyksta ir vėl sugrįžta krūvon, o
čia... Čia jie, kaip tu ir aš – sustingę kažkieno vaizduotės vaisiai, niekaip
negalintys ištrūkti iš tos nelemtos švilpiko dienos. Laikykis, Rūta, aš
visuomet su tavimi. Myliu tave.
 |
| Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled |
Visų fotografijų autorius: Jorge Guadalupe Lizárraga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą