Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Kur man plaukti, Markai Polai?

Paula Aparicio. Pausa.

Šviesa į stalą braukiau ryto planus galvodama apie savo naują rutiną. Joje ir tu, ir gėlės, ir visokiausio pobūdžio uždaviniai, dažnai atrodantys neįveikiami ir devyniasdešimties laipsnių statumo. Skambino mama. Sakė, kad sudaužė vieno puodelio lėkštelę, o man be jokios sąžinės graužaties mano arbatinis pats gražiausias net ir patyręs netektį. Prosenelė dovanojo jį drauge su puodeliais ir lėkštelėmis sakydama – turėsi, saugosi, perduosi. Tai buvo negražus servizas, kurio mama atsisakė, nes dulkėjo lentynoje, ir prisidengdama gražia tradicija perduoti kitai kartai atidavė man. Lėkštelės istorija paprasta – mamai reikėjo kažką padėti po vazonu. O aš naudoju tik arbatinį. Kaip jau minėjau, mano rutiną okupuoja gėlės, galbūt dėl to iš arbatinio rožė išdygo neatsitiktinai. Jaučiau, kad kažkas artinasi ir man nuolat niežėjo smilkinius. Nesakysiu, nuoga aš ar ne, tai ne tavo reikalas, tik žinok kad mano planai ryto šviesos formos ir visa jėga išbraižyti plaukų segtuku stalviršyje. Šviesoje aš išskrosta nelyginant tavo pagautos lydekos, kurias tu praktiškai pavogei, nes nė vienos jų ilgis nesiekė nė 30 centrimetrų. Nelegalas tu, bet myliu tave. Kartais galvoju, kad įkliuvau tavo tinkle per klaidą, netyčia, lemiamu momentu truktelėjai virvelę ir štai aš tavo valtyje, tavo trofėjus, tavo pasididžiavimas ir šviesos skrodžiamas ežeras rūke. Tavo dukra.

Paula Aparicio. Buenos Aires 2011.

Išsitapetavusi tavo veidu sienas galvojau apie bijūnus, kurių šiaip jau nekenčiau, nebent būdavo balti. Fotografijose mirga šviesos atspindžiai nuo langų, indų, indelių ir žvakidžių ir atrodo taip jaukiai romantiškai, o aš tuo tarpu verkiu kažkur už stačiakampio ribų ir plėšausi stuburo slankstelius po vieną – už mamą, už tėvą, brolius, draugus ir Jėzų Kristų ir visus kitus, - už visus, kuriems jaučiuosi prasikaltusi. Kiekvienai kaltei po vieną žingsnį kokiame pigiame „dancefloor‘e“. Kaltės jausmas, kaip Eglės Ridikaitės darbe, akinantis ir primenantis net ne rakštį, o raganų sudeginimą ant baslio. Degu tarpe dviejų mamos dovanotų (atiduotų, nes nebėra kur padėti) šviestuvų nuo kadaise prabangaus ir jau išardyto, kaip ir mano stuburas, sietyno. Negalia, tu sakai. O aš sakau – invalidumas. Ne validumas. Po to, kai uždarei duris, jos niekuomet nebeatsidarė ir negaliu net suvokti, kaip jas atidaryti. Reikėtų išmontuoti, bet blogiausia tai, kad net nežinau kurios durys yra tos, kurias tu uždarei. Komplikavai viską ir užmiršęs išėjai. Išsiuvinėtos rožytės dar ir kaip virsta ne baltais bijūnais pykčio pilnoje mano galvoje ir ištįsta iki mano plaukų ilgio. Prisimeni, mama mano plaukus augino už mane ir prižiūrėjo kaip norimą nušerti katiną? Todėl ir pyktis mano ilgas, storas ir itin masyvus. Visiškai toks pats, koks buvo tavo noras būti visur, visada ir šimtu procentų, jei ne daugiau. Todėl arbatą geriu „su dvigubu“, kas, kad ne arbatos, o dažų. Ir kuo daugiau – užlieti viską pigios juodos arbatos sepija ir apsimesti aštuonkoju pilkame mūsų kambarėlyje, kuriame tavęs jau tūkstantmečius nėra ir galimas daiktas, niekada nebuvo. Tu tik tapetas, kurį išvynioju ir suvynioju, tu rulonas prisiminimų ir nebūtų dalykų. Aleliūja, Markai Polai.

Paula Aparicio. De como aprendemos a vivir sin respirar.

Prisimenu tavo žingeidumą ir smalsumą. Norėdavai sužinoti, kur eina kiekvienas voras ir kokias peles valgys tavo kaimynų katinai. Tau buvo įdomu, kodėl ir kaip korėjietis tapo sovietų armijos majoru. Dažnai kalbėjai apie tai, kaip toli yra korėja ir kaip arti buvusi sovietų sąjunga. Padėjęs galvą ant stalo kaip Stalino pypkę kaktos raukšlėmis bandei siurbliuoti šviesą stalo paviršiuje. Pameni, istorijos mokytoja sakydavo – „na, ar radote „razinką“?“ Ant stalo, šviesoje nieko kito niekada ir nebuvo, tik tavo puodelių nuospaudos, kurias begėdiškai klijuodavai savo veidu tarsi pleistru ir tos nelemtos „razinkos“. Sakydavai man, kad apžiūrėjai visas datules ir derlius šiemet geras. Tikėjau tavimi kaip paklydęs šunytis žiemoje atklydęs į geros močiutės trobą. O ten tik dulkės buvo, jokių datulių. Žiūrėdavau į tave ant stalo, į tavo išsikreipusią veido odą ir į už jos keistai įsitaisiusią kaukolę ir kalbėdavau „Tėve mūsų“ drauge su tavimi taip nuoširdžiai, kaip tik trupinių reikalaujantys gatvių žvirbliai moka. Tu buvai man Fudzijama ir Monblanu viename. Gal dėl to iki šiol nekenčiu džiovintų datulių, o nedžiovintų nė regėjusi nesu. Žinai, šimtus kartų esu pasikorusi tavo rankovėse, o vėliau be spalvos susirangiusi tau ant kelių kaip rožančius tavo Fiat‘o „bardačioke“ mirdavau septyniolika skirtingų mirčių, kad tik atkreipti tavo dėmesį. Man jis buvo daug kartų brangesnis, nei tau buvo brangios datulės ir visos kitos istorinės smulkmenos, kurios buvo okupavusios ir sukūrusios karinį aljansą tavo galvoje. Atlaisvinęs kairę ranką priglausdavai mane ir sakydavai  - dukra, tu šaunuolė, ir aš besididžiuodama dar kartą grodavau darželio muzikos pamokos repertuarą dūdele tau asmeniškai. Norėdavau būti tavo kameriniu orkestru, o po pertraukėlės pasirodyti G. Verdžio veidu vien tam, kad pradžiuginčiau tave.

Paula Aparicio. Hipo.

Kartą išvykome į Kaliningradą. Sakei, kad žiūrėsime į Karalienės tiltą. Į Kaliningradą mes ištiesų nevykome, tik paupiu vaikštinėdavome. Tvirtai laikydavai mane už rankos ir kilsteldavai aukščiau kaskart galvon šovus dar vienai istorijai, kurią norėjai man papasakoti. Prisimenu kas keliolika minučių pasikartojantį vaizdą – pasieniečių batų galus purvinomis nosimis. Visiems jiems sakei, kad dalyvaujame ekspedicijoje, kad jaunoji tyrėja – pati smalsiausia iš visų ir ieško meteorito liekanų remdamasi Karalienės tilto legenda. Aukščiau pažvelgti nepasiekdavau, todėl pasieniečius prisimenu kaip purvinus aukštaaulius, kurie patikrinę dokumentus greičiausiai šypsodamiesi palinkėdavo sėkmės jaunajai mokslininkei ir jos tėčiui. Dabar susimąstau, ar tikrai buvau tokia maža, kad neįžiūrėdavau aukščiau pasieniečių kelių, ar tavo šešėlis buvo toks didelis, kad viskas aukščiau jų kelių man skendėjo tamsoje. Vaizdas, kurio ten niekuomet nematėme, apglebia mėlyną vandenį, akmens viršūnėlę kyšančią iš po tos melsvos košės, kurią vadiname vandeniu ir žemyną tolumoje. Tikiu, kad tavo namas kažkur ten ir datulių ferma iškart už jo. Tu visuomet buvai stebukladarys ir esu tikra, kad datules šiaurėje tikrai būtuei galėjęs užauginti. Prisimenu, kaip pasakodavai man nebūtas istorijas apie nacius, baidykles ir Prūsiją. Tomis melsvomis keteromis čiuožiu kaip Akropolio ledu, kur paskutinį kartą prasiskėliau galvą, dailiai kojomis apvedžioju akmenį ir dar kartą prasiskėlusi galvą pasiekiu net ir labiausiai istorijos pamirštas vietas Prūsijoje. Tavo veidas žemyne stiklu įsmigęs man į smilkinį. Už tavęs – tavo namas. Jaučiuosi patogiai. Žinau, kad nesaugai manęs, tiesiog stovi ten, ir vos ledui įskilus ir man prasmegus gelmėse prisidegtumei dar vieną papirosą ir eitumei namo, nes kelią jau žinai. Pasakotumei visiems, spausdamas netikras ašaras, kad jaunoji tyrėja žuvo Karalienės Luizos gniaužtuose, o tu buvai bejėgis pasipriešinti blogiui, paaukojai mokslininkę ir tam, kad išsaugoti tai, ką aš nuveikusi, nusprendei jaunosios tyrėjos darbą garbingai tęsti pats. Parašei monografiją apie mėlyno vandens keteras ir čiuožimą aplink akmenis, apie Prusiją, apie mane. Ir rodai visiems šitą fotografiją, sakydamas – ji taip mylėjo jūržoles, negalėdavo be jų gyventi, o kartą jas ir vėl išvydusi iš džiaugsmo jomis pasipuošusi savo nušiurusius plaukus. Kai ledas skilo į plieną ir skendau tu nusisukai ir paleidai dūmus pavėjui. Dabar išėjęs ten pasakoji visa tai, ar ne?

Paula Aparicio. Muro.

Žiūrėdama į tavo veidą karste paskutinį kartą pagalvojau – kaip tu pražilai. Man atrodė, kad tu visuomet buvai toks jaunas ir tvirtas, o štai atsisveikiname ir pasirodo tu pasenai, pražilai ir visai suglebai. Galvojau, kad tu ledkalnis. Mes daug apie juos kalbėdavomės, apie upes ir laivelius taip pat. Niekada nemačiau tikro ledkalnio ir tavo miręs veidas buvo artimiausia tikro ledkalnio įvaizdžiui. Kažkuriame savo vidaus šulinių skaudžiai tave kaltinau ir tuo pačiu atsiprašinėjau už savo kaltes, o tada dužau kaip Titanikas, atsiremdama į tavo veidą lūpomis paskutinį kartą. Nesitaikiau bučiuoti kažkurios konkrečios vietos, bet pataikiau kažkur tarp akies ir skruosto. Buvo taip šalta ir nežinau, ar neverkiau, ar viskas tiek užšalo, jog skysta ašara net negalėjo išriedėti. Mintyse, kaip vaikystėje, apsivyniojau tavo rankovę apie kaklą ir kilpos mazgą tvirtai prispaudusi prie krūtų užmerkiau akis ir svajojau tapti povandeniniu laivu, kuris dienai einant į pabaigą ir dangui raudonuojant ima leistis į dugną. Kaip koks Raudonasis spalis, už kurio vairo lietuvis. Koriausi tavo rankove, o ledkalnio žili plaukai rėžė žaizdą mano šone, ir beveik girdėjau Pilotą prabylant ir kažką patyliukais marmaliuojant apie Golgotą. Kartu su juo ėmiau marmaliuoti padriką „Tėve mūsų“. Sūrus šaltas vanduo užpildydamas mažyčio „submarino“ ertmes draskė plieno siūles ir traiškė mažyčius langelius. Springau ašaromis, kurių nebuvo, o kilpą spaudžiau taip tvirtai, kad vienu metu pasirodė, jog apkeisiu kilpą su širdimi vietomis.  Aleliūja, Markai Polai.  

Paula Aparicio. Tita.

Sekantį rytą atmerkiau akis ir giliai įkvėpusi buvau subadyta ankstyvos saulės. Katinas nieko neįtardamas krapštėsi panages ir laižėsi savo asmenines nuoskaudas sėdėdamas ant nedidelės palangės duryse. Žaliuzės su šviesa kovojo kaip įmanydamos, bet ji ratilais vistiek veržėsi į mano lovą tarsi paauglystės meilė ir vaikiškai aistringų nuotykių noras. Mažuoju piršteliu pasikasiau skruostą ir pamaniau, kad tai, ką galvoju būtent jį ir primena – mažąjį pirštelį. Tokį mažą, juokingą ir beprasmį. Prisiminiau, kaip plienu skendau pasikorusi tavo medvilnės pagalba ir absurdiškai šyptelėjau. Šiandien šalta nebebuvo, ir tas nelemtas katinas besiprausdamas keistai drumstė mano netektį. Galvojau – na, ir kas dabar? Dabar šviesa. Kaip ir kasdien. Kėliausi anksti. Burnoje jaučiau jūržolių, druskos ir smulkaus jūros žvyro skonius. Ilgai nemiegojau, gal tik sumerkiau ir atmerkiau akis, nesu tikra. Krūtinė atrodė kitokia, papilvė taip pat.

Paula Aparicio. Una.

Tavo jaunoji tyrėja ten, už vonios sienos kampo, apsirengusi seną suknelę, bando sugalvoti, ar viskas gerai. O tu nepadedi. Išgirsk. Užsagstyk, kaip vaikystėje. Padėk apsiauti ir išeiti į lauką, kaip vaikystėje. Pasakyk, kad šviesa lauke ne šiaip šviesa, o ypatinga žiežirba, prikelsianti senovinį vikingą, kuris, pagaminęs sau ir man plaustą, mane nuplukdys į gražiausius ledo kraštus. Pasiimk savo rankšluostį, nusišluostyk akis ir pažadėk, kad niekuomet nepaliksi ir visada meluosi pasieniečiams ir jų purviniems batams.

Paula Aparicio. Self. 

Žvelgiau į save veidrodyje ir galvojau – tu panaši į faraoną. Neprisimenu, bet grįžusi mamos mylėtus nušiurusius plaukus buvau susirišusi mėlyna gumele, kad netrukdytų markstytis į tavęs prisiminimus ir mintis. Šiandien praustis nesinori – ne dėl to, kad būčiau pavargusi ar išsekusi, bet muilas kriauklės formos muilinėje primena perlą ir negaliu griauti tokio gražaus įvaizdžio. Balti apatiniai dar švarūs, todėl tiesiog stoviu prieš veidrodį ir galvoju apie tai, kad esu tavęs tęsinys ir niekada tavęs nepaklausiau, ką norėtumei, kad tavęs tęsinys veiktų, kaip tęstųsi ir kur ir į kur. Lukštenu save kaip pušį iš žievės prieš atiduodant ją upės vagai. Kur man plaukti, Markai Polai? 

Fotografijos - Paula Aparicio

Alisa Aiv ir maišelio istorijos

Ilgą laiką nerašiau. Ilgą laiką nerašiau apie fotografiją. Tiesą pasakius, stengiausi jos net nežiūrėti. Žinojau, kad ateis diena, kuomet šermukšnių raudonumai įkyrės ir ims skaudėti kažkur tarpuaky. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog tai reiškia poreikio žiūrėjimo į kažką atidžiau atsiradimą. Dar iki atsirandant tam poreikiui buvau netiesiogiai priverstas vėl pažvelgti į fotografinius atspaudus. Šiandien į juos žiūriu jau du mėnesius kasdien po 9 valandas. Nežinau ar tai reikėtų vertinti teigiamai ar ne, bet žiūriu į vaizdus, spausdintus daugiausiai dar iki man gimstant, ką jau kalbėti apie jų sukūrimą. Apie autorius, kurių darbus vartau paskutinius du mėnesius, be abejonės, papasakosiu ateityje, kol kas ne apie tai.

Ilgą laiką nežiūrėjus į fotografijas ir apie jas nerašius ir vėl aplanko jausmas, lyg būčiau prie baltos sienos kalamas Maximos maišelis. Tarsi įpareigotas, tarsi užgautas, tarsi sutrupintais kelių sąnariais. Nežinantis ką pasakyti. Bet tai tik jausmas, kuris praeis kartu su metų laikų nuotaikomis, Pavilnio sodų gyventojų norais ir neviltimis ir bepročių sukeliamomis avarijomis.

moscow

Rusijoje gyvenanti fotomenininkė Alisa Aiv nufotografavo tokią sieną, apie kurią rašiau ką tik, tik maišelio jos kadre nėra. Kitaip tariant, manęs ten irgi nėra. Alisos siena elastinga, judri, bet mažai kuo skiriasi nuo betoninio Berlyno peilio. Iki sienos maišeliui kelią pastoja tvora, regis, pranešanti apie Gorkio parką. Asfalto grūdais bandau patekti arčiau ir suprantu, kad vieta man jau paruošta. Ir net ne viena. Minkšta siena jau suvarpyta smaigais, kuriais galėsiu kalti save prie jos tol, kol pats Gorkis nusišypsos. Galimas daiktas, kad jis jau šypsosi, stovėdamas ant tų pastolių, kuriuos aš, būdamas ne prasčioku maišeliu, pastebiu atsirėmusius į mano baltą kankinimų teritoriją. Maksimai, tu toks kartus kartais būni, ką man su tavimi daryti? Šypsokis, nes Maskva tavo ašaromis tikrai netikės niekuomet. Tavo socialinis realizmas kišenėje, kol šypsaisi, užmaukšlina tau Piloto galvą ir nebežinai kur dėtis. O Alisa veikiausiai praeidama nuspaudė mygtuką, nes kažkur pakaušyje sušvilpė tavo vardas. Veidas. Veidas tavo tvoroje, prastu šriftu užrašytas. Eisime pasivaikščioti – aš, tu, Alisa, visa Maskva su mumis verks. Pastoliai susmuks žemėn ir nusės kokio angaro kampe, kartu nusinešdami maišelio sieną su ietimis. Kas už jos – laikas ir tu, Maksimai, parodysit. 

Alisa Aiv Flickr

Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e

Kūnai ir spingsulės

Lytėjimas yra svarbus. Kokia tu neįdomi, Rūta Žalioji... visi žinome kad jis svarbus. Gal ir žinote, bet man atrodo, kad dažnai su lytėjimu susidūrę esame kaip tūkstančius kartų tą patį kūrinį atlikęs muzikantas, pamiršęs pirmą akordą ar natą, dėl to arba visad uždelsiantis pradėti, arba improvizuojantis ir naudojantis kažkokį kitą motyvą. Morališkai seni rašytojai, tokie kaip Sigitas Parulskis arba nežinau, koks nors C. Bukowskis, mėgsta lytėjimą vaizduoti tokį grubų. Nebūtinai tiesiogiai grubų, bet skirtumas, lyginant su „jaunaisiais romantikais“ akivaizdus. Ar čia problema literatūrinėje/ir ne tik patirtyje? Nežinau, bet tikriausiai ir tai nesvarbu. Fotografija man dažnai sukelia norą liesti. Nesileisiu į visas tas lietimo/jutimo/žiūrėjimo problemas, bet akivaizdu štai kas: šiuolaikinėje fotografijoje gyvena toks žanras, o gal dar tik žanriukas, kuris įsiterpia kažkur tarp akto, portreto ir natiurmorto.

貓步, Lees More

Tai, ką rodau čia – švelnūs pavyzdžiai, galbūt kada nors parankiosiu ir daugiau, bet jie man patinka, jie yra tokie, kurie mane priverčia norėti liesti[s]. Gaila, kad pavyzdžiuose nedaug vyrų kūnų, bet manau, kad apie to priežastis būtų galima parašyti atskirą post‘ą. Retoriškai klausiu savęs ir fotografų – kodėl atsirado toks mišinys noro fiksuoti bereikšmes detales ir žmogų? Ar kūnas čia svarbiausia? Ar gali žiūrovas, toks kaip aš, galvoti apie tai „skulptūriškai“, „nefotografiškai“?

Untitled, Lees More

Untitled, skarolis

Noras liesti nebūtinai reiškia, kad norisi liesti kūną. Skarolio fotografijoje man norisi liesti žemę ir balą, tuos akmenis susikrauti gerklėn ir pajusti tą purviną drėgmę. Sužinoti, kokie sutrinti tie batai, kiek kilometrų jie nuėjo. Lees More darbe norisi atsigulti ant laiptų, kad kiekviena pakopa įsiremtų į nugarą, o tų baltų kojų lytėjimas vyktų tik akimis. Pačiupinėti tą tipenimą norisi. Ir tai vienas tų atvejų, kai nežinau, kas tai – portretas, natiurmortas, ar beveik aktas? Niekada negalvojau, kad aktas – būtinai nuoga Rakausko ar Požerskio mergaitė. Tą rankšluostį ant turėklo noriu apsivynioti aplink save ir bandyti sutilpti į lentyną su visais popieriais ir knygomis. Tada tas tipenantis aktas dar kitaip atrodytų, arba imčiau ir pagalvočiau – tai portretas. Florian Dre, panašiai kaip Skarolio nuotraukoje, norisi pauostyti kiekvieną batą, pačiupinėti tą nuorūką, rankomis ištiesinti nelygumus kelnių medžiagų. Tamar Burduli, kuri, beje, visai neseniai lankėsi Kaune, verčia įsikąsti į tą ausį ir tuo pačiu metu daug kalbėti. Liečiant ausį dantimis išsiaiškinti, kas ten per spindulys kadro gale. Fotografija gali išvaryti iš proto. Išeiti iš proto nesveika. Bet jei visa fotografija taip maloniai vestų iš proto, būtų gal ir nesveika, bet nepakartojamai malonu. 

Le Matin, Tamar Burduli 

Flower, Tamar Burduli

Boat Shoes Boy Club, Florian Dre