Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Pritrenkiantis Zenonas Bulgakovas

Vilnius, 1991 m., sausio 13, Zenonas Bulgakovas

Kalbėti apie vyresnės kartos fotomenininkus paprastai yra sąlyginai lengva. Sutkus, tralialia, Žvirgždas, Rakauskas, Kunčius, ir visa eilė jau nutrintų pavardžių, kurias drauge su jų darbais šiandien galima gliaudyti kaip kokias saulėgrąžas, ir viskas ten aišku, viskas jau pasakyta tiek autorių, tiek žiūrovų, tiek visų įmanomų žinovų. Kartais pasiknaisioti Fotomenininkų sąjungos narių sąraše gali būti visai smagu. Bedi pirštu, susirandi patinkančią pavardę, atsidarai darbus, lieki kaip kuolą įrijęs, ir po kelių minučių atokvėpio galvoji – gal dar paieškosiu, gal ką įdomaus rasiu. Ir randi. Mano aprašytas scenarijus yra melagingas, Zenoną Bulgakovą visų pirma pažinau fotokūdroje, kur jis aktyviai rodė savo nuostabia medžiaga kvėpuojančius archyvus, dalinosi atrastais skaitmeninės fotografijos džiaugsmais, montažais, ir kitokiomis gėrybėmis. Jis alytiškis, o iš ten kilę labai nemažai šaunių žmonių, Zenonui šiandien yra per 70 metų, o jis – vienas aktyvesnių internetinės fotokūdros dalyvių. Tai vienas iš pritrenkiančių dalykų apie nesenstantį Z. Bulgakovą. Gal čia pavardė kalta? Michailas Bulgakovas irgi nesensta, dabar naujai, baltai, išleistas.

Vežimėliai, Zenonas Bulgakovas

Gal ir pasirodysiu stereotipais besivadovaujantis, bet mane, žinoma, labiausiai domino ir domina pono Bulgakovo archyvai. Beje, pavardė taip įpareigojančiai skamba, ir lyg tyčia ant stalo „Meistro ir Margaritos“ 1985-ųjų leidimas, mėlynas toks, irgi, archyvinė medžiaga beveik. Rodosi, Zenonas toks pats klasikas kaip ir apdainuotieji, bet dėmesio kažkodėl gavo daug mažiau. Ir asmeninių parodų nebuvo ar nebuvo tiek, ir apie monografiją tik pasvajoti galima...

Taigi, kuo tas Z. Bulgakovas toks pritrenkiantis. Žinoma romantiškas buvo ir jis, LFS tinklapyje ir fotokūdroje mačiau keletą ankstyvų darbų, skirtų, pavyzdžiui, krepšiniui. Tai tokie suštampuoti darbai, ne patys įdomiausi, palikti dokumentiškumui, bet visas autoriaus kūrybos grožis slypi jo kartais keistame ir ne visiems suprantamame humore. Arba čia man jau vaidenasi, ir humorą ižvelgiu ten, kur jo nėra. Kaip ten bebūtų, fotografijos puikios, tad po keletą žodžių apie mano Z. Bulgakovo archyvinę „rinktinę“.

Be pavadinimo, Zenonas Bulgakovas

Darbas su „LEDAIS“ geras viskuo. Suprantu, kad tai kažkokia paprasta dokumentika, ir humoro čia su žiburiu nerasi, bet nuoširdumas ir paprastumas liejasi per kraštus. Tai paprasta paprasto žmogaus fotografija, šiandien sudominanti daugeliu dalykų. Kad ir žmonių žvilgsniais, ar „LEDŲ“ iškabos dizainu. Neturiu supratimo, kas vyksta už kadro, bet nujaučiu vasaros kaitrą ir Zenono buvimą nepastebimu – čiaukšt, ir moteriškės jau juostoje, niekam nekyla nė vienas klausimas, visi laimingi, ir toliau galvoja apie ledus. Ir tos moterys, kadangi laimingos, besišypsančios, atrodo toli gražu ne taip, kaip šiandieninės moteriškės. Ir tai visai ne tuometinių ar šiandieninių moteriškių problema. Čia apkaltinsiu Zenoną meistryste prieiti prie žmonių ir juos išplėšti iš laiko taip, kad jie atrodytų tokie – laimingi. 

Dainų šventėje, 1973, Zenonas Bulgakovas  

„Dainų šventėje“ visiškai puikiai panaudotas plataus kampo stiklas. Šiandien rimtieji žinovai įžvelgtų čia neteisybę galbūt – moteris ant pakylos tikriausiai sako kalbą ar ką nors panašaus – svarbaus - veikia, o deformuotas ilgakojis vyriškas apačioje sėdi ir juokiasi. Didžiausias grožis žmonių kūno kalboje – moteris iškėlusi rankas, gestais sufleruoja, kad vyksta kažkas rimto, kažkas neabejotinai rimto sklinda iš jo burnos ir ausų, o tas vyrutis toks sudribęs, koja ant kojos, rankos kišenėse, nerūpestingai žiūri kažkur į fotografą ar bent jo kryptimi, ir visiškai paneigia viršuje vykstančius rimtumus.

Darbo jėga, Zenonas Bulgakovas

Sunku suvokti, kas dedasi fotografijoje „Darbo jėga“, bet visa tai primena D. Chaarmso absurdą. Net nežinau, nuo ko čia geriau pradėti komentarą – sužavi viskas nuo kairės iki dešinės ir nuo viršaus iki apačios. Vien ko vertas raudonas puodas baltais taškučiais, taburetė, ir žmonių pozos... Stumia kaip reikiant. O dar sako – silpnoji lytis. Tokia juokinga Z. Bulgakovo buitis šiandien džiugina tokius entuziastus kaip aš ir tu, nes ji keista, neįtikėtinai stebinanti, lengvai išmušanti iš vėžių.

Įdomios knygos, Zenonas Bulgakovas

„Įdomiose knygose“ iš tiesų įdomu viskas, tik ne knygos. Prisimenu tuos keistus brezentinius pripučiamus čiužinius, prisimenu, koks buvo smėlis prie jūros ir prie ežerų. Nebuvo jis kitoks, bet saulė tikrai buvo kaitresnė, žmonių skruostai –labiau įraudę, o žmonės taip drąsiai skaitydami literatūrą nesiramstydavo vieni kitiems į užpakalius.

Jaunieji, Zenonas Bulgakovas

Žmonių kontaktas ir atskirtis kadre „Jaunieji“ toks jautrus ir abejingas vienu metu, kad vienu metu ir juodas juokas ima, ir verkti norisi. „Durininko“ laikrodis spindi iš tolo, o vaikai, tikriausiai broliukas su sese, stovėdami ant geležinės prarajos batams valytis, žiūri į tarpduryje baltai švytuojančią baltą suknelę. Tada jos visos buvo vienodos... Jei ne vienodos, tai velniškai panašios. Bet man patinka vaikų nematomi žvilgsniai į nepažįstamą ir keistą ateitį. Įdomu, kur tie vaikai dabar, ką veikia.

Pas direktorių, Zenonas Bulgakovas

Idiotiškas dekoras “Pas direktorių“ aplenkia fotografijos veikėjų išraiškas savo keistumu, bet kabliuku čia tampa ta balta šviesa, tas direktorius dieviškoje šviesoje, kurio net nesimato per medines duris, šviesą, ir figūrą, bandančią patekti vidun. Ir punctum čia tampa visų vienodi batai. Įdomu, ar tas sienų dekoras reiškė kokią nors valdžią, ar direktorius didžiuodavosi praeidamas tą sieną. Ir „minkštasuoliai“...jie tokie minkšti, kaip senos VW Jetta sėdynės. Prailginta taburetė. Ir kilimėlis prie direktoriaus durų. Nuostabios detalės, šiandien juokinančios, stebinančios, ir kitaip pritrenkiančios ir priplojančius jei ne prie sienos, tai prie kompiuterio ekrano.

Piknikas, Zenonas Bulgakovas

„Piknikas“ yra mano mylimiausia pono Bulgakovo fotografija. Ten toks chaosas, kad net sunku kažką pasakyti... Akivaizdu tik tiek, kad žmonės gerai leidžia laiką. Tikriausiai tai svarbiausia. Įdomu tik, ką galvojo Z. Bulgakovas, spausdamas mygtuką – ar jautėsi kaip R. Vikšraitis, fotografuojantis absurdišką žmonių gyvenimą, ar juokėsi drauge su visais, o galiausiai prisipylęs gėrimo iš ąsočio nuėjo sukti sukti ratelio į vieną pusę.

Mėsa, Zenonas Bulgakovas

„Mėsa“ greičiausiai pasakoja apie deficitą, apie sunkias sąlygas gauti tam tikrus produktus. Bet ta masė neblogai įmitusių piliečių ir stambus užrašas ant sienos „MĖSA“ sukelia visai naujas asociacijas, apie kurias dabar nesiplėsiu. Bandau įsivaizduoti dabar besirenkančius žmones prie Norfos, nes pagaliau bus galima gauti jūrų lydekos. Įdomu, ar tie žmonės patys taptų panašūs į silkę, kaip Bulgakovo personažai, primenantys mėsa?

Nors gali pasirodyti, kad aš čia truputį šaipausi iš Z. Bulgakovo, tokia mintis būtų labai klaidinga. Gerbiu šį autorių ir linkiu, kad juo ir jo kūryba susidomėtų daugiau menotyrininkų, galbūt prisiruoštų parengti bet kokią knygelę, kad ir skirtą tam berods 19—os metų periodui, kuomet ponas Bulgakovas dirbo „Snaigės“ šaldytuvų fabrike, ir ten profotografavo unikalių reikalų...

Zenonui siūlau nesikuklinti, jo darbai jaunąjai kartai gali būti labai įdomūs, daug labiau nei jis pats įsivaizduoja. Visko gali būti, kad šito teksto jis nė neskaitys, bet vistiek, linkiu parodyti kaip įmanoma daugiau. Tos fotografijos vertos viso įmanomo dėmesio, kaip ir jo unikali asmenybė. Ačiū, nuoširdus.

Zenonas Bulgakovas fotokūdroje
Zenonas Bulgakovas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje