Remigijus Treigys yra su vandeniu horizonte sulipęs ir nejudantis laivas

R. Treigys, Miestas iš atminties. Vilnius, 2008 

Susirinkti ką nors nuo automobilio sėdynės po plaukelį ir mirusios odos gabalėlį yra sunku. Visų pirma, yra labai nepatogu savo kūnu gremėzdiškai sukiotis tarp atminties veidrodėlių, atlošų, saugos diržų ir kitokių plastikinių elementų. Baisiausias dalykas – iš kiekvieno plauko ar saldainio popierėlio, kuriuos randi sklindantis prisiminimo kvapas, kurį jauti ne nosimi, o kažkokiu, tikriausiai tuo mistiniu, šeštuoju pojūčiu, kuris nė kiek nesusijęs su nuojauta ar kuo nors panašiu. De javu – kai kurie sako. Bet ne. Tai labiau artima nuplaukiančio laivo vaizdiniui ir liūdesiui, kai supranti, kad likai stovėti betoniniame uoste. Na, trumpiau tariant, prisimeni ir suvoki, kad jau tik prisimeni, ir nieko daugiau.

R. Treigys, Namas rūke, 1989

Remigijus Treigys yra iš Klaipėdos ir manau, kad tą jausmą apie laivus jis puikiai pažįsta ir  išmano. O ką daryti, kai gyveni uoste. Nesu tikra kodėl, bet man jo fotografijos primena tuos plaukus ir medaus iš degalinės pakuotes, kurias susirankiojame visi, visur, visada, neišvengiamai. Treigys fotografijose pats kaip laivas, tik jis nei tolsta, nei artėja. Ne, ne, jokio sąstingio, nieko panašaus, Treigys yra tiesiog su vandeniu kažkur horizonte sulipęs ir nejudantis laivas. 

Trumpai apie fotografiją, kurios negaliu parodyti

Prie upės saulėta, nežinau koks metų laikas, bet šilta. Niekur neinu, stoviu ir klausausi. Ir girdžiu tekšt, tekšt, tekšt, tekšt. Malonus garsas, netolimas, bet ir ne per arti, neerzina ir dar kurį laiką stoviu ir bandau prisiminti, kas tai per garsas. Panašų garsą sukeldavau irklu tapšnodamas vandenį valtyje. Ir medžių šakos panašiai krinta ant žemės arba į vandenį. Ir panašų garsą skleidžia karpiai ir lynai. Žuvys tokios. Toks malonus čepsėjimas.

Sunkiai suprantu, kad rašau apie darbą, kurio parodyti negaliu. Jį buvo galima pamatyti Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje, pirmosios Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos parodos ekspozicijoje. Šiandien darbas kažkur pajūryje, palieku tau galimybę pasieškoti kur ir kaip jį rasti ir pamatyti. Tiksliau, reikia žiūrėti į tokią dėžę, pro akinius, į gražų pasaulį joje. Kaip pro rožinius akinius. Kipras Kasputis yra žmogus, sukūręs tą nuostabią dėžę su akiniais, kurioje atsiveria upės čepsėjimas ir didžiausias fotografijos džiaugsmas – sustojęs laikas.

Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e

"Ketinu verstis kūlio /malonėk pasitraukti"

Untitled, Franck Jessueld

Pilka sofa baltame kambaryje yra skoninga, ar ne? Šiaip aš labiau mėgstu kalbėti apie fotelius, bet šita sofa atrodo tokia kieta, kad gali pabūti ir už fotelį. Ir kieta ji ne žargoniškai, o išties skausminga ant jos sėdėti. Arba gulėti. Arba paduoti kam nors antklodę. Po vidurine „sėdimaja“ kažkas paslėpta, aš prisiekiu. Arba kas nors privėmė. Patirčių prikrovė ir pridengė – lyg niekur nieko. Arba išėmė ją, vožė kam nors, nes įsivaizdavo, kad pagalvių mūšiai galimi su bet kokiomis pagalvėmis, o gavosi taip, kaip su foteliais – trinktelėjo gelžbetonio gabalu. Ta sofa rodosi tokia kieta... Pilkumas, kurį noriu vadinti pilkiu, nors tai skamba kvailokai, yra toks baisus kablys čia, ir jaučiuosi kaip už pakarpos ant jo pakabintas paltas. Nors man, moteriai, paltas atrodo per sunkiai. O palaidinių ant kabliukų niekas nekabina. Bet kabu, ir viskas. Kabėdama apie opartą galvoju, Kazį Varnelį prisimenu. Štai kas akivaizdu – fotografija žiūrovą įgalina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Prisimenu, kaip landžiojau po baltas bekūnes K. Varnelio skulptūras kambariuose, kur tiek daug tokių pilkių ir fotelių ir sofų, kad imu justi panikos priepuolį, tokį patį, kokį jaučiu patekusi į kambarį, pilną žmonių, ir norisi tik isteriškai mirksėti ilgomis blakstienomis. Visa tai buvo, išgyvenau visu mažyčiu savo kūnu, bet šitos sofos niekada nemačiau ir joje nesėdėjau, nevėmiau ir nieko ta prakeikta pilkio pagalve nemušiau. O jausmas toks, lyg viskas būtų vakar, dabar, prieš vieną antrąją sekundės dalį. Vieną antrąją, nes visa sekundė per daug, jos metu jau suvoki, kokiame mele skęsti, o kokia nors aštuntoji ar šešiasdešimtoji per trumpi laiko tarpe[k]liai, kad apskritai ką nors suvokti.

Untitled, Franck Jessueld

Akimirkai tampu gyvatvore. Nesu ta, kuri mėgsta kitus užklupti iš nugaros, ir apskritai, iš priekio man viskas patinka daug labiau... Klasika nesensta. Nepakartojama. Bet čia aš iki drebulio noriu pabūti augalu. Augalai paprastai būna tokie: su kamienu ar keliais, arba kupstais, o čia – augalas plokštuma. Įnagininkas. Kažkokia įrėminta gebenė, kuria taip norėčiau pabūti, nes nežinau ar yra kas geresnio už buvimą kokybišku fonu kieno nors gyvenime. Visai kaip ta gyvatvorė tos merginos portrete. Portretas nekoks, beje. Toks, kaip kita manęs pusė pasakytų, šiuolaikiškas. Bet nekoks... Jis eilinį kartą imtų kliedėti apie megztinius ir pienes rankose ant aukštos uolos, kur fone – jūra. Ir kaip ji, ta su piene, nustelbtų viska. Durnas. Šitos plokščios gebenės ta mergiotė neperspjauna, bet ir nesistengia, tiesiog mėgaujasi gražiu fonu savo gyvenime. Argi nenorėtum, kad ir tavimi džiaugtųsi? Liūdna tik, jei džiaugiasi tik kaip fonu. Tada išvis – minoras. Bet aš norėčiau, kad manimi šitaip pasidžiaugtų ji – ta su kailiuku aplink baltą veidą. Ir vardas mano gražus būtų – kažkokia gebenė. Jis geriau išmano augalus, tai tu jo ir paklausk, jei įdomu, kas čia per plokštuminė žaluma, o aš ten, kitoje pusėje, įsivaizduosiu kad slenku tvora ir ryju visa, ką galiu apžioti, nes tokia mano prigimtis – augti ir vegetuoti. Vegetacijos periodu – gausiai laistyti... žiemai pridengti, nukirpti, nupjauti.

Untitled, Franck Jessueld

Nemėgstu galvoti apie atsisveikinimus. Paprastai apie juos negalvoju, nes dažniausiai aš neatsisveikinu – tik klausausi, kaip kiti man – gero kelio, iki, negrįžk ir nesirodyk, su dievu, mergaite, laikyk špygas, kad pasisektų gyvenime. Ok. Laikau špygas. Kišenėse. Nes mėgstu kelnes. Nežinau kas esu šiame Franck Jessueld kadre. Galimas daiktas, kad kažkoks daiktelis ant staliuko, kuris ten galbūt yra. Saga galbūt, iš tų žydrų marškinių, arba segtukas, kurį moteris, esanti su juo, ten paliko. O man kaip portalas į svetimą gyvenimą, svetimą atsisveikinimą, kas, kad sekundėlei. Kažkas mygtuką spaudžia, ir atsisveikina, nes vyksta ėjimas iš vienos erdvės į kitą, per tą šviesai pralaidžią skylę. Taip, tu man vėl priminsi, kad jis vis kalba ir kalbas apie Gaia’as ir kitokius demonus, bet kam rūpi. Šviesai pralaidi skylė čia yra tas falcetas, kurį kartais taip dievinu. Žiūriu, kaip kokia segė ant staliuko, ir galvoju – kaip pavydėtų H. C. Bresson’as šitos akimirkos Franck’ui. Ta koja ore man yra tikras lemiamas momentas. Mirsi arba ne. Krisi duobėn, nusivilks karvės akis gelmėn, ar sulūši iki paskutinio kaulelio, krisdamas į murakamišką šulinį. Galima sakyti, pas mane, nes šiuo atveju Franck’as mane paverčia šulinio dugnu, aš pačioje apačioje, žemiau jau nebeįmanoma, galiu tik spoksoti į tą keistą elektros instaliaciją vamzdeliuose. Ir arba tas žydramarškinis kris mano glėbin, arba sėkmingai atsisveikins su mechanine akimi ir keliaus savais keliais, džiaugsis jūra ir saule. Arba miesto panoramos jūra. Ir saule. O aš tykosiu kitų, įstrigusių tokiame decisive moment, kaip kokia šaltakraujė iguana.

Untitled, Franck Jessueld

Žiūri, matau, ir galvoji – ką dabar ji pasakys. Kaip čia būti? Paprastai. Būk žeme. Bet ne ta, tiksliau, būk ir ta, bet tuo pačiu būk ta žeme kuri tuos kalnus sustūmė. Girgždėjo, smaugėsi, galbūt vieną dieną verkė, kitą juokėsi, bet darbą savo neišvengiamą padarė. Ir jokio Sizifo. Kaip sustūmė, taip ir yra. Basta, finito, trololo. Ir pažiūrėk, žmogaus, koks menkas ir juokingas tavo kūrinys – balta plytų sienutė. Net aš ją perlipčiau. Juk sienos tam ir skirtos, kad per jas laipioti pamišėliams, ar ne? Na, nebent lubos ir stogas užkerta kelią. Tada tampu snieguole, kuri yra šiame kadre, susirasi pats, mielas drauge. Ji čia punctumas perregimas. Kai stogas trukdo perlipti tokią baltą žmogaus tvorą, tampi arba kalėdų seneliu, arba snieguole, susirandi nykštukų, priklausomai nuo to, kuria snieguole nori būti. Ir... pleveni dykumose tarp kalnų ir Franck‘o akies obuolio. Barstai akmenis, žydrynės spalvą kaitalioji, ir vis juokiesi iš sienutės. Kaip deramai išauklėta moteris. Prisidengi veidą truputį, kaip aš dabar, kai juokiesi, drovumą ranka, panašia į lietuvišką klevo lapą, prisidengi. Gera fotografija ši, joje karštis aitrus kaip raudonas pipiras, išdžiūvęs penkiskart ir sumaltas. Ar radai jau tai, kas badosi čia? Pitagoras badosi. Sienutėje yra kampas; aštrus, rodantis į kalnus kaip bažnyčios fasadas, kaip moteris, į vieną pasaulio šalių. Kadangi tai ne bažnyčia, o keturkampė plokštuma, kurioje esame dviese, tu gali nuspręsti, kuri tai pasaulio šalis. Aš moteris, ne tu, o net jei mudvi abi moterys, vistiek tu sakyk, į kurią pusę rodo. Punctumo skaudulys tame, kad kai atrandi snieguolę tame kampe, sienutė nustoja būti juokinga ir jos rodoma kryptis tampa svarbiausiu dalyku kadre. O rodo į kalnus. Kalnuose – viskas, ko dar nematėme. Klaustukai ir Tėbų rašmenų Q raidės. Ir dar vienas dalykas - kalnuose ramu.

Untitled, Franck Jessueld

Grafiškame piešinėlyje matau dvi spalvas. Įsivaizduoju, kad esu vardu Matilda, nes mane taip vadina Alt-j, šiuo metu ūžiantis mano galvoje. Įdomumo dėlei tampu rankšliuosčiu ties dešine jos koja. Žiūriu į Franck‘ą, į jos kūną, ir bandau suprasti, kokios rūšies tai peripetija. Geras žodis peripetija, ar ne? Netoli peripatetijos, panašiai kaip įsteigta įstaiga. Franck‘as įsteigia šią sceną mano galvelėje. Įsmeigia ir negaliu neatsiduoti tiems juodai baltiems trikampiams, velniop jos kūno ir sofos minkštumus. Grafika su manimi žaidžia mind-games visuomet. Paprastai pralaimiu, bet man patinka tokie žaidimai. Pralaimėjimo meistrystė irgi meistrystė, sakyk man ką tik nori. Nežinau, kodėl rodau tau šitą nuotrauką, jei atvirai. Juk joje tik subinė, pusė stalo, rankšluostis ir dirbtinės odos sofa. Na, ir juodi apatiniai. Peripetija čia jos stubure, kurį galiu nujausti tik po kelių minučių žiūrėjimo. Kadangi neturiu rankų ir tai plokštuma, belieka nosimi įsiremti į odą ir suskaičiuoti tuos asmeniškumo slankstelius. Ir keliauti tais slanksteliais rekomenduoju be žemėlapio, išankstinių nuostatų, kompaso, ir pamiršti viską, ką kada nors žinojai apie save ar ką kitą. Pamatysi visai kitą pasaulį. Šypsodamasi verčiu tau kitą fotografiją.

Untitled, Franck Jessueld

Taip, tai padangų krūva. Ir nebe Ukrainos barikada, apie kurias jis tiek daug kalbėjo. Tai šiukšlynas, kokiu nežinau, ar tau teko kada nors pasijusti. Kai viskas, kas lieka iš tavęs – kūno, minčių, norų, svajonių, ketinimų – kalnas gumos ir raudonos spalvos bagažinės dangtis. Kur bestum pirštu? Į padangas iš viršaus, kad jas kaip žiedus ar baronkas ant pirštukų susiverti, o bagažinė puiki segė. Šiukšlyno milijonierė, blet. Aš taip galvoju, man patiktų pasipuošti, o tas raudonas dryžis, šviesos atplaiša juostelėje, būtų mano suknelės akcentas. Štai ir viskas, Franck‘ai.

Untitled, Franck Jessueld

Įdomu, kiek kilometrų jie nuėjo. Gal du, gal penkis, gal trisdešimt metrų, o gal riedėjo penkiolika kilometrų ir du šimtus metrų iki čia, ir kai buvo įšaldyti kadre, buvo nuėję varganą metrą. O kiek telpa į varganą metrą? Daug – gali net keturias naktis su dienomis sutalpinti į metrą, arba gabalą miško, parko, ar kaip tai besivadintų, ir kažkieno tikriausiai apleistą dvarą. Na, ir tuos du, aišku. Du jie, matai? Iš pėdų nesimato, per mažai sniego, bet nugaros dvi, ir dar viena nugara už fotoaparato. Šitame svetimame prisiminime galiu samčiais semti drėgmę ore; tą nuojautą, kad artėji prie užkaltų langų; jaudulį, norą prisidegti cigaretę. Vien žiūrėdama surūkiau ne vieną, o kaip jiems ten... Greičiausiai būčiau koks paukštis arba kankorėžis čia. Paukštis – banalu, bet patogu, nes matyčiau viską iš kur noriu ir kaip noriu. Kankorėžis pernelyg statiška ir beviltiška, nes vienintelis būdas keliauti – su liūdna vovere arba vėju. Nedžiugina nei viena, nei kita. Imu viduriuką – būsiu paukščiu, kurį kliudė kas nors panašus į Biliūną, ir dabar beliko gulėti kaip kankorėžiui, tik manęs ni voverė, nei vėjas nesineš. Taip įstrigti šitoje scenoje norėčiau, nenorėčiau būti ketvirtu žmogumi ar vienu iš jų. Na, gal pačiu fotoaparatu, bet čia jau visai... kas kita. Pasiliksiu prie kliudyto paukščio mizanscenos, gražus tragizmas joje. Kaip tik ėmiau galvoti apie labai sąmoningai kliudytą paukštį-žuvėdrą, bet čia žuvėdrų nėra, greičiausiai, ir aš kokia paprasta zylė. Žodžiu, guliu kažkur kaip chameleonas mirtinai užsimaskavusi miškui ant plikės, ir skaičiuoju svetimus kilometrus.

Untitled, Franck Jessueld

Jungiu Lana del Rey dainą „Ride“, su visa ilga įžanga ir kalbomis, pabandyk pažiūrėti į šitą fotografiją su tuo garsu ausyse. Juokas ima, ar ne? Kai buvau vaikas, tokių nebuvo, buvo tik supami tokie, mediniai. Kai užaugau, visada norėjau ant tos spyruoklės pabūti bent kartą. Nedrąsu visuomet, taip pat nedrąsu kaip tais kartais, kai reikia svetimam vyrui pataisyti kaklaraištį ar užsegti kokią sagą. Ar nubraukti ašarą nykščiu. Visada susiduriu su tuo pačiu jausmu – apsnigta ir niekada nebeatkasiama viltimi ir jos kažkokiu žuvišku gulėjimu kokio purvino katino bliūde. Tik ta stop-juosta man lieka kaip siūlas keliui atgal rasti, raudonai baltas dėmes sekant. „Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia. Sakykime, kad krito pirmasis tų metų sniegas. Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas“. Pacitavau, bet nesakysiu ką, gal tu žinosi, o gal ir ne, visai nesvarbu. Raudonas su baltu maišosi taip pat, kai esi laimingas ir suki ratą po rato be sustojimo tol, kol juokiesi kaip beprotis, bet svarbiausia visame šitame rašinėlyje – su raudonu ir baltu, ir dar ne viskas. Laukite tęsinio, ladies and gentlemen, gal jau sniegas nutirpęs bus, o tavo basus padus žolė baksnos, o ne nuvytę daržo rezultatai.

Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e

Kaip fotografijai nudirti odą

             “Mes niekur neskubame. Aplink mus plyti begalinė dyka stepė, kiek tik akys aprėpia, čia nieko nėra. Yra  tik  laikas.  Visas  pasaulio  laikas.  O  aš  dar  noriu  tau  šį  tą pasakyti. Taigi apie kailio dyrimą. Kiekvienoje  klajoklių gentyje rasis vienas  tikras  meistras - kaip sakoma, profesionalas, toks,  kuris  žino viską, kas tik įmanoma apie tai, kaip reikia dirti odą. Jo įgūdžiai neprilygstami. Kai jis lupa kailį, jo darbą gali stebėti lyg meno kūrinį. Viską padaro akimirksniu, taip vikriai, taip sumaniai, kad net gali pamanyti, jog tas, kuriam gyvam diriama oda, nespėja net susigaudyti, kas dedasi. Bet, savaime suprantama... […]

- Štai šis žmogus - vienas iš mano minėtųjų profesionalų, - kalbėjo karininkas rusas, - Noriu, kad apžiūrėtum jo peilį. Atidžiai. Tai ne šiaip koks peilis - ypatingas, skirtas  būtent dirti […], be to, ir nukaldintas nepriekaištingai. Ašmenys - plonyčiai ir aštrūs lyg skustuvas. Tokius darbus šitie žmonės atlieka nepaprastai išmaniai. Šiaip ar taip, jie jau tūkstančius metų diria avių kailius. Sugeba nunerti žmogaus odą panašiai, kaip pats nuluptum persiko odelę. […]

Peilį  laikydamas  rankoje, […] mongolas dirstelėjo į Jamamoto ir išsišiepė. Iki šiol prisimenu tą jo šypseną. Ji man sapnuojasi. Taip ir nesugebėjau jos užmiršti. Taigi džiugiai vyptelėjęs mongolas kailialupys ėmėsi  darbo.  Kiti vyrai laikė auką rankomis ir keliais prispaudę prie žemės, o jis, nepaprastai kruopščiai, pradėjo lupti Jamamoto odą.  Ir iš tikrųjų - lyg lupdamas persiką. Aš nepajėgiau į tai žiūrėti. Užsimerkiau. […] Vis  dėlto tai beveik nieko nebereiškė: ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, vis tiek girdėjau Jamamoto balsą. […] Kailialupys darbą pradėjo prarėždamas dešinįjį petį, tada ėmėsi dirti dešiniosios rankos odą iš viršaus žemyn - lėtai, atsargiai, kone su meile. […] …jo  darbą galėjai stebėti lyg meno kūrinį.

Gana greitai visa dešiniosios Jamamoto rankos oda vientisa plonyte skiaute atitrūko nuo kūno. […] Nuo odos nesiliaudamas varvėjo kraujas. Paskui karininkas ėmėsi kairiosios Jamamoto rankos[…]. Tada nudyrė abi kojas, nupjovė penį ir sėklides, pašalino ausis. Galiausiai nulupo galvą, veidą ir visa kita. Jamamoto nualpo, paskui atsipeikėjo, vėl nualpo. […] Jie žiūrėjo, kaip lopinėlis po lopinėlio diriama Jamamoto oda, o jų veidai buvo tokie, tarsi išėję pasivaikščioti būtų stabtelėję užmesti akį į kokią statybvietę.

Savo ruožtu aš vėmiau be sustojimo. […] Galiausiai tasai lokio sudėjimo  mongolas  kuo  švariausiai  nudyrė  odą  nuo Jamamoto torso ir iškėlęs parodė visiems. Darbas buvo atliktas tobulai: net speneliai liko sveiki. Nei prieš tai, nei po to, niekad  man neteko regėti šitokio šiurpaus vaizdo.”

Baltos lankos, Murakami Haruki, Prisukamo paukščio kronikos, 2006

Emulsion transfer 1, Hikaru Murasaki

                        Haruki Murakami yra mano mėgiamas autorius. Ne toks mėgiamas kaip Kobo Abe, bet vis dėlto stovi greta jo tiek mano lentynose, tiek galvoje. Ir cituojasi panašiai. Ne taip, kaip visokie Šekspyrai, Gėtės, ir kiti šunsnukiai. Šitie šunsnukiai cituojasi ne po sakinį, ne du, o ištisais gabalais, kai noriu ką nors papasakoti ir įterpti tuos du japonus į pasakojimą, tenka nudirti jų istorijoms dalį odos ir parodyti tau. Toks gyvenimas. Nusišypsok, viskas gerai.

Emulsion transfer 3, Hikaru Murasaki

            Šiandien kalbėsiu apie trečią japoną, vardu Hikaru Murasaki. Kadangi jie japonai, trečio taisyklė negalioja, kaip pas mus lietuvoje. Trečias japonas nėra trečias brolis, o yra tiesiog trečias japonas. H. Murasaki atradau kaip ir daugelį – interneto laukuose, panašiai kaip tas H. Murakamio mongolas diriantį odą savo fotografijoms.

Emulsion transfer 5, Hikaru Murasaki

            Galvojau, ar klykia tie rąstai taip kaip Jamamoto klykė. Greičiausiai klykė, tik niekas negirdėjo. Kaip tame amžiname idiotiškame filosofų užduodamame J.Locke‘o klausime: „Ar miške, kur nieko nėra aplinkui (t.y. jokių klausytojų, jokių ausų) krenta medis, ar jis skleidžia garsą?“ Skleidžia, mieloji, ir dar kokį. Šaukiasi mamos ir tėvo, kaip Jamamoto ir Judita drauge sudėjus. Žiūri į savo sudraskytas rankas ir netiki – jau nuvirtau, ir dar mane skuta, lupa, ima, tempia, traukia, neša, gremžia, kol tampu paklode, kuri sudegs ant turėklo, kol kažkas skaitys poeziją. Garbinga? Garbinga mirtis. Ir dar garbingesnė fotografija. Svyra žaluma, kuri nudirta jau nebe žalia, lyg sutemus. Įeini dar šviesoje, pažįsti kiekvieną spygliuotį, o išeidamas švietiesi kelią, ir kiekviena sąmana ima priminti kelio ženklą, kurį jau matei, suki ten, į dešinę, vėliau kitur, ir pasiklysti besieniame miško labirinte. Japonas sulaužo labirintą, ir man lieka kažkoks praeities medžio kamieno geltonis, primenantis lietinį blyną. Valgyti jo nenoriu, bet estetinį pasigėrėjimą justi gera, ypač žiūrint į nudirtą blyną miške. Man patinka, kad H. Murasaki fotografijose daug garso, ir jis ne visada primena šūksnius ar klyksmus ir tikrai ne visada siejasi su skausmais.

Emulsion transfer 11, Hikaru Murasaki

            Tie converse‘ai neatrodo labai nutrinti. Gal dar tiktų įkopti į kalną kokį, ar bent su draugais pasėdėti paupy. Ar vaikščioti išskirtinėmis progomis Tokijo gatvėmis – tada, kai eini pirkti cigarečių, arba išmesti šiukšlių. Tie batai irgi skleidžia garsą, tokį gumos trinties garsą, kuris visai malonus ausiai ir pasilieku prie šitos paklodės ilgiau, mane ramina kapininių našlaičių vioetinė spalva juose. Bandau įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu tokia paklodė būtų tokio dydžio, kad galėčiau ja apsigobti ir trumpam tapti besivaidenančiais violetiniais converse‘ais. Žinoma, Tokijuje jau nieko nebenustebinčiau, o Vilniuje mane greitai kur nors išvežtų – arba į minkštą įstaigą, o blogiausiu atveju į Nemenčinės miškus. Nors nesu tikras, kas blogiau,o kas geriau. Šiaip ar taip, tos klostės mano odą verčia pašiurpti, nes įsivaizduoju apsiklojantis japono batais. Būtų maloni šilkinė antklodė. Šilkas čia ne prie ko, nepagalvok. Vasaromis prisiriščiau batus it vėliavą ir plevėsuočiau naktimis, atsirėmęs į medžius, kalbėdamas apie save ir tave, apie mūsų žemę ir batus. Mėnulio šviesoje violetiniai batai iš Tokijo atrodytų gražiau už pilnatį. Ar žiūrėjai kada, kaip šviečia mėnulis per šilką? Pažiūrėk. Pamatęs akimirkai imi ir patiki Šiaurės Pašvaiste, kad ir žirmūnų, karoliniškių ar jeruzalės viduryje ar kokioje bjaurioje patiltėje. Pasistengti ir tikėti, sakiau gi.

Emulsion transfer 12, Hikaru Murasaki

Tu manęs klausi, kokia vertė viso to. Iš kur aš žinau... kokia vertė. Vertė tokia, kad norisi susisukti į tas japoniškas paklodes, nesvarbu ar jos popierinės ar šilkinės, bent trumpam. Apsisiausti kažkieno fotografija. Būtų gražus performansas, nemanai? Tu galėtumei drąsiai sakyti, kad dabar tu – dangaus žydrynė, su visa poetika ir patetika. Nežinau kuri iš jų pirma, bet tikriausiai tai irgi nesvarbu. Dangaus žydrynėje irgi vyksta šis tas. Laidai kabo, paukščiai skraido, debesys plūduriuoja, ir staiga ima skambėti Ella Fitzgerald su savo „Let‘s do it“ versija. Kiekviena klostė turi savo piršto atspaudą, kuriuos galime suprasti kaip kokius tolimus ir itin svarbius artefaktus tiesiai iš japonijos. Įsivaizduoji? Tokia ir vertė. Kukli, bet savotiškai graži.

Emulsion transfer 17, Hikaru Murasaki

Nudirtas raktelis su visa grandine prašo manęs ištiesinti paklodę, rankomis nuglostyti kaip tikrą paklodę lovoje, kad neliktų nė žymės lankstymų. Japonas žino, kas tai per raktas, o man nesvarbu, nes net žinodamas, kurią pašto dėžutę jis rakina, nerakinčiau. Tegul svetimi laiškai svetimų ir laukia. Žinai kas man dar patinka trečio japono paklodėse? Šviesa. Banaliai skamba, ypač dėl to, kad tai fotografija, bet šviesa visur graži, šitoje su raktu gražiausia tikriausiai. Čia ta šviesa, kurioje norisi atsiklaupti ant žemės ir prisimerkus žiūrėti į lietuvišką trumpą tolį. Nenuobodžiaujant, kad net Agnė Narušytė neturėtų kaip prikibti. Tikiu, kad H. Murasaki raktelį galėjo fotografuoti vien iš neturėjimo ką veikti, ir čia Agnė galėtų įsiterpti su nuoboduliu, bet tik per mano lavoną. Tu galvoji, ko aš čia apie tą Narušytę dabar... Jei atvirai, tai šiaip sau. Nebandau užpildyti pastraipos kokia įdomia pavarde. Turiu knygą tą, šiandien skaičiau, dabar pagalvojau nenuobodžiaudamas su rakteliu ir tau pasakodamas prisiminiau. Žodžiu, jokio nuobodulio čia. Bet ir romantikos nėra. Ir autoportretiškumo mažai. Ir daiktiškumo... Čia daug asmeniškumo, va. Japono daug. Jo prisilietimų ir kitokių taktilizmų, kurie mane švelniai tariant jaudina. Primena išorine delno dalimi liečiamą veidą ir plaukus. Nuslydusi kairė pusė kuo puikiausiai atsveria dešinę, taip kad... su kompozicija paklodėms viskas gerai, nereguliuok judėjimo.

Emulsion transfer 17, Hikaru Murasaki

Pasiilgstu tokių rankenų, prisipažinsiu. Jos daug asmeniškesnės, nei pailgos. Žmonės šiandien su tokiomis susidūrę kartais pasimeta. Higiena, higiena... koks skirtumas ta higiena, mirsim visi anksčiau ar vėliau. Liesti kitą malonu, net jei tas kitas – likutis durų rankenoje. Pasuki, trakšt, ir tu jau viduje. Arba lieki įstrigęs, jei užrakinta, bet visada turi rankeną. Juokiesi, nes ten matosi‘ratukas‘ – gali atsirakinti. O jeigu neveikia? Kas tada, Šerlokai? Skaityk toliau. Be to, šitokios rankenos mažina savižudybes – su jomis nenusišausi. Gali nebent praryti kaip obuolį, nepjaustęs, arba sužaisti žaidimą su savimi – pagauk be rankų rankeną kibire vandens. Kol kas nors atrakins duris, ir laiką praleisi, ir smagiau bus. Tikrai geriau, negu sėdėti lietuje ir galvoti apie savo beprasmybę. Arba kokį nors rimtą darbą. Ir daug geriau už protingos knygos skaitymą, nes tuo metu šiaip ar taip nieko nesupranti ir skaitai vien tam, kad skaitytum. Kitaip tariant, žudaisi. Todėl pagalvok apie tą rankeną ir ranką, kuri ją liečia. Koks jausmas, kai dyrė odą šitai fotografijai, koks garsas, kodėl visa tai ir kodėl visa tai būtent taip. Tikriausiai buvo tamsoka, kraujas sustingęs, tamsoje visuomet šalčiau. Mėlynės riešuose man patinka. Prie riešų švelnu, prie jų glausti kaktą arba atvirkščiai šiek tiek malonu, nors pirmą kartą gali pasirodyti keistoka. Bet išsprendžiama... Taip pat išsprendžiama kaip H. Murakamio ausys berods „Avies medžioklėje“ arba mano obsesija kai kuriems veidams, kaklams, ir pečiams. Apie sprendimus kitą kartą, tiesiog nuraminu – išsprendžiama.

Iš serijos "Emulsion transfer" , Hikaru Murasaki

H. Murasaki fotografija yra labai įvairi, ir jo kūryboje daug nenudirtos odos fotografijų. Jis mėgsta nustebinti, bet mane nustebina daugelis japonų fotografių ir fotografų, tad čia tikriausiai mano problema. Tos paklodės, nudirtos emulsijos, man tiesiogiai susisiejo su H. Murakamio epizodu knygoje „Prisukamo paukščio kronikos“, ir jau kuris laikas norėjau tau visa tai papasakoti, bet vis strigau kažkur. Siūlau pasidomėti visais trimis japonais, jei nesidomėjai, bet pradėk nuo šito, kuris diria fotografijoms odą. Bus sunkiau, bet įdomiau. O aš einu lyginti marškinių ir tikrų paklodžių, nes manęs laukia.

Auto-foto-grafija ir nerišlūs Juditos pirštai

Autoportretas su bala

Žiūrėti į save fotografijose dažnai būna keista, bent jau man. Tau turbūt irgi. Anksčiau nevertinau autoportreto žanro ir net jį savotiškai niekinau, sakydamas, kad tai savimylų užsiėmimas. Atsiimu savo žodžius. Okei, neatsiimu žodžių, tik minusą nuo jų nuimu. Savimylų tai taip, bet kad blogas užsiėmimas - didelis ir baisus melas. Nežinau, kada nutiko kažkas, kas privertė nustoti bijoti savo atspindžių ir į juos ne tik žiūrėti, o kartais begėdiškai spoksoti, nurenginėti, aprenginėti, vėl nurenginėti ir visaip kaip įmanoma su jais elgtis. Lyg eksperimentuojant, nors iš tiesų tiesiog stovi prieš veidrodį kaip žemėn įbestas kuolas, kad arklys nepabėgtų, ir žiūri. Tas žiūrėjimas čia labai svarbus, jį net skaityti, patį žodį, kitaip reikia. Lėčiau negu paprastai. Praeityje esu pagalvojęs apie tai, kad autoportretu gali tapti bet kas, kas susiję su tavimi ar manimi ar bet kuo kas bando tą auto-. Kuokštas plaukų sąšlavų krūvoje gali būti autoportretu, jeigu panorėsi. Arba suvalgyto banano juoduojanti žievė, gulinti pataluose, o gal prie jų, fone skambant L. Armstrong’ui. Autoportretu gali tapti net tekstas... Ir tai visai nebus autobiografija, o paprastas momentinis autoportretas. Tu veikiausiai galvoji, kad aš labai naivus ir prisimenu Keistuolių teatro „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“, bet tame yra nemažai tiesos, kai kalbamės apie fotografiją.

Autoportretas - maišas

 Niekada savęs nesuvokiau kaip veido. Mano veidas yra kažkokia kūno vieta, kuri tiesiog yra, iš jos pabyra visokie gražūs ir nelabai gražūs žodžiai, kai peršąlu varva nosis ir trinu ją begaliniu skaičiumi servetėlių, mėgstu kai jos kvepiančios, o ne šiaip popierinės. Dar mano veide kartais vyksta visokie procesai, šalinasi visoks brudas, kartais nutinka viena kita nuoširdi šypsena, kurią visai neseniai atradau. Tu vėl beveik juokiesi, nes galvoji, kad aš kaip koks paauglys atradau, kad galima šypsotis ir ne visą laiką būti susiraukusiam. Tai netiesa. Šypsotis mėgau visada, visaip ir visur, bet tik visai neseniai pastebėjau šypsenų skirtumus, suteikiau joms reikšmes ir išdalinau gabalais – tokia šypsena ten, kitokia ten, ir t.t.

Autoportretas pavasario proga. Popierinis negatyvas

Su rankomis panašiai kaip su veidu. Tik veidą daugiau ar mažiau galiu pakęsti, o rankų ne. Jos trumpos, putlios, pirštai kreivi ir atrodo labai nekruopštūs. Nesu baltarankis, bet jokio sunkaus darbo žymių jose nesimato, ir taip pavydu būna, kai spaudžiu ranką kitokių rankų savininkui, kad šypsausi ir niekaip nesinori tos svetimos rankos paleisti. Man rankos patinka dėl to, kad jomis galiu kapstyti žemę, liesti savo augalus, laikyti daiktus rankose, užsidengti veidą kai norisi, o labiausiai jas myliu už tai, kad galiu vairuoti. Fotografijose mano rankos atrodo kaip prailginti burokėliai, o visur tiek daug gražių rankų nuotraukų. Prisipažink, juk ir tau kartais norisi pasidaryti ką nors panašaus į tai, ką jau matei. Taip jau veikia viskas... Nesinervink.

Autoportretas - iš serijos "Dekompozicija"

Save suvokti man padeda kojos, o jei tiksliau, batai. Jų niekada neturėjau daug, visi jie buvo iš gariūnų, humanų, ir kitokių „antrų rankų“, ar būtų teisingiau sakyti „antrų kojų“. Mano ir autoportreto draugystė prasidėjo nuo batų fotografijos, kuri vėliau ištįso kaip seilė, kai labai labai troškina ir šiandien nebijau nufotografuoti ne tik savo batus, pastatytus ant balto fono, bet ir ant kojų, su jomis, su kitomis savo kūno dalimis. Beje, kojos maniškės irgi trumpos, kaip ir rankos, ir apskritai aš trumpas. Kompaktiškas, sakykime, kaip geras fotelis kampe. Bet apie fotelius kitą kartą...

Serijoje „Dekompozicija“ mano batai nyksta ir dekomponuoja ne mažiau už tai, ką trypiu jais. Dyla guminiai jų padai, mano kelnės paprastai švelniai velkasi žeme, tirpsta siūlai, ir kinta oda, palieku išnaras visur, šalia kiekvieno į žemę sulindusio medgalio. Skambant Yann Tiersen’ui beveik girdžiu, kaip kiekvienas mano žingsnis sumažina plotelį, kurį ką tik sutrypiau, kaip su žvyrkelio dulkėmis iškeliauja bet kokia patirtis ir žinojimas. Prie ko čia Yann Tiersen’as? Prie Ukrainos jis, vis dar klausausi šalmu apsiginklavusio pianisto, bet ten jie visi irgi dekomponuoja, kaip ir tu dabar, ten kur sėdi, palikdamas savo išnaras, kojinių siūlų galiukus, milimetro ūgio priminimus apie save. Autoportretiškumas „Dekompozicijoje“ iš tiesų yra pagrindinė mintis. Nes nėra labai įdomūs man tie nykstantis ir dūlantys daikteliai... mane jaudina ta mintis, kad ir aš kartu su jais, kiekviename kadre, vis labiau pasenęs, įdubęs, ištinęs į kažkokią masę, dar vadinamą žmogumi, kuri nuolat miršta. Aš ligonis? Pats tu ligonis. Užsičiaupk ir carpe diem, mano drauge, nes tavo išnarų tik daugėja, o tu vis verki, vis skundies. Nuskambėjau kaip didis mokytojas, ar ne? Atsiprašau. Bet tas irimas, o gal net irimasis link neišvengiamo sutrūnijimo, autoportretuose mane visada tampo už ausų, akių ir kitų vietų, kurias labiausiai skauda būnant su ta moterimi, kurios vardas fotografija.

Autoportretas - Mano batai

 Pirmasis mano autoportretas, tikriausiai, ir buvo senų batų fotografija. Ilgai į juos žiūrėjau nufotografavęs, vis galvojau, kad jaučiuosi kaip A. Lukys, fotografuojantis jūros išplautus medžio gabalus ir kitokius daiktus. Suvokiau, kad tie batai mano, bet fotografijoje jie jau atrodė svetimi. Bet jie išduoda mano tinginystę, niekada nemėgau rišti raištelių. Esu pilnapadis, dėl to visi mano batai anksčiau ar vėliau tampa tinkami nešioti ne tik man, bet ir beždžionėms. Jie išsikraipo ir tampa panašūs į beformius medžiagų darinius su užuominomis į tikrąją jų paskirtį. Tiesa, kai besimokant fotografijos reikėjo fotografuoti autoportretą, nedrįsau. Tada daug ir ilgai galvojau apie V. Bubelytę ir jos autoaktus, galvojau, kaip būtų nuostabu taip išdrįsti, neišsigąsti savęs ir nuspausti prakeiktą mygtuką. Gavosi atvirkščiai – nusirengiau, bet likau už kadro, ir fotografavau savo drabužius, likusius gulėti ten, kur turėjo būti mano autoportretas. Gaila, kad fotografijos kažkur pranyko, būtų smalsu pamatyti tai šiandienine galva.

Autoportretas su veidrodžiu

Nesąmoningai autoportretas man dar buvo nutikęs anksčiau, tai buvo tikriausiai 2008-ieji. Tą kartą žiūrėjau į savo veidą ne kaip į autoportretą, o bandymą nuspausti mygtuką pasimetus savo būsenoje. Nesąmoninga visa tai, nes nebuvau blaivaus proto. Viskas, ką prisimenu, kad ta priešybė, susijusi su nusirengimu ir drabužių, o ne savęs fotografavimu, varė mane iš proto ir jutau kažkokią baimę, kurios nuotraukoje šiandien nebesimato. Tikėtina, kad išgaravo su laiku ta baimė, fotografija įgavo naują atspalvį šiandieniniame autoportretų vonioje prieš veidrodį pasaulyje. Bebaimė fotografija, užtikrintai žiūrinti neblaiviomis akutėmis, bet su cigarete dantyse. Ir dulkių šluostyti nereikia, čia beveik mar[s]o kronika, Bredberis ir redscale’as viską suės, kaip maras suėda gyvulius. O man liko nuoga tiesa, kurios čia irgi nesimato. Tai buvo bandymas perlipti save – nusirengti ir fotografuotis, tik kad matytųsi ta neutrali dalis, vadinama galva.

Autoportretas su altorium ir šaka

Skylutės betone kvėpuoja tiesiai man į veidą, rasoja objektyvas, ir ta šakelė ima atrodyti kažkaip keistai. Nevadinsiu jos grakščia, nes ji tokia nėra, bet pabūsiu šiuolaikiškai pasenęs ir sakysiu – simpatiška šakelė. Ant simpatiško kvėpuojančio altoriaus. Visada džiaugiausi, kad bent tie luitai liko. Šiaip jau tai buvo suoliukai su labai solidžiais pamatais. Išnykus medžiui, suoliukas kažkur išgaravo, ir paliko savo griautį – pamatą su skylėmis, lenktą vienoje pusėje, kaip koks Adomas šonkaulį palikęs suvenyro forma. Kartais pagalvoju, kad ši scena man primena Marato mirtį, ar dar ką nors pseudo-herojiško. Po kojomis grindinio plytelių tarpais teka varva bėga lekia kreša vėl iš naujo varva kažkoks kraujas, susimaišęs su juodžemiu, smėliu, balandžių plunksnomis ir išmatomis. Šiuolaikinis Maratas kažkur netoliese miršta? Absurdas. Nebent ta šaka, kaip Marato ranka, per vonios kraštą nusvirusi, dar apie kažką juda, dėlioja gestų kalbą pirštais, kažką pasakyti bando. Autoportreto čia lyg ir nėra, bet kaip sakiau, reikia trupučio tikėjimo ir dar kai ko. Gyvenimo tame viename stačiakampyje. Jeigu jame gyvenai – reiškia, galima vadinti autoportretu. Juk portrete tas pats. Nesigilinsiu dabar į plonybes, tokias kaip post-mortem fotografija, kur tu mane apmėtysi akmenimis ir trūnijančių karstų gabalais, nes portretas – nebūtinai gyvenimo epizodas, bet šiaip ar taip išgyventi tame kadre reikia. Išgyventi ne ką nors, o tiesiog išgyventi rėmelyje, kaip džiunglėse, tikriausiai. Praverstų geras pjaunantis daiktas, priklausomai nuo pažiūrų – vienam katana, kitam durkliukas, trečiam norvegiškas kirvis, o dar kam nors ir degtukų dėžutės pakaktų. Blogiausiu atveju bent jau būti tame rėmelyje būtų gerai. Jei nepasisektų ir neišgyventum.

Autoportretas - Nissan Almera

Kaip minėjau, vairavimas ir mano rankų vaidmuo jame man labai svarbus. Kurį laiką bandžiau save identifikuoti per automobilį, kurį vairuoju. Kaip lengva pasakyti: aš – Nissan Almera. Moteriška, 1997-ųjų gimimo, pusiau gracinga, nebloga važiuoklė, tik širdis silpna... Dalys brangios, bet remontuoti nelabai yra ką. Jaučiu, kai žeidžiu kai kuriuos dabar ir save tuo pačiu. Žodžių iš dainos neišmesi, liaudis mėgsta taip juokauti, nors aš nejuokauju. Aš tikrai bandydavau sudėti save į tą apvalų vairą ir labiausiai į visus veidrodėlius. Manęs čia nė nesimato, tik nuojauta išduoda – aš esu, aš spaudžiu mygtuką, sėdėdamas piloto kėdėje. Mano rankos ir kojos valdo tą gelžgalį, vadinasi, esu. Štai kaip persifrazuoja iki skausmo žinomos tiesos, net juokinga. Ir mąstyti mažiau reikia... nes įgundi, tampi automatizuotu, kaip kokakolos automatas arba kavos aparatas dailės akademijos koridoriuje. Širdis suskaičiuoja grąžą, ir paberia geležiukų, kažkas pirštais paknisa tavyje daugmaž ten, kur dūrė Kristui, kabančiam ant kryžiaus, ir tiesiai iš skrandžio – ačiū, geros dienos, laba diena, išgerkite puodelį kavos. Veidrodėliuose užstringa tiek daug žvilgsnių. Kairiajame visi atsargūs, ieškantys, bandantys tilpti į srautą geležinio vilko mite, kuris toks siauras, pilnas sunkiasvorių automatų, didesnių už tave. Įdomu, ar jie save irgi taip supranta, kaip aš save? Viduriniame veidrodyje, jis pats ilgiausias, ir telpa daugiausiai. Jame šypsenos gale esantiems – nesvarbu ar jie galinėse sėdynėse, ar kituose automobiliuose, jame idiotiškas žvilgsnis į plaunamą galinį stiklą, pikti žvilgsniai į iš paskos mirksintį skubėtoją. Dešinysis paprasčiausias – jame save prisimenu tik tada, kai ką nors apvažiuoju, kai judu greičiau, kai mano medžiagų apykaita užsisuka kaip kokia centrifūga, ir jame tik viltys, kad tai, kas liko už manęs – saugiai ten ir liks. Ir viskas. Tu klausi, kur aš čia. Aš čia kažkur Dzūkijoje, labai malonioje vietoje, šalia manęs žmogus rūko, ko paprastai nedaro, ir tai vienas tų neįtikėtinų momentų. Tai žinau tik aš ir tas žmogus, bet auto- čia didelis. Vien dėl to, kad tai auto-mobilis, ir jame autoportretas man labai stiprus, nujaučiu savo kvapą, cigaretės įsisunkia į tą šypsenėlę, kuri kabo kaip kvepianti, tik mes apsikeičiame vietomis, nes ją perku tam, kad ji kvepėtų man, o ji išdavikė, ima kvepėti man mano paties prisiminimais. Autoportretas irgi nėra sąžiningas žanras. Dažnai išduoda ir palieka it karvę ant ledo – slysti stiklu kaip išsitėškusi bitė kelyje Kaunas-Klaipėda, ir galvoji, ką dabar apsakytų Ch. Bukowskis, įdomu.

Autoportretas

Žiūriu į save. Šypsausi. Šitoje pusėje. Jis ten irgi šypsosi, bet nesu tikras, ar tikrai tai aš, ar atvirkščiai. Tu sakai, kad čia visai šiuolaikiškas portretas, kurį galėjo nuspausti kas nors kitas. Taip. Bet nenuspaudė, nes tokį kaip jis tik aš pažįstu. Jis yra mano Judita, jei tokią prisimeni. Viskas nepriekaištinga, išskyrus antakį. Daug kas sako – susitvarkyk, kaip čia taip. O man tas antakis visą gyvenimą reiškė mane, ne ką kitą. Mano mažas picky imperfection, kuris vienu metu baksnoja pirštu į skruostą, glosto galvą, apkloja ramybe ir pasitikėjimu savimi, ir tuo pačiu mėtosi plytgaliais, kartodamas visokias man nesuprantamas frazes. Išnykęs fonas, nėra nieko, tik didelis, didelis veidas, per kurį anksčiau savęs niekada nesuvokiau. Nežinau, ar suvokiu dabar, nes vis dar manau, kad tai – Judita, o ne aš, bet vis nuraustu ir sakau ačiū, kai kiti sako – koks mielas, koks žavus jaunuolis. Geros širdies, su lengvu permušimu, bet šypsosi meiliai, norisi priglausti. Man taip sakė. O aš žinau, kad tai šiek tiek melaginga, ir meldžiuosi – kad tik tai būtų tiesa, kada nors, neprašau dabar, bet kada nors...

Autoportretas su pleistru

Kojose man save įžvelgti lengviausia. Prieš veidrodį stovėdamas greičiausiai galvojau apie ekspoziciją, bet ne skaičiavau, o tiesiog galvojau apie ją. Apie tai kaip šviesa išdarinėdama keistus dalykus erdvėje piešia tieses, kreives ir kitokias figūras, kol galiausiai mano kojas sudeda į kadrą. O nuveikti jai yra ką. Patekti pro langą, pasiekti mano kojas, jas susidėti į nešulį, drauge su juo patekti į veidrodį, o tik tada į kamerą. Menotyrininkai sako – akivaizdu, kompozicijos nemokytas. O kam man kompozicija autoportrete? Aš pats esu ir kompozicija, ir ekspozicija, ir pradžia su laiminga pabaiga. Nustok savo „Alfa ir Omega“ kartoti, nes tai toli gražu ne tai. Tai tik mano autoportretas su kojomis ir pleistru, kuris uždaro ir paslepia tą tryliktąją tiesą, kurios nežino dvylika meilužių, bet žino jų mylima moteris. Ji kiekvienam iš jų ypatinga, ir tai tiesa, bet triliktoji tiesa ten, po pleistru, vis niežti ir skauda. Padedi fotoaparatą į vietą, veidrodį pakabini ar pastatai ten kur buvo, ir eini savais keliais, tarpais prisimindamas pleistrą, kurį reikės keisti, pasižiūri į antakį, pagalvoji – susitvarkysiu kitą kartą, ir toliau kasdien kalbiesi su Judita, lauki susikeitimo vaidmenimis taip pat stipriai, kaip liūties laukia keptas aukštaičio miškas. 

Benediktas Januševičius, eilėraštis iš rinkinio "Šalkis", 1994 / 2006 vi 22

Gulėjimas vonioje ir Josh Soskin fotografija

Michelle 39, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin yra neblogas mados, gražių daiktų ir dar gražesnių moterų fotografas. Nesakau, kad tokie man labai nepatinka, bet paprastai juos praleidžiu pro savo minties skanerį, nes, atvirai sakant, man tingisi ieškoti ko nors gero jų fotografijose, apibarstytose visokiais „Underwear project“, kokiais nors brendais, jaunų modelių iš Rusijos ir Rytų Europos vardais ir pavardėmis... Tai pašaliniuose trikdžiuose, kaip geras geras muzikos kūrinys tarp žinių ir naujienų pranešimų, skęstanti fotografija. Ir niekas nemoka plaukti. Bet šį kartą užstrigau kaip koks lapų prisirijęs senas printeris, paspringęs savo paties viduriais ir J. Soskin fotografijos su gulėjimu vonioje man gerokai išūžė smegenis.

Michelle 33, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Gulėjimas vonioje yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Jausmas, kai vanduo apglebia kūną, nesvarbu nei koks vanduo, nei koks kūnas, yra nepakartojamas. Bet apsukus šitą gulėjimo vonioje medalį, kitoje jo pusėje manęs laukia priešingybė – staigus kritimas į šaltą upę ar ežerą – kas irgi yra savotiškai malonu, netikėta, neįtikėt[in]a. Kadangi kaip sugedęs spausdintuvas lapų prisivalgiau ties tomis J. Soskin fotogafijomis, kur kažkas, vardu Michelle, grimzta nedidelėn, bet vistiek, gelmėn, nutariau trumpai pakalbėti ne tiek apie fotografą, kiek buvimą vonioje ir ką tuo metu išgyvenu. Na ir kas čia tokio, kad vonios dugnan smenga Michelle... Tik dramos mažiau. Šios nuotraukos yra būtent tokios, kaip sakiau, aprašinėtos „Underwear project“, bet kažkas jose man nedavė ramybės ir ketinu išsiaiškinti, kas.

Michelle 31, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Vandenyje viskas atrodo keistokai ir šiek tiek bauginančiai, ypač jei tas kažkas yra giliau, negu tu pats. Užtenka dvidešimties centimetrų, kurių baimė dar didesnė, nei metro. Gal dėl tos neišvengiamybės, kurią įsivaizduoji... Kroatija. Senj miestelio pakrantė. Trisdešimties metrų atstumu nuo kranto, nežinia kelių metrų gylyje žmogus pamatė du daiktus – suoliuką ir dviratį. Vanduo ten toks skaidrus... Ir išsigando labiau, negu pažinties su D. Hirst‘o rykliu tuo metu, kai jis dar nebuvo užmarinuotas stiklinėje dėžėje. Lyg tie gelžgaliai galėtų judėti greičiau už žmogų. Pagautų už kojos nago ir nusitemptų gilyn, ta baimė tapti Adrijos jūros agurku tokia didelė... J. Soskin Michelle neprimena nei dviračio, nei suoliuko, tačiau atrodo keistai ir bauginančiai. Kūnas vandenyje, kuriuos abu dar skrodžia ir šviesa, atrodo lyg nusėtas mėlynėmis. Plaukai primena sprogstančią arklio uodegą, kurios akimirkai pasidaro taip gaila... Čiobreliai ir mėlynės primena smagius dalykus, tik gaila, kad mėlynės kurias galvoju žiūrėdamas į Michelle kitokios. Tik veidas, kaip prausiamo kūdikio, likęs paviršiuje primena tikrovę ir tai, kad viskas gerai. J. Soskin šitame kadre man rodo, kad medalis turi ne tik dvi puses, bet ir briauną. Čia gulėjimas vonioje man neatrodo malonus, bet neprimena ir to netikėto šalto vandens maišelio, į kurį patenki, kai krenti iš aukštai į upę ar ežerą. Neskaitau veidų ir nepasitikiu tais, kurie skaito. Stengiuosi nepamiršti, kad tai – fotosesija, ji vaidina, vanduo šiltas, kūnas be mėlynių, ir aš tiesiog perdedu. Nusiraminu, išgeriu dar gurkšnį J. Soskin vonios vandens, ir suabejoju... O jeigu ne?

Michelle 35, Untitled Underwear project, Josh Soskin

O jeigu ji, visai kaip aš dabar, rašydamas šiuos žodžius, vonioje nuo savęs bando nusigremžti kažką, ką seniai pamiršo ir taip bijo prisiminti? Jeigu tame suvaidintame veide tikrai isterija su neviltim drauge gyvena? Kūnas įmirksta, tampa panašus į susiraukšlėjusią daržovę Senj pakrantės dugne, ir pažeidžiamas triskart labiau. Kiekvienas gremžtelėjimas, bandant procesą švelninti muiluotu vandeniu, baigiasi kažkuo panašiu į graikiškų riešutų lukštenimą. Daug triukšmo dėl nieko, arba daug dantų laužymo dėl mažų riešutinių smegenėlių. Ar skausmas tai? Ne visai. Kažkoks kartus nusivylimas, kai norisi nusiprausti, bet muilas nepadeda, nes nė nežinai, kokios dėmės tave puošia ir nuo kur pradėti praustis, kur save pradėti skusti, kad finale liktumei gelsvas ir gražus, kaip nuskusta bulvė. Norisi išsinerti iš odos, tapti gyvate, ir tyliai leisti laiką kokiame urve laukiant riebios pelės, kurią bus galima praryti ir virškinti mėnesį, kitą... Man labai patinka vonia, kurioje fotografuoja J. Soskin. Ypač auksinis čiaupas, primenantis gausybės ragą, kuris niekada nieko neišgelbėjo ir visada buvo tik tuščias pažadas. Daug ką tas čiaupas primena, bet sienų plytelių kubeliai atrodo kaip suvienodėję ir nubalę rubiko kubai, kurie panorėję imtų ir sutraiškytų tave kartu su visu vandeniu, norais ir isterijom. Ir ji, Michelle, per savo šlapių plaukų skudurą žiūrinti, ar jau nusibraukė purvas, gal jau tvarka, taip primena mane, kai negalėdamas užmigti lupu nuo savęs vieną tapetų sluoksnį po kito, bandydamas atrasti, nuo kurio sluoksnio galėčiau pradėti remontą. Pajudinu pirštus po vandeniu, nutirpusios rankos panyra prie šonų ir užsimerkiu. Visas. Trims sekundėms (tiek temoku išbūti nekvėpavęs) pasiskandinu vonioje, įsivaizduodamas, kad aš – Michelle.

Michelle 36, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Lūžinėja nagai, skilinėja sąnariai, pirštų kauleliai tada, kai nežinai ką prausti, kad pasidarytų lengviau. Kažkuriuo momentu nustoji plakęs save skystimais, muilais, ir rankų pirštais, žiūri į išsikraipiusias galūnes ir nežinai, ar verkti reikia jau dabar, ar laikas juoktis dar neprasidėjo. Konvulsiškai nusiteikusios akys dar mėgina surasti šleikštulio mizansceną kūno paviršiuje, kurią reikia nusitrinti nuo savęs, bet nesėkmingai, ir belieka dar kartą bandyti atsipalaiduoti, suvaidinti J. Soskin fotografiją. Pasikeičia šviesa, nugara su galva atsiremia į vonios kraštą taip, kad panorėjus būtų galima skaityti Charles Baudelaire (jis taip tinka Michelle prie veido...), ir atrodo, jog J. Soskin su vonia ir Michelle joje  jau susitaikė su likimu, ar kaip jį ten vadina... Sėdžiu vonioje, kompiuteris nepatogiai stovi šalia, spoksau į savo kojų pirštus, kurie jau primena kroatiškus agurkus ir suprantu, kad tai aš mizanscenas kuriu ir jų vėliau ieškau savyje, kad ištrinčiau, ir joks muilas nepadeda. O J. Soskin fotografuoja. Fotosesija į pabaigą, Michelle pavargo, vanduo atšalo, aš tris sekundes skendau, o fotografo memory card is full. Finito, blet.

Michelle 38, Untitled Underwear project, Josh Soskin

Josh Soskin flickr'e

Josh Soskin ne flickr'e