Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e