Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e

Kevin Duff - geros ir blogos asociacijos

Taip gavosi, kad po ranka pasitaikė Kevin Duff darbai, o tiksliau jo tinklapis. Mes su M.K. dažnai pasikalbam apie įvarius autorius, pasidalinam paveikslėliais (kokia šeimos idilė!) ir šiandien vakare, nuotaikai esant visiškai šūdinai, ji man pasiūlė K. Duff, sakydama: „atrodo, radau neblogą autorių“. Esu įsitikinęs, kad jam niekas nepadėjo atsirinkti šedevrų eksponavimui (na ir kas, kad internete). Atsiverčiau tą jo tinklapį. Iš pradžių, žinoma, užsikabinau už man patinkančio balto puslapio minimalizmo (nors jo kaip prišikta, pilni internetai). Džiaugiausi neilgai, nes šiek tiek sutraukė skrandį, kai autorius pasisveikinęs paveiksliuku iš Lenkijos, skelbiančiu „I'm glad I share this world with you“ (paveiksliuke, aišku, ir jo pavardė yra, ir ne joks watermarkas), sako, kad puslapyje yra trys skiltys – art, design, contact. Bla bla bla bla. Chujnios nuojauta didėja. Na, gerai, ką čia gero M.K. galėjo įžiūrėti... Dizaino ji tikrai žiūrėti negalėjo; kontaktus gal ir matė, bet dėl jų nebūtų sakiusi, kad autorius geras, tad liko išganingasis menas. O „prie meno“, aišku, radai dar skiltelių: trys improvizacijos, figūratyvinis menas, ir grafika. Mhm. Apie viską po truputį čia ir papasakosiu.

Pirma improvizacija skirta spalvoms ir jų santykiams, taip sako autorius. Stengiausi nieko neskaityti (tiesa, skaityti ten yra tin mažai – vos du sakiniai), ir puoliau žiūrėti. Raudona, mėlyna, žalia, ir visi įmanomi atspalviai... ir viskas. Nuobodu, neįdomu, ir dar neįdomiau pamačius, kad po kiekvienu darbeliu solidžiai ir su pasididžiavimu nurodyta, kad drobė, kad aliejus, kad tiek ir tiek centimetrų. Pažiūrėjęs nutariau perskaityti antrą sakinį. Ir beveik apsivėmiau. Meditacija, matai... Intymumas. Nes pirštais dažus stumdo? Ir dar ką pamiršau – paveiksliukai nureprodukuoti taip siaubingai, kad net Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose jpg'ai geresni. Chujnia.

Roar, 2011 (oil on canvas, 100cm x 100cm)

Gali pasirodyti, kad labai pykstu ir esu nepatenkintas, tačiau taip nėra. Na, nemėgstu tų abstrakcijų, paterliojimų, ir tiek. Todėl antra improvizacija leido atsikvėpt. Nesakau, kad gerulis, bet vemt neverčia, kai ką net išsiseivinčiau (kadangi šiais laikais gyvenam mažos kvadratūros, žemų lubų buteliuose, vietos ant sienų nebėra, tai dekoruoju savo kietąjį diską). Ypač patiko „Ketvirtas numeris“. Nejučia prisiminiau Kazio Varnelio opartą, ir pasidarė visai ramu. Kartais žiūrint į paveikslėlius visai nebūtina sugalvot tiksliai, kodėl jie patinka ir kodėl ne, kartais užtenka geros asociacijos, ir baigtas kriukis. „Ir su Kevin Duff darbais galima gyventi“, vadinasi approved.

Movement No.4, 2007

Trečios improvizacijos pristatymas buvo pribloškiantis. Labai keistai jaučiuosi dabar, kai reikia pasakyti kažką apie tą trečią improvizaciją, nes bendroj sumoj – šūdas. Bet buvo gerų asociacijų. Buvo ir blogų. Na, visai bloga buvo tik viena. Darbas pavadinimu „Glisten“ nevykėliškai priminė laikus, kai labai norėjau būti dailininku, ir tušu dėliojau brūkšnius, ir paskui bandžiau sugalvoti, ką matau. Taip gaudavosi visokie panašūs meniukai, kurių, dėkui sveikam protui, nesugalvojau niekur ir niekam parodyti. Tai čia blogoji asociacija. Labai gera asociacija buvo darbe „Silver drip“, prisiminiau E. A. Cukermaną. Gali būti, kad kokie ekspertai sukioja pirštą dabar ir sako, kad aš visai neišprusęs, bet atleiskite paprastam žiūrovui – tas šūdinai nufotografuotas paveikslėlis tikrai primena NDG dulkes renkančius Cukermano darbus. Hardo nedekoruočiau niekuo, bet vakarienė liko savo vietoje, už tai ir padėkosiu K. Duff.

 Glisten, 2010

Silver Drip, 2011

Apie figurative nesakysiu nieko. Na, gal šį tą. Nenorėdamas įžeisti dailės akademijos studentų pabrėžiu, kad net ir jaunųjų kursų peržiūrose galima rasti geresnių ir įdomesnių darbų už čia rodomus. Kartojimasis reiškia, kad iš tikrųjų žmogus neturi ko pasakyti bet negaliu nepasikartoti - čia chujnia.

Roman portrait, 2006

Na, ir beliko skyrelis „graphic“. Iš pradžių, žiūrėdamas „tapybą“, jį palaikiau grafikos skiltele, kur tikėjausi išvysti dienos šviesą, nes M.K. siūlė pažiūrėti būtent šitą dalį. Maniau, tuoj kai tėkš man geros grafikos Duff'as... Nichuja. Kažkokie idiotiški fotošopai, montažai, ir karpiniai. Na, gerai, pirmas darbas, vardu „Orandžinis siluetas“ man patiko. Ir jis nėra didžital kompozišen! Autorius sako, kad čia 50x130 cm drobė, bet kaip ir kuo viskas atlikta man įdomu. Gal kada reikės parašyti kokį įžūlų laišką ir paklausti. Šiaip ar taip, juo pasidekoravau ne tik HDD, bet ir darbastalį. O visa kita šūdas. Pora kažkokių iškarpytų mergų akių, lūpų, paklijuota ir sudėta, pribraižyta... Ir koks nors kvailas pavadinimas - „Feline Montage“ ar „Green Man“. Tas, beje, „Green Man“ turbūt pats šūdiniausias iš visų. M.K. sakiau, kad šitas autorius yra savimyla dūchas. Su dūchu gal ir perspaudžiau, su savimyla nesu tikras. Persistengiau nebent pasakydamas, jog pamačiau daug jo autoportretų, nors iš tiesų jis ten yra tik vienas. Bent jau taip leidžia surpasti pavadinimas. Ir tas darbas suerzino turbūt labiausiai. Nieko gero.

 Green Man, 2004

 Orange Silhouette, 2004

Self, 2004

Reziumuodamas norėčiau pasakyti štai ką: nors mane protingi žmonės mokė ieškoti argumentų ir gink dieve nepasakyti ko nors neapgalvoto, kartais norisi ant to padėti. Nes kaip ten bebūtų, aš visada būsiu visų pirma eilinis žiūrovas, o tik paskui pridėsiu arba ne savo žinias ir jų trūkumus. Todėl kai kuriais atvejais yra sveika pasakyti – čia chujnia, o čia zajabys. Viena išseivint, o kitą deletint. Ir daugiau nieko. Visad sakau, kad kūryba ir bet kokie pirstelėjimai į tą pusę yra sveikintina, bet tai nereiškia, kad visiems tai sekasi. Tikiuosi, kad Kevin Duff rezga kokį naują darbą, kuris nebebus toks nupezęs kaip daugelis šiandien matytų ir kitą kartą jį sutikęs internetuose džiaugsiuos labiau, ir atsiprašysiu M.K. už tai, kad neįžiūrėjau šiame autoriuje nieko gero.

Kevin Duff

Ieva Austinskaitė/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaitė debiutavo 2010 metais nugalėdama  Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengtą konkursą "Debiutas" su darbų serija "Žiūrėjimai ir matymai". 2011 metais surengė asmeninę parodą Vilniaus fotografijos galerijoje, kur pristatė fotografijų ciklą "Žvilgsniai". Ievos darbus stebiu jau kuris laikas, o facebook'e publikuotos jos fotografijos, paprastu pavadinimu "Dedikacija Rothko", niekaip negalėjo praslysti pro akis.

 Ieva Austinskaite/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaite/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaitė