 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Pilka sofa
baltame kambaryje yra skoninga, ar ne? Šiaip aš labiau mėgstu kalbėti apie
fotelius, bet šita sofa atrodo tokia kieta, kad gali pabūti ir už fotelį. Ir
kieta ji ne žargoniškai, o išties skausminga ant jos sėdėti. Arba gulėti. Arba
paduoti kam nors antklodę. Po vidurine „sėdimaja“ kažkas paslėpta, aš prisiekiu.
Arba kas nors privėmė. Patirčių prikrovė ir pridengė – lyg niekur nieko. Arba
išėmė ją, vožė kam nors, nes įsivaizdavo, kad pagalvių mūšiai galimi su bet
kokiomis pagalvėmis, o gavosi taip, kaip su foteliais – trinktelėjo gelžbetonio
gabalu. Ta sofa rodosi tokia kieta... Pilkumas, kurį noriu vadinti pilkiu, nors
tai skamba kvailokai, yra toks baisus kablys čia, ir jaučiuosi kaip už pakarpos
ant jo pakabintas paltas. Nors man, moteriai, paltas atrodo per sunkiai. O
palaidinių ant kabliukų niekas nekabina. Bet kabu, ir viskas. Kabėdama apie
opartą galvoju, Kazį Varnelį prisimenu. Štai kas akivaizdu – fotografija
žiūrovą įgalina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Prisimenu,
kaip landžiojau po baltas bekūnes K. Varnelio skulptūras kambariuose, kur tiek
daug tokių pilkių ir fotelių ir sofų, kad imu justi panikos priepuolį, tokį
patį, kokį jaučiu patekusi į kambarį, pilną žmonių, ir norisi tik isteriškai
mirksėti ilgomis blakstienomis. Visa tai buvo, išgyvenau visu mažyčiu savo
kūnu, bet šitos sofos niekada nemačiau ir joje nesėdėjau, nevėmiau ir nieko ta
prakeikta pilkio pagalve nemušiau. O jausmas toks, lyg viskas būtų vakar,
dabar, prieš vieną antrąją sekundės dalį. Vieną antrąją, nes visa sekundė per
daug, jos metu jau suvoki, kokiame mele skęsti, o kokia nors aštuntoji ar
šešiasdešimtoji per trumpi laiko tarpe[k]liai, kad apskritai ką nors suvokti.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Akimirkai tampu
gyvatvore. Nesu ta, kuri mėgsta kitus užklupti iš nugaros, ir apskritai, iš
priekio man viskas patinka daug labiau... Klasika nesensta. Nepakartojama. Bet
čia aš iki drebulio noriu pabūti augalu. Augalai paprastai būna tokie: su
kamienu ar keliais, arba kupstais, o čia – augalas plokštuma. Įnagininkas.
Kažkokia įrėminta gebenė, kuria taip norėčiau pabūti, nes nežinau ar yra kas
geresnio už buvimą kokybišku fonu kieno nors gyvenime. Visai kaip ta gyvatvorė
tos merginos portrete. Portretas nekoks, beje. Toks, kaip kita manęs pusė
pasakytų, šiuolaikiškas. Bet nekoks... Jis eilinį kartą imtų kliedėti apie megztinius
ir pienes rankose ant aukštos uolos, kur fone – jūra. Ir kaip ji, ta su piene,
nustelbtų viska. Durnas. Šitos plokščios gebenės ta mergiotė neperspjauna, bet
ir nesistengia, tiesiog mėgaujasi gražiu fonu savo gyvenime. Argi nenorėtum,
kad ir tavimi džiaugtųsi? Liūdna tik, jei džiaugiasi tik kaip fonu. Tada išvis
– minoras. Bet aš norėčiau, kad manimi šitaip pasidžiaugtų ji – ta su kailiuku
aplink baltą veidą. Ir vardas mano gražus būtų – kažkokia gebenė. Jis geriau
išmano augalus, tai tu jo ir paklausk, jei įdomu, kas čia per plokštuminė
žaluma, o aš ten, kitoje pusėje, įsivaizduosiu kad slenku tvora ir ryju visa,
ką galiu apžioti, nes tokia mano prigimtis – augti ir vegetuoti. Vegetacijos
periodu – gausiai laistyti... žiemai pridengti, nukirpti, nupjauti.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Nemėgstu galvoti
apie atsisveikinimus. Paprastai apie juos negalvoju, nes dažniausiai aš
neatsisveikinu – tik klausausi, kaip kiti man – gero kelio, iki, negrįžk ir
nesirodyk, su dievu, mergaite, laikyk špygas, kad pasisektų gyvenime. Ok.
Laikau špygas. Kišenėse. Nes mėgstu kelnes. Nežinau kas esu šiame Franck
Jessueld kadre. Galimas daiktas, kad kažkoks daiktelis ant staliuko, kuris ten
galbūt yra. Saga galbūt, iš tų žydrų marškinių, arba segtukas, kurį moteris,
esanti su juo, ten paliko. O man kaip portalas į svetimą gyvenimą, svetimą
atsisveikinimą, kas, kad sekundėlei. Kažkas mygtuką spaudžia, ir atsisveikina,
nes vyksta ėjimas iš vienos erdvės į kitą, per tą šviesai pralaidžią skylę.
Taip, tu man vėl priminsi, kad jis vis kalba ir kalbas apie Gaia’as ir kitokius
demonus, bet kam rūpi. Šviesai pralaidi skylė čia yra tas falcetas, kurį
kartais taip dievinu. Žiūriu, kaip kokia segė ant staliuko, ir galvoju – kaip
pavydėtų H. C. Bresson’as šitos akimirkos Franck’ui. Ta koja ore man yra tikras
lemiamas momentas. Mirsi arba ne. Krisi duobėn, nusivilks karvės akis gelmėn,
ar sulūši iki paskutinio kaulelio, krisdamas į murakamišką šulinį. Galima
sakyti, pas mane, nes šiuo atveju Franck’as mane paverčia šulinio dugnu, aš
pačioje apačioje, žemiau jau nebeįmanoma, galiu tik spoksoti į tą keistą
elektros instaliaciją vamzdeliuose. Ir arba tas žydramarškinis kris mano
glėbin, arba sėkmingai atsisveikins su mechanine akimi ir keliaus savais
keliais, džiaugsis jūra ir saule. Arba miesto panoramos jūra. Ir saule. O aš
tykosiu kitų, įstrigusių tokiame decisive moment, kaip kokia šaltakraujė
iguana.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Žiūri, matau, ir
galvoji – ką dabar ji pasakys. Kaip čia būti? Paprastai. Būk žeme. Bet ne ta,
tiksliau, būk ir ta, bet tuo pačiu būk ta žeme kuri tuos kalnus sustūmė.
Girgždėjo, smaugėsi, galbūt vieną dieną verkė, kitą juokėsi, bet darbą savo
neišvengiamą padarė. Ir jokio Sizifo. Kaip sustūmė, taip ir yra. Basta, finito,
trololo. Ir pažiūrėk, žmogaus, koks menkas ir juokingas tavo kūrinys – balta
plytų sienutė. Net aš ją perlipčiau. Juk sienos tam ir skirtos, kad per jas
laipioti pamišėliams, ar ne? Na, nebent lubos ir stogas užkerta kelią. Tada
tampu snieguole, kuri yra šiame kadre, susirasi pats, mielas drauge. Ji čia
punctumas perregimas. Kai stogas trukdo perlipti tokią baltą žmogaus tvorą, tampi
arba kalėdų seneliu, arba snieguole, susirandi nykštukų, priklausomai nuo to,
kuria snieguole nori būti. Ir... pleveni dykumose tarp kalnų ir Franck‘o akies
obuolio. Barstai akmenis, žydrynės spalvą kaitalioji, ir vis juokiesi iš
sienutės. Kaip deramai išauklėta moteris. Prisidengi veidą truputį, kaip aš
dabar, kai juokiesi, drovumą ranka, panašia į lietuvišką klevo lapą,
prisidengi. Gera fotografija ši, joje karštis aitrus kaip raudonas pipiras,
išdžiūvęs penkiskart ir sumaltas. Ar radai jau tai, kas badosi čia? Pitagoras
badosi. Sienutėje yra kampas; aštrus, rodantis į kalnus kaip bažnyčios fasadas,
kaip moteris, į vieną pasaulio šalių. Kadangi tai ne bažnyčia, o keturkampė
plokštuma, kurioje esame dviese, tu gali nuspręsti, kuri tai pasaulio šalis. Aš
moteris, ne tu, o net jei mudvi abi moterys, vistiek tu sakyk, į kurią pusę
rodo. Punctumo skaudulys tame, kad kai atrandi snieguolę tame kampe, sienutė
nustoja būti juokinga ir jos rodoma kryptis tampa svarbiausiu dalyku kadre. O rodo
į kalnus. Kalnuose – viskas, ko dar nematėme. Klaustukai ir Tėbų rašmenų Q
raidės. Ir dar vienas dalykas - kalnuose ramu.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Grafiškame
piešinėlyje matau dvi spalvas. Įsivaizduoju, kad esu vardu Matilda, nes mane
taip vadina Alt-j, šiuo metu ūžiantis mano galvoje. Įdomumo dėlei tampu
rankšliuosčiu ties dešine jos koja. Žiūriu į Franck‘ą, į jos kūną, ir bandau
suprasti, kokios rūšies tai peripetija. Geras žodis peripetija, ar ne? Netoli
peripatetijos, panašiai kaip įsteigta įstaiga. Franck‘as įsteigia šią sceną
mano galvelėje. Įsmeigia ir negaliu neatsiduoti tiems juodai baltiems
trikampiams, velniop jos kūno ir sofos minkštumus. Grafika su manimi žaidžia
mind-games visuomet. Paprastai pralaimiu, bet man patinka tokie žaidimai.
Pralaimėjimo meistrystė irgi meistrystė, sakyk man ką tik nori. Nežinau, kodėl
rodau tau šitą nuotrauką, jei atvirai. Juk joje tik subinė, pusė stalo,
rankšluostis ir dirbtinės odos sofa. Na, ir juodi apatiniai. Peripetija čia jos
stubure, kurį galiu nujausti tik po kelių minučių žiūrėjimo. Kadangi neturiu
rankų ir tai plokštuma, belieka nosimi įsiremti į odą ir suskaičiuoti tuos
asmeniškumo slankstelius. Ir keliauti tais slanksteliais rekomenduoju be
žemėlapio, išankstinių nuostatų, kompaso, ir pamiršti viską, ką kada nors
žinojai apie save ar ką kitą. Pamatysi visai kitą pasaulį. Šypsodamasi verčiu
tau kitą fotografiją.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Taip, tai padangų
krūva. Ir nebe Ukrainos barikada, apie kurias jis tiek daug kalbėjo. Tai
šiukšlynas, kokiu nežinau, ar tau teko kada nors pasijusti. Kai viskas, kas
lieka iš tavęs – kūno, minčių, norų, svajonių, ketinimų – kalnas gumos ir
raudonos spalvos bagažinės dangtis. Kur bestum pirštu? Į padangas iš viršaus,
kad jas kaip žiedus ar baronkas ant pirštukų susiverti, o bagažinė puiki segė.
Šiukšlyno milijonierė, blet. Aš taip galvoju, man patiktų pasipuošti, o tas
raudonas dryžis, šviesos atplaiša juostelėje, būtų mano suknelės akcentas. Štai
ir viskas, Franck‘ai.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Įdomu, kiek
kilometrų jie nuėjo. Gal du, gal penkis, gal trisdešimt metrų, o gal riedėjo
penkiolika kilometrų ir du šimtus metrų iki čia, ir kai buvo įšaldyti kadre,
buvo nuėję varganą metrą. O kiek telpa į varganą metrą? Daug – gali net
keturias naktis su dienomis sutalpinti į metrą, arba gabalą miško, parko, ar
kaip tai besivadintų, ir kažkieno tikriausiai apleistą dvarą. Na, ir tuos du,
aišku. Du jie, matai? Iš pėdų nesimato, per mažai sniego, bet nugaros dvi, ir dar
viena nugara už fotoaparato. Šitame svetimame prisiminime galiu samčiais semti
drėgmę ore; tą nuojautą, kad artėji prie užkaltų langų; jaudulį, norą
prisidegti cigaretę. Vien žiūrėdama surūkiau ne vieną, o kaip jiems ten...
Greičiausiai būčiau koks paukštis arba kankorėžis čia. Paukštis – banalu, bet
patogu, nes matyčiau viską iš kur noriu ir kaip noriu. Kankorėžis pernelyg
statiška ir beviltiška, nes vienintelis būdas keliauti – su liūdna vovere arba
vėju. Nedžiugina nei viena, nei kita. Imu viduriuką – būsiu paukščiu, kurį
kliudė kas nors panašus į Biliūną, ir dabar beliko gulėti kaip kankorėžiui, tik
manęs ni voverė, nei vėjas nesineš. Taip įstrigti šitoje scenoje norėčiau,
nenorėčiau būti ketvirtu žmogumi ar vienu iš jų. Na, gal pačiu fotoaparatu, bet
čia jau visai... kas kita. Pasiliksiu prie kliudyto paukščio mizanscenos,
gražus tragizmas joje. Kaip tik ėmiau galvoti apie labai sąmoningai kliudytą
paukštį-žuvėdrą, bet čia žuvėdrų nėra, greičiausiai, ir aš kokia paprasta zylė.
Žodžiu, guliu kažkur kaip chameleonas mirtinai užsimaskavusi miškui ant plikės,
ir skaičiuoju svetimus kilometrus.
 |
| Untitled, Franck Jessueld |
Jungiu Lana del
Rey dainą „Ride“, su visa ilga įžanga ir kalbomis, pabandyk pažiūrėti į šitą
fotografiją su tuo garsu ausyse. Juokas ima, ar ne? Kai buvau vaikas, tokių
nebuvo, buvo tik supami tokie, mediniai. Kai užaugau, visada norėjau ant tos
spyruoklės pabūti bent kartą. Nedrąsu visuomet, taip pat nedrąsu kaip tais
kartais, kai reikia svetimam vyrui pataisyti kaklaraištį ar užsegti kokią sagą.
Ar nubraukti ašarą nykščiu. Visada susiduriu su tuo pačiu jausmu – apsnigta ir
niekada nebeatkasiama viltimi ir jos kažkokiu žuvišku gulėjimu kokio purvino katino
bliūde. Tik ta stop-juosta man lieka kaip siūlas keliui atgal rasti, raudonai
baltas dėmes sekant. „Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia. Sakykime, kad krito
pirmasis tų metų sniegas. Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas“.
Pacitavau, bet nesakysiu ką, gal tu žinosi, o gal ir ne, visai nesvarbu. Raudonas su baltu maišosi taip pat, kai esi laimingas ir suki ratą po rato be sustojimo tol, kol juokiesi kaip beprotis, bet svarbiausia visame šitame rašinėlyje – su raudonu ir baltu, ir dar ne viskas.
Laukite tęsinio, ladies and gentlemen, gal jau sniegas nutirpęs bus, o tavo
basus padus žolė baksnos, o ne nuvytę daržo rezultatai.
Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e
Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą