Lytėjimas yra
svarbus. Kokia tu neįdomi, Rūta Žalioji... visi žinome kad jis svarbus. Gal ir žinote, bet man
atrodo, kad dažnai su lytėjimu susidūrę esame kaip tūkstančius kartų tą patį
kūrinį atlikęs muzikantas, pamiršęs pirmą akordą ar natą, dėl to arba visad
uždelsiantis pradėti, arba improvizuojantis ir naudojantis kažkokį kitą motyvą.
Morališkai seni rašytojai, tokie kaip Sigitas Parulskis arba nežinau, koks nors
C. Bukowskis, mėgsta lytėjimą vaizduoti tokį grubų. Nebūtinai tiesiogiai grubų,
bet skirtumas, lyginant su „jaunaisiais romantikais“ akivaizdus. Ar čia
problema literatūrinėje/ir ne tik patirtyje? Nežinau, bet tikriausiai ir tai
nesvarbu. Fotografija man dažnai sukelia norą liesti. Nesileisiu į visas tas
lietimo/jutimo/žiūrėjimo problemas, bet akivaizdu štai kas: šiuolaikinėje
fotografijoje gyvena toks žanras, o gal dar tik žanriukas, kuris įsiterpia
kažkur tarp akto, portreto ir natiurmorto.
Tai, ką rodau čia
– švelnūs pavyzdžiai, galbūt kada nors parankiosiu ir daugiau, bet jie man
patinka, jie yra tokie, kurie mane priverčia norėti liesti[s]. Gaila, kad
pavyzdžiuose nedaug vyrų kūnų, bet manau, kad apie to priežastis būtų galima
parašyti atskirą post‘ą. Retoriškai klausiu savęs ir fotografų – kodėl atsirado
toks mišinys noro fiksuoti bereikšmes detales ir žmogų? Ar kūnas čia
svarbiausia? Ar gali žiūrovas, toks kaip aš, galvoti apie tai „skulptūriškai“,
„nefotografiškai“?
Noras liesti
nebūtinai reiškia, kad norisi liesti kūną. Skarolio fotografijoje man norisi
liesti žemę ir balą, tuos akmenis susikrauti gerklėn ir pajusti tą purviną
drėgmę. Sužinoti, kokie sutrinti tie batai, kiek kilometrų jie nuėjo. Lees More
darbe norisi atsigulti ant laiptų, kad kiekviena pakopa įsiremtų į nugarą, o tų
baltų kojų lytėjimas vyktų tik akimis. Pačiupinėti tą tipenimą norisi. Ir tai
vienas tų atvejų, kai nežinau, kas tai – portretas, natiurmortas, ar beveik
aktas? Niekada negalvojau, kad aktas – būtinai nuoga Rakausko ar Požerskio
mergaitė. Tą rankšluostį ant turėklo noriu apsivynioti aplink save ir bandyti
sutilpti į lentyną su visais popieriais ir knygomis. Tada tas tipenantis aktas
dar kitaip atrodytų, arba imčiau ir pagalvočiau – tai portretas. Florian Dre,
panašiai kaip Skarolio nuotraukoje, norisi pauostyti kiekvieną batą,
pačiupinėti tą nuorūką, rankomis ištiesinti nelygumus kelnių medžiagų. Tamar
Burduli, kuri, beje, visai neseniai lankėsi Kaune, verčia įsikąsti į tą ausį ir
tuo pačiu metu daug kalbėti. Liečiant ausį dantimis išsiaiškinti, kas ten per
spindulys kadro gale. Fotografija gali išvaryti iš proto. Išeiti iš proto
nesveika. Bet jei visa fotografija taip maloniai vestų iš proto, būtų gal ir
nesveika, bet nepakartojamai malonu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą