Alisa Aiv ir maišelio istorijos

Ilgą laiką nerašiau. Ilgą laiką nerašiau apie fotografiją. Tiesą pasakius, stengiausi jos net nežiūrėti. Žinojau, kad ateis diena, kuomet šermukšnių raudonumai įkyrės ir ims skaudėti kažkur tarpuaky. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog tai reiškia poreikio žiūrėjimo į kažką atidžiau atsiradimą. Dar iki atsirandant tam poreikiui buvau netiesiogiai priverstas vėl pažvelgti į fotografinius atspaudus. Šiandien į juos žiūriu jau du mėnesius kasdien po 9 valandas. Nežinau ar tai reikėtų vertinti teigiamai ar ne, bet žiūriu į vaizdus, spausdintus daugiausiai dar iki man gimstant, ką jau kalbėti apie jų sukūrimą. Apie autorius, kurių darbus vartau paskutinius du mėnesius, be abejonės, papasakosiu ateityje, kol kas ne apie tai.

Ilgą laiką nežiūrėjus į fotografijas ir apie jas nerašius ir vėl aplanko jausmas, lyg būčiau prie baltos sienos kalamas Maximos maišelis. Tarsi įpareigotas, tarsi užgautas, tarsi sutrupintais kelių sąnariais. Nežinantis ką pasakyti. Bet tai tik jausmas, kuris praeis kartu su metų laikų nuotaikomis, Pavilnio sodų gyventojų norais ir neviltimis ir bepročių sukeliamomis avarijomis.

moscow

Rusijoje gyvenanti fotomenininkė Alisa Aiv nufotografavo tokią sieną, apie kurią rašiau ką tik, tik maišelio jos kadre nėra. Kitaip tariant, manęs ten irgi nėra. Alisos siena elastinga, judri, bet mažai kuo skiriasi nuo betoninio Berlyno peilio. Iki sienos maišeliui kelią pastoja tvora, regis, pranešanti apie Gorkio parką. Asfalto grūdais bandau patekti arčiau ir suprantu, kad vieta man jau paruošta. Ir net ne viena. Minkšta siena jau suvarpyta smaigais, kuriais galėsiu kalti save prie jos tol, kol pats Gorkis nusišypsos. Galimas daiktas, kad jis jau šypsosi, stovėdamas ant tų pastolių, kuriuos aš, būdamas ne prasčioku maišeliu, pastebiu atsirėmusius į mano baltą kankinimų teritoriją. Maksimai, tu toks kartus kartais būni, ką man su tavimi daryti? Šypsokis, nes Maskva tavo ašaromis tikrai netikės niekuomet. Tavo socialinis realizmas kišenėje, kol šypsaisi, užmaukšlina tau Piloto galvą ir nebežinai kur dėtis. O Alisa veikiausiai praeidama nuspaudė mygtuką, nes kažkur pakaušyje sušvilpė tavo vardas. Veidas. Veidas tavo tvoroje, prastu šriftu užrašytas. Eisime pasivaikščioti – aš, tu, Alisa, visa Maskva su mumis verks. Pastoliai susmuks žemėn ir nusės kokio angaro kampe, kartu nusinešdami maišelio sieną su ietimis. Kas už jos – laikas ir tu, Maksimai, parodysit. 

Alisa Aiv Flickr