Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Tai kaip man dabar miegoti?

              

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

     Karštos popietės visada panašios į pailsėti prigulusį gyvulį. Karštyje nematau, kaip iš jo nasrų purslais srūva oras, bet visos juslės aktyviai sekioja kiekvieną jų keliamą gūsį. Ir aš, kaip buivolė, bėgusi nuo bepročių liūtų, prisėdu ant suoliuko. Paprastai daugeliui labai svarbūs visi suoliuko parametrai – kiek ir ko ant jo tuo metu sėdi, kaip kvepia, ką veikia, ir taip toliau. Man tai visiškai nerūpi. Tas vyras, veikiausiai toks pat kaip aš, skaitydamas laikraštį ir laikymas savo starbuksinę, ar kokią ten, kavą, vis tiek atrodo kiek įtartinai, jei paklausi manęs. Na, bet nesvarbu, aš taip pavargau, kad man tiesiog būtina prisėsti. Rūta, atleisk, privalau. Stengiuosi išlaikyti atstumą. Ne, ne nuo vyro, o nuo jo rankinės. Žinai, Rūta, būna, kad jei atsiduri per arti... ima kaltinti vagystėmis, prievartavimais, priekabiavimais, ir dar velniai žino kuo. Kam man visa tai? Aš čia tik savo stuburo slankstelius į medinį atlošą atremti, ir nieko daugiau. Vyrukas žvilgelėjo, bet akimis vėl ėmė ryti laikraštį. Rūta, pažiūrėk, dabar jo tempai visai kiti. Tarsi kava, perpildyta cukraus, paskatino pasitempti, vos tik šalia atsirado moterys. Kojos vis dar sukryžiuotos, bet nebeilgam. Jam tinka kokio nors Sting‘o skambesys, iš kojos mataravimo spėju. Shape of my heart, sako, o kokie jo kėslai nežinia. Ne, jis be ausinuko, bet kažkas gi skatina tą neurotišką judesį. Nejuokauk, Rūta, tai negaliu būti aš. Aš tik pavargusi buivolė, besikasanti savo pavargusius šonkaulius į tą nuostabų medinį pagaliukinį atlošą. Pažvelk, kokia saulė, kokia šviesa... Pailsiu ir einame toliau savais keliais. Vyrukas žvilgčioja, bet juk ne į mane, jis tiesiog prastai mato, bando įskaityti smulkesnį šriftą savo laikraštyje. Rūta, tu man baigi susukti galvą. Raudona spalva gali provokuoti, bet juk tai tik miesto detalės, Rūta...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Taip, raudona spalva gali išprovokuoti tiek daug dalykų, tiesa. Akordeono agresiją, lytinius traukulius, statybines isterijas, karstų dunksėjimus ir drugelių gyvenimo ciklų pasikeitimus. Rūta, o kas, jeigu raudona spalva išprovokuotų mudvi tiesiog nerti stačia galva nuo tilto? Ne žudytis, o tos laisvės ieškoti. Žinai, kai segasi gumas, maunasi šalmus, klauso instruktažų... O mes va, dvi moterys, akordeono garsuose upėn įšoktume, kaip koks monolitas per žemės drebėjimą, tik tyliai, be liudininkų. Malonus sutapimas, bet koks nors beduinas kitame pasaulio gale užsiviręs arbatos jos atsigertų ir pagalvotų apie mus, tik abstrakčiai. Manytų sau – o, kokios bus mano dukterys žavios, kai užaugs... Žinai, gi viskas susiję. Aš esu tu, tu esi aš, kiekvieno pastato langas yra ir jo plaučiai, ir širdys, ir meilės bei grandinės. Upėję mus apvedžiotų baltais rėmukais, kaip aukas, kol vyksta tyrimas. Pokštas žinai kame, Rūtele? Tame, kad mes tai visai ne aukos – mes moterys, suradusios laisvę! Tame rudame tinke išgremžčiau nagais – MYLIU TAVE, ir greta pastatyčiau kokią mielą hortenziją, kurios vazono dugne pakasčiau raktelį nuo visų įmanomų durų. Taip girdėjau, kad geležis hortenzijai padeda chameleonizuotis. O gal kokį sudaužytą vėl suklijuotą ir kaktusu papuoštą, vazoną? Nebijok, Rūta, manęs, aš tavo geriausia draugė, juk nemanai, kad tave nuskriausčiau? Kad man išdygtų kokios antilopės Kudu radai ir imčiau tau trimituoti ką nors izraelietiško? Ar būčiau pylusi tą skaldelę prie tavo namų, kad būtų jaukiau? Ar būčiau baltais rėmeliais paryškinusi langelius ir dureles, kur verda visas tavo gyvenimas? Juk tikrai nebūčiau, tad... Duokš ranką, ir keliaukime. Čia fotografijos, čia viskas netikra, jau praeityje, dabar jau nieko nebėra, tik tu ir aš, ir mūsų pokalbiai. Na, dar upės ir akordeonai. Ir prisiminai iš laikų, kai drauge viešėjome Nante. Vyko karas, mečečių bokštai kitur, visai nekaltuose kraštuose, griuvo nuo tos nepaaiškinamos karinės aistros...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Kaip elektros linija į tave einu, o tu vis purtaisi, purtaisi, purtaisi, purtaisi. Žinau, esi dėkinga, bet ir abejoji manimi, visada abejojai. Net tada, kai gelbėjau tave, kai gulėjai pakelėje kaip rąstelis, o tau į akis žiopsojo milžiniška gyvulio kaukolė su deimantu kaktoje. Stengiausi kiek įmanydama tave iš ten ištraukti, ir ištraukiau. Ne ne, skolinga tikrai neturi jaustis. Didžiausias atlygis man yra tavo šypsena. Tavo delnas manajame. Galimybė vaikščioti, štai, kaip dabar, drauge, ir kalbėtis. Tiesa, tu daugiau tyli, kalbu aš, bet suprantu tave – tu vis dar to rąstelio pavidale. Ar pameni, kaip tądien buvo karšta? Kaip šešėliai patys metė savo šešėlius sau, nes saulė kepino net ir juos. Žinai, man labai liūdna, nes tą dieną, kai kaukolė tau grasino nebūtais dalykais, o tu gulėjai kaip rąstelis, netoliese gyvenę žmonės užsikalė langus, užsitraukė užuolaidas ir pasislėpė bunkeriuose, kur krūvomis sandėliuoja troškintas pupeles ir alyvuoges. Ar ne keista? Jie visai nenorėjo tau padėti – tu buvai teatro dekoracija. Ne! Tu buvau primadona tame spektaklyje. Rąstelis, kuriam grąsina buivolo kaukolė su deimantu kaktoje. Jau įsivaizduoju, kaip jie, dviem pirštais praskleidę purvinas savo užuolaidas, kramtydami senus spragėsius, žiūrėjo į liūdną tavo baigtį. Buvo ir tokių, kurie tiesiog praėjo. Prieš praeidami gobtuvus užsitraukė, išsitraukė telefonus ir intensyviai tikrino laiką – viena minutė po vienuoliktos, viena minutė po vienuoliktos ir trys sekundės, keturios, šešios, ir taip toliau. Žinai, gal ir pikta, bet aš juos suprantu. O kas tu tokia, kad tave gelbėti? Ypač rąstelio pavidalo. Pilkas grindinys dekoruotas kažkieno išpiltais dažais ir pabarstytas riebiais keiksmais. Bled, kiek galima, jau trečią kibirą dažų išpilu šiandien... Aidi kažkur. Gerai, kad turi mane, ar ne? Na, man tai tikrai gerai, kad turiu tave. Stebiu tave nuo apgriuvusių mūrinukų, medinių stulpų, palydovų, apsąmanojusių šaligatvių blokų ir kitų neįtikėtinų objektų. Tau taip nesiseka, tu vis parpuoli, tu man lyg koks sūnus palaidūnas. Myliu tave, Rūta. Išgerk vandens, baisiai karšta.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

          Pažvelk, mes jau beveik čia. Net kelio ženklai liepia sustoti, įsigilinti, daug ką permąstyti. Ar permąstei savo moteriškumą, žmogiškumą, Rūta? Ar supranti, kad fotografijų laike tu – jau nebe tu? Abi mes tokios, aš taip pat. Viskas tose apsilaupiusiose sienose ir tuščiose langų angose. Ten gali slypėti bet kas – ginkluotasis snaiperis, raudonkepuraitė, arba jos vilkas, arba bet kas, ką tik sugalvotumei. Tik seni varteliai, kuriuos kadaise judino kažkieno rūpestingi pirštų galai, į kuriuos lūžo nagai ir buvo kliūnama kojomis. Na, ir nenuravėti, netvarkingi šaligatviai, visai kaip mūsų tėviškėje, kurios niekada nebuvo, ar ne? Svarbiausia yra įsivaizduoti ir niekada nepamiršti, kad fotografijose tu – nebe tu, o aš nebe aš. Panašiai kaip tie debesys. Tikrovėje jie juda, plaukia, nyksta ir vėl sugrįžta krūvon, o čia... Čia jie, kaip tu ir aš – sustingę kažkieno vaizduotės vaisiai, niekaip negalintys ištrūkti iš tos nelemtos švilpiko dienos. Laikykis, Rūta, aš visuomet su tavimi. Myliu tave.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

Visų fotografijų autorius: Jorge Guadalupe Lizárraga

Pokalbis apie fotografiją, laidotuves ir žmones

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mano tėvo laidotuvėse prieš 12 metų fotografo nebuvo. Viskas vyko kelias dienas, kaip ir jo tėvo laidotuvėse - kad spėtų atsisveikinti draugai. Paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai liko tik šeima, jauniausia tėvo sesuo sukvietė visus prie karsto. Žiūriu, stovi jos vyras su muiline, o ji sustatinėja mizansceną. Ką čia darot? – klausiu. Ir tu stok, turėsim atsiminimui, - man atsakė ji. Sakiau, kad tėvui tas cirkas nepatiktų. O ji man vis vien - stok ir tylėk. „Jeigu jums nesvarbu, ką jūsų brolis galvojo, ir nepasitikite savo atmintimi, fotografuokitės, bet manęs čia nebus“, - pasakiau ir išėjau. Kilo isterija. Kiti, kad nuramintų šeimos lepūnėlę, fotografavosi. Dar pridūriau – „tik pasistenkit, kad aš tų nuotraukų niekada nepamatyčiau“.

K.:- Žinau apie ką tu. Savo tėvą laidojau sausio mėnesį, irgi panašių reikalų buvo, tik aš tyliai ištvėriau. Man apskritai buvo nesuvokiama visa žemaitiška laidotuvių procedūra.

D.: - Savo tėvą laidojau irgi sausio mėnesį. Pabandyk susirasti S. Parulskio novelę, ar apsakymą apie tėvo laidotuves, nepamenu pavadinimo. Gal kažkaip panašiai ir bus. Pamenu, net sukrėtė, kaip panašiai jaučiausi.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Po ranka turiu tik „Sraigę su beisbolo lazda“. Kiek prisimenu, ten tekstai vietomis tokie naivoki, tai turbūt tas apie kurį kalbi yra kitoje knygoje kažkurioje. Paieškosiu.

D.: - Nepatikėsi, aš dar iki šiol vietomis naivokai elgiuosi.

K.: - Tikiu. Prieš žiemą reikėjo apsispręsti, kuria tema rašyti darbą akademijoje. Darbą pradėjau rašyti dar tėvui gyvam esant, jis pats man ir padovanojo tą savo negatyvų archyvą. Žinai, paprasta kartoninė dėžutė su dafiga fotojuostų. Šiaip jau turėjau numatęs tokią menotyrininkišką šabloninę temą – Kauno Neries krantinė fotografijose. Bet kažkodėl nutariau, kad nifiga – reikia pramankštinti tėvo archyvą, gi ne šiaip sau jis man jį davė. Buvau užmetęs akį į jo turinį vos tik gavau, bet pernelyg stipriai nesigilinau. Pagalvojau – o, puiku, rašysiu apie „buitinę fotografiją“. Tipo šeimos albumai, negatyvai, archyvai ir t.t. Kaip įrankį turėjau tėvo archyvą ir pradėjau kažką rašinėti ir skaityti. Kai sausio mėnesį sužinojau, kad viskas, tėvui rankos nebepaspausiu, ėmiau žiūrėti, skenuoti ir kažkokioje moralinėje komoje per netekties spazmus vistiek bandžiau visapusiškai gilintis į tos dėžutės turinį. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten tiek daug laidotuvių fotkių. Paklausiau senelio. Papasakojo, kad jis pats fotografuodavo laidotuves, o kai sūnui sukako dešimt metų, davė jam fotoaparatą ir ėmė tampytis jį fotografuoti laidotuvių po visą žemaitiją drauge. „Kad žinotų, kaip „kapeiką“ uždirbti“, - sakė. Tokiu būdu gavau kelis šimtus metrų svetimų ir savų laidotuvių kadrų ir tapo aišku, kad mano tema – laidotuvių fotografija. Kažkokia lieva, skaudi, nemaloni tema. O žinai, aš vis pagalvodavau tada, kad va, aš rašinėju apie laidotuvių fotografiją tik ką palaidojęs ilgametį laidotuvių fotografą, o gyvenimas už kampo iš manęs juokiasi.

E.S. archyvo fotografija

D: - Ne ne, vyruti, tu čia labai įdomų dalyką darai. Tai, kas asmeniška, yra labai vertinga. O dar toks tyrimas! Aš tokių fotografijų ir albumų irgi esu labai daug prisivartęs vaikystėje landžiodamas po senelių stalčius. Jos šiurpios. Visada stengdavausi praversti, bet nejučia užsižiūri į kokį nabašnyką labai, labai ilgam. O po to į tuos pozuotojus šalia, kurių daugumą pažįsti. Turbūt dar tada, būdamas vaiku, žinojau, kad tame niekada nedalyvausiu. Bet gi žiūrėjau. Keista man. Pavyzdžiui, fotografas Afganistane pribėgęs fotografuoja mirštantį, po to gauna Pulitzerį. O kaip čia su morale? Tipo, toks darbas, profesija? „Kapeika“, kaip tu sakai? Mano tėvas, be to, kad buvo inžinierius, grojo triūba gamyklos orkestre. Žinau, kad keliose laidotuvėse yra ir pats grojęs. Chaltūra, kaip jie sako. Kapeika. Kai man buvo septyniolika, tėvas įėjo į mano kambarį ir visiškai „ne į temą“ sako, - „kai numirsiu, pasirūpink, kad per laidotuves pučiamųjų nebūtų, geriau paleisk styginius iš mago.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Va taip va. Mano tėvas panašiai sakė. Matyt, būdamas žemaičiu puikiai žinojo, kaip jie triūbija tris paras. Jis buvo man sakęs: „Nu nachui tas dūdas... Geriau jau A. Pugačiova arba „Nu, pogodi!“ muzikėlė.“ Tiesą pasakius, tai turbūt buvo pirmos rimtos laidotuvės mano gyvenime. Gal dėl neįprasto bendravimo ir santykio su tėvu man nebuvo nei baisu, nei liūdna, bet jaučiausi keistai – tarsi žemė po kojomis ėmė ir suminkštėjo. Galvojau – gyveni, gyveni, ir bam, supranti, kad viskas yra chujnia ir gali baigtis bet kada, nors ir dabar. O paskui sėdėdamas ant šaltų bažnyčios grindų ilgai galvojau, kodėl apskritai egzistuoja visi tie laidotuvių marazmai – pietūs ir visa kita. Man atrodo, laidojimas toks gana privatus dalykas. Turiu minty tai, kad su savimi išsišneki, susidėlioji viską į vietas, išsiaiškini, atsisveikini su žmogumi ir eini namo. Vienas košmariškiausių dalykų tą dieną buvo matyti raudančius ir į kapo duobę lipančius savo tėvo tėvus. Viskas vyko praktiškai Latvijos pasienyje, ir turbūt net estai girdėjo gailų šauksmą: „Leiskite mane į duobę, aš vaiko vieno neužkasiu.“ O po visko jie užvalgė kotletukų, barščių, išgėrė šnapso, ir pasipylė anekdotai ir kažkokie keisti bandymai iš visko padaryti prikolą. – „Gal tau, vaikeliukai, sumuštinį su „ikra“ sutept?“ Sėdėjau ir nežinojau, ką jiems atsakyti.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Aš tai daug mačiau tų laidotuvių. Visur tas pats su kotletais. Kai buvau jaunesnis, pykdavau, o vėliau pats sušalęs kojas žiemą valgiau kotletus po draugo laidotuvių. Ir šnapsą gėriau. Kas tai – degradacija ar tradicija? Na, Afrikoj kai kurios tautelės apsipučia ir su šokiais neša laidoti tėvą. Kad jam linksmiau būtų keliauti į dausas. Ką čia gali žinoti...

K.: - Man atrodo, kad čia, kaip ir visur kitur, labai savanaudiškai žiūrima. Turiu minty tai, kad tie, kurie laidoja, dažniausiai verkia ir rauda ne dėl žmogaus. Jiems savęs gaila. Taip. Beje, man labai patiko šiandien išgirstas vieno žmogaus pasisakymas, jog jis tiesiog vengia laidotuvių. Nesvarbu, ar mirė artimas, ar ne, jis stengiasi nenueiti į laidotuves. Aišku, tenka susidurti su žmonių nesupratimu ir t.t., bet aš galvoju, kad tai turi būti kiekvieno asmeninis reikalas. Beje, močiutės laidotuvių fotkes tam irgi naudoja – „neatsimenu, ar jis buvo Marytės laidotuvėse ar nebuvo. Palauk, einu pažiūrėsiu.“

D.: - Šiaip žmonės praktiški yra. Aš ir karstą ne vieną kartą esu nešęs. „Va, tu tinki pagal ūgį, imk kampą.“, - pasako ir neši. Jo jo. Nuo to, buvai laidotuvėse ar ne, priklauso pagarbos kaime tau lygis. Giedoriai iš to gyvena irgi. Kaime garbė buvo giedoti laidotuvėse.

K.: - O iš visų laidotuvių, kiek prisimeni, ar bent kartą matei užsakytą fotografą? Ne šiaip vietinius su fotoaparatais, o kaip vestuvėse – nupirktą žmogų?

D.: - Jo, buvo. Per senelio laidotuves. Labai greitai viskas padaryta buvo. Fotografas buvo tylus kaip žemė, o šeimos keitėsi prie velionio. Visi kaip susitarę gailias akis į jį nukreipdavo.

K.: - Aš vis  žiūriu į tuos archyvinius kadrus ir galvoju – įdomu, ką jie galvoja, visi tie, stovintys šalia karsto.

D.: - Nieko negalvoja. Galvoja apie viską, tik ne apie tą karste.

K.: - Kai kurie apsiverkia.

D.: - Ir matyt labai džiaugiasi ta nuotrauka.

E.S. archyvo fotografijos

K.: - Skaičiau, kad buvo toks prietaras – kai giedant vieną iš giesmių, visiems stovint, užgęsta kažkuri žvakė, žmogus, stovintis arčiausiai užgęsusios žvakės mirties bus paliestas sekantis. Negaliu apie tai negalvoti, nes žiūrint tas nuotraukas toks vaizdas ir susidaro – visi žiūri į tą žvakutę ir, atrodo, beveik patys ją ir pučia, jau laukia, kada ta nelemta gyvenimo įtampa baigsis. Net nežinau, kas tai yra – gal senas ir po truputį nykstantis mentalitetas? Kaip ir kalbant apie tai, ko prašo žmonės, prieš numirdami, ar šiaip galvodami apie savo laidotuves. Gimsta žmonės su mirties idėja, gyvena apie mirtį galvodami ir miršta lygiai taip pat. Visą laiką viskas blogai – sninga, reiškia jau metas mirti. Močiutės sako, kad jei karvės blogai ėda – reiškia mirsim. Varna į langą pabarbeno snapu, viskas, pyzdec, mirsim. Karoče, visi mirsim. Močiutės ir diedukai gyvena, juodai dienai kaupia, į kojinę deda pinigą. Tada sulaukia tokio amžiaus, kai jau net ir verkti, kad mirsim, užpisa, ir nusiperka grabą, įkapėms gražius rūbelius, naują, lenkišką, blizgantį plastikinį rožančių, ir šventą paveiksliuką, - „oj, atgulsiu, oj, kaip aš atgulsiu, oj, kaip bus.“ Viską pasideda svirne ir kasdien dulkes šluosto, laukia, glosto tą grabą. Kiek prisimenu kaimus, kuriuose lankydavausi ir tebesilankau šiandien – visur tas pats. Jie didžiuojasi tuo ir nusiveda parodyt, prie to pačio maršruto einant apžiūrėti agurkų, pomidorų ir kiaulių. Ok. Grįžtam prie nuotraukų. Šiaip jose viskas atrodo kaip numirėlių traukinys. Fotografas stovi tame pačiame vagone su numirėliu ir važiuoja pro tas bukas mordas, kurios, blet, žiūri bet kur – į traukinio ratą ar vagono konstrukciją, bet tik ne į nabašnyką. Kai žiūri į juostą kaip į vieną kūną, vaizdas toks: kadras ant kadro kaip filme, keičiasi veidai prie karsto, pagal visas įmanomas hierarchijas – tėvukai, senoliai, vaikai, pusbroliai, broliai ir visi kiti.

D.: - Aš ir sakiau, kad mane gali sudeginti ir į Folgers kavos induką, kaip „Big Lebowski‘yje“, ar bet kokį, kokį ras. Ai, bet vistiek kaina panaši. Ir dar žinai, svarbu be didelių ceremonijų. Išvis be ceremonijų būtų idealu, bet su tuo Folgers jau vistiek būtų ceremonija, tik kitokia.

K.: - Taip, bet kuriuo atveju ceremonija. Žinai, kaip būtų be ceremonijų? Kaip vienoj Parulskio novelėj – senis numirė ant taburetės, ir taip ir liko. O tada jį kiaurai peraugo medis. Bet blemba, kai taip pasakoji, tai ir čia ceremonija...

D.: - Nu jo. Maždaug, aš irgi krūtas, man pochui, galit susisukt mane į kasiaką.

K.: - Geriau pagalvojęs nežinau nė vienos istorijos be ceremonijų. Net literatūroj mėgstamas „supūsiu su kirminais ir mane suvalgys varlės“ yra ceremonija.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Per mano draugo laidotuves, kuris pasikorė prieš kokius septynerius metus. Priešistorė. Jis atėjo pas mane penktadienį ir sako:

- Man pizda, neatlaikysiu.

- Palauk, grįšiu iš vestuvių ir jei vis dar norėsi, aš pats tave nušausiu, - atsakiau.

Skambina man esant tose vestuvėse, begeriant jau kelintą dieną, sako – jis tą padarė. Verkiau, žinoma, girtom ašarom kokias penkias valandas kratydamasis namo. Tai va. Irgi buvo žiema, laidojom Ramygaloj. Rauda mergelės, artimieji, kolegos. Aš stoviu atokiau, gerokai per plonai apsirengęs, šalta. Žiūriu, kitas draugas irgi per plonai apsirengęs ir kratosi – ir nuo šalčio, ir iš juoko, bando tvardytis. Akimis man rodo į vieną duobkasį, kuris megztinį į kelnes susikišęs, o per atsegtą kelnių užtrauktuką to megztinio gabalas kyšo. Nors mirk iš gėdos. Geras gi draugas buvo, vienas geriausių. O juokas per jo, ne ko kito, laidotuves, isteriškas. O dar veidas duobkasio pachmielnas, bet pamaldus, nes gi klebonas kažką vapa sušalęs. Vot i vse dela. Pakvietė į gedulingus pietus. Aišku, kad nuėjom, net nubėgom, nes baisiai šalta ir niekas į Vilnių neskuba parvežti. Prasidėjo: kotletai, degtinė, galiausiai prie kažkokio jauno kunigo prisitryniau ir jis parvežė mane namo į Vilnių. Laidotuvės...

E.S. archyvo fotografija

K.: - Nu jo. Turbūt daugeliui keistai skambėtų tavo istorija ir matyt net pyktų ant tavęs už visa tai. Bet tavo draugas nebūtų pykęs.

D.: - Jis tai tikrai nebūtų pykęs. Be to, tai tikrai geriau negu lipti į duobę, o vėliau prisigėrus žviegt iš laimės.

K.: - Dabar pagalvojau, kad visoj šitoj istorijoj žiauru turėjo būti tau suvokti, kai sužinojai, kad buvai labai arti, kai reikėjo, bet nepadėjai.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mačiau aš irgi lipimų į duobę. Alpimų irgi. Žmogus ir paprastas gyvūnas ir sudėtingas tvarinys. Nesuprasi, kur laužia dramą, kad palikimo daugiau atriektų, o kur iš tiesų isterija apėmė.

K.: - Žinai kas man dar neaišku? Tavo pasakotoj istorijoj tas žmogus buvo draugas, jus kažkas siejo, kažką veikėt, buvot. Tu žinojai, kas jis per žmogus, va, dabar gali drąsiai pasakyti, kad jis tai tikrai nebūtų pykęs už žvengimą iš duobkasio klyno. Mano tėvo atveju žiauru buvo tai, kad jis jaunas būdamas viska susigadino, sėdo, išėjo ir liko niekam nereikalingas- darbo nerasi, šeimos nebėra, daug varveklių nuvarvėjo per tą laiką, grąžint nieko negrąžinsi, bet nu ką, gyveno žmogus, darė ten sau provincijoj spektaklius, kažką veikė. O visi visą laiką engė, vengė ir visaip kitaip važiavo ant žmogaus – tu čia tą supisai, aną. Aš irgi tos pagiežos atsikandau, dėl to ir mes kitaip bendravom nei paprastai tėvas su sūnum bendrauja. Bet ryšį vistiek palaikiau, kalbėdavomės, susitikdavom, jokio pykčio nelaikiau. Ir tėvui mirus, tie patys besipiktinantys juo giminės man pradėjo skambinti ir aiškinti, kaip blogai, kad aš dar neatvažiavęs prie tėvuko mirusio pasėdėt. Vilniuje tuo metu buvo toks periodas su begale kraustymosi ir statybomis, ir negalėjau taip mesti savo dar, ačiū dievui, gyvos mamos su visais reikalais ir išvažiuoti. Todėl ten nesėdėjau ir, kaip jie, tris paras neblioviau. Kai su broliu atvažiavom  paryčiais laidotuvių dieną ir įėjau į salę – visi nutilo, o aš einu pas tėvuką ir galvoju – visai kaip į save žiūrėčiau. Buvom labai panašūs. Žinoma, išgirdau daug priekaištų – kaip aš taip galėjau, juk tai mano tėvas, jie čia dvidešimt valandų jau verkia, o aš ką, čimodanus namie su mama kraustau. Sakau jiems: „Debilai jūs, su žmogum kol gyvas būt reikėjo ir apie jo svajones pastatyt spektaklį Jurbarko kultūrnamy pakalbėti, irgi kol gyvas buvo.“

D.: - Čia tas pats, kaip su mano tėvo seserim. Aš nesifotografavau. Ji man sako: „Tu dar verksi, kad neturi šitų nuotraukų.“ Aišku, aš jai nepriminiau, kai prie mirštančio tėvo, atėjus mamai, ji tyliai sakė: „Žinai, gal jau reikia pagalvoti kiek maisto laidotuvėm, gal jau kiaulę užsakinėt reikia...“ Man atrodo, kad mes jau parašėm tau darbą.

K.: - Jo, beveik parašėm. Tik nuo fotografijos nukrypom. Karoče.

D.: - Jo, karoče, labanakt.

K.: - Prieš labanakt dar biškį. Vienu metu giminaitis išsitraukė Chesterfield  cigarečių pakelį ir padavė man. Sako: „Čia paskutinis tavo tėvo cigarečių pakelis ir paskutinė cigaretė. Galvoju, reikia tau atiduoti ir tu žinosi ką su tuo veikti.“ Tėvas man visada asociavosi su šitais dalykais – jis visada rūkė ir visada fotografavo arba filmavo. Dabar turiu du brangiausius jam dalykus – cyzą ir fotkes.

D.: - Surūkei?

K.: - Ne.

D.: - Išbyrės.

K.: - Neišbyrės. Su visu pakeliu tą cigaretę sukišau į stalinį laikrodį ir saugau lyg kokią urną.

Dmitrijaus Matvejevo veidai

D. Matvejevas. Iš serijos "Grimo nuplovimas"

Dmitrijus Matvejevas mano galvoje buvo, yra ir bus visų laikų geriausiu teatro fotografu. Jo fotografijos, veikiausiai, yra įstrigusios kiekvieno teatro mylėtojo atmintyje ir įdomiausia tai, kad kuomet eini spektaklio žiūrėti antrą, trečią ar penktą kartą, jo scenas mintyse dėlioji ne tik iš atminties, bet ir jos pasakojimą papildydamas D. Matvejevo sustabdytomis fotografijomis. Gal ir drąsu šitaip sakyti, bet D. Matvejevas pats tapo teatro dalimi. Tačiau šis autorius turi pasakyti kur kas daugiau nei tik teatro fotografija.

D. Matvejevas. Buvęs boksininkas

D. Matvejevas. Daniela su tėvais ir kate

Šitoje vietoje per daug kalbėti kaip ir neverta – pakanka tiesiog žiūrėti ir džiaugtis. Atrinkau keletą D. Matvejevo fotografijų, kurių ašis – vienokio ar kitokio pobūdžio portretas. D. Matvejevo veidai – ramūs ir nufotografuoti užtikrintai. Akimis vedžiojant portretų siluetus kyla mintis apie paties autoriaus tikslų žinojimą, ką ir kaip jis fotografuoja. Jo portretai demonstruoja ir tai, kad D. Matvejevas puikiai susipažinęs tiek su tradicine, lietuviškos fotografijos mokyklos, fotografija, tiek su užsienio klasika. Ir prie viso to D. Matvejevas prideda kažką savo. O kaip tą „kažką“ pavadinti – mums belieka nuspręsti patiems. 

D. Matvejevas. Adomaitis

D. Matvejevas. Aktorius po spektaklio. Z. Gerdt (AA)

D. Matvejevas. Aktorė E. Germanova

D. Matvejevas. Janis

D. Matvejevas. A. Mamontovas

D. Matvejevas. Mergaitė ir miestas

D. Matvejevas. Nekrošius

D. Matvejevas. Obuoliai

D. Matvejevas. Aktorė Annie Gerardot spaudos konferencijoje

Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Kur man plaukti, Markai Polai?

Paula Aparicio. Pausa.

Šviesa į stalą braukiau ryto planus galvodama apie savo naują rutiną. Joje ir tu, ir gėlės, ir visokiausio pobūdžio uždaviniai, dažnai atrodantys neįveikiami ir devyniasdešimties laipsnių statumo. Skambino mama. Sakė, kad sudaužė vieno puodelio lėkštelę, o man be jokios sąžinės graužaties mano arbatinis pats gražiausias net ir patyręs netektį. Prosenelė dovanojo jį drauge su puodeliais ir lėkštelėmis sakydama – turėsi, saugosi, perduosi. Tai buvo negražus servizas, kurio mama atsisakė, nes dulkėjo lentynoje, ir prisidengdama gražia tradicija perduoti kitai kartai atidavė man. Lėkštelės istorija paprasta – mamai reikėjo kažką padėti po vazonu. O aš naudoju tik arbatinį. Kaip jau minėjau, mano rutiną okupuoja gėlės, galbūt dėl to iš arbatinio rožė išdygo neatsitiktinai. Jaučiau, kad kažkas artinasi ir man nuolat niežėjo smilkinius. Nesakysiu, nuoga aš ar ne, tai ne tavo reikalas, tik žinok kad mano planai ryto šviesos formos ir visa jėga išbraižyti plaukų segtuku stalviršyje. Šviesoje aš išskrosta nelyginant tavo pagautos lydekos, kurias tu praktiškai pavogei, nes nė vienos jų ilgis nesiekė nė 30 centrimetrų. Nelegalas tu, bet myliu tave. Kartais galvoju, kad įkliuvau tavo tinkle per klaidą, netyčia, lemiamu momentu truktelėjai virvelę ir štai aš tavo valtyje, tavo trofėjus, tavo pasididžiavimas ir šviesos skrodžiamas ežeras rūke. Tavo dukra.

Paula Aparicio. Buenos Aires 2011.

Išsitapetavusi tavo veidu sienas galvojau apie bijūnus, kurių šiaip jau nekenčiau, nebent būdavo balti. Fotografijose mirga šviesos atspindžiai nuo langų, indų, indelių ir žvakidžių ir atrodo taip jaukiai romantiškai, o aš tuo tarpu verkiu kažkur už stačiakampio ribų ir plėšausi stuburo slankstelius po vieną – už mamą, už tėvą, brolius, draugus ir Jėzų Kristų ir visus kitus, - už visus, kuriems jaučiuosi prasikaltusi. Kiekvienai kaltei po vieną žingsnį kokiame pigiame „dancefloor‘e“. Kaltės jausmas, kaip Eglės Ridikaitės darbe, akinantis ir primenantis net ne rakštį, o raganų sudeginimą ant baslio. Degu tarpe dviejų mamos dovanotų (atiduotų, nes nebėra kur padėti) šviestuvų nuo kadaise prabangaus ir jau išardyto, kaip ir mano stuburas, sietyno. Negalia, tu sakai. O aš sakau – invalidumas. Ne validumas. Po to, kai uždarei duris, jos niekuomet nebeatsidarė ir negaliu net suvokti, kaip jas atidaryti. Reikėtų išmontuoti, bet blogiausia tai, kad net nežinau kurios durys yra tos, kurias tu uždarei. Komplikavai viską ir užmiršęs išėjai. Išsiuvinėtos rožytės dar ir kaip virsta ne baltais bijūnais pykčio pilnoje mano galvoje ir ištįsta iki mano plaukų ilgio. Prisimeni, mama mano plaukus augino už mane ir prižiūrėjo kaip norimą nušerti katiną? Todėl ir pyktis mano ilgas, storas ir itin masyvus. Visiškai toks pats, koks buvo tavo noras būti visur, visada ir šimtu procentų, jei ne daugiau. Todėl arbatą geriu „su dvigubu“, kas, kad ne arbatos, o dažų. Ir kuo daugiau – užlieti viską pigios juodos arbatos sepija ir apsimesti aštuonkoju pilkame mūsų kambarėlyje, kuriame tavęs jau tūkstantmečius nėra ir galimas daiktas, niekada nebuvo. Tu tik tapetas, kurį išvynioju ir suvynioju, tu rulonas prisiminimų ir nebūtų dalykų. Aleliūja, Markai Polai.

Paula Aparicio. De como aprendemos a vivir sin respirar.

Prisimenu tavo žingeidumą ir smalsumą. Norėdavai sužinoti, kur eina kiekvienas voras ir kokias peles valgys tavo kaimynų katinai. Tau buvo įdomu, kodėl ir kaip korėjietis tapo sovietų armijos majoru. Dažnai kalbėjai apie tai, kaip toli yra korėja ir kaip arti buvusi sovietų sąjunga. Padėjęs galvą ant stalo kaip Stalino pypkę kaktos raukšlėmis bandei siurbliuoti šviesą stalo paviršiuje. Pameni, istorijos mokytoja sakydavo – „na, ar radote „razinką“?“ Ant stalo, šviesoje nieko kito niekada ir nebuvo, tik tavo puodelių nuospaudos, kurias begėdiškai klijuodavai savo veidu tarsi pleistru ir tos nelemtos „razinkos“. Sakydavai man, kad apžiūrėjai visas datules ir derlius šiemet geras. Tikėjau tavimi kaip paklydęs šunytis žiemoje atklydęs į geros močiutės trobą. O ten tik dulkės buvo, jokių datulių. Žiūrėdavau į tave ant stalo, į tavo išsikreipusią veido odą ir į už jos keistai įsitaisiusią kaukolę ir kalbėdavau „Tėve mūsų“ drauge su tavimi taip nuoširdžiai, kaip tik trupinių reikalaujantys gatvių žvirbliai moka. Tu buvai man Fudzijama ir Monblanu viename. Gal dėl to iki šiol nekenčiu džiovintų datulių, o nedžiovintų nė regėjusi nesu. Žinai, šimtus kartų esu pasikorusi tavo rankovėse, o vėliau be spalvos susirangiusi tau ant kelių kaip rožančius tavo Fiat‘o „bardačioke“ mirdavau septyniolika skirtingų mirčių, kad tik atkreipti tavo dėmesį. Man jis buvo daug kartų brangesnis, nei tau buvo brangios datulės ir visos kitos istorinės smulkmenos, kurios buvo okupavusios ir sukūrusios karinį aljansą tavo galvoje. Atlaisvinęs kairę ranką priglausdavai mane ir sakydavai  - dukra, tu šaunuolė, ir aš besididžiuodama dar kartą grodavau darželio muzikos pamokos repertuarą dūdele tau asmeniškai. Norėdavau būti tavo kameriniu orkestru, o po pertraukėlės pasirodyti G. Verdžio veidu vien tam, kad pradžiuginčiau tave.

Paula Aparicio. Hipo.

Kartą išvykome į Kaliningradą. Sakei, kad žiūrėsime į Karalienės tiltą. Į Kaliningradą mes ištiesų nevykome, tik paupiu vaikštinėdavome. Tvirtai laikydavai mane už rankos ir kilsteldavai aukščiau kaskart galvon šovus dar vienai istorijai, kurią norėjai man papasakoti. Prisimenu kas keliolika minučių pasikartojantį vaizdą – pasieniečių batų galus purvinomis nosimis. Visiems jiems sakei, kad dalyvaujame ekspedicijoje, kad jaunoji tyrėja – pati smalsiausia iš visų ir ieško meteorito liekanų remdamasi Karalienės tilto legenda. Aukščiau pažvelgti nepasiekdavau, todėl pasieniečius prisimenu kaip purvinus aukštaaulius, kurie patikrinę dokumentus greičiausiai šypsodamiesi palinkėdavo sėkmės jaunajai mokslininkei ir jos tėčiui. Dabar susimąstau, ar tikrai buvau tokia maža, kad neįžiūrėdavau aukščiau pasieniečių kelių, ar tavo šešėlis buvo toks didelis, kad viskas aukščiau jų kelių man skendėjo tamsoje. Vaizdas, kurio ten niekuomet nematėme, apglebia mėlyną vandenį, akmens viršūnėlę kyšančią iš po tos melsvos košės, kurią vadiname vandeniu ir žemyną tolumoje. Tikiu, kad tavo namas kažkur ten ir datulių ferma iškart už jo. Tu visuomet buvai stebukladarys ir esu tikra, kad datules šiaurėje tikrai būtuei galėjęs užauginti. Prisimenu, kaip pasakodavai man nebūtas istorijas apie nacius, baidykles ir Prūsiją. Tomis melsvomis keteromis čiuožiu kaip Akropolio ledu, kur paskutinį kartą prasiskėliau galvą, dailiai kojomis apvedžioju akmenį ir dar kartą prasiskėlusi galvą pasiekiu net ir labiausiai istorijos pamirštas vietas Prūsijoje. Tavo veidas žemyne stiklu įsmigęs man į smilkinį. Už tavęs – tavo namas. Jaučiuosi patogiai. Žinau, kad nesaugai manęs, tiesiog stovi ten, ir vos ledui įskilus ir man prasmegus gelmėse prisidegtumei dar vieną papirosą ir eitumei namo, nes kelią jau žinai. Pasakotumei visiems, spausdamas netikras ašaras, kad jaunoji tyrėja žuvo Karalienės Luizos gniaužtuose, o tu buvai bejėgis pasipriešinti blogiui, paaukojai mokslininkę ir tam, kad išsaugoti tai, ką aš nuveikusi, nusprendei jaunosios tyrėjos darbą garbingai tęsti pats. Parašei monografiją apie mėlyno vandens keteras ir čiuožimą aplink akmenis, apie Prusiją, apie mane. Ir rodai visiems šitą fotografiją, sakydamas – ji taip mylėjo jūržoles, negalėdavo be jų gyventi, o kartą jas ir vėl išvydusi iš džiaugsmo jomis pasipuošusi savo nušiurusius plaukus. Kai ledas skilo į plieną ir skendau tu nusisukai ir paleidai dūmus pavėjui. Dabar išėjęs ten pasakoji visa tai, ar ne?

Paula Aparicio. Muro.

Žiūrėdama į tavo veidą karste paskutinį kartą pagalvojau – kaip tu pražilai. Man atrodė, kad tu visuomet buvai toks jaunas ir tvirtas, o štai atsisveikiname ir pasirodo tu pasenai, pražilai ir visai suglebai. Galvojau, kad tu ledkalnis. Mes daug apie juos kalbėdavomės, apie upes ir laivelius taip pat. Niekada nemačiau tikro ledkalnio ir tavo miręs veidas buvo artimiausia tikro ledkalnio įvaizdžiui. Kažkuriame savo vidaus šulinių skaudžiai tave kaltinau ir tuo pačiu atsiprašinėjau už savo kaltes, o tada dužau kaip Titanikas, atsiremdama į tavo veidą lūpomis paskutinį kartą. Nesitaikiau bučiuoti kažkurios konkrečios vietos, bet pataikiau kažkur tarp akies ir skruosto. Buvo taip šalta ir nežinau, ar neverkiau, ar viskas tiek užšalo, jog skysta ašara net negalėjo išriedėti. Mintyse, kaip vaikystėje, apsivyniojau tavo rankovę apie kaklą ir kilpos mazgą tvirtai prispaudusi prie krūtų užmerkiau akis ir svajojau tapti povandeniniu laivu, kuris dienai einant į pabaigą ir dangui raudonuojant ima leistis į dugną. Kaip koks Raudonasis spalis, už kurio vairo lietuvis. Koriausi tavo rankove, o ledkalnio žili plaukai rėžė žaizdą mano šone, ir beveik girdėjau Pilotą prabylant ir kažką patyliukais marmaliuojant apie Golgotą. Kartu su juo ėmiau marmaliuoti padriką „Tėve mūsų“. Sūrus šaltas vanduo užpildydamas mažyčio „submarino“ ertmes draskė plieno siūles ir traiškė mažyčius langelius. Springau ašaromis, kurių nebuvo, o kilpą spaudžiau taip tvirtai, kad vienu metu pasirodė, jog apkeisiu kilpą su širdimi vietomis.  Aleliūja, Markai Polai.  

Paula Aparicio. Tita.

Sekantį rytą atmerkiau akis ir giliai įkvėpusi buvau subadyta ankstyvos saulės. Katinas nieko neįtardamas krapštėsi panages ir laižėsi savo asmenines nuoskaudas sėdėdamas ant nedidelės palangės duryse. Žaliuzės su šviesa kovojo kaip įmanydamos, bet ji ratilais vistiek veržėsi į mano lovą tarsi paauglystės meilė ir vaikiškai aistringų nuotykių noras. Mažuoju piršteliu pasikasiau skruostą ir pamaniau, kad tai, ką galvoju būtent jį ir primena – mažąjį pirštelį. Tokį mažą, juokingą ir beprasmį. Prisiminiau, kaip plienu skendau pasikorusi tavo medvilnės pagalba ir absurdiškai šyptelėjau. Šiandien šalta nebebuvo, ir tas nelemtas katinas besiprausdamas keistai drumstė mano netektį. Galvojau – na, ir kas dabar? Dabar šviesa. Kaip ir kasdien. Kėliausi anksti. Burnoje jaučiau jūržolių, druskos ir smulkaus jūros žvyro skonius. Ilgai nemiegojau, gal tik sumerkiau ir atmerkiau akis, nesu tikra. Krūtinė atrodė kitokia, papilvė taip pat.

Paula Aparicio. Una.

Tavo jaunoji tyrėja ten, už vonios sienos kampo, apsirengusi seną suknelę, bando sugalvoti, ar viskas gerai. O tu nepadedi. Išgirsk. Užsagstyk, kaip vaikystėje. Padėk apsiauti ir išeiti į lauką, kaip vaikystėje. Pasakyk, kad šviesa lauke ne šiaip šviesa, o ypatinga žiežirba, prikelsianti senovinį vikingą, kuris, pagaminęs sau ir man plaustą, mane nuplukdys į gražiausius ledo kraštus. Pasiimk savo rankšluostį, nusišluostyk akis ir pažadėk, kad niekuomet nepaliksi ir visada meluosi pasieniečiams ir jų purviniems batams.

Paula Aparicio. Self. 

Žvelgiau į save veidrodyje ir galvojau – tu panaši į faraoną. Neprisimenu, bet grįžusi mamos mylėtus nušiurusius plaukus buvau susirišusi mėlyna gumele, kad netrukdytų markstytis į tavęs prisiminimus ir mintis. Šiandien praustis nesinori – ne dėl to, kad būčiau pavargusi ar išsekusi, bet muilas kriauklės formos muilinėje primena perlą ir negaliu griauti tokio gražaus įvaizdžio. Balti apatiniai dar švarūs, todėl tiesiog stoviu prieš veidrodį ir galvoju apie tai, kad esu tavęs tęsinys ir niekada tavęs nepaklausiau, ką norėtumei, kad tavęs tęsinys veiktų, kaip tęstųsi ir kur ir į kur. Lukštenu save kaip pušį iš žievės prieš atiduodant ją upės vagai. Kur man plaukti, Markai Polai? 

Fotografijos - Paula Aparicio