Alisa stebuklų šalyje

Kai tik įgijau teisę vairuoti ir turėti automobilį, labai mėgdavau nusipirkti kokio nors gėrimo ir sustoti vokiečių gatvėje. Ten labai brangu stovėti, bet būdavo verta. Šeši litai už valandą, atrodo kaip beprotybė... Per valandą šešis litus išleisti, žinoma, labai lengva, nors nieko padoraus vistiek nenusipirksi. Būtų galima pagalvoti, kas išeitų... Iš tokių reikalingų dalykų dabar sugalvoju tik kavą, kramtomą gumą, gal plaukų gumyčių išeitų nusipirkti, bent jau išeidavo tuo metu. Tada tai buvo aktualu ir man, nes plaikstydavausi ilgais plaukais kaip kokia dama, o jaučiausi – tikrų tikriausias vikingas. Sename volkswagen polo. Dramatiška. Tada gal dar ir cigarečių pakelį už šešis litus būdavo galima nusipirkti. O gal ir ne, neprisimenu. Bet vokiečių gatvė ypatinga buvo tuo, kad ten labai patogu stovėti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Skirtumas tik tas, kad vienoje stovi šonu prie bordiūro, o kitoje – skersas, panašiai kaip turėtų stovėti tikra karvė ant ledo. Bet nors ir taip absurdiškai skersai stovi – niekas tavęs nemato už to mažo vairiuko, kurį turėjo manasis Polo. Net ir tokiais ilgais plaukais. Žiūrėdavau į žmones ir viską veikdavau – žviegdavau iš juoko, kartais susigraudindavau, nes kas nors būdavo labai miela, kartais pavydėdavau, pykdavau, užsimanydavau visokių gyvuliškų dalykų. Žodžiu, kaip tikras paauglys, tik automobilyje, o ne ant suoliuko. Visiškai nesvarbu, kas ir kaip virdavo mano didelėje plaukuotoje galvoje, tiesiog sėdėdavau, gerdavau savo gėrimą ir dairydavausi. Velniškai daug laiko sudėjau į tuos stebėjimus, kurie kaip ir neturėjo jokios prasmės ar rezultato. Kurdavau kokius nors siužetus, prisimindavau pasakas, bandydavau sugalvoti – kas būtų jeigu būtų. Mintyse ištraukdavau grindinį žmonėms iš po kojų, netikėtai atverdavau visokias duris, apipurkšdavau fontanu, sulaužydavau suoliuką kaip tik tuo metu kai jie sėdasi. Ne iš piktos valios, tiesiog norėdavosi bent mintyse kaip nors paįvairinti jų gražų gyvenimą.

Alisa stebuklų šalyje, pavyzdžiui, yra tikrų tikriausia, ir niekas jos neišgalvojo, tik aprašė L. Carroll. Štai įrodymas, po šituo tekstu, kuris turėjo papasakoti, kodėl atsirado tokia nuotrauka. Tiesa, fotografija atsirado praėjus daugeliui metų nuo tų mano užsiėmimų. Alisą sutikau Kauno gatvėje Vilniuje, stovėdamas raudonoje sankryžoje, besidžiaugdamas juokingu nauju žaisliuku – canon ixus fotoaparatu. Mano automobilio lange, kuris primena kažkokį bjaurios žuvies peleką, Alisa atrodo grakščiai, ir man patinka galvoti, kad ji renkasi, pro kurias duris eiti – į saloną, ar... kažkur, kur darbo laikas nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Ir tik mano sudaužytos durelės, paklijuotos statybine izoliacija ir atspindžiai veidrodėlyje išduoda, kad visa tai melas... Bet net ir meluodamas šventai tikiu, kad tai manoji Alisa Kauno gatvės šalyje. O Kauno gatvėje, beje, kasdien vyksta galybės dalykų, susijusių su fotografija...

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.2

Kaip ir žadėjau praeitame apsivalymo post'e, tęsiu paveiksliukus autorių, kurie kadaise labai domino, o šiandien arba nebeaktyvūs, arba nuėjo keliais, kuriais aš nevaikštinėju. Bus ir trečia dalis...

Fear, Auksė S.

Pusiausvyra, Auksė S.

Untitled, Dave Geeting

Untitled, Dave Geeting

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė

Untitled, fotopastelė

Miško žmonės Lisa Lindoe fotografijose

lily

Gal jie miške ir negyvena, nors visai nenustebčiau. Lisa Lindoe yra norvegė. Man norvegai atrodo kaip labai keista, fjordais ropinėjanti ir miškuose besislapstanti tauta. Žinoma, tai melas. Pažįstu žmonių, kuriems norvegai siejasi tik su vienu asmeniu, kuris mėgo ginkluotas plaukioti valtimi į salas, kur susiburia daug jaunimo. Kitiems siejasi su kitu asmeniu, kuris apipintas bažnyčių deginimo legendomis ir rekordais. Dar kitiems – su smirdinčiu ir nuobodžiu Oslu, kuriame, deja, dar nebuvau.

lily

Lisa Lindoe - viena iš daugelio fotografų, kurių darbus seku internete. Kartais nutinka, kad autoriaus darbus myliu taip kaip myliu savo mamą, ir tada mano sekimas tampa isteriškas. Su Lisa viskas daug paprasčiau. Jos nuotraukos paprastos ir malonios pamatyti didelėje ir taukuotoje šiuolaikinės fotografijos košėje. Be abejo, ji irgi šiuolaikiška, neatsilieka, tačiau jos skandinaviškas stilius šiek tiek kitoks. Negaliu paaiškinti, kas man yra skandinaviškas stilius, dėl to paslaptimi išlieka ir Lisos kitoniškumas (Dieve, kaip negaliu pakęsti šito žodžio...).

english rose

Untitled

Untitled

Spėju, kad ji yra autorė, fotoaparatą naudojanti saviraiškai, galbūt užsidirbanti iš to šį bei tą. Niekuomet su ja nesikalbėjau, nežinau, ir kol kas man tai neaktualu. Kai sakiau, kad malonu pamatyti jos darbus, nepaaiškinau kodėl malonu. Tai paprasti merginų portretai. Daug kas apkaltintų Lisą pretenzijomis į mados fotografiją, o gal dar kokiomis nors pretenzijomis. Gal ir teisėtai apkaltintų, bet man tai nelabai įdomu. Niekuo jos nekaltinu, o džiaugiuosi miško žmonėmis. Kartais jų pozos super-melagingos. Dėl to piktieji pretenzijų prikaišiotojai tik dar labiau grūmotų pirštu, bet naivumas kurį matau jos nuotraukose žavi.

Untitled

Untitled

Untitled

Beje, miškiniais jos žmonės tampa nebūtinai todėl, kad yra miške. Jų plaukai ir veidai kvepia mišku ir sąmanomis ir spygliais ir sakais ir paukščiais ir vėju ir dar daug kuo, nesvarbu. Gal tik man jie miškiniai, gal kiti juose įžiūri modelius, merginas, kūnus, jų dalis, apvalumus ir nelygumus, kalnus, lygumas, visokius vandenis ir molį. Bet dėl to Lisa Lindoe su savo fotografija ir graži – ji kukliai būna visur: portrete, peizaže, žemėje, vandenyje, mano ir tavo galvose. Fotografijai to gana. 

Daugiau jos darbų čia ir čia

Apie kavą, Laokoontą ir Statoilą

Sutinku daug žmonių, norinčių būti kokiais nors herojais. Betmenas tik vienas, o juo būti nori trys. Spaidermeną rinktis dar galima... Arba tą herojų, kuris „gyvenimo kryžių neša ir kenčia už visus sutiktuosius ir apie jį begalvojančiuosius“. Buvo toks Laokoontas, nors man labai nepatinka lietuviškas jo vardas ir daugiau gražiau atrodo tarptautinis  Laokoön. Šiaip niekada negalvojau apie jį kaip herojų ir jis man egzistavo tik toje marmurinėje skulptūroje su gyvatėmis, kurią padirbo švenčiausia trejybė Hagesandras, Athenodoras ir Polydoras. Bent jau taip sako Plinijus ir kol kas niekas neskuba su juo ginčytis. Bet herojumi jis buvo, ir šita skulptūra pasakoja, kaip garbingai žuva Laokoontas Atėnės gyvačių glėby, kol jį aistringai [sori, kito žodžio nėra, jie visi tokie... akte, aukščiau jau nebūna, tai belieka palikti aistringai] bando gelbėti jo sūnūs. Įsivaizduokit, kaip pavydėjo Mikelandželas, dalyvaudamas šito gremėzdo atkasime... Na, bet jis paskui sukūrė Pietą, kuri irgi visai herojiška. Maladec Mikelandželas, bet švenčiausios trejybės darbas man patinka labiau. Gal ir suvokiau, kad jis man įsiminė Vatikane ir knygutėse, bet kažkurią naktį beviltiškai sukdamas ratus po rajonus ir neseniai išlaipinęs nelaimingą merginą, kuri jau labai norėjo eiti namo, sustojau savo mylimiausiam statoile Ateities gatvėje. Užgesinau motorą, susiradau piniginę, kurioje šiaip jau švilpė konkretus vėjas, bet statoilinei kavai dar užteko. Beje, tą vakarą, ar naktį būtų tiksliau sakyti, lankiau visas iš eilės mėgstamiausias Vilniaus vietas ir jas fotografavau į juostą. Tai buvo malonus atradimas, nes trikojų pakęsti negaliu, naktimis dažnai fotografuoti netenka, o jei ir tenka, tai būna šiek tiek kitokios sąlygos, ir visai džiaugiausi vaikščiodamas per visus drebančius Žvėryno tiltus, kai aplink pravažiuoja tik bumpsintys ir barygų bei kitokių dalbajobų pilni bymeriai ir mersai. Turėjau „laidą“ fotikui, ir šūdiną trikojį, bet viskas buvo gerai, nes laidas kompensavo šūdiną trikojį ir vaizdas nejudėjo ir kiekvienas medis ir šuns šūdų dėžutės liko savose vietose. Grįžtant prie statoilo... susiradęs savo švilpiančią piniginę pamačiau tai, ko tuo metu norėjau mažiausiai – pertrauka, dvidešimt minučių. Šiaip tą naktį nusispjauti buvo, ar tai kava ar dar bet koks gėrimas, tiesiog nuo jos mane pykina mažiausiai, ir šiaip ji dera su viskuo. Bet pagalvojau, kad būtų neįdomu dabar tiesiog sėstis atgal automobilin ir važiuoti ieškoti kitos degalinės pakeliui į kitą mėgstamiausią vietą [tokia buvo už kažkur kilometro, bet kava ten nė kiek nekvepia, nes aplink – kapinės, Kalvarijų stotys ir bažnyčia, apie kurią nenoriu pradėti šnekėti, nes parašysiu dar vieną dienoraštį]. Pasiėmiau šūdiną trikojį ir fotiką ant jo ir leidausi herojiškon kelionėn aplink Ateities gatvės statoilą. Turėjau dvidešimt minučių nuveikti ką nors naudingo antrą valandą nakties. Apėjau statoilą ir supratau, kaip visa tai beviltiška. Negalėjau apsispręsti – eiti pažiūrėti į tuščią plovyklą pro lipdukais apklijuotą langą „VAIRUOK ŠVA“, o pabaiga buvo nuplėšta, ar eiti pasivaikščioti į šalia esančius teniso kortus. Prisiminiau, kad vis dar nemoku naudotis statoiliniu oro aparatu, tad apsistojau ties juo. Almera buvo kitoj pusėj, tai aš tik patampiau šlangą, pamaigiau mygtukus, pasiklausiau švilpimo ir pypsėjimo. Švilpė ne taip rimtai, kaip mano piniginė, bet užtektinai. Po to karto ratus prisipūsti moku ne tik lukoile, bet ir statoile. Stovėdamas ten ir tampydamas šlangą bandžiau sugalvoti kokį nors meno kūrinį, kuriame dalyvautų kas nors panašaus į šlangas. Prisiminiau Laokoontą su gyvatėmis ir beveik atsisėdau ant žemės iš džiaugsmo ir išgasčio, nes istorija pasikartojo, ir Laokoontas žuvo gelbėdamas Troją Ateities gatvės statoile.

Kavos sulaukiau žiūrėdamas Laokoonto mirtį kaip kokiame filme, ir mano pasitenkinimą nutraukė vyrukai iš kitos degalinės pusės. „Eik tu nachui, kaip gerai, visur blet pertrauka, čia kurva pamyžt galima, seni, tau paimt submariną?“ Jie net neįtarė, kokia tragedija katik įvyko kitoje degalinės pusėje, bet džiaugiausi, kad dabar jie laimingesni, nes gavo aplankyti tualetą ir pavalgyti. O aš išvažiavau statyti šūdiną trikojį kitoje mėgstamiausioje vietoje. 

P.S. Susimąsčiau, kad Mikelandželas pavydėti galėjo, bet kitaip, nes Pietą jis jau buvo sukūręs, o po kelių metų išvydo laokoontą. štai taip, pasirodo, laokoontas ir šventoji trejybė du kartus laimėjo prieš pietą. in your face, mikelandželai, šią fakto klaidą paliksiu tavo charakterio dramatizmui!

Kuo aš kapoju malkas

Winter is not coming, Florian Dre

Mediena skyla į dvi, tris, penkias, ir dar daug dalių. Pakeliu akis į tvorą ir per jos tinklelį apsidairau, ar niekas nemato, kuo aš kapoju malkas. Ne malkos ten, o lentos, šlapios, šviežios, lentpjūvės darbų likučiai. Bet kai susikapoju į siaurus pagaliukus, galiu deginti ir nustoju jaustis deginantis šiukšles. Iš pradžių bėgiodavau patikrinti, kokios spalvos dūmas iš kamino raitosi. Jis visada buvo geras, balkšvas, kaip Kalėdų senio barzda. Reiškia, su mediena viskas gerai. Tuo momentu, kai skyla mediena, labiausiai mėgstu galvoti apie paukščius, kurie niekada neįsikūrė mano prastai suręstame inkile ir apie žiemą. Bet ne apie metų laiką, o apie kažkokią kitą žiemą, kuri atsigula ant manęs, suslegia kaip kokį sūrį, ir man belieka tik judinti rankas ir mintis. Regis, neigiama visa tai, bet žiemos man patinka, tokios apie kurias kalbu gali ateiti ir pavasarį, ir bet kokiu kitu metu.

Untitled, Alison Scarpulla

Girgždančių batų romantika neegzsistuoja, nors visi apie ją rašo ir kalba. Tai tik sniegas malasi tau po koja, trumpiau tariant tu tampi kažkokia godzila, naikinančia kažką labai gražaus sau po kojomis. Absurdas, bet tos sniego karalystės, į kurias myža šunys, mėtom nuorūkas ir sukasam baisiais vienodais oranžiniais sniego kastuvais, tikiu, viduje gražios. Kaip koks Ermitažas, ne? Įsivaizduok, kad eini ir sau po kojomis mali  de Moralesą, Rubensą, Breigelį jaunesnįjį, Riberą ir kitus. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, bet kartais mėgstu pagalvoti, koks būtų jausmas viso to nevertinti ir tiesiog sukasti bjauriu oranžiniu kastuvu. Ai, ištirps, o kol kas bus kampas šunims pamyžt. Gal kokiam sapne teks išmėginti kada...

Untitled, Autumn Taylor

Bet žiema ir ugnis yra du neatsiejami dalykai. Šią žiemą, nors ji ir buvo labai kukli, Kijevo žiema baigėsi visai gražiu pavasariu, ir su ugnimi. Kol mediniai pagaliukai dega, mėgstu spoksoti kaip graži gelsva rakštis tampa raudonai žaižaruojančia adata, o galiausiai nukrinta ir lieka pelenu. O jei tai adatai pasiseka, ji tampa anglimi. Lyg anglimi būti geriau negu pelenu... Anglis gali šildyti, o pelenas tiesiog labai estetiškai patrauklus. Gali gulėti, sklandyti, būti sutrintas į dulkes. Nežinau kas geriau. Bet kol dega, mėgstu kaistantį iki raudonumo veidą ir negalėjimą prisiartinti. Visada prisimenu Jonines, kai ugnis atrodo permatoma ir visi šoka aplink ją, per ją, į ją, kaip kokie Pilėnai, tik nesudega niekada. Tik šilumos man niekada negana, ar bent taip sau kartoju, nes vos gavęs galimybę deginti pagaliukus, imu juos krauti, krauti, krauti, beveik isteriškai, imu jaustis keistai, nes ten viskas jau nebetelpa, ir dega, o aš noriu dar. Tada taip pat isteriškai laukiu, spoksau į tai, kaip atsiranda pelenai ir anglys, ir galvoju, kas geriau. Kai pavargstu laukti, vėl grįžtu į lauką ir kilnoju akis per tinklelį, apsidairau, ar niekas nemato, kuo aš kapoju malkas.

Sode dega, Simas Šuminskas

Kūnai ir spingsulės

Lytėjimas yra svarbus. Kokia tu neįdomi, Rūta Žalioji... visi žinome kad jis svarbus. Gal ir žinote, bet man atrodo, kad dažnai su lytėjimu susidūrę esame kaip tūkstančius kartų tą patį kūrinį atlikęs muzikantas, pamiršęs pirmą akordą ar natą, dėl to arba visad uždelsiantis pradėti, arba improvizuojantis ir naudojantis kažkokį kitą motyvą. Morališkai seni rašytojai, tokie kaip Sigitas Parulskis arba nežinau, koks nors C. Bukowskis, mėgsta lytėjimą vaizduoti tokį grubų. Nebūtinai tiesiogiai grubų, bet skirtumas, lyginant su „jaunaisiais romantikais“ akivaizdus. Ar čia problema literatūrinėje/ir ne tik patirtyje? Nežinau, bet tikriausiai ir tai nesvarbu. Fotografija man dažnai sukelia norą liesti. Nesileisiu į visas tas lietimo/jutimo/žiūrėjimo problemas, bet akivaizdu štai kas: šiuolaikinėje fotografijoje gyvena toks žanras, o gal dar tik žanriukas, kuris įsiterpia kažkur tarp akto, portreto ir natiurmorto.

貓步, Lees More

Tai, ką rodau čia – švelnūs pavyzdžiai, galbūt kada nors parankiosiu ir daugiau, bet jie man patinka, jie yra tokie, kurie mane priverčia norėti liesti[s]. Gaila, kad pavyzdžiuose nedaug vyrų kūnų, bet manau, kad apie to priežastis būtų galima parašyti atskirą post‘ą. Retoriškai klausiu savęs ir fotografų – kodėl atsirado toks mišinys noro fiksuoti bereikšmes detales ir žmogų? Ar kūnas čia svarbiausia? Ar gali žiūrovas, toks kaip aš, galvoti apie tai „skulptūriškai“, „nefotografiškai“?

Untitled, Lees More

Untitled, skarolis

Noras liesti nebūtinai reiškia, kad norisi liesti kūną. Skarolio fotografijoje man norisi liesti žemę ir balą, tuos akmenis susikrauti gerklėn ir pajusti tą purviną drėgmę. Sužinoti, kokie sutrinti tie batai, kiek kilometrų jie nuėjo. Lees More darbe norisi atsigulti ant laiptų, kad kiekviena pakopa įsiremtų į nugarą, o tų baltų kojų lytėjimas vyktų tik akimis. Pačiupinėti tą tipenimą norisi. Ir tai vienas tų atvejų, kai nežinau, kas tai – portretas, natiurmortas, ar beveik aktas? Niekada negalvojau, kad aktas – būtinai nuoga Rakausko ar Požerskio mergaitė. Tą rankšluostį ant turėklo noriu apsivynioti aplink save ir bandyti sutilpti į lentyną su visais popieriais ir knygomis. Tada tas tipenantis aktas dar kitaip atrodytų, arba imčiau ir pagalvočiau – tai portretas. Florian Dre, panašiai kaip Skarolio nuotraukoje, norisi pauostyti kiekvieną batą, pačiupinėti tą nuorūką, rankomis ištiesinti nelygumus kelnių medžiagų. Tamar Burduli, kuri, beje, visai neseniai lankėsi Kaune, verčia įsikąsti į tą ausį ir tuo pačiu metu daug kalbėti. Liečiant ausį dantimis išsiaiškinti, kas ten per spindulys kadro gale. Fotografija gali išvaryti iš proto. Išeiti iš proto nesveika. Bet jei visa fotografija taip maloniai vestų iš proto, būtų gal ir nesveika, bet nepakartojamai malonu. 

Le Matin, Tamar Burduli 

Flower, Tamar Burduli

Boat Shoes Boy Club, Florian Dre

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.1

Nutariau prasivalyti per keletą metų užsikišusį follow'inamų user'ių sąrašą flickre. Pamačiau, kad labai nemažai autorių nebeaktyvūs, bent jau flickre, o kitur irgi negirdėjau ir nemačiau. Kai kurie šiandien su fotografija veikia kažką, kas prasilenkia su mano suvokimu. Bet buvo labai malonu prisiminti laikus, kai už vienas ar kitas nuotraukas juos užfollowinau. Ta proga dalinuosi keletu. O šiaip numanau, kad teks per kelis ištempti, nes man taip įdomiau : )

01-8, Motorito

01-6, Motorito

Still Summer, Geltona

Sweet Berry Dreams, Geltona

Senis ir j[r]ūra

 Viskas, ką žinau apie žmogų, kuris nuspaudė mygtuką tam, kad atsirastų šitas kadras yra raidžių kratinys – aishinha. Nieko nesako. Užtat sako kiti darbai ir kuklus prisistatymas – „vienkartiniai fotoaparatai mano kišenėse“. Daug tokių kaip aishinha internete, bet aš visai neketinu ieškoti jų gerumo ar blogumo priežasčių ar receptų. Man įdomiau pakalbėti apie tą vieną nuotrauką, kurią žiūrėdamas nebyliai sau kartojau kažką apie Hemingvėjų, senį, jūrą ir rūrą.

aishinha, Untitled, 2011

Tai šūdina nuotrauka. Bet šūdinos nuotraukos kartais – pačios geriausios, nes apie jas norisi pagalvoti daugiau, nei apie tas, kurios sutiksi tiksliai pagal R. Barthes‘o punctum, ir nugula kur nors šiltesnėje smegeninės vietoje. Nėra čia jokio punctum. Čia yra senio šikna, kažkoks laivų terminalas, ir guminė valtis su varikliu, kurioje, atrodo, vyksta kas nors panašaus į vakarėlį. Didžiausias absurdas pasirodo tada, kai imi galvoti apie banglaužius, ir kaip idiotiškai jie čia guli vandenyje, kuris primena balą, kurioje jei bangelė ir kiltų, tai nebent nudvėsusią žuvį išskalautų seniui po kojomis. Neturiu supratimo, kuriame pasaulio gale vyksta ši scena, turbūt tai galėtų vykti bet kur, ir gal net vienu metu keliose vietose. Rasti tokį senį su kroksais ir guminę valtį pilną žmonių nebūtų labai sunku, beliktų sulaukti saulėtos dienos, pastatyti senį rūra į fotoaparatą, ir paprašyti kažkur žiūrėti prisidengus akis nuo saulės. Čia aš ir sustoju, nes nesuprantu kur jis žiūri ir apskritai ko jis ten stovi. Jis primena kažkokį krabą, kuris išlenda vandeniui ant akmenų nudžiūvus. Nemanau, kad jis galėtų būti hemingvėjaus Santjagu, bet ką gali žinoti – matau, kad žmogus moka stovėti taip, kaip stovi James Bond‘as, El Mariachi, W. Wallace, ir, tikriausiai, kaip Hemingvėjaus Santjagas. O fone vistiek girdžiu Džordaną Butkutę, nors užmušk... Bet šita šūdina nuotrauka – puiki. 

Daugiau