Viskas, ką žinau
apie žmogų, kuris nuspaudė mygtuką tam, kad atsirastų šitas kadras yra raidžių
kratinys – aishinha. Nieko nesako. Užtat sako kiti darbai ir kuklus
prisistatymas – „vienkartiniai fotoaparatai mano kišenėse“. Daug tokių kaip
aishinha internete, bet aš visai neketinu ieškoti jų gerumo ar blogumo
priežasčių ar receptų. Man įdomiau pakalbėti apie tą vieną nuotrauką, kurią
žiūrėdamas nebyliai sau kartojau kažką apie Hemingvėjų, senį, jūrą ir rūrą.
Tai šūdina
nuotrauka. Bet šūdinos nuotraukos kartais – pačios geriausios, nes apie jas
norisi pagalvoti daugiau, nei apie tas, kurios sutiksi tiksliai pagal R.
Barthes‘o punctum, ir nugula kur nors šiltesnėje smegeninės vietoje. Nėra čia
jokio punctum. Čia yra senio šikna, kažkoks laivų terminalas, ir guminė valtis
su varikliu, kurioje, atrodo, vyksta kas nors panašaus į vakarėlį. Didžiausias
absurdas pasirodo tada, kai imi galvoti apie banglaužius, ir kaip idiotiškai
jie čia guli vandenyje, kuris primena balą, kurioje jei bangelė ir kiltų, tai
nebent nudvėsusią žuvį išskalautų seniui po kojomis. Neturiu supratimo, kuriame
pasaulio gale vyksta ši scena, turbūt tai galėtų vykti bet kur, ir gal net
vienu metu keliose vietose. Rasti tokį senį su kroksais ir guminę valtį pilną
žmonių nebūtų labai sunku, beliktų sulaukti saulėtos dienos, pastatyti senį
rūra į fotoaparatą, ir paprašyti kažkur žiūrėti prisidengus akis nuo saulės.
Čia aš ir sustoju, nes nesuprantu kur jis žiūri ir apskritai ko jis ten stovi. Jis
primena kažkokį krabą, kuris išlenda vandeniui ant akmenų nudžiūvus. Nemanau,
kad jis galėtų būti hemingvėjaus Santjagu, bet ką gali žinoti – matau, kad
žmogus moka stovėti taip, kaip stovi James Bond‘as, El Mariachi, W. Wallace,
ir, tikriausiai, kaip Hemingvėjaus Santjagas. O fone vistiek girdžiu Džordaną
Butkutę, nors užmušk... Bet šita šūdina nuotrauka – puiki.
Daugiau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą