Sutinku daug žmonių, norinčių būti kokiais nors herojais. Betmenas tik vienas, o juo būti nori trys. Spaidermeną rinktis dar galima... Arba tą herojų, kuris „gyvenimo kryžių neša ir kenčia už visus sutiktuosius ir apie jį begalvojančiuosius“. Buvo toks Laokoontas, nors man labai nepatinka lietuviškas jo vardas ir daugiau gražiau atrodo tarptautinis Laokoön. Šiaip niekada negalvojau apie jį kaip herojų ir jis man egzistavo tik toje marmurinėje skulptūroje su gyvatėmis, kurią padirbo švenčiausia trejybė Hagesandras, Athenodoras ir Polydoras. Bent jau taip sako Plinijus ir kol kas niekas neskuba su juo ginčytis. Bet herojumi jis buvo, ir šita skulptūra pasakoja, kaip garbingai žuva Laokoontas Atėnės gyvačių glėby, kol jį aistringai [sori, kito žodžio nėra, jie visi tokie... akte, aukščiau jau nebūna, tai belieka palikti aistringai] bando gelbėti jo sūnūs. Įsivaizduokit, kaip pavydėjo Mikelandželas, dalyvaudamas šito gremėzdo atkasime... Na, bet jis paskui sukūrė Pietą, kuri irgi visai herojiška. Maladec Mikelandželas, bet švenčiausios trejybės darbas man patinka labiau. Gal ir suvokiau, kad jis man įsiminė Vatikane ir knygutėse, bet kažkurią naktį beviltiškai sukdamas ratus po rajonus ir neseniai išlaipinęs nelaimingą merginą, kuri jau labai norėjo eiti namo, sustojau savo mylimiausiam statoile Ateities gatvėje. Užgesinau motorą, susiradau piniginę, kurioje šiaip jau švilpė konkretus vėjas, bet statoilinei kavai dar užteko. Beje, tą vakarą, ar naktį būtų tiksliau sakyti, lankiau visas iš eilės mėgstamiausias Vilniaus vietas ir jas fotografavau į juostą. Tai buvo malonus atradimas, nes trikojų pakęsti negaliu, naktimis dažnai fotografuoti netenka, o jei ir tenka, tai būna šiek tiek kitokios sąlygos, ir visai džiaugiausi vaikščiodamas per visus drebančius Žvėryno tiltus, kai aplink pravažiuoja tik bumpsintys ir barygų bei kitokių dalbajobų pilni bymeriai ir mersai. Turėjau „laidą“ fotikui, ir šūdiną trikojį, bet viskas buvo gerai, nes laidas kompensavo šūdiną trikojį ir vaizdas nejudėjo ir kiekvienas medis ir šuns šūdų dėžutės liko savose vietose. Grįžtant prie statoilo... susiradęs savo švilpiančią piniginę pamačiau tai, ko tuo metu norėjau mažiausiai – pertrauka, dvidešimt minučių. Šiaip tą naktį nusispjauti buvo, ar tai kava ar dar bet koks gėrimas, tiesiog nuo jos mane pykina mažiausiai, ir šiaip ji dera su viskuo. Bet pagalvojau, kad būtų neįdomu dabar tiesiog sėstis atgal automobilin ir važiuoti ieškoti kitos degalinės pakeliui į kitą mėgstamiausią vietą [tokia buvo už kažkur kilometro, bet kava ten nė kiek nekvepia, nes aplink – kapinės, Kalvarijų stotys ir bažnyčia, apie kurią nenoriu pradėti šnekėti, nes parašysiu dar vieną dienoraštį]. Pasiėmiau šūdiną trikojį ir fotiką ant jo ir leidausi herojiškon kelionėn aplink Ateities gatvės statoilą. Turėjau dvidešimt minučių nuveikti ką nors naudingo antrą valandą nakties. Apėjau statoilą ir supratau, kaip visa tai beviltiška. Negalėjau apsispręsti – eiti pažiūrėti į tuščią plovyklą pro lipdukais apklijuotą langą „VAIRUOK ŠVA“, o pabaiga buvo nuplėšta, ar eiti pasivaikščioti į šalia esančius teniso kortus. Prisiminiau, kad vis dar nemoku naudotis statoiliniu oro aparatu, tad apsistojau ties juo. Almera buvo kitoj pusėj, tai aš tik patampiau šlangą, pamaigiau mygtukus, pasiklausiau švilpimo ir pypsėjimo. Švilpė ne taip rimtai, kaip mano piniginė, bet užtektinai. Po to karto ratus prisipūsti moku ne tik lukoile, bet ir statoile. Stovėdamas ten ir tampydamas šlangą bandžiau sugalvoti kokį nors meno kūrinį, kuriame dalyvautų kas nors panašaus į šlangas. Prisiminiau Laokoontą su gyvatėmis ir beveik atsisėdau ant žemės iš džiaugsmo ir išgasčio, nes istorija pasikartojo, ir Laokoontas žuvo gelbėdamas Troją Ateities gatvės statoile.
Kavos sulaukiau
žiūrėdamas Laokoonto mirtį kaip kokiame filme, ir mano pasitenkinimą nutraukė
vyrukai iš kitos degalinės pusės. „Eik tu nachui, kaip gerai, visur blet
pertrauka, čia kurva pamyžt galima, seni, tau paimt submariną?“ Jie net
neįtarė, kokia tragedija katik įvyko kitoje degalinės pusėje, bet džiaugiausi,
kad dabar jie laimingesni, nes gavo aplankyti tualetą ir pavalgyti. O aš
išvažiavau statyti šūdiną trikojį kitoje mėgstamiausioje vietoje.
P.S. Susimąsčiau, kad Mikelandželas pavydėti galėjo, bet kitaip, nes Pietą
jis jau buvo sukūręs, o po kelių metų išvydo laokoontą. štai taip, pasirodo,
laokoontas ir šventoji trejybė du kartus laimėjo prieš pietą. in your face,
mikelandželai, šią fakto klaidą paliksiu tavo charakterio dramatizmui!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą