Mediena skyla į dvi, tris, penkias, ir dar daug dalių. Pakeliu akis į tvorą ir per jos tinklelį apsidairau, ar niekas nemato, kuo aš kapoju malkas. Ne malkos ten, o lentos, šlapios, šviežios, lentpjūvės darbų likučiai. Bet kai susikapoju į siaurus pagaliukus, galiu deginti ir nustoju jaustis deginantis šiukšles. Iš pradžių bėgiodavau patikrinti, kokios spalvos dūmas iš kamino raitosi. Jis visada buvo geras, balkšvas, kaip Kalėdų senio barzda. Reiškia, su mediena viskas gerai. Tuo momentu, kai skyla mediena, labiausiai mėgstu galvoti apie paukščius, kurie niekada neįsikūrė mano prastai suręstame inkile ir apie žiemą. Bet ne apie metų laiką, o apie kažkokią kitą žiemą, kuri atsigula ant manęs, suslegia kaip kokį sūrį, ir man belieka tik judinti rankas ir mintis. Regis, neigiama visa tai, bet žiemos man patinka, tokios apie kurias kalbu gali ateiti ir pavasarį, ir bet kokiu kitu metu.
Girgždančių batų romantika neegzsistuoja, nors visi apie ją rašo ir kalba. Tai tik sniegas malasi tau po koja, trumpiau tariant tu tampi kažkokia godzila, naikinančia kažką labai gražaus sau po kojomis. Absurdas, bet tos sniego karalystės, į kurias myža šunys, mėtom nuorūkas ir sukasam baisiais vienodais oranžiniais sniego kastuvais, tikiu, viduje gražios. Kaip koks Ermitažas, ne? Įsivaizduok, kad eini ir sau po kojomis mali de Moralesą, Rubensą, Breigelį jaunesnįjį, Riberą ir kitus. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, bet kartais mėgstu pagalvoti, koks būtų jausmas viso to nevertinti ir tiesiog sukasti bjauriu oranžiniu kastuvu. Ai, ištirps, o kol kas bus kampas šunims pamyžt. Gal kokiam sapne teks išmėginti kada...
Bet žiema ir ugnis yra du neatsiejami dalykai. Šią žiemą, nors ji ir buvo labai kukli, Kijevo žiema baigėsi visai gražiu pavasariu, ir su ugnimi. Kol mediniai pagaliukai dega, mėgstu spoksoti kaip graži gelsva rakštis tampa raudonai žaižaruojančia adata, o galiausiai nukrinta ir lieka pelenu. O jei tai adatai pasiseka, ji tampa anglimi. Lyg anglimi būti geriau negu pelenu... Anglis gali šildyti, o pelenas tiesiog labai estetiškai patrauklus. Gali gulėti, sklandyti, būti sutrintas į dulkes. Nežinau kas geriau. Bet kol dega, mėgstu kaistantį iki raudonumo veidą ir negalėjimą prisiartinti. Visada prisimenu Jonines, kai ugnis atrodo permatoma ir visi šoka aplink ją, per ją, į ją, kaip kokie Pilėnai, tik nesudega niekada. Tik šilumos man niekada negana, ar bent taip sau kartoju, nes vos gavęs galimybę deginti pagaliukus, imu juos krauti, krauti, krauti, beveik isteriškai, imu jaustis keistai, nes ten viskas jau nebetelpa, ir dega, o aš noriu dar. Tada taip pat isteriškai laukiu, spoksau į tai, kaip atsiranda pelenai ir anglys, ir galvoju, kas geriau. Kai pavargstu laukti, vėl grįžtu į lauką ir kilnoju akis per tinklelį, apsidairau, ar niekas nemato, kuo aš kapoju malkas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą