Alisa stebuklų šalyje

Kai tik įgijau teisę vairuoti ir turėti automobilį, labai mėgdavau nusipirkti kokio nors gėrimo ir sustoti vokiečių gatvėje. Ten labai brangu stovėti, bet būdavo verta. Šeši litai už valandą, atrodo kaip beprotybė... Per valandą šešis litus išleisti, žinoma, labai lengva, nors nieko padoraus vistiek nenusipirksi. Būtų galima pagalvoti, kas išeitų... Iš tokių reikalingų dalykų dabar sugalvoju tik kavą, kramtomą gumą, gal plaukų gumyčių išeitų nusipirkti, bent jau išeidavo tuo metu. Tada tai buvo aktualu ir man, nes plaikstydavausi ilgais plaukais kaip kokia dama, o jaučiausi – tikrų tikriausias vikingas. Sename volkswagen polo. Dramatiška. Tada gal dar ir cigarečių pakelį už šešis litus būdavo galima nusipirkti. O gal ir ne, neprisimenu. Bet vokiečių gatvė ypatinga buvo tuo, kad ten labai patogu stovėti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Skirtumas tik tas, kad vienoje stovi šonu prie bordiūro, o kitoje – skersas, panašiai kaip turėtų stovėti tikra karvė ant ledo. Bet nors ir taip absurdiškai skersai stovi – niekas tavęs nemato už to mažo vairiuko, kurį turėjo manasis Polo. Net ir tokiais ilgais plaukais. Žiūrėdavau į žmones ir viską veikdavau – žviegdavau iš juoko, kartais susigraudindavau, nes kas nors būdavo labai miela, kartais pavydėdavau, pykdavau, užsimanydavau visokių gyvuliškų dalykų. Žodžiu, kaip tikras paauglys, tik automobilyje, o ne ant suoliuko. Visiškai nesvarbu, kas ir kaip virdavo mano didelėje plaukuotoje galvoje, tiesiog sėdėdavau, gerdavau savo gėrimą ir dairydavausi. Velniškai daug laiko sudėjau į tuos stebėjimus, kurie kaip ir neturėjo jokios prasmės ar rezultato. Kurdavau kokius nors siužetus, prisimindavau pasakas, bandydavau sugalvoti – kas būtų jeigu būtų. Mintyse ištraukdavau grindinį žmonėms iš po kojų, netikėtai atverdavau visokias duris, apipurkšdavau fontanu, sulaužydavau suoliuką kaip tik tuo metu kai jie sėdasi. Ne iš piktos valios, tiesiog norėdavosi bent mintyse kaip nors paįvairinti jų gražų gyvenimą.

Alisa stebuklų šalyje, pavyzdžiui, yra tikrų tikriausia, ir niekas jos neišgalvojo, tik aprašė L. Carroll. Štai įrodymas, po šituo tekstu, kuris turėjo papasakoti, kodėl atsirado tokia nuotrauka. Tiesa, fotografija atsirado praėjus daugeliui metų nuo tų mano užsiėmimų. Alisą sutikau Kauno gatvėje Vilniuje, stovėdamas raudonoje sankryžoje, besidžiaugdamas juokingu nauju žaisliuku – canon ixus fotoaparatu. Mano automobilio lange, kuris primena kažkokį bjaurios žuvies peleką, Alisa atrodo grakščiai, ir man patinka galvoti, kad ji renkasi, pro kurias duris eiti – į saloną, ar... kažkur, kur darbo laikas nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Ir tik mano sudaužytos durelės, paklijuotos statybine izoliacija ir atspindžiai veidrodėlyje išduoda, kad visa tai melas... Bet net ir meluodamas šventai tikiu, kad tai manoji Alisa Kauno gatvės šalyje. O Kauno gatvėje, beje, kasdien vyksta galybės dalykų, susijusių su fotografija...