Keturios Chris Rivera istorijos

Chris Rivera yra dar vienas fotografas, kurį mėgstu, bet šiandien noriu parodyti tuos darbus, į kuriuos anksčiau nekreipiau dėmesio. Dėmesys brangus daiktas. Tau įdomu, kodėl nutariau, kad dabar metas jį parodyti? “Ant romantikos patraukė”. Nelabai mėgstu montažus ir pasakas, bet šį kartą ne tik neerzino, bet ir kelis žodžius parašyti privertė.

Being lost, Chris Rivera

Pirmoji istorija – apie po dykumą klaidžiojantį žmogų. Ramiu žingsniu jis velka smėlį sau iš paskos, ir nors jau nueita begalybė, jis vis nepailsta ir vandens gerklė neprašo. Kažką tokio rašo autorius po fotografija. Tiesą sakant, man visai neatrodo, kad čia kas nros kur nors išvis bent žingsnį žengė, bet Chris‘as sako, kad veikėjas valkiojasi smėlynais be jokio tikslo – nieko jis neieško, tiesiog būna savo pasąmonės paklydėliu.  Nors visa tai lengvai trenkia visokiais Alchemikais ir panašiais reikalais, man vistiek tinka ir patinka. Aprašytas blaškymasis šitoje fotografijoje ypatingai žavus – pritrypta tik ten, kur sustota: tikriausiai taip ir trypčioja tas veikėjas, ir jo valkiojimasis iš tiesų yra makalavimasis viename kvadratiniame metre. O kvadratiniame metre nei gerti, nei šikti, atsiprašant, nesinori. Apskritai, kvadratinis metras tikriausiai yra idealiausia erdvė pasiklysti savo pasąmonėje. Absurdiškiausiai atrodo tas žvilgsnis į tolį, kaip žvelgiant į save veidrodyje ieškoti horizonto. Ir dangus tuščias kaip naujas baltas šaldytuvas.

The Cloud Boy, Chris Rivera

Debesų berniuko istorija be pasakojimo, bet tikriausiai tik tiek apie jį ir būtų galima pasakyti... Vyrutis su kamuoliniais debesimis vietoje galvos. Vėjavaikis, aha, laukuose varnas šaudo. Rožiniais marškiniais pateles vilioja. Aš vėl prisimenu flamingus... Rugiuose prie bedugnės, tik be rugių, su bedugne, ir audra smegeninėje. Sveikam kūne sveika siela, ar kaip ten. Kūnas sveikas, atrodo, kaip su siela nežinau, bet galvos trūkumas akivaizdus. Gal taip ir geriau. Kartais norisi, kad vietoje smegenų vingių galvoje raitytųsi kokie plunksniniai debesėliai, nors rožinių marškinių rugiuose prie bedugnės tikrai nesirengčiau. Bet man patinka jo užtikrinta poza. Kaip iš kokio vesterno. Pykšt pokšt pirštais, ir visi negyvi aplink. Ištirpsta. Kaip reklamoj – Vanish, ir purvo kaip nebūta. Debesų berniukas – ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Suprask, visi pasidžiaugė, bet per debesis užkalbint nesigavo.

Untangling Thoughts, Chris Rivera

Trečiosios istorijos veikėjas abejoja, nežino, kaip gyventi. Trumpiau tariant, tai čia beveik Hamletas. O gal net ne beveik. Būti ar nebūti – štai kur jūreiviškas portretas. Virvė solidi, tinkama apvynioti ir surišti gordijaus ir kitokiais rimtais mazgais bet kokius pasirinkimus ir svarstymus gyvenime. Šiaip keista, nes man jis atrodo besistiebiantis, gal jam skauda. Gal čia tokia jūreiviška Hamleto agonija, gal jis Medūzos plausto dalyvis, tiesiai iš Gericault paveikslo atėjęs. Geriau įsižiūrėjus Gericault, galima pagalvoti, kuris iš jų galėtų būti jis…

Remembering The Fifth of November, Chris Rivera

Ketvirta istorija pati neįdomiausia. Žmogus, užsidėjęs „tėvo“ kaukę, sėdi apsisiautęs juoda medžiaga, ir didžiuojasi didinga praeitimi. Turbūt matei filmą "V for Vendetta" ir žinai Guy Fawkes. Įdomu, nes man jis primena lietuvišką giltinę, tik su Guy Fawkes kauke. Gana kietas personažas išeina. Man belieka priminti tau anglų folklorą ir džiaugtis geromis Chris Rivera fotografijomis.

    Remember, remember!     The fifth of November,     The Gunpowder treason and plot;     I know of no reason     Why the Gunpowder treason     Should ever be forgot! 

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.3

Salt, Lena Pogrebnaya

Untitled, Lena Pogrebnaya

Untitled, Lena Pogrebnaya

Olandiškos piktžolės ir Lieke Romeijn

Untitled, Lieke Romeijn

Nesu aš olandų tapybos ekspertas, nors gerbėju vadinti save drįstu. Niekada negirdėjau tokio termino – olandiška fotografija. Daug kas išskiria europietišką, prancūzišką, rusišką, amerikos, ir kitokias fotografijas. Pamaniau, kad niekas man per galvą neduos, jei Lieke Romeijn kūrybą pavadinsiu olandiška fotografija.

Untitled, Lieke Romeijn

Kažkada žiūrėdamas jos darbus prie kitų žmonių prasitariau – „kažkoks Vermeeris“. Jie žinojo, kas tas Vermeeris, ir pyko, sakė, melas, kur tau čia Vermeeris, čia net ne P. de Hooch. Aišku, kad ne, iš pirmo žvilgsnio... Kažkur jos fotografijos dugne vistiek guli olandiškos tapybos sluoksnis, jis modelių kūnuose įsišaknijęs rimtai kaip kokia piktžolė. Tik ši visai ne pikta, priešingai, priverčianti grįžti prie Lieke Romeijn darbų ne vieną ir ne du ir ne penkis kartus. Kažkada seniai rašiau apie ją, neturiu supratimo, kur dabar tie žodžiai ir ar apskritai baigiau tada juos rašyti, bet tai, kad šiandien vis dar žiūriu ir štai vėl rašau man šį tą reiškia.

Untitled, Lieke Romeijn

Visose meno istorijos knygose kalbėdami apie olandus, visi mini šviesą, šviesą, šviesą. Dėl to nesijaučiu klystantis dėl to, kad L. Romeijn fotografijose tapyba kažkur nugrimzdusi, nes olandai visada šviesą vertino, mėgo ir žinojo ką su ja veikti. Fotografija juk šviesos reikalai. Štai ir visas olandiškas da Vinčio kodas.

Untitled, Lieke Romeijn

Niekas nesako, kad šviesa pilasi. Mėgsta švelniau – lieja ją, pažeria, bet niekas nepila. O man čia šviesa pilasi, pilasi taip kaip pilasi neegzistuojantys gėriai iš gausybės rago. Raudoni plaukai ir balta oda fotografijose tiesiog šaukia viską, kas susiję su Olandija. You name it, kas tai per dalykai.

Untitled, Lieke Romeijn

Kol tu galvosi, olandiška ar ne olandiška čia tapyba, aš pasidžiaugsiu L. Romeijn gebėjimais fotografuoti kuklius natiurmortus, sudėtus iš žmonių, gėlių, kambarių ir šviesos.

Untitled, Lieke Romeijn

Olimpinė barikada

Tikriausiai reikėtų tyliai praleisti šitą fotografiją ir eiti toliau. Roma Moskalenko turi į plokštumą sudėjęs ne vieną Kievo barikadą, bet ši su visu pavadinimu iškalbingiausia. Tokioje kompozicijoje vietos žmonėms nėra, nors aš juos užuodžiu. Visi žinojo, kad buvai Maidane, nes smirdėjai svylančia guma ir persikreipusiais veidais. Man visai nesvarbu, koks laikas šitame kadre - greičiausiai po visko, po disko, po san francisko, kaip Atika pasakytų. Bet šitas "likutis" nesudegintų padangų, kaip koks kampe gulintis potencialas būti geru žmogumi primena baronkas, kurių niekas nesuvalgė, jos sudžiūvo ir tapo paslėpta spintelės dekoracija. Išsiveržė iš to plyšio kaip koks spuogas, ištryško emocionaliai, ir užstrigo nuotraukoje. Visi neišsiskleidę Sočio olimpiniai žiedai ant šitų laiptų sudėti. O maišai barikados papėdėje primena skaudžiausius dalykus. Kaip kokios suvyniotos vėliavos, skirtos pridengti žuvusius, kad aš nematyčiau, ir tu nematytum, kaip baigėsi jų gyvenimai. Roma paliko vietos mums prieiti prie šitos instaliacijos - tuo nušluotu grindiniu, kuris sugėrė tiek daug visko, kad net pykina pagalvojus. Roma geras fotografas. Džiaugiuosi, kad jis liko gyvas ir sveikas.

Olympics barricade. Kyiv. 22 February. 2014, Roma Moskalenko

Gylis milimetre arba kur aš norėčiau padėti galvą

Milimetre yra gylis, ir staiga stebiuosi, kaip juostelėje atsiranda trimatis vaizdas. Žinoma, mano akis kvaila ir to nematau, bet jis ten yra. Apsivertęs pasaulis, susigrūdęs į 35 mm formatą. Sakau susigrūdęs, nes apkaltinti tą, kuris už fotoaparato būtų negražu. Jis tik spaudė mygtuką, bet nieko negrūdo. Viskas tiesiog atsispindi, savanaudiškai lenda į kamerą, kaip į išsvajotą paslapčių kambarėlį, kuriame turbūt sėdi ir laukia Tarkovskis. Tarkovskis irgi tame pačiame gylyje – vieno milimetro, ar mažiau?

Self-portrait with pomegranate, Levas Žiriakovas

Fotografija man visada patiko, nes ji suteikia vieną unikalią galimybę, ar noru geriau būtų tai vadinti. Anksčiau kalbėjau apie kitą galimybę ir norą – liesti. Bet dabar apie gylį. Žmonės kartais sako, kad fotografija įtraukia, tempia, velka už kojų kaip kokį gavusį kulką. Traukia, bet traukia tik akį. Fizinė negalimybė eiti toliau mane žavi labiausiai. Stovėdamas priešais gražų peizažą, portretą, natiurmortą tikrovėje aš norėčiau prieiti arčiau akmenų, nueiti į mišką, įeiti į žmogų ar olą, pačiupinėti žievę ir žemę, nugramdyti dažus, išdarinėti tiek daug visko. Gal tai paprastas žmogiškas noras pamatyti save ten, kitur, kažkur? Iš šalies? Įsitikinus, kad esi nepriklausomas žiūrovas, savanoriškai įsibrauti į tą kadrą, į žmogų ar medį, ir pasižiūrėti į save iš naujo. Fotografija mane užrakina ir leidžia tik žiūrėti. Tai protingai sugalvotas kankinimo įrankis – veikia nuostabiai. Didžiausia sumaištis čia tik tame, kad aš laisvas, o fotografija – įsikalinusi miniatiūra. Bet ji priverčia galvoti kitaip, ir tai vienas gražiausių jos sugebėjimų.

Untitled, Armana

Interneto fotografai ir fotografės labai mėgsta gaminti tokius pseudo buitinius portretus, kuriuos mėgstu vadintis „neišdrįstais aktais“. Paprastai tokių fotografijų dalyvės – merginos. Ir nežinau, kiek ten pseudo, ir kiek buities iš tiesų, bet žiūrėdama tas nuotraukas labai noriu prieiti ir ant kurios nors kūno dalies padėti savo galvą, bet padėti šonu, taip kaip 1996 metais dėjo Levas Žiriakovas galvą prie granato ant stalo, ausimi į staltiesę, taip aš norėčiau padėti galvą joms ant pėdų, galvų, plaukų, pirštų, nugarų, užpakalių, prispausti ausį ir stipriai užsimerkti, kad labiau tikėčiau esanti ten. Prisispausčiau prie šlaunies, įdomu, kokia būtų jos reakcija, ji galvotų, kas ši keistuolė, o gal aš jos sesuo, gal slapta meilė, gal mes nežinome, kad mūsų gyvenimai – vienas 3d DNR modelis, susisukęs ir apsivyniojęs savo paties stiebus kaip kokia raganė sode. Tik dar nežydi tas kodas...

Untitled, Armana

Tom Kondrat fotografijoje norėčiau eiti pasižiūrėti, kas ten prie krepšio. Gal ten kieno nors prakaitu dvelkiantis rankšluostis, norėčiau sužinoti kas tai per prakaitas, kas per rankšluostis, atsigulti ant žalios aikštelės grindų, sužinoti ar ji minkšta nuo saulės, ar ne. Saulės tuo metu ten nėra, ir atrodo, artinasi audra, ir tai irgi norėčiau patikrinti – prieiti tą „liepto galą“ ir pažiūrėti į kitą pusę [į save beveik?]. Prieiti prie to kryžiaus, kuris greičiausiai skirtas uždengti aikštelę taip, kaip kojų pirštais remčiausi į „pamatą“, o tada pakelti galvą aukštyn, pamatyti kokia ten audra, kaip tą keistą mėlynę pjauna geležys, iš tolo taip primenantys kryžių.  

Divine, Tom Kondrat

Untitled (135), Mariam Kalandarishvili

Artintis pamažu, kad žmogus trauktųsi. Jie paprastai taip daro, saugo savo asmeninės erdvės kiaušinį. Įdomu, ar ta dėmė, atsiradusi milimetro gylyje Mariam Kalandarishvili fotografijoje, dulkė ta, ar ji patenka į asmeninės erdvės kiaušinį ar ne. Priremčiau ją prie sienos, kartu su visa dulke, ir tada pridėčiau ausį, prisispausčiau kaip šuo prie suoliuko kojos žiemą. Užuosti, kaip maišosi odos ir senų padangų, kurios tikriausiai riedėjo ir mėšlinais, ir kokybiškais keliais, kvapai.

1978 Toyota Corolla, Stephen Trinder

„I love JDM, too“, palikčiau prie valytuvo. 78-ųjų Corollos gražios, nes turi veidrodėlius ne ten, kur turi šiandieniniai automobiliai. Tarsi tais laikais japonai manė, kad lekiant veidrodėliai prisiartins patys, o stovint jiems ir toliau būti gerai. Japoniškos vėliavos sparną priglausčiau prie užpakalio, atsiremčiau, kol rašyčiau raštelį apie meilę JDM. Būčiau ta, kuri nustebina. Ant kapoto nesigulčiau, nors daug kas mėgsta taip daryti, ir čia akto nevaidinčiau, ir net portreto nenorėčiau, ta Corolla puiki ir be manęs ir be tavęs, aš tik raštelį palikti norėčiau. Na, gerai, vieno portreto norėčiau... atsisėsčiau nerūpestingai prie galinio rato supuvusia arka, kaip pavargęs kaubojus, būčiau su žemo liemens džinsais, atrodyčiau keista europiete, ir po nuotrauka būtų galima parašyti, kad aš gyvenu tame namelyje, kuris medyje, už tvoros, kurį matai kai užmiršti Corollos džiaugsmą, ir vairuoju šitą grožį, ir rūkau už vairo kaip netikusi mergšė, bet štai mano portretas – youth in revolt, turbūt, pasikviestų tokią fotografiją į savo galeriją, sakytų – čia atspindi mūsų kūrybinę dvasią. Stephen‘ai, kur tu ją tokią nuostabią radai? Mes norėtume su ja interviu...

All at home, Eugenijus Labutis

Eugenijus Labutis moka fotografuoti stoteles. Ar vieną stotelę tai tikrai moka. Man atrodo, ji yra prie tunelio Vilniuje. Norisi ten nueiti ir pasėdėti, apsimesti, kad laukiu savo viešojo transporto, kaip kokia kekšė, tik sėdėdama. Ir kekšė ne blogaja prasme. Atsiremčiau galva į stiklinę sieną, ir kekše jausčiausi dėl to, kad ten nėra perėjos, o aš kaip beprotė perbėgau tą šešių juostų kelio gabalą, laviruodama tarp automobilių ir sunkvežimių, kurie visi Geležiniu vilku, joja kaip legenda kokia, ir nesilaiko saugaus greičio. Būčiau praėjusi „per daug“, o kai praeini „per daug“, viena ar kita prasme tampi kekše. Mane taip išmokė.

Untitled, Tamar Burduli 

Pūgai į veidą žiūrėčiau. Šalike, o gal ir be jo, kad jausčiau kakle šaltį, kabaročiausi į tą kalną, kaip kokiam Skyrim‘e, kaip dragonbornas, eičiau pas senus išminčius, kurių tame kalne greičiausiai net nėra. Per aspera ad astra atseit. Užlipk į kalną per pūgą, sutik išminčių, viską pasakys, o tada galėsi eiti ir gyventi ilgai ir laimingai. Melas. Išminčius ta pūga ir yra, ir esu tikra, kad ji mane pakastų kartu su lapais, ir visokiais miško žvėrimis, po savo stora šalta kaldra, kuri tuoj taps ledu, vos tik pavasaris ateis, ir baigsis mano išminčiai ir dragonbornai. Bet kol dar būčiau sąmoninga, po ledu, kaip koks eršketas, prisispausčiau ausimi prie pūgos viršuje, ir galvočiau – ar matosi Tamar Burduli tokioje tolumoje žmogaus figūra, ir dar lede? Ar mane išgelbės medikopteris? Ar aš tapsiu ateities Liuse, žmogbeždžione, kurią iškas iš po ledo, ir sakys – XX a. jie mėgo visur kišti savo nosis ir ausis.

Untitled, Clemens Fantur

Clemens Fantur mane kviečia jau ne pirmą kartą. Pianinais negroju, nors labai norėčiau, bet mano pirštai „atsiknoję“, sakė, kad taip groti negalima, todėl nebebandžiau. Bet laidus iš rozečių ištraukčiau, sužinočiau ką jie įjungia, nuplėščiau tą baltą skudurą nuo pianino, tegul jis stovi ten nuogas, jei ir aš nuoga, kodėl tokia nelygybė. Skudurą išmesčiau pro langą, jei bent vienas prasiveria, arba nupieščiau vėliavą, o gal visai kapituliuočiau – iškelčiau tą skudurą į viršų, ir nuoga sakyčiau – pasiduodu, viskas, nebegaliu, Clemensai, nebegaliu.

Untitled, Michele Nucera

Kai kryžius virš dvigulės lovos labai sunku. Bandžiau tokioje miegoti, nuolat sapnuojasi visokie marazmai. Bet Michele Nucera prieblandoje, kaip David Duchovny, išsitiesčiau lovoje, prisidengčiau delnu kryžių ir masturbuočiausi iki sąmonės netekimo. Įsivaizduočiau, kad aš vyras, kad aš – Duchovnis, masturbacijos metodu sprendžiantis X failų rebusą. Linguočiau, kad lovos atkaltė muštų sieną, ir kas nors už sienos patikėtų, kad šitame portrete – daug meilės, ne erotika, ir gink Dieve ant sienos, ne pornografija. Po visko atsigulčiau ant pilvo, ranka įsikibčiau to burbulo lovos gale, ir galvą prispausčiau prie tos vietos, kur katik nutiko mano džiaugsmas.

Untitled, Matthew Genitempo

Nueičiau pastovėti bukoje žydroje naktinėje degalinės šviesoje, madingai, žiūrėčiau į viršų, būtų tolimas šiuolaikinis portretas su manimi, aš irgi mergina, suvaidinčiau „neišdrįstą aktą“ degalinėje. Matthew Genitempo nė nesuprastų, kada ir kaip aš ten atsiradau, tiesiog nuspaustų mygtuką, ir aš drauge su visa degaline, naktimi ir buka šviesele įsitraukčiau į kameros akį, apsiversčiau aukštyn kojomis ir atsidurčiau vieno milimetro gylyje.

Nemirksinti akis

Mindaugo Rakštelio fotografija

Vasario 14 d. Energetikos ir technikos muziejuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Yra toks nevykęs juokas, kad fotografo žmona – fotografija. Todėl Valentino diena fotografijos parodos atidarymui – puiki data. Į parodą stengiausi eiti su kuo mažiau išankstinių nuostatų. Sekėsi sunkiai. Vis kamavo istorijos epizodai, kai įsikuria nauja kūrybinė organizacija, rengiamos pirmosios parodos, suskaičiuojami aktyvūs nariai... Su daugelio parodoje dalyvaujančių autorių kūryba esu susipažinęs gana neblogai, ir galvoje vis virė košė – Penkauskas, Navanglauskas, Kasputis, Žiriakovas, Kavoliūnas ir kiti… na, ko gi čia naujo tikėtis, kai autoriai seniausiai atradę savas kryptis? Bet gana smarkiai klydau. Nustebino viskas – nuo parodos erdvės, ekspozicijos ir atidarymo dienos iki darbų, autorių veidų, žiūrovų elgesio ir muziejaus darbuotojų.

 

Iš pradžių parodą rasti buvo sudėtinga. Vėliau sutiktas Andrius Penkauskas, asociacijos prezidentas, nurodė, kad reikia sekti WC ženklus. Nužymėtas kelias vedė į rūsį prie visokiausių geležinių agregatų, kurie asocijavosi su šiluma ir sunkiu darbu. Gera pradžia ir nusiteikimas atidarymui. Labai džiaugiausi matydamas, kad muziejaus darbuotojai, palikę savo postus viršuje, vis ateidavo pasižiūrėti parodos, pasikalbėti su autoriais. Labai gražu – kitur nesu to matęs.

 

Mane pasitiko gigantiškas parodos plakatas. Bent jau aš tai supratau kaip plakatą. Suposi kažkur viduryje patalpos, ore, o einant koridoriumi priminė kokį nors robotą durininką. Ekspozicijoje pradžiugino Kipras Kasputis. Prisimenu jo darbus, visus apleistus pastatus, kitokius ieškojimus. O čia – kaip perkūnas iš ne tokio giedro žiemiško dangaus. Šiandien žiūrėti stereofotografiją yra tiesiog nuostabu. O prie sienos su gigantiška išsižiojusia burna išsirikiavusi žmonių eilutė laukia pažiūrėti pro stebuklingus „akinius“ į tai, kaip iš tiesų sustoja laikas.

 

Beno Navanglausko serija pribloškė formatu ir techniniais dalykais. Žmonės sako, kad analoginė fotografija meditatyvesnė už skaitmeninę, ypač ta, liaudiškai tariant, „dėžinė“ fotografija, o Beno fotografijos meditatyvumas ima lietis per kraštus, išgirdus autoriaus pasakojimą apie negatyvo gamybą. Žinoma, suveikia ir tai, kaip autorius traumavo ir supjaustė savo darbus, kurie – ne apie ką nors kitą kaip apie traumuotus, kompleksuotus, sužalotus žmones. Ir tai jokia paguoda jiems. Tai tiesiog pagyrimas, Benas padarė puikų socialinį projektą, kurio rezultatas – įdomi fotografija ir, tikiu, laimingesni žmonės nuotraukose po visų supjaustymų, drėskimų ir raižymų. Beno kūrinių atsiradimo aplinkybės sunkiai suvokiamos, bet jei kam kiltų noro pasidomėti – susiraskite Beną, nors jis mėgsta prisistatyti fotografu, kuris bijo žmonių, ir jis jums viską papasakos savo keista užburiančia greitakalbe.

 

Įsiminė Vytauto Krakausko darbai, ypač ta žuvis. Mėgstu galvoti ir kalbėti apie žuvį, tik valgyti ne. Su Vytautu pasikalbėti, gaila, nepavyko, bet pasikalbėjau su jo ambrotipais. Menininkė Aurelija Maknytė sako, kad jam nesvetima ironija, ir turbūt ji teisi, bet aš čia įžiūriu ir tokį ypač sulėtintą (super slow motion) humorą, kuris, kaip kokiai žirafai, man virškinosi ilgai. Tai komplimentas Krakauskui, nes kaip ir visi analogistų pasisakymai apie tai, kokios lėtos būtybės yra analoginė ir senoji fotografija, taip ir jų suvokimas kartais toks, lėtas. Nesakau, kad prie tų ambrotipų užsihipnotizuoji, bet kažkur stringi kaip koks perdirbinys.

 

Kęstutis Pleita man asmeniškai pasirodė šiek tiek nustumtas į šoną. Bet gal taip ir turėjo būti? Su Kęstučiu kalbėjausi telefonu, klausiau, ar tikrai jis tas žmogaus ūgio fotografijas plovė kūdroje. Ryšio kokybė buvo siaubinga, tik nežinau, ar dėl to, kad aš buvau rūsyje, ar dėl to, kad Kęstutis blaškėsi ten, kur antenos nepalankios. Jam, beje, kaip ir Benui Navanglauskui, būdinga keista greitakalbė, kartais virstanti tyla. Atrodo, kad kalbėjomės ir apie tai, kad tos fotogramos – kaip tapetai, ir jas galima plauti ir ryškinti vonioje. Vis bandžiau įsivaizduoti tą procesą, bet įdomiau pasidarė priėjus arčiau tų vaiduokliškų popierinių žmonių siluetų. Kai pamačiau žoles, smėlius ir tam tikras kūno dalis, kurios buvo labiau prisispaudusios prie popieriaus, pagalvojau, kad čia beveik anatomija. Bus juokinga, bet palyginsiu Kęstutį Pleitą su Williamu Henry Foxu Talbotu. Vienas bandė gėlyčių anatomiją užfiksuoti, o Kęstutis tęsdamas tokią pirmykštę tradiciją atrado kažką netikėta. Girdėjau, kad yra ne tik tie du darbai parodoje, o visa serija...

 

Į Mindaugo Rakštelio panoramas žiūrėjau iš toli, iš arti, iš visų kampų, ir niekaip negalėjau suprasti, apie kokius vaiduoklius kalba Maknytė. Tiesą sakant, čia pasielgsiu labai negražiai ir taip, kaip man sakė niekada nesielgti. Pasakysiu – tai, ką pamačiau žiūrėdamas į tas panoramas, buvo tiesiog gražu. Dekoratyvu gali skambėti kaip įžeidimas.

 

Anot Maknytės, gigantiška Levo Žiriakovo akis stebi praeivius, kurie jos nemato. Per parodą besikalbant su Levu, priėjo parodos lankytoja ir ėmė Levo klausinėti, kas tai per akis, kodėl būtent tokia, kur veiksmas ir visokiausių kitų detalių. Tuo metu atitrūkau nuo trigubo pokalbio ir viskas, ką išgirdau, buvo Žiriakovo ištartas žodis „akimirka“. Jo akis mirksi, fotoaparato akis mirksi, praeivių akys mirksi, o ta plokščia akis kažkokia monumentali, niekada nemirksi, įsivaizduojate? Turėtų būti sunku. Bet nė vienas monumentas nemirksi ir tikriausiai išgyvena mano įsivaizduojamas kančias. Levo darbas išsiskyrė iš bendro jo kūrybos konteksto, nors vizualiai tas fotografijas visai įsivaizduoju peržiūrinėdamas susiplakusias su 1994 metų Vilniaus vaizdais. Tai, kas parodoje kabėjo su Levo Žiriakovo pavarde, buvo, kaip jam būdinga, kuklu. Tačiau kalbėjo apie monumentalią, visus stebinčią, bet absoliučiai nieko nematančią akį. Tai tarsi didelis ir storas neiginys visiems panoptikonams...

 

Atvažiuoti su priekaba į vietą ir fotografuoti? Be problemų. Taip tikriausiai pasakytų Gintas Kavoliūnas. Milžiniškų formatų inversiniai pozityvai, kabantys ore, primena ne tik postapokaliptines nuotaikas, bet ir leidžia pabūti žole, akmeniu, sraige ar dar kuo nors. Ir neturi pasirinkimo – iš toli negali žiūrėti, nes pernelyg didelė trauka eiti artyn, o priėjęs artyn pradedi vaikščioti akimis po kolegiškas žoles žoleles. Tampi žole, kurios Kavoliūno priekaba nenufotografavo. Toks mielas atsitiktinumas, kad nepatekai į kadrą, bet žiūrėdamas, atrodo, prisimeni šitą sceną ir tai, kad ten buvai, visi ten buvo, kiekvieną kartą, kai, vaikystėje griūdami žemėn, pirmiausia iš skausmo šiepdami dantis, po kelių sekundžių paskęsdavom ramybėj, nes akį patraukdavo dilgėlės stiebas. Tie kabantys Ginto Kavoliūno „popieriai“ žavūs ir tuo, kad yra aplamdyti, nuplėšytais kampais, bet jokiu būdu nenumesti, nepakabinti atmestinai. Gintas Kavoliūnas, kaip tikras senųjų technologijų ekspertas, man visuomet asocijavosi su „tiksliuku“, kuris viską atlieka iki galo su nepriekaištingu dėmesiu detalėms. To vertėtų pasimokyti visiems.

 

Andriaus Penkausko šuliniai atrodė labai patraukliai, tik buvo labai baisu, kad juos koks užsižiopsojęs fotografijos gerbėjas netyčiom paspirs. Beje, visai simboliška, kad Penkauskas, būdamas asociacijos prezidentu, vienintelis eksponavosi ant grindų, o jo kolegos – ant sienų, kaip pridera. Tuoj sakysite – taigi darbas toks, kitaip būti negali. Žinau. Bet man simbolikos nuo to nesumažėja! Antrą kartą lankydamas parodą, kai erdvė buvo tuštut tuštutėlė, tas šviesdėžes pamačiau kitaip. Vienos stiklas buvo nuslydęs į šoną, o nuotrauka susigarankščiavusi. Ir tai puikiausiai susirodė kaip tiesiog su darbu gyvenantis dalykas, kaip Kavoliūno, regis, vis iš naujo atsirandantys įdrėskimai. Žvėryne, Treniotos gatvėje, turėjau tokį mėgstamą šulinį ir kaskart prie jo atėjęs rasdavau tą milimetrą nuslydusį stiklą – piktžolę šone, paukščio pagamintą dėmę ar dar ką nors egzotiškesnio. Bet tai buvo to šulinio gyvenimas. Penkauskas, šiaip jau žinomas kaip lietuvių dagerotipininkas, su tais šuliniais ir akių jiems pritvirtinimais nustebino ne mažiau nei kiti parodos dalyviai. Džiaugiuosi, kad niekas nesugalvojo ant Andriaus šviesdėžių pasėdėti – šuliniai, bent jau anksčiau, buvo puikūs suoliukai.

 

Autorių parodoje buvo ir daugiau, tačiau apie visus visko nepasakysi, o galbūt ir nereikia. Tie, apie kuriuos neparašiau arba pamiršau parašyti, neturėtų įsižeisti, galbūt prasilenkė mūsų akys ir mintys. O gal tiesiog pamiršau, ką norėjau pasakyti, dėl to dabar išsisukinėju. Tačiau čia aš ir vėl prisimenu Maknytę, kuri sako, kad joks kalbėjimas neatstos akistatos su kūriniu. Ir šis tekstas atsirado tą dieną, kai paroda užsidaro. Simboliška, nes analogistų mylima fotografija jau praėjo, o jie ją vis dar prisimena. Taip ir aš prisimenu jų jau praėjusią parodą. Labai tikiuosi, kad paroda nukeliaus bent jau į Kauną, nes žinau, kad susidomėjimas asociacija ir jos veikla kilo ir ten. Šventą tiesą sako Maknytė – „senamadiškumo ar tiesioginių reveransų tradicijai čia ieškoti neverta... Senąją techniką LAFA nariai myli ne dėl pagarbos istorijai, o labiau dėl to, kad ji suteikia kitokias galimybes.“ Taip pat ir su parodos eksponavimu – žmonės tiesiog rodo savo darbus, nieko neskelbia ir nedeklaruoja. Gyvena ir džiaugiasi. Už tai jiems esu labiausiai dėkingas.

 

Paroda veikė vasario 14–28 d.

7md

Analoginės parodos atidarymo neanaloginės akimirkos

Vieno kadro peržiūra prieš miegą

Yra tokių autorių, kaip Simas Šuminskas, kurių nuotraukos puikios, bet jas norisi dozuoti. Sakyčiau, kad jos tokios geros ir artimos, kad norisi pasilikti ateičiai. Ši Simo fotografija mano dėmesį patraukė ir iškart atsirado mėgstamų sąraše.

Šiaip nemėgstu geltonų kadrų, net jei tai geltona ir natūrali, bet šis viliojo nuo pirmosios peržiūros. Nieko per daug nesakysiu, ir leisiu bent kartą fotografijai ir Simui pakalbėti su jumis netiesiogiai, asmeniškai, be mano įsikišimo. Pavadinimas ir angliškas tekstas po juo - autoriaus parašyti dalykai po nuotrauka, tad negalėjau nepridėti ir čia. Labanakt : )

Already waiting, Simas Šuminskas

there is a bright light in you.
if you wont be afraid to go deep enough, then you will find it waiting.
and understand that it was waiting a all your lifetime.