Ėjimas, laukimas ir mirktelėjimas

SEBASTIANO DIAZO MORALESO PARODA „FICCIONARIO“ ŠIUOLAIKINIO MENO CENTRE

Jaudinausi eidamas į parodą, kurioje bus videodarbų. Ne tik dėl to, kad per mažai žinau apie videomenus ir Moralesą, – bijojau, kad nerasiu ką pasakyti, kad videomedija eilinį kartą mes pirštinę, o aš ir vėl pralaimėsiu dvikovą. Tačiau nerimo tuštuma greitai užsipildė. Iš pradžių tamsa, paskui pasijutau atsidūręs tarsi didelėje atviroje erdvėje – sakykime, kokioje nors Rotušės aikštėje. Būtų galima ir dramatiškiau, kur nors Venecijoje, bet pakaks ir Rotušės. Su savimi turėjau iš apačios atsineštą parodos „planą“, kuris, mano galva, vertas atskiro dėmesio, nes primena kažkokį keistą architektūros projektą.

Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

„Nuvokimas“ („Insight“, 2012) iškart pagavo dėmesį, nes peržengus didžiosios salės slenkstį ekrane nusivylęs sumirksėjo autorius. Šiek tiek absurdiška sakyti, kad ta projekcija gigantiška, nes visos keturios nemenkos, bet ši pasirodė masyvi ne tik formatu, bet ir turiniu. Pasirodo, atėjau pačiu laiku. Moralesas kaip tik tada ir mirktelėjo, dar keli ilgi ir lėti kadrai, ir 11.30 min. filmas prasidėjo iš naujo. Tai milžiniška, itin lėtai judanti, bet vis dėlto judanti, kūrybinės grupės ir kameros fotografija – kaip miela. Laiko pakanka susipažinti su veidais, detalėmis, man patiko, kad stambiu planu parodė eksponometrą, prietaisą, kuris toks būtinas bet kokiame vaizdo gamybos procese. Kadangi viskas vyksta labai lėtai, bandžiau „skaityti“ rodomus veidus. Nieko ypatingo neperskaičiau – tūkstančius kartų matyti susikaupę, laukiantys, šiek tiek neužtikrinti veidai. Veiksmas (taip, jis labai lėtas...) prasideda su Moraleso mirksėjimu ir tuoj pakeliama ranka. Scena labai priminė primityvų dirigavimą – tik vietoje muzikos ar kažkokio garso lėtai judanti fotografija ėmė visaip lankstytis lyg kokia skarda, supratau, kad esame kreivų veidrodžių karalystėje, ir kūrybinė grupė būtent į tokį ir spokso. Šią suvokimo akimirką kaip žiūrovas jau buvau į filmą įtrauktas giliai, ir kulminacija buvo tokia, kokios ir buvo galima tikėtis. Pokšt, ir kūrybinė grupė dūžta į šipulius. Vėliau, kitoje plano pusėje skaitydamas anotaciją, radau autoriaus mintį apie veidrodžio ir kameros galimybes transformuoti daiktus, vadinasi, ir tikrovę. Bet, tiesą sakant, man įdomiau buvo kankintis žiūrint tą lėtą dūžį, kai puikiausiai suvokiu, kas įvyko, ir žinau, kad tai – sekundžių reikalas, bet esu priverstas matyti šukes, lėtai besivartančias ore, mėtančias į mane kūrybinės grupės veidų fragmentus. Iškart prisiminiau Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“, kur antrame veiksme žiūrovui tiesiog tenka iškęsti į skutelius draskomo, o paskui šluojamo laikraščio sceną. Tai neišvengiama, nes net ir nusisukęs nuo projekcijos vis tiek apie ją galvočiau, norėčiau pabaigti žiūrėjimą. Taip ir lieki stovėti susidūręs su ta tikrove. Baisiausia seka toliau – kai vaizdas apsisuka montaže, ir pamatai juodą skylę, į kurią dabar žiūri kūrybinė grupė ir Moralesas. Kaip jau minėjau, man įėjus autorius atrodė nusiminęs. Tai buvo filmo pabaiga, dabar ją žiūriu iš naujo, ir matau visos grupės žmonių nusivylimą,o gal čia kito žodžio reikėtų... Kadangi tai ne šiaip sau veidrodžio daužymo aktas, o kūrinio gimimas, ta grupė žmonių jo laukia kažkaip viltingai, ir suvokimas, kad viskas, amen, baigta, sudaužėm, ačiū, viso gero, juos nuvilia. Šitą jausmą turėtų puikiausiai suprasti fotografai, kurie kadro kartais laukia ne kelias minutes ar valandas, o metus ar net dar daugiau, ir ta sekundės dalių trukmės kulminacija visuomet keistai nuvilia. Įsiminė finalinis žvilgsnis į mane – mačiau, kad žvilgsnio savininkas ketino rūkyti, bet sekundės dalį pasirodė kažin koks įtarumas. Tartum jis suabejojo ta ką tik dužusia tikrove ir, žiūrėdamas į juodo rėmo skylę, kur ką tik buvo veidrodis, išvydo... mane.

Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Toliau buvo „Pasajes I“ ir „Pasajes II“ („Fragmentai I“, 2012; „Fragmentai II“, 2013). Tiesą sakant, iš pradžių pamačiau „Pasajes I“ ir nuėjau tolyn, bet greitai susivokiau – antrasis buvo kitoje sienos pusėje. Teoriškai tai du savarankiški kūriniai, bet kad jau pateikiami drauge, kaip vienas darbas, pasistengsiu ir kalbėti apie abu vienu metu. Pirmasis – horizontalus. Ten Federicas Zukerfeldas kerta Buenos Aires horizontaliai, varstydamas įvairiausias duris ir patekdamas vis į kitą erdvę. Beje, ar man vienam pasirodė, kad visur keliaujant tenka pereiti daugybę tualetų? Žinoma, gyvenime mes – vieniši ir privatūs, ir norisi tuos tualetus suprasti būtent taip. Filme nuolat tenka atsidurti tokioje lašančioje, intymioje, ne visai viešoje erdvėje, vien tam, kad patektum, pavyzdžiui, į erdvų holą istorijos muziejuje. Romantiška. Antroji kelionė vertikali – ne tik judėjimas vyksta vertikaliai, bet ir kadro formatas toks. Galvon šovė mintis, kad, be didesnių interpretacijų, mes visi kasdien šituo kryžiumi gyvename, visai kaip Federicas. Pirmyn atgal, aukštyn žemyn, visai nesvarbu, ar tai vyksta šiandien, prieš 20 metų ar po 20-ies.

Tiesa, labiausiai įstrigo epizodas, kur pagrindinis veikėjas praslenka kažkokia anatomijos muziejaus sale, kur parodomas nervų sistemos ekspozicijos fragmentas, o kadre sušmėžuoja ir prie stalo dirbantis žmogus. Pavadinau jį nervų sistemos sargu. O tas begalinis durų varstymas kartais ima atrodyti isteriškas, nors Federicas visą laiką atrodo gana užtikrintas – vaikšto gal ir be tikslo, bet ir be baimės ar smalsumo. Tik užtikrintai, beveik abejingai juda pirmyn, kiekvienoje naujoje erdvėje greitai apsidairo, tikriausiai, bando sukurti trumpiausią maršrutą iki kito durų atidarymo. Antroji kelionė su pirmąja man susirišo per laiptus – pirmojoje laiptai pasirodo tik kartą, ir Federicas jais juda kažkaip horizontaliai, ne taip, kaip, mano įsivaizdavimu, turėtų judėti. Akimirką atrodo, kad tuo metu jį veda smalsumas, ir abejingumas su užtikrintumu kelioms sekundėms pranyksta. Antrojo pasivaikščiojimo vertikalė tam ir pritaikyta – laipiojimui, kilimui aukštyn. Čia aplinka šiuolaikiška, moderni, tad ir žmogaus matosi daug mažiau. Aplinka ir šviesa vertikaliose kompozicijose personažą suėda kaip kokia gobši pabaisa. Federicas pagaliau ima stabčioti – vieną kartą užsiriša batą, kitą sykį lyg ir sustoja atsigerti vandens iš čiaupo.

Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

„Krentantis“ („Suspention“, 2014) dydžiu tikriausiai pralenkė net „Nuvokimą“, bet įdomiausia dalis – pastoliai priešais ekraną. Tame mistiškame peizaže galima prisėsti, ypač supratus, kad dabar keturiolika minučių ir trisdešimt sekundžių žiūrėsi į ore pakibusį žmogų. Mano pagalbininkas – planas su tekstukais kitoje pusėje – skambiai minėjo Walterį Benjaminą ir nesudrumsčiamą žmogaus pasyvumą ateities akivaizdoje. Veikėjo krytis prasideda po įspūdingo garsinio signalo, kūnas sugniaužtais kumščiais pasirengęs kritimui. Tačiau kinta tik krintančiojo drabužių klostės ir fono spalva. Imu abejoti nesudrumsčiamu pasyvumu, nes susidūręs su neaiškios kilmės dulkėmis žmogus jose skęsta, muistosi, vadinasi, vis dėlto šį tą daro, kol kuriam laikui visai pranyksta aukso fone ir užsimiršęs imu galvoti apie biblinę ištarmę „iš dulkės į dulkę...“, o kai žmogus vėl išnyra iš tų keistų dalelių lietaus, ima priminti didžiulį embrioną su batais ir plaukų kuokštu ant galvos. Gal iš čia ir pasyvumas... Neišvengiamumas. Turėtum nepamiršti, kad visų pirma krenti, o tik paskui darai ką nors kita, ir toje neviltyje visada imi priminti embrioną su batais ir plaukais, kuris tiesiog skrieja erdvėje, ir visa, ką jis gali daryti, yra džiaugtis besikeičiančiu fonu.

Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Nulipęs nuo pastolių patraukiau prie skylės sienoje. Plane buvo parašyta, kad darbas vadinasi „Orakulas“ (2008). Visai smagu buvo pas orakulą eiti, patirti tą kelionę, įlipti į juodą skylę raudonu apvadu. Bet tada ir vėl buvau pasodintas kaip „Pink Floyd“ „Sienos“ veikėjas, ir spoksojau į ne vieną, o du ekranus, vienu metu rodančius iš esmės tą patį vaizdą, tik vos skirtingu rakursu. Bandžiau sugalvoti, ar mane bando įtikinti, kaip kine, kad tai – tikra? Nepasakosiu apie tai, ką pamačiau filme, ir nesakysiu, kur internete galima pasižiūrėti vieną šio darbo versiją, bet išėjus iš ŠMC neapleido mintis, kad aš pats tapau tuo bjauriu visažiniu, kuris tarsi iš apsauginio būdelės žiūrėjo į niekuo dėtų žmonių (ir plastikinio maišelio, ir paukščių) gyvenimus, ir dargi dvigubame ekrane. Vienu metu ir gaila, ir savaip gražu, kad tos žinios – ne pačios svarbiausios. Maišeliai gatvėmis skraido kasdien, vyriškiai prieplaukose su knygomis nereti svečiai – tai paprasta ir nuobodi kasdienybė. Užtat tikra.

Sebastian Diaz Morales, ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Buvo pažadėti „menininko specialiai parodai sukurti architektūriniai labirintai“, ir pagaliau kvietimas netuščiažodžiauja, sako tiesą, nes erdvė, kurią lyginau su aikšte, užsipildė Sebastiano Diazo Moraleso architektūra, o žiūrint abi keliones po Buenos Aires tai jaučiasi labiausiai. Stovint priešais pirmąją – dešinėje už nugaros girdžiu dūžtantį „Nuvokimo“ veidrodį, o kairėje švilpia „Krentantis“. Be audioefekto, žinoma, veikia ir kūrinių masteliai. Apėjęs sieną ir žiūrėdamas antrąjį pasivaikščiojimą, veidrodį jau ne tik girdėjau, bet ir puse akies mačiau, ir „Krentantis“ iš čia atrodė daug labiau krentantis nei sėdint ant pastolių ir laukiant stebuklo. „Orakulas“ – kaip tikras orakulas: ir izoliuotas, ir su savo asmeniniu garso takeliu, bet ta skylė sienoje... Vis norisi atsigręžti ir pažiūrėti, kas dar pro ją išlys. Videoformatas šį kartą jei ir išgąsdino, tai visai kitaip, nei tikėjausi.

 

Paroda veikia iki kovo 16 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

7md

Nemirksinti akis

Mindaugo Rakštelio fotografija

Vasario 14 d. Energetikos ir technikos muziejuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Yra toks nevykęs juokas, kad fotografo žmona – fotografija. Todėl Valentino diena fotografijos parodos atidarymui – puiki data. Į parodą stengiausi eiti su kuo mažiau išankstinių nuostatų. Sekėsi sunkiai. Vis kamavo istorijos epizodai, kai įsikuria nauja kūrybinė organizacija, rengiamos pirmosios parodos, suskaičiuojami aktyvūs nariai... Su daugelio parodoje dalyvaujančių autorių kūryba esu susipažinęs gana neblogai, ir galvoje vis virė košė – Penkauskas, Navanglauskas, Kasputis, Žiriakovas, Kavoliūnas ir kiti… na, ko gi čia naujo tikėtis, kai autoriai seniausiai atradę savas kryptis? Bet gana smarkiai klydau. Nustebino viskas – nuo parodos erdvės, ekspozicijos ir atidarymo dienos iki darbų, autorių veidų, žiūrovų elgesio ir muziejaus darbuotojų.

 

Iš pradžių parodą rasti buvo sudėtinga. Vėliau sutiktas Andrius Penkauskas, asociacijos prezidentas, nurodė, kad reikia sekti WC ženklus. Nužymėtas kelias vedė į rūsį prie visokiausių geležinių agregatų, kurie asocijavosi su šiluma ir sunkiu darbu. Gera pradžia ir nusiteikimas atidarymui. Labai džiaugiausi matydamas, kad muziejaus darbuotojai, palikę savo postus viršuje, vis ateidavo pasižiūrėti parodos, pasikalbėti su autoriais. Labai gražu – kitur nesu to matęs.

 

Mane pasitiko gigantiškas parodos plakatas. Bent jau aš tai supratau kaip plakatą. Suposi kažkur viduryje patalpos, ore, o einant koridoriumi priminė kokį nors robotą durininką. Ekspozicijoje pradžiugino Kipras Kasputis. Prisimenu jo darbus, visus apleistus pastatus, kitokius ieškojimus. O čia – kaip perkūnas iš ne tokio giedro žiemiško dangaus. Šiandien žiūrėti stereofotografiją yra tiesiog nuostabu. O prie sienos su gigantiška išsižiojusia burna išsirikiavusi žmonių eilutė laukia pažiūrėti pro stebuklingus „akinius“ į tai, kaip iš tiesų sustoja laikas.

 

Beno Navanglausko serija pribloškė formatu ir techniniais dalykais. Žmonės sako, kad analoginė fotografija meditatyvesnė už skaitmeninę, ypač ta, liaudiškai tariant, „dėžinė“ fotografija, o Beno fotografijos meditatyvumas ima lietis per kraštus, išgirdus autoriaus pasakojimą apie negatyvo gamybą. Žinoma, suveikia ir tai, kaip autorius traumavo ir supjaustė savo darbus, kurie – ne apie ką nors kitą kaip apie traumuotus, kompleksuotus, sužalotus žmones. Ir tai jokia paguoda jiems. Tai tiesiog pagyrimas, Benas padarė puikų socialinį projektą, kurio rezultatas – įdomi fotografija ir, tikiu, laimingesni žmonės nuotraukose po visų supjaustymų, drėskimų ir raižymų. Beno kūrinių atsiradimo aplinkybės sunkiai suvokiamos, bet jei kam kiltų noro pasidomėti – susiraskite Beną, nors jis mėgsta prisistatyti fotografu, kuris bijo žmonių, ir jis jums viską papasakos savo keista užburiančia greitakalbe.

 

Įsiminė Vytauto Krakausko darbai, ypač ta žuvis. Mėgstu galvoti ir kalbėti apie žuvį, tik valgyti ne. Su Vytautu pasikalbėti, gaila, nepavyko, bet pasikalbėjau su jo ambrotipais. Menininkė Aurelija Maknytė sako, kad jam nesvetima ironija, ir turbūt ji teisi, bet aš čia įžiūriu ir tokį ypač sulėtintą (super slow motion) humorą, kuris, kaip kokiai žirafai, man virškinosi ilgai. Tai komplimentas Krakauskui, nes kaip ir visi analogistų pasisakymai apie tai, kokios lėtos būtybės yra analoginė ir senoji fotografija, taip ir jų suvokimas kartais toks, lėtas. Nesakau, kad prie tų ambrotipų užsihipnotizuoji, bet kažkur stringi kaip koks perdirbinys.

 

Kęstutis Pleita man asmeniškai pasirodė šiek tiek nustumtas į šoną. Bet gal taip ir turėjo būti? Su Kęstučiu kalbėjausi telefonu, klausiau, ar tikrai jis tas žmogaus ūgio fotografijas plovė kūdroje. Ryšio kokybė buvo siaubinga, tik nežinau, ar dėl to, kad aš buvau rūsyje, ar dėl to, kad Kęstutis blaškėsi ten, kur antenos nepalankios. Jam, beje, kaip ir Benui Navanglauskui, būdinga keista greitakalbė, kartais virstanti tyla. Atrodo, kad kalbėjomės ir apie tai, kad tos fotogramos – kaip tapetai, ir jas galima plauti ir ryškinti vonioje. Vis bandžiau įsivaizduoti tą procesą, bet įdomiau pasidarė priėjus arčiau tų vaiduokliškų popierinių žmonių siluetų. Kai pamačiau žoles, smėlius ir tam tikras kūno dalis, kurios buvo labiau prisispaudusios prie popieriaus, pagalvojau, kad čia beveik anatomija. Bus juokinga, bet palyginsiu Kęstutį Pleitą su Williamu Henry Foxu Talbotu. Vienas bandė gėlyčių anatomiją užfiksuoti, o Kęstutis tęsdamas tokią pirmykštę tradiciją atrado kažką netikėta. Girdėjau, kad yra ne tik tie du darbai parodoje, o visa serija...

 

Į Mindaugo Rakštelio panoramas žiūrėjau iš toli, iš arti, iš visų kampų, ir niekaip negalėjau suprasti, apie kokius vaiduoklius kalba Maknytė. Tiesą sakant, čia pasielgsiu labai negražiai ir taip, kaip man sakė niekada nesielgti. Pasakysiu – tai, ką pamačiau žiūrėdamas į tas panoramas, buvo tiesiog gražu. Dekoratyvu gali skambėti kaip įžeidimas.

 

Anot Maknytės, gigantiška Levo Žiriakovo akis stebi praeivius, kurie jos nemato. Per parodą besikalbant su Levu, priėjo parodos lankytoja ir ėmė Levo klausinėti, kas tai per akis, kodėl būtent tokia, kur veiksmas ir visokiausių kitų detalių. Tuo metu atitrūkau nuo trigubo pokalbio ir viskas, ką išgirdau, buvo Žiriakovo ištartas žodis „akimirka“. Jo akis mirksi, fotoaparato akis mirksi, praeivių akys mirksi, o ta plokščia akis kažkokia monumentali, niekada nemirksi, įsivaizduojate? Turėtų būti sunku. Bet nė vienas monumentas nemirksi ir tikriausiai išgyvena mano įsivaizduojamas kančias. Levo darbas išsiskyrė iš bendro jo kūrybos konteksto, nors vizualiai tas fotografijas visai įsivaizduoju peržiūrinėdamas susiplakusias su 1994 metų Vilniaus vaizdais. Tai, kas parodoje kabėjo su Levo Žiriakovo pavarde, buvo, kaip jam būdinga, kuklu. Tačiau kalbėjo apie monumentalią, visus stebinčią, bet absoliučiai nieko nematančią akį. Tai tarsi didelis ir storas neiginys visiems panoptikonams...

 

Atvažiuoti su priekaba į vietą ir fotografuoti? Be problemų. Taip tikriausiai pasakytų Gintas Kavoliūnas. Milžiniškų formatų inversiniai pozityvai, kabantys ore, primena ne tik postapokaliptines nuotaikas, bet ir leidžia pabūti žole, akmeniu, sraige ar dar kuo nors. Ir neturi pasirinkimo – iš toli negali žiūrėti, nes pernelyg didelė trauka eiti artyn, o priėjęs artyn pradedi vaikščioti akimis po kolegiškas žoles žoleles. Tampi žole, kurios Kavoliūno priekaba nenufotografavo. Toks mielas atsitiktinumas, kad nepatekai į kadrą, bet žiūrėdamas, atrodo, prisimeni šitą sceną ir tai, kad ten buvai, visi ten buvo, kiekvieną kartą, kai, vaikystėje griūdami žemėn, pirmiausia iš skausmo šiepdami dantis, po kelių sekundžių paskęsdavom ramybėj, nes akį patraukdavo dilgėlės stiebas. Tie kabantys Ginto Kavoliūno „popieriai“ žavūs ir tuo, kad yra aplamdyti, nuplėšytais kampais, bet jokiu būdu nenumesti, nepakabinti atmestinai. Gintas Kavoliūnas, kaip tikras senųjų technologijų ekspertas, man visuomet asocijavosi su „tiksliuku“, kuris viską atlieka iki galo su nepriekaištingu dėmesiu detalėms. To vertėtų pasimokyti visiems.

 

Andriaus Penkausko šuliniai atrodė labai patraukliai, tik buvo labai baisu, kad juos koks užsižiopsojęs fotografijos gerbėjas netyčiom paspirs. Beje, visai simboliška, kad Penkauskas, būdamas asociacijos prezidentu, vienintelis eksponavosi ant grindų, o jo kolegos – ant sienų, kaip pridera. Tuoj sakysite – taigi darbas toks, kitaip būti negali. Žinau. Bet man simbolikos nuo to nesumažėja! Antrą kartą lankydamas parodą, kai erdvė buvo tuštut tuštutėlė, tas šviesdėžes pamačiau kitaip. Vienos stiklas buvo nuslydęs į šoną, o nuotrauka susigarankščiavusi. Ir tai puikiausiai susirodė kaip tiesiog su darbu gyvenantis dalykas, kaip Kavoliūno, regis, vis iš naujo atsirandantys įdrėskimai. Žvėryne, Treniotos gatvėje, turėjau tokį mėgstamą šulinį ir kaskart prie jo atėjęs rasdavau tą milimetrą nuslydusį stiklą – piktžolę šone, paukščio pagamintą dėmę ar dar ką nors egzotiškesnio. Bet tai buvo to šulinio gyvenimas. Penkauskas, šiaip jau žinomas kaip lietuvių dagerotipininkas, su tais šuliniais ir akių jiems pritvirtinimais nustebino ne mažiau nei kiti parodos dalyviai. Džiaugiuosi, kad niekas nesugalvojo ant Andriaus šviesdėžių pasėdėti – šuliniai, bent jau anksčiau, buvo puikūs suoliukai.

 

Autorių parodoje buvo ir daugiau, tačiau apie visus visko nepasakysi, o galbūt ir nereikia. Tie, apie kuriuos neparašiau arba pamiršau parašyti, neturėtų įsižeisti, galbūt prasilenkė mūsų akys ir mintys. O gal tiesiog pamiršau, ką norėjau pasakyti, dėl to dabar išsisukinėju. Tačiau čia aš ir vėl prisimenu Maknytę, kuri sako, kad joks kalbėjimas neatstos akistatos su kūriniu. Ir šis tekstas atsirado tą dieną, kai paroda užsidaro. Simboliška, nes analogistų mylima fotografija jau praėjo, o jie ją vis dar prisimena. Taip ir aš prisimenu jų jau praėjusią parodą. Labai tikiuosi, kad paroda nukeliaus bent jau į Kauną, nes žinau, kad susidomėjimas asociacija ir jos veikla kilo ir ten. Šventą tiesą sako Maknytė – „senamadiškumo ar tiesioginių reveransų tradicijai čia ieškoti neverta... Senąją techniką LAFA nariai myli ne dėl pagarbos istorijai, o labiau dėl to, kad ji suteikia kitokias galimybes.“ Taip pat ir su parodos eksponavimu – žmonės tiesiog rodo savo darbus, nieko neskelbia ir nedeklaruoja. Gyvena ir džiaugiasi. Už tai jiems esu labiausiai dėkingas.

 

Paroda veikė vasario 14–28 d.

7md

Analoginės parodos atidarymo neanaloginės akimirkos