Bloga karma

Šiandien ne tiek apie paveikslėlius, kiek apie tai, kad visos dienos atrodo labai persikreipusios kaip koks šūdinai įstiklintas medinis balkonas.

Lees More, Untitled

Triušiai rūbinėje arba neaiškūs žvilgsniai

1970 metų Antano Sutkaus fotografija „Dainų šventė. „Triušiai rūbinėje“ dabar jau klasiko, o tuomet – jaunojo Lietuvos fotomenininko darbas, vaizduojantis miesto gyventojus ir jų kasdienybę. Nedidukas epizodas iš tradicinės dainų šventės demonstruoja miestiečius, stovinčius prie gazuoto vandens aparatų, išrikiuotų išilgai sienos, o šią buitinę sceną vainikuoja didžiulės kino filmų afišos. Viena pastarųjų šiame tekste svarbi dėl iš jos žvelgiančio besišypsančio, savimi patenkinto moters veido, kita reikšminga tuo, kad autorius „pasisavino“ reklamuojamo filmo pavadinimą - „Triušiai rūbinėje“.

Kažkada seniau, pirmą kartą išgyvenant šią fotografiją, neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip. Nors visos nuotraukos tam tikra prasme yra „užstrigusios“ savame laike, tik informacija po nuotrauka leido suprasti, kur užsibuvusi šioji. Minčių chaosą sukėlė nieko apie asmenų tapatybę nesakančios, iš vaikystės prisimenamos gėlėtos suknios, kelnės, marškiniai, tautiniai drabužiai (antrosios moters iš kairės šiek tiek primena ir kiek prabangesnį apdarą), kino filmų plakatai, gazuoto vandens automatai, buitinė, šiek tiek asmeniška gėrimo scena, ir pilki šaligatviai sugrūsti į vieną vaizdinį. Susipažinus su atvaizdu, atmintyje išliko savotiškai grakštūs aparatai su vandeniu, ir dešinėje pusėje vykstantis vyro ir moters pokalbis.

Fotomenininko darbo kompozicija atrodo statiška, tačiau atvaizdas „griūva“ į šoną. Gremėzdiškumo įspūdį sustiprina kvadratinis darbo formatas, jame į vieną gniutulą sustumti vandens automatai, plakatai ir penkios žmonių figūros. Nepaisant to, esama ir šiokio tokio lengvumo – galbūt todėl, kad fotografija primena staigų ir nerūpestingą mygtuko paspaudimą einant pro šalį (o ką gali žinoti, gal vėliau bus įdomus kadras...). Akis visų pirma užkliūna už nusisukusių figūrų, nejučia ima jas tyrinėti nuo galvos iki kojų, apžiūri, nesąmoningai smegenis pasiekiantys signalai skatina vertinti ir prisiminti. Yra tekę dalyvauti dainų šventėje, žinau, koks siaubingas karštis gali užpulti dėvint tautinius, ne visuomet patogius drabužius. Tiesa, tokių gazuoto vandens automatų jau nebuvo, tačiau puikiai pamenu liaudiškai vadinamus „sifonus“, kuriuos reikėdavo nešti į parduotuvę, sumokėti, ir palaukti, kol juos pripildys keisto burbuliuojančio vandens. O tą karščio ir atgaivos pojūtį čia dar labiau sustiprina kontrastas tarp nufotografuotų figūrų. Moteris kairėje, vilkinti lengvu vasaros klimatui tinkamu rūbu, kompoziciškai yra vieniša, savo kūno kalba leidžia suprasti, kad vandens šiuo metu nori ir jį pasiims būtent ji – stovi frontaliai prieš aparatą, užtikrintai siūlo jam monetą. Įsimintinoji pora dešinėje pusėje nerūpestingai šnekučiuojasi, iš merginos šypsenos galima nujausti gerą aplink tvyrančią atmosferą. Kita vertus, jos žvilgsnis toli gražu nenukreiptas į vyro veidą, ji žvelgia kažkur į šoną, lyg vengtų akių kontakto, kai tuo tarpu nematant vyro akių, galima nujausti, kad jos įsmeigtos į merginą, o kūno kalba netiesiogiai sako, kad jis šioje dviejų žmonių situacijoje yra dominuojanti jėga. Dvi moterys kompozicijos centre, apsirėdžiusios anksčiau minėtais nepatogiais tautiškais rūbais (turbūt draugės, nes paprastai iš automato gavus tai, ko norėjai, nueinama, o čia viena kitos laukia) ima atrodyti sykiu šiek tiek suvaržytai ir grakščiai, lyg būtų labai karšta, labai nepatogu, tačiau sutepti apdarų negalima, viską reikia daryti lėtai ir atsargiai. Šitokiu būdu Antano Sutkaus fotografijos „pradžia“ nuo porelės dešinėje persikėlė į patį centrą, taip sutvirtindama masyvią kompoziciją.

Fotografijos viduje akivaizdus tėra vienas žvilgsnis. Jis – ne vienos iš figūrų, o „plakato moters“. Žinoma, žvelgiant dokumentiškai, šis žvilgsnis yra paprasčiausia kino filmo reklama, kuria siekiama patraukti dėmesį naudojant simpatišką, besišypsantį moters veidą. Manau, kad feministinė dailėtyra čia turėtų ką pasakyti. Mano, kaip žiūrovo, žvilgsnis tyrinėjantis, šiek tiek skopofilinis (na, juk gražios kojos...), šiek tiek narcisistinis (karštis, mineralinio vandens burbuliavimas burnoje, atgaiva). O galios įrankiu jis tampa netyčia.

Nutinka keistas dalykas – žiūrovas gali imti jaustis nepatogiai, lyg užtiktas darant ką nedorą. Suvokus, kad „tiriamieji“ greičiausiai nė nenutuokia, kad jie stebimi, darosi nejauku, nes kas gi nori būti pasalūnu, pergalingai apžiūrinėjančiu kitus, tačiau nepasirodantis pats? O dar tokioje nuotraukoje, kur žmonės nusisukę, ir kažką apie juos suprasti galima tik žiūrint į jų kojas ir nugaras... Galiausiai kyla mintis – ar tikrai aš čia esu vienintelis stebėtojas? Aš, fotografijos žiūrovas, kontroliuoju tas kelias figūras, nejaukiai susispaudusias prie sienos lyg kokiame lageryje, jos neturi kur dingti apribotos juostos negatyvo ar atspaudo kraštinių, tad beviltiškai sustingusios stovi ir niekur nebėga. Tačiau nepavyksta išvengti minties, kad ir pats esu stebimas. Mane stebi ir kontroliuoja „plakatinės moters“ žvilgsnis. Nors ji žiūri ne tiesiai į mane, o lyg už mano nugaros, nesuteikdama man didesnės reikšmės, niekur negaliu pasidėti; norėdamas džiaugtis gera fotografija, privalau paklusti tam žvilgsniui ir leistis būti stebimas, jaučiuosi lyg būčiau vienas tų „triušių rūbinėje“. Tai tartum koks M. Foucault panoptikonas, nematoma sovietmečio akis, varanti iš proto ir neleidžianti nurimti.

Tačiau sugrįžkime prie „Triušių rūbinėje“. Visų pirma, žodis rūbinė primena persirengimo kabinas prie jūros ar ežerų, kurios ko gero ne vienam, ypač vaikystėje, kėlė smalsumą, savotišką susijaudinimą. Susijaudinimą labiau, bent jau man, kėlė mintis ne apie tai, kad būtų įdomu pasislėpti medinėje „būdelės“ konstrukcijoje, o nejaukumas, kad būdamas viduje galiu būti stebimas, kad lankstytame įėjime į būdelę nėra durų, o tam, kad eidamas persirengti suprastumei, „būdelė“ užimta ar laisva, reikėdavo žiūrėti į plyšį apačioje – ar sušmėžuos kur okupanto kojos. Triušiai, tuo tarpu, kaip ir laboratorinės žiurkės, sukelia mintis apie įvairius bandymus ir eksperimentus, kurie, šiaip ar taip, nėra savanoriški. Juk ne šiaip sau šiandien nuliūdę studentai ir moksleiviai sako, kad ir vėl jie lyg kokie „bandomieji triušiai“, gauna vis naują, neišbandytą, tvarką, prie kurios reikia priprasti, kurioje reikia gyventi. Šios asociacijos ir ankstesnė mintis apie centrinę, nematomą, kontroliuojančią akį, iškelia klausimą, ar tikrai ši fotografija tėra nekalta 1970-ųjų dokumentika?

Kevin Duff - geros ir blogos asociacijos

Taip gavosi, kad po ranka pasitaikė Kevin Duff darbai, o tiksliau jo tinklapis. Mes su M.K. dažnai pasikalbam apie įvarius autorius, pasidalinam paveikslėliais (kokia šeimos idilė!) ir šiandien vakare, nuotaikai esant visiškai šūdinai, ji man pasiūlė K. Duff, sakydama: „atrodo, radau neblogą autorių“. Esu įsitikinęs, kad jam niekas nepadėjo atsirinkti šedevrų eksponavimui (na ir kas, kad internete). Atsiverčiau tą jo tinklapį. Iš pradžių, žinoma, užsikabinau už man patinkančio balto puslapio minimalizmo (nors jo kaip prišikta, pilni internetai). Džiaugiausi neilgai, nes šiek tiek sutraukė skrandį, kai autorius pasisveikinęs paveiksliuku iš Lenkijos, skelbiančiu „I'm glad I share this world with you“ (paveiksliuke, aišku, ir jo pavardė yra, ir ne joks watermarkas), sako, kad puslapyje yra trys skiltys – art, design, contact. Bla bla bla bla. Chujnios nuojauta didėja. Na, gerai, ką čia gero M.K. galėjo įžiūrėti... Dizaino ji tikrai žiūrėti negalėjo; kontaktus gal ir matė, bet dėl jų nebūtų sakiusi, kad autorius geras, tad liko išganingasis menas. O „prie meno“, aišku, radai dar skiltelių: trys improvizacijos, figūratyvinis menas, ir grafika. Mhm. Apie viską po truputį čia ir papasakosiu.

Pirma improvizacija skirta spalvoms ir jų santykiams, taip sako autorius. Stengiausi nieko neskaityti (tiesa, skaityti ten yra tin mažai – vos du sakiniai), ir puoliau žiūrėti. Raudona, mėlyna, žalia, ir visi įmanomi atspalviai... ir viskas. Nuobodu, neįdomu, ir dar neįdomiau pamačius, kad po kiekvienu darbeliu solidžiai ir su pasididžiavimu nurodyta, kad drobė, kad aliejus, kad tiek ir tiek centimetrų. Pažiūrėjęs nutariau perskaityti antrą sakinį. Ir beveik apsivėmiau. Meditacija, matai... Intymumas. Nes pirštais dažus stumdo? Ir dar ką pamiršau – paveiksliukai nureprodukuoti taip siaubingai, kad net Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose jpg'ai geresni. Chujnia.

Roar, 2011 (oil on canvas, 100cm x 100cm)

Gali pasirodyti, kad labai pykstu ir esu nepatenkintas, tačiau taip nėra. Na, nemėgstu tų abstrakcijų, paterliojimų, ir tiek. Todėl antra improvizacija leido atsikvėpt. Nesakau, kad gerulis, bet vemt neverčia, kai ką net išsiseivinčiau (kadangi šiais laikais gyvenam mažos kvadratūros, žemų lubų buteliuose, vietos ant sienų nebėra, tai dekoruoju savo kietąjį diską). Ypač patiko „Ketvirtas numeris“. Nejučia prisiminiau Kazio Varnelio opartą, ir pasidarė visai ramu. Kartais žiūrint į paveikslėlius visai nebūtina sugalvot tiksliai, kodėl jie patinka ir kodėl ne, kartais užtenka geros asociacijos, ir baigtas kriukis. „Ir su Kevin Duff darbais galima gyventi“, vadinasi approved.

Movement No.4, 2007

Trečios improvizacijos pristatymas buvo pribloškiantis. Labai keistai jaučiuosi dabar, kai reikia pasakyti kažką apie tą trečią improvizaciją, nes bendroj sumoj – šūdas. Bet buvo gerų asociacijų. Buvo ir blogų. Na, visai bloga buvo tik viena. Darbas pavadinimu „Glisten“ nevykėliškai priminė laikus, kai labai norėjau būti dailininku, ir tušu dėliojau brūkšnius, ir paskui bandžiau sugalvoti, ką matau. Taip gaudavosi visokie panašūs meniukai, kurių, dėkui sveikam protui, nesugalvojau niekur ir niekam parodyti. Tai čia blogoji asociacija. Labai gera asociacija buvo darbe „Silver drip“, prisiminiau E. A. Cukermaną. Gali būti, kad kokie ekspertai sukioja pirštą dabar ir sako, kad aš visai neišprusęs, bet atleiskite paprastam žiūrovui – tas šūdinai nufotografuotas paveikslėlis tikrai primena NDG dulkes renkančius Cukermano darbus. Hardo nedekoruočiau niekuo, bet vakarienė liko savo vietoje, už tai ir padėkosiu K. Duff.

 Glisten, 2010

Silver Drip, 2011

Apie figurative nesakysiu nieko. Na, gal šį tą. Nenorėdamas įžeisti dailės akademijos studentų pabrėžiu, kad net ir jaunųjų kursų peržiūrose galima rasti geresnių ir įdomesnių darbų už čia rodomus. Kartojimasis reiškia, kad iš tikrųjų žmogus neturi ko pasakyti bet negaliu nepasikartoti - čia chujnia.

Roman portrait, 2006

Na, ir beliko skyrelis „graphic“. Iš pradžių, žiūrėdamas „tapybą“, jį palaikiau grafikos skiltele, kur tikėjausi išvysti dienos šviesą, nes M.K. siūlė pažiūrėti būtent šitą dalį. Maniau, tuoj kai tėkš man geros grafikos Duff'as... Nichuja. Kažkokie idiotiški fotošopai, montažai, ir karpiniai. Na, gerai, pirmas darbas, vardu „Orandžinis siluetas“ man patiko. Ir jis nėra didžital kompozišen! Autorius sako, kad čia 50x130 cm drobė, bet kaip ir kuo viskas atlikta man įdomu. Gal kada reikės parašyti kokį įžūlų laišką ir paklausti. Šiaip ar taip, juo pasidekoravau ne tik HDD, bet ir darbastalį. O visa kita šūdas. Pora kažkokių iškarpytų mergų akių, lūpų, paklijuota ir sudėta, pribraižyta... Ir koks nors kvailas pavadinimas - „Feline Montage“ ar „Green Man“. Tas, beje, „Green Man“ turbūt pats šūdiniausias iš visų. M.K. sakiau, kad šitas autorius yra savimyla dūchas. Su dūchu gal ir perspaudžiau, su savimyla nesu tikras. Persistengiau nebent pasakydamas, jog pamačiau daug jo autoportretų, nors iš tiesų jis ten yra tik vienas. Bent jau taip leidžia surpasti pavadinimas. Ir tas darbas suerzino turbūt labiausiai. Nieko gero.

 Green Man, 2004

 Orange Silhouette, 2004

Self, 2004

Reziumuodamas norėčiau pasakyti štai ką: nors mane protingi žmonės mokė ieškoti argumentų ir gink dieve nepasakyti ko nors neapgalvoto, kartais norisi ant to padėti. Nes kaip ten bebūtų, aš visada būsiu visų pirma eilinis žiūrovas, o tik paskui pridėsiu arba ne savo žinias ir jų trūkumus. Todėl kai kuriais atvejais yra sveika pasakyti – čia chujnia, o čia zajabys. Viena išseivint, o kitą deletint. Ir daugiau nieko. Visad sakau, kad kūryba ir bet kokie pirstelėjimai į tą pusę yra sveikintina, bet tai nereiškia, kad visiems tai sekasi. Tikiuosi, kad Kevin Duff rezga kokį naują darbą, kuris nebebus toks nupezęs kaip daugelis šiandien matytų ir kitą kartą jį sutikęs internetuose džiaugsiuos labiau, ir atsiprašysiu M.K. už tai, kad neįžiūrėjau šiame autoriuje nieko gero.

Kevin Duff

Pravdoliub Ivanov/3 kvadratiniai metrai švaros

Pravdoliubov Ivanov

Clemens Fantur

Clemens Fantur

Sam Vanallemeersch ir smirdantys žmonės

„O“ sakau retai. Šiaip apie iliustracijas, piešinius ir komiksus absoliučiai nieko nežinau ir mažai juos suprantu. Bet retsykiais nutinka, kad kažkas užkliūna už akies. Šį kartą bebrauzinant internetus pamačiau Sam Vanallemeersch piešinius ir pasakiau „O“. Jis vienas tų, kurie piešia viską, visur, and bet ko ir visada. Chaotiški piešiniai priminė jausmą, kylantį važiuojant viešuoju transportu – visi dvokia, persisukusiais snukiais ir nelaimingi. Jausmas ne iš gerųjų, bet labai džiaugiausi, kad pamačiau tokias vizualizacijas to, ko taip nekenčiu. Ilgiau pažiūrėjęs dar prisiminiau Žalgirio mūšio paveikslą, neklauskite kodėl, geriau pažiūrėkit.

SamVanallemeersch

Pascal Felloneau/Kandidatai

Kas nutinka tapus kandidatu į Prancūzijos lyderio postą? Pascal Felloneau keturis mėnesius Paryžiaus gatvėse rankiojo jų vienu metu ir lengvai komiškas, ir tragiškas istorijas. Pascal fotografavo plakatus su pretendentų portretais, gyvenančius kiekvienas savo gyvenimą miesto gatvėse. Kandidatas su ūsais – įtartinai panašus į vieną visiems žinomą veikėją. Dar mažiau pasisekė tam, kuris gavo pomidorų padažo dozę – apvarvinta burna ir kakta jis atrodo kaip katik išgyvenęs headshotą. N. Sarkozy veidas taip pat sumaltas į kažkokią bulvių košę, sugrūstą į popierines rinkes. Smagiausia tai, kad Pascalio niekaip neapkaltinsi – jis, taip sakant, pavarė dokumentikos; užfiksavo, kaip paryžiečiai sugyvena su šitais, daug gerų dalykų žadančiais, veidais, kasdien sutinkamais gatvėse. Gal teko matyti ką nors panašaus Lietuvoje? Būtų įdomu pamatyti tokią išbaigtą kaip ši, tik lietuvišką versiją.  

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012

Pascal Felloneau