Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai...

Atacama desert, Johannes Huwe

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas - gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Untitled, Johannes Huwe

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Untitled, Johannes Huwe

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check. 

Johannes Huwe flickr'e

"Ketinu verstis kūlio /malonėk pasitraukti"

Untitled, Franck Jessueld

Pilka sofa baltame kambaryje yra skoninga, ar ne? Šiaip aš labiau mėgstu kalbėti apie fotelius, bet šita sofa atrodo tokia kieta, kad gali pabūti ir už fotelį. Ir kieta ji ne žargoniškai, o išties skausminga ant jos sėdėti. Arba gulėti. Arba paduoti kam nors antklodę. Po vidurine „sėdimaja“ kažkas paslėpta, aš prisiekiu. Arba kas nors privėmė. Patirčių prikrovė ir pridengė – lyg niekur nieko. Arba išėmė ją, vožė kam nors, nes įsivaizdavo, kad pagalvių mūšiai galimi su bet kokiomis pagalvėmis, o gavosi taip, kaip su foteliais – trinktelėjo gelžbetonio gabalu. Ta sofa rodosi tokia kieta... Pilkumas, kurį noriu vadinti pilkiu, nors tai skamba kvailokai, yra toks baisus kablys čia, ir jaučiuosi kaip už pakarpos ant jo pakabintas paltas. Nors man, moteriai, paltas atrodo per sunkiai. O palaidinių ant kabliukų niekas nekabina. Bet kabu, ir viskas. Kabėdama apie opartą galvoju, Kazį Varnelį prisimenu. Štai kas akivaizdu – fotografija žiūrovą įgalina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Prisimenu, kaip landžiojau po baltas bekūnes K. Varnelio skulptūras kambariuose, kur tiek daug tokių pilkių ir fotelių ir sofų, kad imu justi panikos priepuolį, tokį patį, kokį jaučiu patekusi į kambarį, pilną žmonių, ir norisi tik isteriškai mirksėti ilgomis blakstienomis. Visa tai buvo, išgyvenau visu mažyčiu savo kūnu, bet šitos sofos niekada nemačiau ir joje nesėdėjau, nevėmiau ir nieko ta prakeikta pilkio pagalve nemušiau. O jausmas toks, lyg viskas būtų vakar, dabar, prieš vieną antrąją sekundės dalį. Vieną antrąją, nes visa sekundė per daug, jos metu jau suvoki, kokiame mele skęsti, o kokia nors aštuntoji ar šešiasdešimtoji per trumpi laiko tarpe[k]liai, kad apskritai ką nors suvokti.

Untitled, Franck Jessueld

Akimirkai tampu gyvatvore. Nesu ta, kuri mėgsta kitus užklupti iš nugaros, ir apskritai, iš priekio man viskas patinka daug labiau... Klasika nesensta. Nepakartojama. Bet čia aš iki drebulio noriu pabūti augalu. Augalai paprastai būna tokie: su kamienu ar keliais, arba kupstais, o čia – augalas plokštuma. Įnagininkas. Kažkokia įrėminta gebenė, kuria taip norėčiau pabūti, nes nežinau ar yra kas geresnio už buvimą kokybišku fonu kieno nors gyvenime. Visai kaip ta gyvatvorė tos merginos portrete. Portretas nekoks, beje. Toks, kaip kita manęs pusė pasakytų, šiuolaikiškas. Bet nekoks... Jis eilinį kartą imtų kliedėti apie megztinius ir pienes rankose ant aukštos uolos, kur fone – jūra. Ir kaip ji, ta su piene, nustelbtų viska. Durnas. Šitos plokščios gebenės ta mergiotė neperspjauna, bet ir nesistengia, tiesiog mėgaujasi gražiu fonu savo gyvenime. Argi nenorėtum, kad ir tavimi džiaugtųsi? Liūdna tik, jei džiaugiasi tik kaip fonu. Tada išvis – minoras. Bet aš norėčiau, kad manimi šitaip pasidžiaugtų ji – ta su kailiuku aplink baltą veidą. Ir vardas mano gražus būtų – kažkokia gebenė. Jis geriau išmano augalus, tai tu jo ir paklausk, jei įdomu, kas čia per plokštuminė žaluma, o aš ten, kitoje pusėje, įsivaizduosiu kad slenku tvora ir ryju visa, ką galiu apžioti, nes tokia mano prigimtis – augti ir vegetuoti. Vegetacijos periodu – gausiai laistyti... žiemai pridengti, nukirpti, nupjauti.

Untitled, Franck Jessueld

Nemėgstu galvoti apie atsisveikinimus. Paprastai apie juos negalvoju, nes dažniausiai aš neatsisveikinu – tik klausausi, kaip kiti man – gero kelio, iki, negrįžk ir nesirodyk, su dievu, mergaite, laikyk špygas, kad pasisektų gyvenime. Ok. Laikau špygas. Kišenėse. Nes mėgstu kelnes. Nežinau kas esu šiame Franck Jessueld kadre. Galimas daiktas, kad kažkoks daiktelis ant staliuko, kuris ten galbūt yra. Saga galbūt, iš tų žydrų marškinių, arba segtukas, kurį moteris, esanti su juo, ten paliko. O man kaip portalas į svetimą gyvenimą, svetimą atsisveikinimą, kas, kad sekundėlei. Kažkas mygtuką spaudžia, ir atsisveikina, nes vyksta ėjimas iš vienos erdvės į kitą, per tą šviesai pralaidžią skylę. Taip, tu man vėl priminsi, kad jis vis kalba ir kalbas apie Gaia’as ir kitokius demonus, bet kam rūpi. Šviesai pralaidi skylė čia yra tas falcetas, kurį kartais taip dievinu. Žiūriu, kaip kokia segė ant staliuko, ir galvoju – kaip pavydėtų H. C. Bresson’as šitos akimirkos Franck’ui. Ta koja ore man yra tikras lemiamas momentas. Mirsi arba ne. Krisi duobėn, nusivilks karvės akis gelmėn, ar sulūši iki paskutinio kaulelio, krisdamas į murakamišką šulinį. Galima sakyti, pas mane, nes šiuo atveju Franck’as mane paverčia šulinio dugnu, aš pačioje apačioje, žemiau jau nebeįmanoma, galiu tik spoksoti į tą keistą elektros instaliaciją vamzdeliuose. Ir arba tas žydramarškinis kris mano glėbin, arba sėkmingai atsisveikins su mechanine akimi ir keliaus savais keliais, džiaugsis jūra ir saule. Arba miesto panoramos jūra. Ir saule. O aš tykosiu kitų, įstrigusių tokiame decisive moment, kaip kokia šaltakraujė iguana.

Untitled, Franck Jessueld

Žiūri, matau, ir galvoji – ką dabar ji pasakys. Kaip čia būti? Paprastai. Būk žeme. Bet ne ta, tiksliau, būk ir ta, bet tuo pačiu būk ta žeme kuri tuos kalnus sustūmė. Girgždėjo, smaugėsi, galbūt vieną dieną verkė, kitą juokėsi, bet darbą savo neišvengiamą padarė. Ir jokio Sizifo. Kaip sustūmė, taip ir yra. Basta, finito, trololo. Ir pažiūrėk, žmogaus, koks menkas ir juokingas tavo kūrinys – balta plytų sienutė. Net aš ją perlipčiau. Juk sienos tam ir skirtos, kad per jas laipioti pamišėliams, ar ne? Na, nebent lubos ir stogas užkerta kelią. Tada tampu snieguole, kuri yra šiame kadre, susirasi pats, mielas drauge. Ji čia punctumas perregimas. Kai stogas trukdo perlipti tokią baltą žmogaus tvorą, tampi arba kalėdų seneliu, arba snieguole, susirandi nykštukų, priklausomai nuo to, kuria snieguole nori būti. Ir... pleveni dykumose tarp kalnų ir Franck‘o akies obuolio. Barstai akmenis, žydrynės spalvą kaitalioji, ir vis juokiesi iš sienutės. Kaip deramai išauklėta moteris. Prisidengi veidą truputį, kaip aš dabar, kai juokiesi, drovumą ranka, panašia į lietuvišką klevo lapą, prisidengi. Gera fotografija ši, joje karštis aitrus kaip raudonas pipiras, išdžiūvęs penkiskart ir sumaltas. Ar radai jau tai, kas badosi čia? Pitagoras badosi. Sienutėje yra kampas; aštrus, rodantis į kalnus kaip bažnyčios fasadas, kaip moteris, į vieną pasaulio šalių. Kadangi tai ne bažnyčia, o keturkampė plokštuma, kurioje esame dviese, tu gali nuspręsti, kuri tai pasaulio šalis. Aš moteris, ne tu, o net jei mudvi abi moterys, vistiek tu sakyk, į kurią pusę rodo. Punctumo skaudulys tame, kad kai atrandi snieguolę tame kampe, sienutė nustoja būti juokinga ir jos rodoma kryptis tampa svarbiausiu dalyku kadre. O rodo į kalnus. Kalnuose – viskas, ko dar nematėme. Klaustukai ir Tėbų rašmenų Q raidės. Ir dar vienas dalykas - kalnuose ramu.

Untitled, Franck Jessueld

Grafiškame piešinėlyje matau dvi spalvas. Įsivaizduoju, kad esu vardu Matilda, nes mane taip vadina Alt-j, šiuo metu ūžiantis mano galvoje. Įdomumo dėlei tampu rankšliuosčiu ties dešine jos koja. Žiūriu į Franck‘ą, į jos kūną, ir bandau suprasti, kokios rūšies tai peripetija. Geras žodis peripetija, ar ne? Netoli peripatetijos, panašiai kaip įsteigta įstaiga. Franck‘as įsteigia šią sceną mano galvelėje. Įsmeigia ir negaliu neatsiduoti tiems juodai baltiems trikampiams, velniop jos kūno ir sofos minkštumus. Grafika su manimi žaidžia mind-games visuomet. Paprastai pralaimiu, bet man patinka tokie žaidimai. Pralaimėjimo meistrystė irgi meistrystė, sakyk man ką tik nori. Nežinau, kodėl rodau tau šitą nuotrauką, jei atvirai. Juk joje tik subinė, pusė stalo, rankšluostis ir dirbtinės odos sofa. Na, ir juodi apatiniai. Peripetija čia jos stubure, kurį galiu nujausti tik po kelių minučių žiūrėjimo. Kadangi neturiu rankų ir tai plokštuma, belieka nosimi įsiremti į odą ir suskaičiuoti tuos asmeniškumo slankstelius. Ir keliauti tais slanksteliais rekomenduoju be žemėlapio, išankstinių nuostatų, kompaso, ir pamiršti viską, ką kada nors žinojai apie save ar ką kitą. Pamatysi visai kitą pasaulį. Šypsodamasi verčiu tau kitą fotografiją.

Untitled, Franck Jessueld

Taip, tai padangų krūva. Ir nebe Ukrainos barikada, apie kurias jis tiek daug kalbėjo. Tai šiukšlynas, kokiu nežinau, ar tau teko kada nors pasijusti. Kai viskas, kas lieka iš tavęs – kūno, minčių, norų, svajonių, ketinimų – kalnas gumos ir raudonos spalvos bagažinės dangtis. Kur bestum pirštu? Į padangas iš viršaus, kad jas kaip žiedus ar baronkas ant pirštukų susiverti, o bagažinė puiki segė. Šiukšlyno milijonierė, blet. Aš taip galvoju, man patiktų pasipuošti, o tas raudonas dryžis, šviesos atplaiša juostelėje, būtų mano suknelės akcentas. Štai ir viskas, Franck‘ai.

Untitled, Franck Jessueld

Įdomu, kiek kilometrų jie nuėjo. Gal du, gal penkis, gal trisdešimt metrų, o gal riedėjo penkiolika kilometrų ir du šimtus metrų iki čia, ir kai buvo įšaldyti kadre, buvo nuėję varganą metrą. O kiek telpa į varganą metrą? Daug – gali net keturias naktis su dienomis sutalpinti į metrą, arba gabalą miško, parko, ar kaip tai besivadintų, ir kažkieno tikriausiai apleistą dvarą. Na, ir tuos du, aišku. Du jie, matai? Iš pėdų nesimato, per mažai sniego, bet nugaros dvi, ir dar viena nugara už fotoaparato. Šitame svetimame prisiminime galiu samčiais semti drėgmę ore; tą nuojautą, kad artėji prie užkaltų langų; jaudulį, norą prisidegti cigaretę. Vien žiūrėdama surūkiau ne vieną, o kaip jiems ten... Greičiausiai būčiau koks paukštis arba kankorėžis čia. Paukštis – banalu, bet patogu, nes matyčiau viską iš kur noriu ir kaip noriu. Kankorėžis pernelyg statiška ir beviltiška, nes vienintelis būdas keliauti – su liūdna vovere arba vėju. Nedžiugina nei viena, nei kita. Imu viduriuką – būsiu paukščiu, kurį kliudė kas nors panašus į Biliūną, ir dabar beliko gulėti kaip kankorėžiui, tik manęs ni voverė, nei vėjas nesineš. Taip įstrigti šitoje scenoje norėčiau, nenorėčiau būti ketvirtu žmogumi ar vienu iš jų. Na, gal pačiu fotoaparatu, bet čia jau visai... kas kita. Pasiliksiu prie kliudyto paukščio mizanscenos, gražus tragizmas joje. Kaip tik ėmiau galvoti apie labai sąmoningai kliudytą paukštį-žuvėdrą, bet čia žuvėdrų nėra, greičiausiai, ir aš kokia paprasta zylė. Žodžiu, guliu kažkur kaip chameleonas mirtinai užsimaskavusi miškui ant plikės, ir skaičiuoju svetimus kilometrus.

Untitled, Franck Jessueld

Jungiu Lana del Rey dainą „Ride“, su visa ilga įžanga ir kalbomis, pabandyk pažiūrėti į šitą fotografiją su tuo garsu ausyse. Juokas ima, ar ne? Kai buvau vaikas, tokių nebuvo, buvo tik supami tokie, mediniai. Kai užaugau, visada norėjau ant tos spyruoklės pabūti bent kartą. Nedrąsu visuomet, taip pat nedrąsu kaip tais kartais, kai reikia svetimam vyrui pataisyti kaklaraištį ar užsegti kokią sagą. Ar nubraukti ašarą nykščiu. Visada susiduriu su tuo pačiu jausmu – apsnigta ir niekada nebeatkasiama viltimi ir jos kažkokiu žuvišku gulėjimu kokio purvino katino bliūde. Tik ta stop-juosta man lieka kaip siūlas keliui atgal rasti, raudonai baltas dėmes sekant. „Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia. Sakykime, kad krito pirmasis tų metų sniegas. Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas“. Pacitavau, bet nesakysiu ką, gal tu žinosi, o gal ir ne, visai nesvarbu. Raudonas su baltu maišosi taip pat, kai esi laimingas ir suki ratą po rato be sustojimo tol, kol juokiesi kaip beprotis, bet svarbiausia visame šitame rašinėlyje – su raudonu ir baltu, ir dar ne viskas. Laukite tęsinio, ladies and gentlemen, gal jau sniegas nutirpęs bus, o tavo basus padus žolė baksnos, o ne nuvytę daržo rezultatai.

Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e

Kaip fotografijai nudirti odą

             “Mes niekur neskubame. Aplink mus plyti begalinė dyka stepė, kiek tik akys aprėpia, čia nieko nėra. Yra  tik  laikas.  Visas  pasaulio  laikas.  O  aš  dar  noriu  tau  šį  tą pasakyti. Taigi apie kailio dyrimą. Kiekvienoje  klajoklių gentyje rasis vienas  tikras  meistras - kaip sakoma, profesionalas, toks,  kuris  žino viską, kas tik įmanoma apie tai, kaip reikia dirti odą. Jo įgūdžiai neprilygstami. Kai jis lupa kailį, jo darbą gali stebėti lyg meno kūrinį. Viską padaro akimirksniu, taip vikriai, taip sumaniai, kad net gali pamanyti, jog tas, kuriam gyvam diriama oda, nespėja net susigaudyti, kas dedasi. Bet, savaime suprantama... […]

- Štai šis žmogus - vienas iš mano minėtųjų profesionalų, - kalbėjo karininkas rusas, - Noriu, kad apžiūrėtum jo peilį. Atidžiai. Tai ne šiaip koks peilis - ypatingas, skirtas  būtent dirti […], be to, ir nukaldintas nepriekaištingai. Ašmenys - plonyčiai ir aštrūs lyg skustuvas. Tokius darbus šitie žmonės atlieka nepaprastai išmaniai. Šiaip ar taip, jie jau tūkstančius metų diria avių kailius. Sugeba nunerti žmogaus odą panašiai, kaip pats nuluptum persiko odelę. […]

Peilį  laikydamas  rankoje, […] mongolas dirstelėjo į Jamamoto ir išsišiepė. Iki šiol prisimenu tą jo šypseną. Ji man sapnuojasi. Taip ir nesugebėjau jos užmiršti. Taigi džiugiai vyptelėjęs mongolas kailialupys ėmėsi  darbo.  Kiti vyrai laikė auką rankomis ir keliais prispaudę prie žemės, o jis, nepaprastai kruopščiai, pradėjo lupti Jamamoto odą.  Ir iš tikrųjų - lyg lupdamas persiką. Aš nepajėgiau į tai žiūrėti. Užsimerkiau. […] Vis  dėlto tai beveik nieko nebereiškė: ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, vis tiek girdėjau Jamamoto balsą. […] Kailialupys darbą pradėjo prarėždamas dešinįjį petį, tada ėmėsi dirti dešiniosios rankos odą iš viršaus žemyn - lėtai, atsargiai, kone su meile. […] …jo  darbą galėjai stebėti lyg meno kūrinį.

Gana greitai visa dešiniosios Jamamoto rankos oda vientisa plonyte skiaute atitrūko nuo kūno. […] Nuo odos nesiliaudamas varvėjo kraujas. Paskui karininkas ėmėsi kairiosios Jamamoto rankos[…]. Tada nudyrė abi kojas, nupjovė penį ir sėklides, pašalino ausis. Galiausiai nulupo galvą, veidą ir visa kita. Jamamoto nualpo, paskui atsipeikėjo, vėl nualpo. […] Jie žiūrėjo, kaip lopinėlis po lopinėlio diriama Jamamoto oda, o jų veidai buvo tokie, tarsi išėję pasivaikščioti būtų stabtelėję užmesti akį į kokią statybvietę.

Savo ruožtu aš vėmiau be sustojimo. […] Galiausiai tasai lokio sudėjimo  mongolas  kuo  švariausiai  nudyrė  odą  nuo Jamamoto torso ir iškėlęs parodė visiems. Darbas buvo atliktas tobulai: net speneliai liko sveiki. Nei prieš tai, nei po to, niekad  man neteko regėti šitokio šiurpaus vaizdo.”

Baltos lankos, Murakami Haruki, Prisukamo paukščio kronikos, 2006

Emulsion transfer 1, Hikaru Murasaki

                        Haruki Murakami yra mano mėgiamas autorius. Ne toks mėgiamas kaip Kobo Abe, bet vis dėlto stovi greta jo tiek mano lentynose, tiek galvoje. Ir cituojasi panašiai. Ne taip, kaip visokie Šekspyrai, Gėtės, ir kiti šunsnukiai. Šitie šunsnukiai cituojasi ne po sakinį, ne du, o ištisais gabalais, kai noriu ką nors papasakoti ir įterpti tuos du japonus į pasakojimą, tenka nudirti jų istorijoms dalį odos ir parodyti tau. Toks gyvenimas. Nusišypsok, viskas gerai.

Emulsion transfer 3, Hikaru Murasaki

            Šiandien kalbėsiu apie trečią japoną, vardu Hikaru Murasaki. Kadangi jie japonai, trečio taisyklė negalioja, kaip pas mus lietuvoje. Trečias japonas nėra trečias brolis, o yra tiesiog trečias japonas. H. Murasaki atradau kaip ir daugelį – interneto laukuose, panašiai kaip tas H. Murakamio mongolas diriantį odą savo fotografijoms.

Emulsion transfer 5, Hikaru Murasaki

            Galvojau, ar klykia tie rąstai taip kaip Jamamoto klykė. Greičiausiai klykė, tik niekas negirdėjo. Kaip tame amžiname idiotiškame filosofų užduodamame J.Locke‘o klausime: „Ar miške, kur nieko nėra aplinkui (t.y. jokių klausytojų, jokių ausų) krenta medis, ar jis skleidžia garsą?“ Skleidžia, mieloji, ir dar kokį. Šaukiasi mamos ir tėvo, kaip Jamamoto ir Judita drauge sudėjus. Žiūri į savo sudraskytas rankas ir netiki – jau nuvirtau, ir dar mane skuta, lupa, ima, tempia, traukia, neša, gremžia, kol tampu paklode, kuri sudegs ant turėklo, kol kažkas skaitys poeziją. Garbinga? Garbinga mirtis. Ir dar garbingesnė fotografija. Svyra žaluma, kuri nudirta jau nebe žalia, lyg sutemus. Įeini dar šviesoje, pažįsti kiekvieną spygliuotį, o išeidamas švietiesi kelią, ir kiekviena sąmana ima priminti kelio ženklą, kurį jau matei, suki ten, į dešinę, vėliau kitur, ir pasiklysti besieniame miško labirinte. Japonas sulaužo labirintą, ir man lieka kažkoks praeities medžio kamieno geltonis, primenantis lietinį blyną. Valgyti jo nenoriu, bet estetinį pasigėrėjimą justi gera, ypač žiūrint į nudirtą blyną miške. Man patinka, kad H. Murasaki fotografijose daug garso, ir jis ne visada primena šūksnius ar klyksmus ir tikrai ne visada siejasi su skausmais.

Emulsion transfer 11, Hikaru Murasaki

            Tie converse‘ai neatrodo labai nutrinti. Gal dar tiktų įkopti į kalną kokį, ar bent su draugais pasėdėti paupy. Ar vaikščioti išskirtinėmis progomis Tokijo gatvėmis – tada, kai eini pirkti cigarečių, arba išmesti šiukšlių. Tie batai irgi skleidžia garsą, tokį gumos trinties garsą, kuris visai malonus ausiai ir pasilieku prie šitos paklodės ilgiau, mane ramina kapininių našlaičių vioetinė spalva juose. Bandau įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu tokia paklodė būtų tokio dydžio, kad galėčiau ja apsigobti ir trumpam tapti besivaidenančiais violetiniais converse‘ais. Žinoma, Tokijuje jau nieko nebenustebinčiau, o Vilniuje mane greitai kur nors išvežtų – arba į minkštą įstaigą, o blogiausiu atveju į Nemenčinės miškus. Nors nesu tikras, kas blogiau,o kas geriau. Šiaip ar taip, tos klostės mano odą verčia pašiurpti, nes įsivaizduoju apsiklojantis japono batais. Būtų maloni šilkinė antklodė. Šilkas čia ne prie ko, nepagalvok. Vasaromis prisiriščiau batus it vėliavą ir plevėsuočiau naktimis, atsirėmęs į medžius, kalbėdamas apie save ir tave, apie mūsų žemę ir batus. Mėnulio šviesoje violetiniai batai iš Tokijo atrodytų gražiau už pilnatį. Ar žiūrėjai kada, kaip šviečia mėnulis per šilką? Pažiūrėk. Pamatęs akimirkai imi ir patiki Šiaurės Pašvaiste, kad ir žirmūnų, karoliniškių ar jeruzalės viduryje ar kokioje bjaurioje patiltėje. Pasistengti ir tikėti, sakiau gi.

Emulsion transfer 12, Hikaru Murasaki

Tu manęs klausi, kokia vertė viso to. Iš kur aš žinau... kokia vertė. Vertė tokia, kad norisi susisukti į tas japoniškas paklodes, nesvarbu ar jos popierinės ar šilkinės, bent trumpam. Apsisiausti kažkieno fotografija. Būtų gražus performansas, nemanai? Tu galėtumei drąsiai sakyti, kad dabar tu – dangaus žydrynė, su visa poetika ir patetika. Nežinau kuri iš jų pirma, bet tikriausiai tai irgi nesvarbu. Dangaus žydrynėje irgi vyksta šis tas. Laidai kabo, paukščiai skraido, debesys plūduriuoja, ir staiga ima skambėti Ella Fitzgerald su savo „Let‘s do it“ versija. Kiekviena klostė turi savo piršto atspaudą, kuriuos galime suprasti kaip kokius tolimus ir itin svarbius artefaktus tiesiai iš japonijos. Įsivaizduoji? Tokia ir vertė. Kukli, bet savotiškai graži.

Emulsion transfer 17, Hikaru Murasaki

Nudirtas raktelis su visa grandine prašo manęs ištiesinti paklodę, rankomis nuglostyti kaip tikrą paklodę lovoje, kad neliktų nė žymės lankstymų. Japonas žino, kas tai per raktas, o man nesvarbu, nes net žinodamas, kurią pašto dėžutę jis rakina, nerakinčiau. Tegul svetimi laiškai svetimų ir laukia. Žinai kas man dar patinka trečio japono paklodėse? Šviesa. Banaliai skamba, ypač dėl to, kad tai fotografija, bet šviesa visur graži, šitoje su raktu gražiausia tikriausiai. Čia ta šviesa, kurioje norisi atsiklaupti ant žemės ir prisimerkus žiūrėti į lietuvišką trumpą tolį. Nenuobodžiaujant, kad net Agnė Narušytė neturėtų kaip prikibti. Tikiu, kad H. Murasaki raktelį galėjo fotografuoti vien iš neturėjimo ką veikti, ir čia Agnė galėtų įsiterpti su nuoboduliu, bet tik per mano lavoną. Tu galvoji, ko aš čia apie tą Narušytę dabar... Jei atvirai, tai šiaip sau. Nebandau užpildyti pastraipos kokia įdomia pavarde. Turiu knygą tą, šiandien skaičiau, dabar pagalvojau nenuobodžiaudamas su rakteliu ir tau pasakodamas prisiminiau. Žodžiu, jokio nuobodulio čia. Bet ir romantikos nėra. Ir autoportretiškumo mažai. Ir daiktiškumo... Čia daug asmeniškumo, va. Japono daug. Jo prisilietimų ir kitokių taktilizmų, kurie mane švelniai tariant jaudina. Primena išorine delno dalimi liečiamą veidą ir plaukus. Nuslydusi kairė pusė kuo puikiausiai atsveria dešinę, taip kad... su kompozicija paklodėms viskas gerai, nereguliuok judėjimo.

Emulsion transfer 17, Hikaru Murasaki

Pasiilgstu tokių rankenų, prisipažinsiu. Jos daug asmeniškesnės, nei pailgos. Žmonės šiandien su tokiomis susidūrę kartais pasimeta. Higiena, higiena... koks skirtumas ta higiena, mirsim visi anksčiau ar vėliau. Liesti kitą malonu, net jei tas kitas – likutis durų rankenoje. Pasuki, trakšt, ir tu jau viduje. Arba lieki įstrigęs, jei užrakinta, bet visada turi rankeną. Juokiesi, nes ten matosi‘ratukas‘ – gali atsirakinti. O jeigu neveikia? Kas tada, Šerlokai? Skaityk toliau. Be to, šitokios rankenos mažina savižudybes – su jomis nenusišausi. Gali nebent praryti kaip obuolį, nepjaustęs, arba sužaisti žaidimą su savimi – pagauk be rankų rankeną kibire vandens. Kol kas nors atrakins duris, ir laiką praleisi, ir smagiau bus. Tikrai geriau, negu sėdėti lietuje ir galvoti apie savo beprasmybę. Arba kokį nors rimtą darbą. Ir daug geriau už protingos knygos skaitymą, nes tuo metu šiaip ar taip nieko nesupranti ir skaitai vien tam, kad skaitytum. Kitaip tariant, žudaisi. Todėl pagalvok apie tą rankeną ir ranką, kuri ją liečia. Koks jausmas, kai dyrė odą šitai fotografijai, koks garsas, kodėl visa tai ir kodėl visa tai būtent taip. Tikriausiai buvo tamsoka, kraujas sustingęs, tamsoje visuomet šalčiau. Mėlynės riešuose man patinka. Prie riešų švelnu, prie jų glausti kaktą arba atvirkščiai šiek tiek malonu, nors pirmą kartą gali pasirodyti keistoka. Bet išsprendžiama... Taip pat išsprendžiama kaip H. Murakamio ausys berods „Avies medžioklėje“ arba mano obsesija kai kuriems veidams, kaklams, ir pečiams. Apie sprendimus kitą kartą, tiesiog nuraminu – išsprendžiama.

Iš serijos "Emulsion transfer" , Hikaru Murasaki

H. Murasaki fotografija yra labai įvairi, ir jo kūryboje daug nenudirtos odos fotografijų. Jis mėgsta nustebinti, bet mane nustebina daugelis japonų fotografių ir fotografų, tad čia tikriausiai mano problema. Tos paklodės, nudirtos emulsijos, man tiesiogiai susisiejo su H. Murakamio epizodu knygoje „Prisukamo paukščio kronikos“, ir jau kuris laikas norėjau tau visa tai papasakoti, bet vis strigau kažkur. Siūlau pasidomėti visais trimis japonais, jei nesidomėjai, bet pradėk nuo šito, kuris diria fotografijoms odą. Bus sunkiau, bet įdomiau. O aš einu lyginti marškinių ir tikrų paklodžių, nes manęs laukia.